© Skaitmeninio Vaizdo Ložė
© Helmutas Šabasevičius

[english]
[turinys]
[pagrindinis]

Meno Lietuva

 

*** LEOKADIJA AŠKELOVIČIŪTĖ***MINDAUGAS BAUŽYS ***NELĖ BELIAKAITĖ *** LORETA BARTUSEVIČIŪTĖ ***NELĖ BEREDINA ***PETRAS SKIRMANTAS ***AUŠRA GINEITYTĖ *** RŪTA JEZERSKYTĖ ***JONAS KATAKINAS *** VYTAUTAS KUDŽMA *** EDVARDAS SMALAKYS *** EGLĖ ŠPOKAITĖ ***JOLANTA VALEIKAITĖ ***
*** VYTAUTAS BRAZDYLIS *** ANŽELIKA CHOLINA ***EGIDIJUS DOMEIKA ***JURIJUS SMORIGINAS ***
*** GRAIKAS ZORBA ***

Lietuvos operos ir baleto teatras

BALETO ARTISTAI

LEOKADIJA AŠKELOVIČIŪTĖ

Leokadija Askeloviciute
Leokadija Aškelovičiūtė

Gimė 1939 metų balandžio 30 dieną Naujasėdžiuose. 1959 metais baigė Sankt. Peterburgo Agripinos Vaganovos choreografijos mokyklą. 1959-1987 metais šoko Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, kur sukūrė beveik visų klasikinių ir lietuviškojo repertuaro baletų vaidmenis: Aurorą (Piotro Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje"), Mašą (Piotro Čaikovskio "Spragtuke"), Odetą-Odiliją (Piotro Čaikovskio "Gulbių ežere"), Kitrę (Liudviko Minkaus "Don Kichote"), Džuljetą (Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljetoje"), Esmeraldą (Cesarės Pugni "Paryžiaus katedroje"), Žizel (Adolphe'o Adamo "Žizel") , Svanildą (Leo Delibes'o "Kopelijoje"), Beti (Antano Rekašiaus "Gęstančiame kryžiuje"), Megaitę (Antano Rekašiaus "Aistrose"). Pirmajame ir vieninteliame Lietuvos kino studojoje sukurtame filme-balete "Eglė žalčių karalienė" Leokadija Aškelovičiūtė atliko Eglės vaidmenį, o Eduardo Balsio spektaklyje šoko ir Drebulytę.

Leokadijai Aškelovičiūtei pirmasis ir brangiausias vaidmuo - Aurora Piotro Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje". Šiuo vaidmeniu ji debiutavo grįžusi Vilniun po Sankt. Peterburge (tuometiniame Leningrade) keletą metų trukusių studijų, šiuo vaidmeniu atsisveikino su scena 1987 metais. Dažniausiai artistas ilgainiui ištirpsta spektakliuose ir istorijoje, atsisakydamas įspūdingų vaidmenų ir keisdamas juos vis menkesniais ir paprastesniais. Paskutinįsyk L.Aškelovičiūtės šokta Aurora su kūrybišku maksimalizmu užvertė paskutinį balerinos biografijos lapą, taip sukurdama dar vieną XX amžiaus Lietuvos baleto istorijos legendą.

L.Aškelovičiūtės Aurora žavėjosi visi to meto baleto kritikai, o ypatinga vaidmens nuotaika, optimistiškas tonas tiko to meto šviesiojo idealizmo astmosferai. Šiandien jau sunku atstatyti visų "Miegančiosios gražuolės" variantų ypatybes, jų panašumus ir skirtumus - maža teišlikę filmuotos medžiagos, ir apie šviesius idealus leidžia kalbėti tik kelios nuotraukos, menkai teatskleidžiančios autentiško judesio dvasią. Paskutinis Leokadijos Aškelovičiūtės spektaklis, įvykęs 1987 metų balandžio 27 dieną, buvo jaudinantis kaip reta - sunku įsivaizduoti, ką reiškė balerinai muzikos garsai, daugiau nei dvidešimt metų paskui save kvietę į stebuklingą šokio pasaulį ir šitaip skambantys paskutinį sykį: pirmasis išėjimas, didysis adagio, variacijos, dramatiška užmigimo scena, pastelinė nereidžių karalystės melancholija, triumfališkas trečiojo veiksmo pas de deux... Tačiau jaudulys ir skausminga atsisveikinimo nuojauta neiškreipė šokio pavidalų - šokėja ir paskutinį sykį ištikimai saugojo peterburgiškos klasikos dvasią, neleisdama sau nė menkiausio netikslumo. Bet ne tik pasigėrėtina technikos švara žavėjo balerinos Aurora tą vakarą - visam laikui įsiminė sugebėjimas pajungti sau didžiulę scenos erdvę, galybę šalutinių personažų, orkestrą, scenovaizdį ir apšvietimą ir tapti tikrąja, paskutiniąja "Miegančiosios gražuolės" valdove. Aprimo šiandien paskutiniųjų reveransų dilgčiojantis skausmas, galbūt tada į pasaulio pabaigą panašus sunkus, rūstus ir negailestingas uždangos užsiskleidimas, kankinantis jausmas, kad dar liko kažkas, kas iki galo neišsakyta, neiššokta, neišreikšta... Šis spektaklis sulaukė daugiau dėmesio nei pirmasis balerinos pasirodymas, nes daugelis suprato, kad kartu su L.Aškelovičiūtės Aurora baigėsi vienas reikšmingas lietuvių baleto istorijos etapas, ženklinantis pirmąjį profesionalų, tiesiogiai su klasikinio rusų baleto tradicijomis susijusį ir kartu papildantį jas lietuviškos šokio manieros šiltu jausmingumu, etapas.


