© Skaitmeninio Vaizdo Ložė
© Saulius Macaitis

[english]
[turinys]
[pagrindinis]

Meno Lietuva

Lietuvos kino istorija

Lietuvių kino dokumentika

Kino filmai

Režisieriai

Aktoriai

Operatoriai

Naudinga informacija


LIETUVOS KINO ISTORIJA

Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje, Vilniuje, įvyko jau 1897 metais, du metai po oficialios kinematografo įteisinimo datos. 1905-aisiais kūrėsi pirmieji kino teatrai, o apie 1911 metus Lietuvos teritorijoje jų buvo apie 30. Rodyti italų, rusų, po Pirmojo pasaulinio karo - amerikiečių, kiek vėliau - vokiečių filmai.

Pačios lietuvių kinematografijos pionieriumi daug kas iš tyrinėtojų laiko Kauno fotografą Vladislovą Starevičių, jau 1908-1909 metais dėjusiu čia tūrinės animacijos pagrindus. (Tai ginčytina, nes prie savų kūrėjų V.Starevičių priskiria ir rusai, ir lenkai, ir prancūzai, kurių krašte jis gyveno nuo 1919 metų.) Pirmąsias kronikines juostas Lietuvoje ėmė filmuoti Amerikos lietuvis, operatorius Antanas Račiūnas (nuo 1909 metų iki karo pradžios); jo "vaizdinės" juostos turėjo didelį pasisekimą JAV lietuvių išeivijos kolonijose.

Nepriklausomos Lietuvos metais iškilo gabūs operatoriai kronikininkai Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Antanas Uibas, iš JAV atvyko broliai Kazys ir Mečys Motūzai. 1926 m. įsikūrė "Lietfilmo" ir "Akies" kino studijos. Sukurta trumpo metražo vaidybinių filmų (1927 m. - farsas "Gydytojas per prievartą", 1928 m. - "Kareivis - Lietuvos gynėjas"), pilnametražis "Onytė ir Jonelis" (1931 m.), agituojantis jaunimą likti kaime. Pirmas garsinis lietuvių filmas - Henriko Kačinsko režisuotas marionečių "Storulio sapnas" (1938 m.). Dauguma šių juostų neišliko, o rimtų kultūros veikėjų Juozo Vaičkaus, Boriso Dauguviečio ir kitų idėjos sukurti pilnavertį vaidybinį filmą (tokie projektai - "Kražių skerdynės", "Birutės daina") realizuoti nebuvo.

1
LIETUVOS KINO ISTORIJA

Po Antrojo pasaulinio karo visas kino platinimas ir kino gamyba pateko į perdiem ideologizuotos sovietų valdžios rankas. Kino teatrų ir tuo metu išplitusio kilnojamųjų kinų tinklo ekranus užplūdo propagandistiniai sovietų filmai. Kino gamyba pirmaisiais pokario metais apsiribojo tokia pat propagandistine kronika (nors Viktoro Starošo ir Liudgardo Maciulevičiaus teminiame 1945 m. žurnale "Išlaisvintoji žemė" yra istoriniu požiūriu vertingų kadrų). Pirmasis vaidybinis filmas, reklamuotas kaip lietuviškas, - "Marytė" (1947) - su Lietuva, išskyrus peizažą ir lietuviškus personažų vardus nieko neturėjo. Tai buvo Maskvos studijos "Mosfilm" produkcija su rusų režisiere Vera Strojeva priešakyje, su rusų aktoriais (net raudonąją partizanę Mariją Melnikaitę vaidino Tatjana Lennikova), tesiekusi vieno tikslo - įrodyti, kaip lietuvių tauta laukusi sovietų

valdžios. Panašus ir Aleksandro Faincimerio filmas "Aušra prie Nemuno" (1953), kičo priemonėmis liaupsinęs kolektyvizaciją Lietuvos kaime. Buvo sukurta dar keletas panašių filmų, dažniausiai statytų antrojo ešelono rusų režisierių.

Lietuvos to meto kinui pavyko, kad pirmoji nacionalinės režisūros karta atėjo į gamybą, jau Stalinui mirus, ėmė veikti "atšilimo" sąlygomis. Pirmuoju, baigęs Maskvos Kinematografijos institutą (tuo metu tai buvo vienintelė galimybė įsigyti profesinį išsilavinimą), į Lietuvą grįžo režisierius V.Žalakevičius, laikui bėgant, sugebėjęs suburti bendraminčių kolektyvą. Itin ryškiai ta pradinio lietuvių režisūros formavimosi etapo konsolidacija atsiskleidė novelių filme "Gyvieji didvyriai" (1960), ne tik pelniusiame

2
LIETUVOS KINO ISTORIJA

regioninių bei tarptautinių (Karlovy Varų festivalio) premijų, bet, kas svarbiausia, subūrusiame į meninę vienumą skirtingų manierų režisūrą:M.Giedrio socialinį realizmą,A.Žebriūno poetiškumą, B.Bratkausko potraukį herojinei dinamikai, V.Žalakevičiaus polinkį į psichologiškumą bei publicistiką.

Visų šio filmo novelių herojai - vaikai, ir tuo pradedama vėliau įsitvirtinusi lietuvių kino tradicija: mat, kalbant apie subtilų vaiko pasaulį, buvo įmanoma lengviau išvengti sovietinės cenzūros priekabių. Šią tradiciją tęsė daugelis A.Žebriūno juostų, taip pat Algirdo Aramino "Kai aš mažas buvau" (1968), "Maža išpažintis" (1972), "Andrius" (1980), vėlesnieji "Aš esu" (rež. Romas Lileikis, Stasys Motiejūnas, 1990, Didysis prizas Kosta do Estoriljo, Portugalija, festivalyje), Raimundo Banionio "Neatmenu tavo veido" (1989) ir "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio" (1990). size="2">

Kita tematinė lietuvių vaidybinio kino kryptis - pokario kaimas, dar neužgesusios kovos tarp patriotų ir prokomunistiškai nusiteikusiųjų. Nors sovietų valdžios sąlygomis paskutinieji, natūralu, privalėjo nugalėti ne vien fiziškai, bet ir morališkai, daugelis "atšilimo" meto filmų bandė parodyti visą dialektinį tos kovos nevienaprasmiškumą. Tai meniniu požiūriu skirtingos juostos - dinamiška epinė "Niekas nenorėjo mirti" (rež.V.Žalakevičius, 1965), psichologizuoti "Laiptai į dangų" (rež.R.Vabalas, 1966), detektyvinė "Sužeista tyla" (rež.Algimantas Kundelis, 1979), tragikomiška "Mėnulio Lietuva" (rež.G.Lukšas, 1997), - bet visos jos savaip siejasi į stambų tematinį bloką. Tai "vyriški" filmai, iš dalies paskleidę mitą apie lietuvių kino mokyklos atsiradimą, išpopuliarinę svetur lietuvių vyrus aktorius, ir neleidę atsirasti tokiems pat ryškiems ekrano moterų paveikslams.
3
LIETUVOS KINO ISTORIJA

Nūdienis Lietuvos gyvenimas sovietų laikais buvo atspindimas kine kur kas silpniau, čia galima paminėti nebent aštrius publicistiškai psichologinius filmus "Vienos dienos kronika" (rež.V.Žalakevičius, 1963) ir "Birželis, vasaros pradžia" (rež.R.Vabalas, 1969). Kadangi abu jie turėjo labai nelengvą, konfliktišką likimą, lietuvių režisūra ilgam nusisuko nuo šios pavojingos terpės. Paskutiniaisiais sovietų valstybės merdėjimo laikais lietuvių kinas daugiausia nėrė į nepavojingą užsieninę tematiką, gana profesionaliai ekranizuodamas Vakarų literatūrinės klasikos kūrinius. Grynai nacionalinės, patriotinės gaidos skverbėsi į dar sovietmečiu, greta oficialiosios, susiformavusią savitą lietuvių dokumentikos mokyklą.

