Pajust, paliest ir išprotėt

"Įsimylėjusi moteris". 2003 m.

Toks galėtų būti naujos Jūratės Rekevičiūtės grafikos ekspozicijos, pristatomos "Stiklo karoliukų" galerijoje, moto. Pajust, paliest ir išprotėt. Rašau be i. Nes nėra taškų, kuriuos reikėtų sudėti. O lietuviškos grafikos archyve nėra stalčiuko, į kurį būtų galima įdėti jos kūrybą.

Grafika keičiasi labai stipriai ir sparčiai. Forma, tradicinė, t.y. "tikroji", raiška (pvz., ofortas) užleidžia vietą eksperimentui (toks "kultūringas" B. Zokaitytės popmenas, D. Radavičiūtės misterijos) arba tampa lygiaverčiu jo partneriu. Pavyzdžiui, tiesiogiai kaip grafikos elementai kūrinyje panaudojama popieriaus plastika (D. Jonkaitytė, N. Šaltenytė, E.K. Kriaučiūnaitė ir kt.).

Na, o radikalai? T.y. menininkai, kurių kūryboje svarbiausia technikos ir konteksto laisvė (K. Grigaliūnas, K. Vasiliūnas, R. Diržys), (post)tapybiškumo sugestijos (A. Rakauskaitė, L. Šalčiūtė, E. Bžeskas), konceptualūs pokštai (E. Mikalauskis, A. Gelūnas, R. Rimkūnas)?

Pasaulis persmelktas stereotipinių reikšmių, formų, simbolių. O Jūratė, sakytum, jų nepastebi.

Ženklas - moteris. Toks oficialus šios parodos pavadinimas. Nereikėtų manyti, kad išvysite feministinį meną ar kažkokią grynai moterišką kūrybą.

J. Rekevičiūtė renkasi linoraižinį, kurį modeliuoja vis mažėjančia nukarpoma kliše, kol lieka archajinės plastikos kąsnis - ornamentas, ženklas, piktograma; lieka regą dirginanti vitališka geometrinė struktūra, centrinis kompozicijos taškas. Turinys? Jame nėra jokių užuominų į egzistenciją, socialinius aspektus, realybės asociacijas, parafrazes. Kitaip tariant, J. Rekevičiūtės nedomina istorinis paveldas, kartų polemika ir diskusijos. Oponuoti? Nėra kam! Paradoksas? Tačiau tai akivaizdžiai parodo kad ir respublikinė estampo paroda. Jūratė neturi partnerio dialogui. Tiesa, iš jaunesnių autorių minėtina R. Janulevičiūtė, bet jos kompozicinių elementų vartosenai trūksta tektonikos ir estetinio pagrindo. Renkantis provokuojančią išraišką ir siekiant efekto, nederėtų pamiršti apie rafinuotą pateikimą. Tokio "užtaiso" Jūratei pakanka. Eklektinė tradicija jos kūryboje įgauna konceptualią prasmę - ji drąsiai įvardija lietuviškos grafikos tradicijos skaidymąsi ir nusisuka nuo šio proceso. Nusisuka ir palikta prie ekspresyviai vartojamo dekoratyvaus kodo. Formos brutalumą susieja su ženkliškąja (jausmine) lyrika, secesinėmis asociacijomis.

"Ženklas moteris". 2003 m.

Diagnozė - renesansas. Koks renesansas? Dekadentinis. J. Rekevičiūtės kūryba įdomi iki kraštutinumo įkaitinta emocine potekste. Patikėkite, grynai estetinis malonumas stebėti spalvinį fejerverką ir glotnias klišės "pragulas", raižinių ažūrą, grynos spalvos fragmentus, jų plokštumas, paveikslą dalijančias į ženkliškąją ir koloristinę struktūras.

J. Rekevičiūtė suprato, kad gausybės paskirų iš pasąmonės iškeltų ikonografiškai toteminių simbolių (spiralinis sukinys, trikampis, saugantis embriomorfinį pavidalą) projektavimas neduoda reikiamo efekto - jei nesusieti tarpusavyje, jie tik blaško. Šioje parodoje dailininkė juos jungia į sistemą, nori apsivalyti nuo formų (geometrinių, figūrinių ir pan.), primenančių praėjusius etapus. Primenančių apie formos radimąsi formoje, raibuliuojančiuose spalvos langeliuose plazdančius taškučius, nuobraižų margumyne tarpstančius didžialūpius, žuviaakius gyvūnėlius; apie neramų, štrichų perskrodžiamą, ryškių sluoksninių skaidulų riksmu nutaškytą paviršių.

Kūriniuose justi labai stiprus emocinis pradas. Visi kompozicijos elementai gyvi ir elastingi, aktyviai pulsuoja. Paveiksluose regime (galime ir paliesti) spalvinį reljefą. Dažo sluoksniai čia it skulptūrinėse arabeskose "išpjaustomi" nevienodais lygiais. Taip stebėtojo dėmesys sutelkiamas į ženklą, o pakraščių link slenkantis faktūros tinklelis primena apie natūralų iškiliosios spaudos (taip dailininkės mėgstamą) grubumą. Po šios parodos drąsiai galime kalbėti apie kryptingai plėtojamą (neo)dekadentinę koncepciją, kurios matmenis Jūratė pagaliau perkelia iš kasdienio gyvenimo įvaizdžių, koliažų, porceliano magijos, mados pasaulio ir kuriai suteikia heraldišką pavidalą. Pavidalą, kuriame atsispindi arši, nerimastinga, orgazmiškai konvulsyvi ir desperatiška vizija.