MINDAUGAS BAUŽYS

Mindaugas Baužys gimė Skuode. Gyveno Naujojoje Akmenėje bei Mažeikiuose. 1990-aisiais ją baigė ir nuo tol dirba Lietuvos valstybiniame operos ir baleto tetare. "Pelenės" Princas buvo parengtas dar baleto mokykloje. Pas de trois "Gulbių ežere", princai "Snieguolėje ir 7 nykštukuose", "Spragtuke" (V. Brazdylio ir A. Melanjino, pastatyme). Po to - Romeo "Romeo ir Džuljetoje", Džeimsas "Silfidėje", Mėlynasis paukštis ir Princas Dezirė "Miegančiojoje gražuolėje". M.Baužys šoko Jurijaus Smorigino "Pietą" ir "Narcizą", Anželikos Cholinos "Nuevo Flamenco". Niujorko konkurse teko šokti variaciją iš G.Balanchine'o "Keturių temperamentų".

Iš pradžių daugiau šokti su Ingrida Cvetkovaite, vėliau ilgesnį laiką šoko su Živile Baikštyte, o paskutinieji vaidmenys sukurti kartu su Rūta Jezerskyte. Bazilio vaidmenį šokėjas parengė suLietuvos operos ir baleto teatro stažuotoja Miki Hamanaka. Neabejotina, kad M.Baužys - ryškiausias savosios kartos Bazilis: ideali išvaizda, išryškėję jo artistiniai sugebėjimai šiame vaidmenyje surado bendrą kalbą su vyriška, santūria ir drauge virtuoziška jo šokio maniera. Iš karto kreipia dėmesį gyvas M.Baužio personažas, kurio šokėjiška elegancija tikslingai paryškinama žanrinėmis energingo ir šmaikštaus barzdaskučio elgesnos detalėmis, niekada iki šiol mūsų scenoje neregėtomis: jo personažas ir konkretus, ir abstraktus tuo pačiu metu. Paskutiniojo veiksmo pas de deux variacija ir koda tvinkčiojo uždegančia energija bei tobulomis plastinėmis formomis.

Šių metų Klaipėdos muzikimnio teatro premjeroje - Jurijaus Smorigino balete "Iš artisto gyvenimo" pagal Hectoro Berliozo muziką, M.Baužys šoka kartu su Egle Špokaite.


NELĖ BELIAKAITĖ

Nelė Beliakaitė jau Baleto mokyklos koncertuose kreipė dėmesį pavydėtinais klasikinės balerinos daviniais, šokio stiliaus pojūčiu. Jai puikiai sekasi šiuolaikinės choreografijos miniatiūros, kuriose greta ryškaus šokėjos talento visada juntama artistiška prigimtis. Jos vaidmenų sąrašas - dar neilgas, bet jau pakankamai įspūdingas. Ji šoko Odetą-Odiliją Piotro Čaikovskio "Gulbių ežere" - tai buvo jos pirmasis susidūrimas su stambios apimties choreografine partija - ir su sunkiu vaidmeniu, kurį ne taip lengva paslėpti po techniniais triukais. Puikiai sudėta, grakščių linijų ir gerų davinių solistė Gulbės-Karalaitės įvaizdį sukūrė nepriekaištingai - pirmasis jos pasirodymas buvo labai efektingas, ji neturi to dažnai odetoms būdingo vangumo, ekspresyvūs, nervingi jos rankų mostai, išraiškingos arabeskų ir atitiudų linijos puošia išorininį vaidmens piešinį ir prašosi papildomi sąmoninga vidine energija. Odilijos vaidmeniu N. Beliakaitė pademonstravo techninius sugebėjimus ir neblogą koordinaciją - stilingai, su tramdomais klastingos energijos proveržiais sušoko variaciją, didvyriškai ištvėrė 32 fouette maratoną ir pavergė Zigfrydą bei žiūrovus vylingais kodos sukiniais.