Atgimimas užklupo lietuvių kinematografininkus tarsi nelauktai. Visą laiką finansuojami - jeigu tik pavykdavo, apėjus cenzūros barjerus, prastumti scenarinę paraišką - iš Maskvos centro, jie (bent vyresnioji jų karta) niekada nesusirūpindavo dėl ekonominės finansinės kino gamybos pusės. Naujomis sąlygomis persiorientuoti psichologiškai pasirodė sunku, o kai kam - ir visai neįmanoma. Tuo labiau kad atėjo konkurencija, debiutavo nauji žmonės, įsikūrė aibė mažyčių (kartais tik vieną filmą ir teišleidžiančių) kino studijų, iš kurių rimčiausia atrodo į pasaulį išleidusi

visą būrį jaunų talentingų kūrėjų studija "Kinema". Lietuvos kino studija prarado monopolisto padėtį ir šiuo metu egzistuoja daugiau kaip bazė, teikianti paslaugas užsieninėms kino bei televizijos ekipoms. Valstybė, Kultūros ministerijai pasiūlius, įstengia dalinai finansuoti du- tris vaidybinius ir apie 10 dokumentinių filmų per metus (sovietmečiu - 5-7 vaidybiniai ir apie 20 dokumentinių juostų).

Šiomis sąlygomis atėjusi dirbti jaunoji kinematografininkų karta yra grūdinama jau nuo pirmųjų savo žingsnių mene. Beje, jie - jau skirtingų kino mokyklų (ne tik Maskvos, o ir Prahos FAMU, lietuvių išeivioJ.Meko, Tbilisio kino mokyklos, Lietuvos Muzikos akademijos, įkūrusios kino fakultetą ) auklėtiniai. Apie jų pasiekimus arba dabartinio lietuvių kino kryptį dar anksti kalbėti. Iškilo keletas ryškių individualybių - elitinės koprodukcijos atstovasŠ. Bartas, įdomūs nauji dokumentininkai. Bet dabartinėje Lietuvoje jų menas yra mažai kam žinomas. Kadangi filmų distribucijos sistema irgi prarado valstybės monopolį (liko dar viena dotuojama tokia firma - "Lietuvos kinas"), kino teatrų ekranai šiuo metu beveik išimtinai užversti amerikine produkcija, o europinei ir ypač - nacionalinei, kino tinklui siaurėjant, paprasčiausiai nebeatsiranda vietos.

Literatūra: Kurnatauskas, V. Kinematografijos menas. K., 1928; Žurauskas, L.Garsinė kinematografija. K., 1931; Alseika, V. Filmų priežiūra Lietuvoje. K., 1938; Malcienė, M.Lietuvos kino istorijos apybraiža. V., 1974; Malcienė, M. Tarybų Lietuvos kinas (Kino Sovetskoj Litvy). Leningrad, 1980; Lietuvių kino menas šiandien. V., 1981; Kino meno pagrindai. K., 1982; Lapas, R.M. Ten, ekrane sužibus (It happened on the silver screen). Amerikos lietuvių kinematografija, 1909 - 1979. Čikaga, 1983; Tapinas, L. Lietuvos kinematografininkai. V., 1986; Lietuvos TSR kinematografija (Bibliografinė rodyklė). V., 1987; Macaitis, S. 25 seansai. Vienos kartos kino biografija. V., 1990; Ekrane ir už ekrano. V., 1993.
4
LIETUVOS KINO ISTORIJA

LIETUVIŲ KINO DOKUMENTIKA

Lietuvos kino raida ir prasidėjo nuo dokumentinių kronikinių juostų, kurtų dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukaryje. Reguliaresnį pobūdį ši veikla įgavo nuo 1935 metų, kai imta leisti kino žurnalas "Mūsų Lietuva", o sovietmečiu - nuo 1945-ųjų (žurnalas "Tarybų Lietuva"). Nepaisant bendro pastarosios tendencingumo, per daugelį dešimtmečių joje buvo užfiksuota nemaža istorinė išliekamąją ar kultūrinė vertė turinčią kadrą. Pirmuosiuose žurnaluose ir dokumentiniuose pokario filmuose brendo kūrybiniai darbuotojai Leonas Tautrimas, Nota Liubošicas, Viktoras Starošas, Liudgardas Maciulevičius, Algirdas Mockus, vėliau tapęs vertinamu vaidybinio kino operatoriumi.

1950 metais pasirodęs pilno metražo pseudodokumentinis filmas "Tarybų Lietuva" pelnė jo autoriams (tarp jų - ir lietuviams, scenaristui T. Tilvyčiui, režisieriui L.Maciulevičiui, operatoriui V.Starošui,

kompozitoriui B. Dvarionui) Stalininę premiją, nors tai tebuvo apžvalginis falsifikuotas kino pasakojimas apie nekonfliktišką ir laimingą Lietuvos gyvenimą prie sovietų.

Tikrasis lietuvių dokumentinio kino atgijimas paprastai siejamas su 1956 - 1960 metais, kai pasirodė neutralios gamtotyrinės tematikos L. Tautrimo apybraižos "Neringa" ir "Nemuno žiotyse", kai V.Starošas pademonstravo didelį įdėmaus reportažininko talentą juostose "Tėviškėje" ir "IO dienų Lenkijoje". Įdomiai dokumentiniame kine tuomet dirbo režisieriai vaidybininkai: A.Žebriūnas ("Juodoji procesija", 1963), R.Vabalas ("Stinga tik fiurerio", 1964), M.Giedrys ("Lino daina", 1965). Jauni režisieriai Algirdas Tumas ir Algirdas Dausa, sukūrę juostą apie medinę lietuvių liaudies skulptūrą "Naktį prieš parodos atidarymą" (1964),A.Grikevičius - filmais

5
LIETUVIŲ KINO DOKUMENTIKA

"Saulės pasakos" (1964), "Trys taktai" (1966), "Laikas eina per miestą" (1967), R.Verba filmu "Senis ir žemė" (1965) nubrėžė labai aukštą profesinės meistrystės lyg, nuo paprasto informatyvumo pakildami iki filosofinio vaizduojamų žmonių bei reiškinių įprasminimo. Dauguma šių filmų atvėrė lietuvių dokumentikai kelius į tarptautinį pripažinimą.

Ir sovietmečiu, ir šiandien lietuvių kino dokumentika, skirtingai nuo vaidybinio kino, gali būti vadinama mokykla. Nepaisant to, kad jų sudarė ir sudaro labai skirtingos individualybės.R.Verbos lyrizmas ir filosofiškumas,H.Šablevičiaus graudokas komizmas, Gedimino Skvarnavičiaus ( "Prie mėsos reik drąsos", 1975; "Ko ašaroja Medėja?", 1979) polinkis į sovietiniu laiku nelengvai sau kelius skinusią satyrą, Petro Abukevičiaus (filmų apie meškutę Nidą ciklas) nepaprastai švelni meilė lietuviškai gamtai - tai vis ekrane perteikiamo nacionalinio lietuvių charakterio briaunos.

Atgimimo laikais debiutavusi jaunoji dokumentinio kino režisūra irgi ir skirtinga, ir savaip vieninga. Galimas dalykas, jai padarė didesnį įspūdį ne savos dokumentikos, o rusų vaidybininkų

Andrejaus Tarkovskio, Aleksandro Sokurovo filosofiškai niūrūs darbai, o laisvas struktūras įtakojo JAV lietuvio Jono Meko, pas kurį dauguma jaunųjų yra stažavusis, kino "dienoraščiai". Tiesa, vidutiniosios kartos dokumentininkų Edmundo Zubavičiaus ("Krantai", 1983; "Močutės pyragas" 1984; "Užuovėja", 1986), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmai, dar tarsi pratęsia R.Verbos gerumo tradiciją. Pažymėtinas ir vieno pirmųjų politinių lietuvių dokumentinių filmų "Vėliava iš plytų (Artūro Sakalausko šūviai)" (1988) kūrėjas Saulius Beržinis, jo pastangos įkomponuoti nūdienos Lietuvos problemas į platesnį tarptautinį kontekstą.

Jauniausia, filosofuojanti, reginti pasaulį ir dabartinę Lietuvą daugiausiai tamsiomis spalvomis dokumentininkų karta - tai ir šioje meno srityje pradėjęs veiklą Šarūnas Bartas ir "Felixo" laureatasAudrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Algimantas Maceina, tarp vaidybinio ir dokumentinio kino tebesvyruojantis Valdas Navasaitis, Ramunė Kudzmanaitė, kiti, tebebręstantys Muzikos akademijoje kūrėjai, nuo kurių ir priklausys, ar XXI amžiaus dokumentikoje Lietuvos paveikslas bus tūrinis, įvairus, ar tik minorinis ir tuo pačiu - vienapusiškas.

6
LIETUVIŲ KINO DOKUMENTIKA

KINO FILMAI


"AMŽINOJI ŠVIESA" (1988) - lietuvių vaidybinis filmas, vienas raiškiausių pastarojo dešimtmečio šalies kino kūrinių. RežisieriusA.Puipa, statydamas šių juostų pagal Rimanto Šavelio apysaką, vėl grįžta į kaimą, prie šaknų, į tą pačią tradicinė lietuvių kinui 5-ojo dešimtmečio pabaigą. Skirtingai nuo daugumos šios medžiagos filmų, į pokarį čia pažvelgta ne publicistiškai, o lyriškai, subtiliai. Nors ginklai personažų rankose vis dar pasirodo, šūviai neaidi, o fabula iš esmės apsiriboja emociniais keturių pagrindinių personažų santykiais: matininkas Anicetas (Vidas Petkevičius) bodisi jį persekiojančia Prane (Daiva Stubraitė), veda karštai pamiltą Amilę (Virginija Kelmelytė), užklydusią iš kito kaimo, bet šioji, sunkiai suvokiamų vidinių impulsų vedama, nepatiki, kad čia dabar tikrieji jos namai, išeina su linksmuoliu mechanizatorium Zigmu (Kostas Smoriginas) neaiškios ateities, o iš tikrųjų - žūties pasitikti... Nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karą, nei apie dramatiškus pokario mūšius, nei apie priverstinę kolektyvizaciją, visa ši sunkiai pakeliama istorinė praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojų pečius, lemia filmo atmosferos minorą bei kartėlį. Plastiškai stilizuota pagal senas, nostalgiją keliančias fotografijas (operatorius - Rimantas Juodvalkis), "Amžinoji šviesa" tuo pat metu įtaigiai rodo, kaip žmonės kyla, bando tiestis, siekti šviesos, ir šis filmo motyvas gražiai sutapo su vėl bundančia to meto tautine lietuvių savimone bei savigarba. Lokarno tarptautiniame kino festivalyje kūriniui buvo skirtas pagrindinis "Auksinių burių" prizas.

JAUSMAI "JAUSMAI" - lietuvių vaidybinis filmas (1968), per 1997 metų žiūrovų ir kritikų apklausą Lietuvoje pripažintas geriausiu. Pagal V.Žalakevičiaus scenarijų režisavo Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius. Skirtingai nuo kitų populiarių anuo metu filmų, gyvenimo ir mirties problematika čia nesociologizuojama, neturi ir politinių priegaidžių. Tai pamario žvejų aistrų drama. Broliai dvyniai, vienas kurių (R.Adomaitis) tampa našliu su naujagimiais (irgi dvyniais) ant rankų - pagrindiniai personažai. Antrąjį brolį vaidina J.Budraitis. Abu įsipynė į sudėtingus santykius su pamario moterimis, tačiau ši linija perteikiama be jokio melodramatizmo, griežtai psichologizuojant. Filmo veiksmas rutuliojasi pokario metu, pamary dar slapstosi buvćs Vermachto kareivis (A.Masiulis), bet autorius daugiau domina ne situacijos konkretumas, kiek filosofiškai įprasmintas jos amžinumas. Labai aukšta "Jausmų" plastinė kultūra, nespalvotos juostos šviesotamsos žaismas (operatorius Jonas Tomaševičius). Sovietų Sąjungos (išskyrus Lietuvos) ekranuose "Jausmai" buvo uždrausti demonstruoti.
KADRAS IŠ K/F "JAUSMAI". 1968
 

"NIEKAS NENORĖJO MIRTI" (1965) - lietuvių vaidybinis filmas, per visą šio kino egzistavimo metą sukėlęs kone didžiausią rezonansą. Ginčai dėl jo tebesitęsia. Nesiginčijama tik dėl vieno - meistrystės, didelio profesionalumo: labai tvirto scenarijaus, kurį parašė filmo režisierius V.Žalakevičius, tikslios "vesterno" stilistikos, išraiškingo, ekspresyvaus operatoriausJ.Griciaus darbo su nespalvota juosta, puikių aktorių vaidmenų. Diskusijas - kartais labai drastiškas - tebekelia filmo politinė ištarmė. Ekrane vaizduojamas Lietuvos pokario kaimas, jo kairiųjų jėgų, kurias čia atstovauja broliai Lokiai (estų aktorius Bruno Oja, o taip pat R.Adomaitis, J.Budraitis, A.Masiulis), kruvinas susidūrimas su dar tebegyvuojančia rezistencija. Tarp abiejų jėgų blaškosi tūlas Vaitkus (D.Banionis), tapęs lyg ir tikruoju kūrinio herojumi. Režisierius sakėsi norėjęs sukurti filmą sakmę, ir tikrai, ekrane apstu užšifruotų archetipų (smūtkeliai, pati brolių Lokių pavardė ir kt.). Bet Sovietų Sąjungoje "Niekas nenorėjo mirti" buvo sutiktas vienaprasmiškai, labai pozityviai ir apibertas visomis įmanomomis premijomis.


REŽISIERIAI

BARTAS BARTAS Šarūnas (1964-) - lietuvių kino režisierius, vienas ryškiausių naujosios kinematografininkų kartos atstovų. Kontaktai su kinu prasidėjo nuo 1985 metų televizijos serialo "Šešiolikmečiai" (rež. Raimondas Banionis), kur Š.Bartas kūrė vieną pagrindinių vaidmenų. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą, režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu "Tofolarija" (Šiuo metu jis, atrodo, yra prarastas) ir atkreipusia į save dėmesį vidutinio metražo juosta "Praėjusios dienos atminimui" (1989), kurioje pasirodo realūs personažai, "vaidinantys save" vaidybinio kino principais. Specifinę kino kalbą autorius toliau grynino pilno metražo filme "Trys dienos" (1991), pelniusiame Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninės žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį. Tai praktiškai besiužetis pasakojimas apie trijų jaunų lietuvių vizitą į Kaliningradą-Karaliaučių-Kionigsbergą - merdintį, išniekintą miestą. Tradicinę dramaturgiją ignoruoja ir tolesni Š.Barto filmai: "Koridorius" (1994, rodytas Berlyno festivalyje), "Mūsų nedaug" (1995, rodytas Kanuose, programoje "Kitas žvilgsnis"), "Namai" (1997, rodytas toje pačioje Kanų programoje). Visi jie - laisvos struktūros, minimalistinės formos, filosofinių asociacijų kūriniai. Š.Barto kūryba, mažai žinoma ir analizuota pačioje Lietuvoje, turi nedidelį, bet ištikimą gerbėjų ratą Vakaruose. Be to, Š.Barto atvejis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių kino kūrėjas, supratęs koprodukcijų svarbą mažai nepajėgiai kinematografijai ir savarankiškai užmezgęs ryšus su vokiečių, prancūzų, portugalų prodiuseriais.
Š.BARTAS.

VYRU VASARA

GIEDRYS Marijonas (1933-) - lietuvių kino režisierius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Kūrė dokumentinius ir vaidybinius filmus. Kūrybos maniera realistinė, tematika - dažniausiai prokomunistinė ("Vyrų vasara", 1970; "Žaizdos žemės mūsų", 1971; "Dulkės saulėje", 1977). Kai kurios kitos juostos, skirtos nūdienei realybei, artimesnės socialinei psichologinei krypčiai ("Perskeltas dangus", 1974; "Nesėtų rugių žydėjimas", 1978; "Sūnus palaidūnas", 1984). Iš M.Giedrio kūrybos išsiskiria istorinė epopėja, iš dalies artėjanti prie romantinės baladės žanro, - "Herkus Mantas"(1973), pasakojantis apie prūsų sukilimą prieš kryžiuočių ordiną. 1981 metais Maskvos Centrinės televizijos užsakymu režisierius ekranizavo Teodoro Draizerio "Amerikoniškąją tragediją". Paskutiniuoju metu nebedirba.>

K/F VYRŲ VASARA. 1970.
Literatūra: Malcienė, M. Marijonas Giedrys. V., 1977.

A.Grikevicius GRIKEVIČIUS Almantas (1935-) - lietuvių kino režisierius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Pradėjo kūrybinę veiklą Lietuvoje nuo įsidėmėtinų dokumentinių juostų "Saulės pasakos" (1964, apie lietuvių vitražą), "Trys taktai" (1966, apie dirigentą J.Aleksą), "Laikas eina per miestą" (1966), savitai, poetine kalba, prisodrinta slaptų aliuzijų prabilusį apie tautos likimą, apie žmogaus ir laiko santykį. Visi minėti A.Grikevičiaus dokumentiniai filmai buvo apdovanoti tarptautiniuose (Korke, Ture) ar sąjunginiuose kino festivaliuose. Vaidybiniame kine debiutavo 1968 metais, drauge su Algirdu Dausa sukurdamas filmą "Jausmai" , kritikos nuomone - geriausią bet kada pastatytą lietuvių filmą. Bet į sąjunginį ekraną šis filmas tada nebuvo išleistas, kaip ir kitas režisieriaus filmas "Sadūto tūto"(1974), pernelyg atvirai, kaip tiems laikams, prabilęs apie menininkų klano nuotaikas. Norint reabilituotis ir toliau kurti A.Grikevičiui teko pastatyti maštabišką Jono Avyžiaus romano apie vokiškąją okupaciją "Sodybų tuštėjimo metas" ekranizaciją (1976, Sąjunginio festivalio prizas).

Ir toliau režisieriaus kelias buvo gana prieštaringas, jis ne visada galėjo kurti tik intelektualųjį autorinį kiną, kurio siekė. Tiksliai nugludintos detektyvinės formos televizinis "Veidas taikinyje" (1978, pagal G.K.Chestertono noveles) jo filmografijoje stovi greta antifašistinio "Fakto" (1980, sąjunginio festivalio pagrindinis prizas, Kanų festivalio prizas už antraplanį vaidmenį - rusų aktorei Jelenai Solovej), melodrama "Jo žmonos išpažintis" (1983), greta antiamerikinio filmo "Medaus mėnuo Amerikoje"(1981), kur A.Grikevičius buvo montažo režisierius, ar politinio detektyvo "Vilkolakio pėdsakai" (1986) - paskutinio savarankiško jo darbo. Visa tai verčia manyti, kad A.Grikevičius - ne visai realizuotų kūrybinių potencijų menininkas.

A.GRIKEVIČIUS
Literatūra: Macaitis, S. Almantas Grikevičius. V., 1981.

  LAPINSKAITĖ Janina (1953-) - lietuvių televizijos kino režisierė. Baigė Lietuvos Konservatorijos televizijos režisūros fakultetą. Sukūrė įsidėmėėinų filmų: "Toks mano likimas" (1994), "Iš skruzdėlių gyvenimo" (1995, apie Antavilių senelių namų gyventojus), "Iš elfų gyvenimo" (1996, apie liliputus), "Venera su katinu" (1997, apie pozuotojų likimus), "Iš avinėlių gyvenimo" (1998, apie pamestus vaikus). Kaip rodo ir pavadinimai, trys iš režisierės filmų jungiasi tarsi į savotišką ciklą. J.Lapinskaitės kūryba pasižymi drastiškumo, beveik sensacijos ir poetiškumo samplaika; tuo ji ir yra savita. Pasirinkdama netradicinius, gyvenimo dažnai nuskriaustus herojus, menininkė niekada jų neužgaulioja, demonstruoja savo požiūrio santūrumą ir taktą. J.Lapinskaitės filmai buvo ne kartą demonstruoti ir premijuoti tarptautiniuose festivaliuose, visur sukeldavo gyvą susidomėjimą. Kol kas reikšingiausias jos išsikovotas apdovanojimas - Monte Karlo televizinių filmų festivalio Grand Prix už filmą "Iš elfų gyvenimo".
   

LUKŠAS Gytis (1946-) - lietuvių kino režisierius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Debiutavo televizijos filmais, pirmasis vaidybinis filmas kino ekranams - "Virto ąžuolai" (1976) - gana literatūriška ir sunkiasvorė J.Baltušio prozos ekranizacija. Geriau G.Lukšo kūrybinei prigimčiai būdingas lyrizmas bei psichologiškumas atsiskleidė juostose "Mano vaikystės ruduo" (1977) ir "Vasara baigiasi rudenį" (1982). Pastaroji grįžusio iš kalėjimo žmogaus bei jo artimųjų istorijos pagrindu įtaigiai atskleidė visos to meto visuomenės nusivylimą. Tamsūs, niūrūs vėlesni filmai "Žolės šaknys" (1988) bei "Žemės keleiviai" (1992), "sukeistintas" "Žalčio žvilgsnis" (1990) taip ir nepasiekė geisto filosofiškumo. 1997 metais režisierius pabandė pakeisti manierą, filme "Mėnulio Lietuva" prabildamas apie tradicinį lietuvių kinui istorinį pokario etapą nauja tragikomedijos kalba. Nuo 1991 metų G.Lukšas yra Lietuvos Kinematografininkų sąjungos prezidentas.

  MEKAS Jonas (1922-) - lietuvių išeivijos (JAV) kinematografininkas ir poetas. Mokėsi Kino institute prie Niujorko koledžo. Vienas iš antiholivudinio Niujorko nepriklausomųjų avangardistinių kino kūrėjų sąjūdžio pradininkų. Žurnalo "Film Culture" įkūrėjas (1954), vienas iš "naujojo kino" manifestų autorių, laikraščio "The Village Voice" kino komentatorius, Kino režisierių kooperatyvo, apjungusio nepriklausomus kūrėjus, steigimo iniciatorius. Sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo, nuolat kino kadrais "rašydamas" savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. Ankstyvieji filmai "Medžių ginklai" (The Guns of the Trees) (1961), "The Brig" (1964, Venecijos kino festivalio prizas), sukurti drauge su broliu Adolfu, artimesni tradicinio kino struktūroms. Vėlyvieji (pavyzdžiui, 1971 metų "Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą") - daugiau eksperimentiniai, paremti perdėm subjektyvia filmavimo technika. Pasaulio kinematografininkų akyse J.Mekas - kultinė avangardinio kino figūra. 1994 metais apie jį patį sukurtas filmas "Jonas dykumoje". Niujorke pas jį stažavosi jaunieji lietuvių kino režisieriai Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V.Landsbergis.
 
Literatūra:Jonui Mekui -- 70. V., žurn. "Kinas", 1992, Nr.9.

K/F VILKO DANTU KAROLIAI

PUIPA Algimantas (1951-) - lietuvių kino režisierius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Debiutavo vaidybine trumpo metražo juosta "kelio ženklai" (1974), kūrė filmus televizijai, dokumentines juostas. Pirmas įsidėmėtinas A.Puipos filmas - "Velnio sėkla" (1979), senojo Lietuvos kaimo fone svarstantis visada aktualią sumaterialėjimo, nužmogėjimo problemą. Šis filmas, taip pat "Arkliavagio duktė" (1981), "Moteris ir keturi jos vyrai" (1983) pelnė sąjunginių kino festivalių prizų. Pastarajame kūrinyje ypač išryškėjo individualus A.Puipos režisūros braižas, dėmesys keistoms situacijoms ir keistiems herojams, senesnei ar naujesnei krašto istorijai, didžiulė plastinė kultūra, psichologinis sodrumas. Drama, besirutuliojanti tapybiškame Mažosios Lietuvos fone, imponavo savo neordinariškumu, raiškumu, nors čia jau buvo pastebimas autoriaus polinkis į stilizaciją.

Naujausi A.Puipos filmai, tarp kurių - "Amžinoji šviesa" (1988, Lokarno kino festivalio Grand Prix), "Žuvies diena" (1989), "Bilietas iki Tadž Mahalo" (1990), "Ir ten krantai smėlėti" (1991), "Vilko dantų karoliai" (1997, Ruano kino festivalio Grand Prix) - nelygūs savo prasme ir meniniais privalumais. Atgimimo laikų išvakarėse pasirodžiusi ir naujai, filosofiškai perprasminanti Lietuvos naujausiosios istorijos pokario etapą "Amžinoji šviesa" - vienas brandžiausių lietuvių kino kūrinių. Tuo tarpu kituose, ypač "Žuvies dienoje" ir "Vilko dantų karoliuose" vis labiau ima reikštis stilizacijos motyvai, jau besiribojantys su manieringumu. 1998 metais A.Puipa pradėjo filmuoti "Elzę iš pelkinų" pagal V.Žalakevičiaus paliktą scenarijų.

K/F VILKO DANTŲ KAROLIAI. 1997  

  STONYS Audrius (1966-) - režisierius, jaunosios lietuvių kino dokumentikos atstovas. Baigė Lietuvos Muzikos akademiją. Filmavosi kaip aktorius savo kartos režisieriaus Š.Barto vaidybinėje juostoje "Trys dienos" (1991). Režisūroje debiutavo Atgimimo laikais filmu apie populiarų šventiką tėvą Stanislovą ("Atverti duris ateinančiam", 1989), vėliau drauge su kitais autoriais kūrė politinį "Baltijos kelią". Tačiau A.Stoniui ne itin būdinga dokumentinė konkretika, publicistika. Jo filmuose bandoma, atsispyrus vienetinio atvejo, prabilti apie bendrus egzistencijos dalykus, ieškoti vidinės žmonių gyvenimo harmonijos. Tokia "Neregių žemė" (1992), "Griuvėsių apaštalas" (1993, apie Vilniaus griuvėsiuose tarp senų daiktų gyvenantį žmogų), "Antigravitacija" (1995) ir "Skrajojimai mėlynam lauke" (1996; abu šie filmai - apie žmogui būdingą aukščio, erdvių, skrydžio siekimą), naujausias "Uostas" (1998) - apie pavargusius kūnus ir pavargusias sielas. Visi A.Stonio kūriniai buvo dažnai demonstruojami Vakarų kino festivaliuose ir yra pelnę ne vieną prestižinį apdovanojimą. Reikšmingiausias jų - Europos Kino akademijos "Felixas", pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą skirtas lietuviui. Jį pelnė nesentimentalus, tos pačios vidinės šviesos kupinas kino pasakojimas apie akluosius "Neregių žemė".
 

H.SABLEVICIUS ŠABLEVIČIUS Henrikas (1930-), lietuvių kino dokumentininkas. Baigė Lietuvos dramos teatro studiją, dirbo aktoriumi, režisieriumi televizijoje, apie 1971 metus perėjo į kiną. Geriausiems H.Šablevičiaus filmams, kurie šiandien laikomi lietuvių dokumentinio kino klasika, būdinga savita poezijos ir humoro samplaika, keistuoliai herojai.Tokie filmai: "Mūsų trylika" (1972, apie daugiavaikę kompozitoriaus J.Gaižausko šeimą), "Velns išmislijo tekinį" (1973, apie Skuodo motobolininkų komandą), "Kelionė ūkų lankomis" (1973, apie "siauruką" geležinkelį), "Apolinaras" (1973, apie storulį geraširdį milicininką), "Liuob šokt, liuob dainuot" (1974, apie vairuotoją, turintį potraukį muzikavimui), "Žiniuonė" (1975, apie žinomą biologę, nelengvo charakterio moterį), "Nuplaukiančio laivo metas" (1977, apie Kuršių marių žvejus), "Barnabas stipruolis" (1984, apie cirko artistą), kiti. Atgimimo metais H.Šablevičius pabandė keisti manierą ir sukūrė dramatizuotus filmus "Aš pažinau karalių tavyje" (1989, apie tragiško likimo poetą Vytautą Mačernį), "Sustingęs tvermės metas" (1990, apie lietuvių pasipriešinimo sovietams kovas), tačiau šie filmai didesnio rezonanso nesukėlė, kaip ir vienintelis jo režisuotas pilno metražo vaidybinis filmas "Mažos mūsų nuodėmės" (1979). H.Šablevičiaus dokumentinės juostos buvo ne kartą premijuotos, jo kūrybos retrospektyvos demonstruojamos specializuotuose Vakarų kino festivaliuose. Šiuo metu H.Šablevičius dėsto dokumentinio kino režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje. Naujausias jo filmas "Dzūkų kiemas" (1998) - bandymas grįžti prie senosios šiltos manieros.
H.ŠABLEVIČIUS.
Literatūra: Macaitis, S. Henrikas Šablevičius. V., 1978

K/F SKRYDIS PER ATLANTA

VABALAS Raimondas (1937-) - lietuvių kino režisierius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Debiutavo drauge su A.Žebriūnu pastatyta "Kanonada" (1961), liečiančia tradicinę lietuvių kinui pokario situacijos kaime tematiką. Tolesnę savarankišką R.Vabalo kūrybą charakterizuoti gana sudėtinga, nes, ištikimas savai "ledlaužio" teorijai, jis dažnai keičia stilių, tematiką, žanrą, ieško naujumo. Jo "Žingsniai naktį" (1962), pasakojantys apie kalinių pabėgimą iš hitlerininkų nelaisvės, sukurti beveik dokumentine dvasia, o po to sekąs filmas "Marš, marš, tra-ta-ta" (1964) - atvirai sąlyginį ikikarinės Lietuvos militarizavimo satyra. "Laiptai į dangų" (1966), pelnė autoriui daugiausia sovietinių apdovanojimų, sunkoka psichologizuota dvasia vėl grįžta į Lietuvos kaimo pokarį, o po jo sekąs reikšmingas filmas apie nūdieną "Birželis, vasaros pradžia" (1969) apskritai uždraudžiamas rodyti sovietiniuose ekranuose. Dviejų novelių juosta "Akmuo ant akmens" (1971) įtikinamai atkuria lietuvių kine niekada nebandytą rodyti baudžiavos epochą, o televizijos filmas "Smokas ir Mažylis" (1975, pagal Jacko Londono romaną "Smokas Belju") nelauktai panardina į Aliaskos aukso ieškotoją avantiūrų atmosferą. R.Vabalas sukūrė ir patį didžiausią populiarumą Lietuvoje pelniusią juostą "Skrydis per Atlantą" (1983); prie to prisidėjo ir pati tema - legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno tragiška epopėja, ir lengvai užvualiuota patriotinė kūrinio intonacija. Paskutinį filmą "Miškais ateina ruduo" (pagal išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio romaną) R.Vabalas pastatė 1991 metais.

K/F SKRYDIS PER ATLANTĄ. 1983.
Literatūra:Kovas-Macaitis, S. Raimondas Vabalas. V., 1978; Zakrževskaja, L. Raimondas Vabalas. Maskva, 1975.

R.VERBA VERBA Robertas lietuvių dokumentinio kino režisierius. Baigė operatorinį fakultetą Maskvos Kinematografijos institute, todėl iš pradžių filmavo kitų autorių dokumentines ir vaidybines juostas. Pilnos saviraiškos R.Verba pasiekė, tik perėjąs į savarankišką dokumentinio kino režisūrą (rašydavo sau ir scenarijus). Jo kūryba - labai poetiška, kupina etnografinių, humanistinių motyvų. Iš gausių R.Verbos filmų ne kartą premijuotą buvusios Sovietų Sąjungos festivaliuose, grožiu ir gyvenimo meile išsiskiria tie, kurie daugiausia skirti portretuoti seniems žmonėms: "Senis ir žemė" (1965), "Žiutyta rūta" (1968), "Šimtamečių godos" (1969), "Seserys" (1973). Kita R.Verbos kūrybos kryptis - žinomų lietuvių kultūros veikėjų kino portretai. Jis buvo pilno metražo filmo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ("Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K.Čiurlionis", 1975) autorius.
R.VERBA.
Literatūra: Tapinas, L. Robertas Verba. V., 1977.

K/F VIENOS DIENOS KRONIKA

ŽALAKEVIČIUS Vytautas (1930 - 1996) - lietuvių kino režisierius ir dramaturgas. Viena pačių ryškiausių, kontroversinių šio meno figūrų. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą. Debiutavo trumpo metražo novele "Skenduolis" (1956). Pirmas savarankiškas didelis filmas "Adomas nori būti žmogumi" (1959), pasakojantis liūdnoką ikikarinio Kauno jaunuolių istoriją, pritrenkė tiems metams sovietiniame kine neįprasta vaizdų, kinematografinės kalbos ekspresija. Dar ekspresyvesnė buvo 1963 metų "Vienos dienos kronika" - kupinas asociatyvinių jungčių filmas disputas apie nūdieną. O 1960-aisiais kurtas novelių filmas "Gyvieji didvyriai", kur V.Žalakevičius buvo meno vadovas ir vienos novelių autorius, išvedė lietuvių kiną į tarptautinę areną (Karlovy Varų festivalio prizai).

Labiausiai žinomas ir labiausiai diskutuojamas V.Žalakevičiaus filmas "Niekas nenorėjo mirti" (1965) pelnė autoriui gausybę sąjunginių ir respublikinių premijų.

Po to V.Žalakevičius ilgokam laikui apsistoja didžiausioje Sovietų Sąjungos kino studijoje "Mosfilm". Kai kurie čia jo sukurti publicistinio charakterio filmai ("Tas saldus žodis - laisvė", 1972; "Kentaurai", 1979) skirti Pietų Amerikos politinėms kovoms. Bet protarpiais tarp šių oficiozinių kūrinių režisierius stato ir alegorinio pobūdžio juostas (dar Lietuvoje kurtas televizijos filmas "Visa teisybė apie Kolumbą", 1970; Friedricho Durrenmatto "Avarijos" ekranizacija, 1974), bando naujai perskaityti Antoną Čechovą ("Nepažįstamo žmogaus pasakojimas", 1980). Net ir politikuojantys mažai svarbiomis lietuviui temomis V.Žalakevičiaus filmai - talentingi, nevienaprasmiai, paradoksalūs. Tą patį galima pasakyti apie filmus, kurtus, sugrįžus į Lietuvą: "Atsiprašau" (1982), kupino meilės tėvynei ir drauge nerimo dėl jos, jos žmonių, antifašistinė "Savaitgalį pragare" (1988), paskutinį menininko darbą - jausmų dramą "Žvėris, išeinantis iš jūros" (1992). V.Žalakevičius nesišalino ir administracinio darbo, kurė laiką buvo Lietuvos kino studijos meno vadovas, direktorius, Maskvoje vadovavo scenaristų ir režisierių aukštiesiems kursams. Jo scenarijai labai padėjo įvairių lietuvių kino režisierių - A.Grikevičiaus ("Jausmai", "Faktas"), A.Puipos ("Velnio sėkla") - karjerai. Įvairiapusis ir temperamentingas menininkas ilgam metui, net tuomet, kai gyveno Maskvoje, nulėmė Lietuvos kino veidą ir kryptį.

K/F VIENOS DIENOS KRONIKA. 1963
Literatūra: Arlickaitė, G. Vytautas Žalakevičius. V., 1980; Diomin, V. V.Žalakevičius. Maskva, 1982; Žalakevičius, V. Aš nežinau... (Rinkinys, sudarytoja R.Paukštytė) V., 1997.

K/F PASKUTINE ATOSTOGU DIENA ŽEBRIŪNAS Arūnas (1930-) - lietuvių kino režisierius. Pagal išsilavinimą - dailininkas, baigęs Lietuvos Dailės institutą. Ši aplinkybė labai pastebima, A.Žebriūnui pakeitus profilį, nes jo statyti filmai būna visada plastiški ir stilingi. Pirmasis toks darbas - novelė "Paskutinis šūvis" kino almanache "Gyvieji didvyriai" (1960), pelniusi daug sąjunginių ir tarptautinių (Karlovy Varłų festivalio) premijų. Pasistažavęs Maskvoje pas žinomą rusų režisierių Michailą Romą, A.Žebriūnas sukūrė vieną iškiliausių savo kūrinių "Paskutinė atostogų diena" (1964; dar žinomas pavadinimu "Mergaitė ir aidas"), be sąjunginių prizų pelniusį "Sidabrines bures" Lokarno festivalyje ir Didįjį prizą Kanuose, filmą vaikams ir jaunimui kategorijoje. Dauguma A.Žebriūno filmų, nuspalvintų lyrizmu, švelniu humoru, yra skirta kaip tik vaiko ar paauglio vidiniam pasauliui atskleisti ("Gražuolė", 1969; "Naktibalda", 1973; televizijos filmas "Seklio Kalio nuotykiai"; "Riešutų duona", 1977). Perėjęs į "suaugusiųjų" problematiką, menininkas kūrė irgi labai plastiškus, spalvingus, šiek tiek dekoratyvius filmus apie žmonių aistras, jų žudančią jėgą (pirmasis lietuvių kino miuziklas "Velnio nuotaka", 1974; "Kelionė į rojų", 1980; televizinė Irvingo Shaw "Turtuolio, vargšo" ekranizacija, 1982). Šiuo metu dėsto kino režisūrą Lietuvos Muzikos akademijoje.
K/F PASKUTINĖ ATOSTOGŲ DIENA. 1964
Literatūra: Macaitis, S. Arūnas Žebriūnas. V., 1979; Arefjeva, I. Arūnas Žebriūnas. Maskva, 1990.

AKTORIAI

R.ADOMAITIS

ADOMAITIS Regimantas (1937-) - lietuvių teatro ir kino aktorius. Baigė Vilniaus Universitetą, įsigydamas fiziko specialybę, ir Lietuvos Konservatorijos aktorių fakultetą. Kine nuo 1963 metų. Pirmas ryškus vaidmuo - Donatas Lokys V.Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti" (1965), impulsyviausias iš brolių Lokių. Bet apskritai paėmus R.Adomaičio kūrybai kaip tik būdingas jausmų santūrumas, kartais peraugantis jau į racionalumą, intelektualinė įtampa, stipraus charakterio, sugebančio save tramdyti, bruožai. Ta ar kita prasme tai liečia tokius aktoriaus vaidmenis, kaip Sergejus Lazo to paties pavadinimo moldavų filme (1967, sąjunginio festivalio prizas), žvejys Kasparas filme "Jausmai" (1968), Edmondas rusiškoje "Karaliaus Lyro" ekranizacijoje (1970), Franciskas (V.Žalakevičiaus, "Tas saldus žodis - laisvė", 1972), Girdvainis A.Žebriūno miuzikle "Velnio nuotaka" (1974), Fišeris (A.Grikevičiaus, "Veidas taikinyje", 1978), Buckus (to paties režisieriaus "Faktas", 1980). R.Adomaitis daug filmavosi įvairiose buvusios Sovietų Sąjungos studijose, buvo ne kartą apdovanotas, 1980-aisiais - Lietuvos liaudies artisto, 1985 metais - SSSR liaudies artisto vardu; nemažai vaidmenų jis sukūrė ir buvusios VDR studijoje "DEFA". Paskutiniuoju metu daugiau dirba teatre, iš kino vaidmenų pažymėtinas vyras Rustamo Ibrahimbekovo komedijoje "Vyriškis vienišai moteriai" (1995, Rusija).

R.ADOMAITIS Literatūra: Adomaitis, R. Prostota - ne prostovatostj. (Paprastumas - ne prastumas.) Maskva, žurn. "Iskusstvo kino", 1970, Nr.7; Regimantas Adomaitis - Filmspiegel (Berlin), 1974, Nr.5.; Šostak, Irina. Regimantas Adomaitis. Maskva, 1986.

BABKAUSKAS Bronius (1921 -1975) - lietuvių teatro ir kino aktorius. Ikikarinėje Lietuvoje mokėsi Kauno darbo rūmų vaidybos studijoje, nuo 1940 metų - Panevėžio dramos teatro aktorius. Kine nuo 1953 metų. Pasižymėjo puikiais charakteriniais epizodais (V.Žalakevičiaus "Adomas nori būti žmogumi", 1959; balagano viršininkas baltarusių kino pasakoje "Vargo bijosi, laimės nematysi", 1973; eigulys A.Grikevičiaus, "Sadūto tūto", 1974, ir kt.). B.Babkauskas Lietuvoje ir ano meto sąjunginėse studijose sukūrė gausybę ir svarbių, didelių vaidmenų. Jis galėjo vienodai įtikinamai kurti ir nūdienį intelektualą (Rimša V.Žalakevičiaus "Vienos dienos kronikoje", 1963; dailininkas Steponas A.Grikevičiaus filme "Ave, vita!", 1969), ir liaudies atstovą. Pastarieji (Drimba A.Žebriūno ir R.Vabalo, "Kanonadoje", 1961; Vilkišius M.Giedrio filme "Svetimi", 1961; Marcinkus V.Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti", 1965, Vaitkevičius A. Dausos ir A.Grikevičiaus "Jausmuose", 1968, arkliavagis Raupys A.Žebriūno "Velnio nuotakoje", 1974) suvaidinti ypač sodriai, impulsyviai, dažniausiai su nepakartojamu liaudišku humoru. 1965-aisiais pelnęs Lietuvos liaudies artisto garbės vardą, B.Babkauskas tikrai buvo labai mylimas įvairių kartų ir įvairių socialinių žiūrovų sluoksnių aktoriumi.
*** Literatūra: Zakarauskas, V.Bronius Babkauskas. V., 1973; Ab, Jevgenij. Bronius Babkauskas. Maskva, 1968; Ab, Jevgenij. Bronius Babkauskas. Leningrad, 1979.

D.BANIONIS BANIONIS Donatas (1924-) - lietuvių teatro ir kino aktorius. Dirba Panevėžio dramos teatre. Kine - nuo 1959 metų. V.Žalakevičiaus filme "Adomas nori būti žmogumi" Įvykęs jo debiutas - avantiūristo Dausos paveikslas -- savaip lėmė ir tolesnių vaidmenų, ambivalentiškų, su "antruoju dugnu", parinkimą. Kai D.Banionį kviesdavo filosofiškam (kaip žymusis rusł režisierius Andrejus Tarkovskis filme "Soliaris", 1972) arba herojiškam (kaip V.Žalakevičius filme "Kentaurai",1978) vaidmeniui, aktorių, o kartais ir visą filmą ištikdavo kūrybinė nesėkmė. Užtat gudraujantys arba neapsisprendžiantys herojai - tikroji D.Banionio terpė. Lietuvių kino istorijoje bene geriausiai atskleistas neapsisprendęs tautinis mentalitetas - tai Vaitkus V.Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti" (1965). Aktoriui labai pavyko ir sovietų šnipo Ladeinikovo vaidmuo rusų režisieriaus Savos Kulišo juostoje "Ne sezono metas" (1968), nes pati žvalgybininko profesija numano "dvigubą žaidimą", kuriame D.Banionis toks stiprus. Iš kitų vaidmenų pažymėtinas Goja (Konrado Wolfo "Goja", 1971, atnešęs aktoriui VDR nacionalinę premiją), Makinlis (rusų filmas "Misterio Makinlio pabėgimas", 1975, SSSR valstybinė premija), Beethovenas ("Beethovenas - gyvenimo dienos", VDR, 1976), iš paskutiniųjų - nedidelis, bet ryškus epizodas V.Žalakevičiaus juostoje "Atsiprašau" (1982). Už savo artistinę veiklą D.Banionis buvo ne kartą apdovanotas, pelnė Lietuvos liaudies artisto (1973) ir SSSR liaudies artisto (1974) vardus. Paskutiniuoju metu nebesifilmuoja, dirba teatre.
D.BANIONIS Literatūra: Petuchauskas, M. Donatas Banionis. V., 1976; Lordkipanidzė, N.Donatas Banionis. Maskva, 1972.

J.BUDRAITIS BUDRAITIS Juozas (1940-) - lietuvių kino aktorius. Baigė Vilniaus Universiteto teisės fakultetą, vėliau - Maskvos Aukštuosius kino režisūros kursus. Pirmas ryškus vaidmuo kine - Lokių jaunėlis, užkompleksuotas Jonas V.Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti" (1965). Santūrios meninės išraiškos priemonės J.Budraičio kino kūryboje dažniausiai slepia turtingą, dramatišką vidinį gyvenimą. Tokie personažai - jo Andrius ("Jausmai", 1968, žiūr.), Hornas čekų filme "Lanfiero kolonija" (1968), Vaižganto Mykoliukas ("Tas prakeiktas nuolankumas", rež. Algirdas Dausa, 1970), dailininkas Petras režisieriaus A.Grikevičiaus filme "Sadūto tūto" (1974), Gediminas to paties režisieriaus juostoje "Sodybų tuštėjimo metas" (1976), seklys Meisonas (Artūro Pozdniakovo detektyve "Visi prieš vieną", 1986), kiti. J.Budraitis gausiai filmavosi ir Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Bulgarijos, to meto VDR filmuose. Svetimi režisieriai dažnai naudodavo jį grynai tipažiniu principu, matydami jame "nordišką arietį", kosmonautus, karininkus, aristokratus. 1982 metais J.Budraičiui suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. Yra pastatęs trumpo metražo filmų: "Atspindžiai" (1978) ir "Paukščių miestas" (1982). Šiuo metu dirba kultūros atašė darbą Lietuvos ambasadoje Maskvoje.
J.BUDRAITIS K/F JO ŽMONOS IŠPAŽINTIS. Literatūra: Zakrževskaja, L. Juozas Budraitis. Knygoje: Aktiory sovetskogo kino (Sovietinio kino aktoriai), Maskva, 1975; Juozas Budraitis. Film a doba ( Kinas ir tikrovė, žurn., Praha), 1982, Nr.12; Macaitis, S.Paradoksy vyraziteljnosti (Išraiškingumo paradoksai). Knygoje: Ekran 80/81, Maskva, 1983; Pavlov, Jurij. Juozas Budraitis. Leningrad, 1988.

V.MAINELYTĖ MAINELYTĖ Vaiva (1948-) - lietuvių teatro ir kino aktorė. Baigė Lietuvos konservatorijos teatrinį fakultetą. Pats ryškiausias jos kino vaidmuo - plastiškai ir muzikaliai sukurta jaunoji sodietė Jurga A. Žebriūno miuzikle "Velnio nuotaka" (pagal K.Borutos "Baltaragio malūną"). Kita, psichologine maniera suvaidinta Milda G.Lukšo filme "Vasara baigiasi rudenį" (1982) pelnė jai prizą to meto Sovietų Sąjungos kino festivalyje. Tarp kitų ryškesnių V.Mainelytės vaidmenų - Morta televiziniame Balio Bratkausko nuotykių seriale "Tadas Blinda" (1973), Buckuvienė A.Grikevičiaus "Fakte"(1980), Molė Gvin G.Lukšo filme "Anglų valsas"(1982), sukurtame pagal Johno Galsworthy pjesė "Džoja". Daug filmavosi latvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, gruzinų kino juostose. Pastaruoju metu daugiausiai pasirodo televizijoje.
V.MAINELYTĖ K/F VYRŲ VASARA

  MASIULIS Algimantas (1931-) - lietuvių teatro ir kino aktorius. Baigė Panevėžio dramos teatro studiją, dirbo šiame teatre, Kauno dramos teatre (iki šiol). Kine, kuriame jis debiutavo 1956 metais, sukūrė beveik 100 vaidmenų. Pradiniame A.Masiulio darbo kine etape jis buvo daugiausia kviečiamas vaidinti keistuolius, nevykėlius, vokiečių fašistus, vadinamuosius "neigiamus" personažus. Iš jų išsiskyrė sodriai, analitiškai sukurtas konformistas Venckus V.Žalakevičiaus filme "Vienos dienos kronika" (1963). Paskui, kartu su to paties režisieriaus juosta "Niekas nenorėjo mirti" (1965, čia A.Masiulis vaidino paprastą nuoširdų kaimo mokytoją), A.Dausos ir A.Grikevičiaus "Jausmais" (1968, čia aktoriaus vaidmuo - bejėgiškas, nuo savųjų atsilikęs vokiečių kareivėlis) į A.Masiulio kino kūrybą atėjo gilesnis emocionalumas, psichologizmas. Jis ypač ryškus senojo Jakimkaus vaidmenyje, sukurtame G.Lukšo filme "Vasara baigiasi rudenį" (sąjunginio kino festivalio prizas). A.Masiulis daug filmavosi buvusios Sovietų Sąjungos kino studijose, bet ten jį dažniausiai naudojo tik tipažiniu principu, pavesdami niekdarių, avantiūristų ar egzotikos reikalaujančius vaidmenis.
  Literatūra: Algimantas Masiulis. V., 1982.

OPERATORIAI

GRICIUS Jonas (1928-) - lietuvių kino operatorius. Baigė Maskvos Kinematografijos institutą, stažavosi "Lenfilmo" studijoje (Leningradas). Lietuvos kine debiutavo 1959, nufilmuodamas nepavykusią komediją "Kalakutai". Jau antrasis J.Griciaus darbas - A.Žebriūno novelę "Paskutinis šūvis" iš filmo "Gyvieji didvyriai" (1960) - parodė operatoriaus savarankiškumą, o drauge - mokėjimą įsiklausyti į režisieriaus sumanymą, jo sugebėjimą kurti plastinius simbolius, puikų operavimą nespalvotu vaizdu, juodos ir baltos kontrastais bei pilkuma, šviesotamsos niuansais. Tie bruožai įtvirtinami A.Žebriūno ir R.Vabalo "Kanonadoje" (1962), R.Vabalo juostose "Žingsniai naktį" (1962), "Laiptai į dangų" (1966), "Akmuo ant akmens" (1971). Tačiau J.Griciaus kūrybos viršūnė - nespalvota V.Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti" tapyba ir dviejų W.Shakespeare'o tragedijų "Hamletas"(1964) bei "Karalius Lyras" (1970) ekranizacijos, kurias "Lenfilme" realizavo vienas inteligentiškiausių rusų režisierių Grigorijus Kozincevas.

J.Gricius vėliau filmavo ir spalvotas juostas, pavyzdžiui, M.Maeterlincko "Mėlynosios paukštės" ekranizaciją (drauge su Freddy Youngu), kurią 1975 metais, kaip pirmąją rusų ir amerikiečių koprodukciją, pastatė garsusis Holivudo režisierius George'as Cukoras. J.Gricius sukūrė nemažai spalvotų juostų Lietuvoje, iš jų tapybiškumo, niūrios ekspresijos paieškomis išsiskiria A.Žebriūno "Kelionė į rojų" (1980). Šiuo metu dėsto operatoriaus meną Lietuvos muzikos akademijoje.

Literatūra: Valiulis, S. Jonas Gricius. V., 1978.; Gricius, J. Byt vždy druhym (Visada būti antruoju). Praha, žurn. "Film a doba", 1978, Nr. 1.; Gricius, J. Kas jis, kino operatorius? V., žurn. "Kinas", 1983, Nr.11.; Gricius, J. Boljšije problemy malenjkich kinostudij (Didelės mažų kino studijų problemos). Maskva, žurn. "Iskusstvo kino", 1986, Nr.6.


NAUDINGA INFORMACIJA

Lietuvos Kinematografininkų sąjunga. Birutės 18, LT-2004 Vilnius, tel., faks.: 220759, E-mail: lks@auste.elnet.lt

Lietuvos Kultūros ministerija. Basanavičiaus 5, LT-2683 Vilnius, faks.: 623120, kino skyriaus tel.: 616005.

Lietuvos Kino studija. Nemenčinės pl. 4, LT-2016 Vilnius, faks.: (0122) 764254.

Kino studija "Kinema". Grybautojų 30, LT-2016 Vilnius, tel., faks.: 770148.

Kino Informacijos ir edukacijos centras. Bernardinų 10, LT-2001 Vilnius, tel. 613039, 611926.

Distribucinė firma "Lietuvos kinas". Ozo 4, LT-2600 Vilnius, tel. 770973, faks.: 770994.

Distribucinė firma "Amfiteatro filmai". Pylimo 17, LT-2001 Vilnius, tel.: 313120, faks.: 313119.

Distribucinė firma "Cinemark". Birutės 18, LT-2004, Vilnius. tel.: 220730, faks.: 223716.