Antrasis didelis jos vaidmuo - Žizel to paties pavadinimo Adolphe;o Adamo balete. Pirmajame veiksme N. Beliakaitės herojė - kampuotų, nervingų, trūkčiojačių judesių paauglė, sunku pasakyti, ką jai reiškia meilė, kodėl tokios tragiškos lengvabūdiško žaidimo meile pasekmės; išprotėjimo scenoje artistė išsiveržė iš schematiškų užduočių rato ir virto ekspresyvia, nemeluotai tragiška būtybe: šiurpą kėlė jos blausus, klaidžioajtis žvilgsnis, mėšlungiški rankų, bandančių nuraminti mirtiną greitį įgavusią širdį, judesiai. Pirmojo veiksmo pabaigoje sustiprėjusi dramatinė įtampa išliko iki pat Žizel-vilisos pasirodymo antrajame veiksme. Niekada dar neteko regėti tokio dinamiško ir užburiančio Žizel sielos prisikėlimo iš kapo! Nuostabaus grožio siluetas (stilingai nusvarintos rankos, atgal atlošta galva) iš beprotiškai svaiginančio sūkurio veržiasi aukštais, plačiais ir lengvais šuoliais, nerimastingai blaškosi niūrioje kapų prietemoje ir palaipsniui rimsta, kol raiškūs sukiniai ore sustingsta į puikiausią arabeską...

Nelės Belikaitės šokio maniera labai tinka Svanildos - kol kas bene paskutiniojo jos klasikinio vaidmens - įvaizdžiui sukurti. Šis personažas priklauso žemiškųjų herojų kastai - ji koketiškai pavydi, demonstratyviai grąžina žiedą, kremtasi dėl savo ryžtingumo ir atleidžia Francui smulkias jo apgavystes - net į paslaptingąją Kopelijaus dirbtuvę ji ateina ryžtingai nusiteikusi atgauti apmulkintą Francą, ir jo atgailą priima ne kaip įtūžusi sužadėtinė, bet kaip atleidžianti motina. Tai tipiška XIX a. kultūros herojė - pragmatiška ir žinanti savo teises bei galimybes ir mokanti už jas pakovoti.

N. Beliakaitė itin išraiškinga šiuolaikinės choreopgrafijos epizoduose - daugiausiai jai teko šokti Anželikos Cholinos sukomponuotuose pastatymuose. Be galo vitališka jos Širšė to paties pavadinimo miniatiūroje, o "Moterų dainose" nostalgiškų koncertinos garsų raibuliavime neįmanoma užmiršti Nelės Beliakaitės Idos - jos įdėmaus veriančio žvilgsnio, vos vos pastebimo galvos linktelėjimo, grakščių riešų, gniaužiančių nuo pečių slystantį apsiaustą. Trumpas jos epizodas ryškina talpią veido išraiškų įtaigą, žavingų kelių ir kelčių paslaptingus vylius, saugomus ir atidengiamus žvilgančių nuostabaus rūbo klosčių - šokėjos linijomis ir judesių galia choreografė tikriausiai iki galo realizavo ir savąjį "alter ego", ir grėsmingai žavios karo metų epochos grožio - gajaus, atsparaus, trypiamo, bet nesutrypto - amžinybę.


LORETA BARTUSEVIČIŪTĖ

Loreta Bartusevičiūtė

Loreta Bartusevičiūtė

Loretos Bartusevičiūtės, 1976-1987 metais Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre kūrusios pagrindinius klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro vaidmenis, kelyje nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos išsiskyrė biografijos, rašytos Vilniaus ir kitų kraštų scenose. Pirmasis reikšmingesnis pasiūlymas atėjo iš karto po "A Probos" premjeros, 1989 m. pavasarį, kai impresarijus Michaelis Tietzas pasiūlė jai dalyvauti tarptautinės trupės turnė po Vokietiją, Šveicariją, Austriją. Šiame turnė L. Bartusevičiūtė keturiasdešimt devynis kartus šoko Mirtą antrajame "Giselle" veiksme bei Marijos Taglioni partiją nuostabiajame sero Antonio Dolino "Pas de Quatre". Šį epizodą ji paruošė Vilniuje, kartu su repetitore Lijana Dišlere, o vėliau dar keletą sykių tobulino. Žizel šiame tarptautinės trupės turnė šoko Maria Brissonskaya, garsi rusų kilmės prancūzų balerina.

1991 metų pavasarį (balandžio ir gegužės mėnesiais) Loreta Bartusevičiūtė dalyvavo Rudolfo Nureyevo "Atsisveikinimo ture" ("The Farewell Tour"), vėl pakviesta Rudolfo Nureyevo bičiulio Michaelio Tietzo (Marios Brissonskayos vyro). Didžiuosiuose Skandinavijos (Oslo, Stockholmo) ir Didžiosios Britanijos (Liverpulio, Edinburgo, Mančesterio, Londono, Kembridžo, Braitono) teatruose Loreta Bartusevičiūtė šoko pas de six iš Augusto Bournonville'o baleto "Neapolis", tą patį "Pas de Quatre", o keletoje koncertų - ypatingą, paties Rudolfo Nureyevo redaguotą pas de deux iš "Kon Kichoto" (kartu su Andrejumi Fedotovu). Pats R.Nuryevas šiame turnė šoko Flemingo Flindto sukomponuotą "Pamoką" ("The Lesson") kartu su prancūze Evelyn Desutter ir dane Vivi Flindt. Koncerto pabaigoje R.Nureyevas paprastai šokdavo Maurice'o Bejart'o "Keliautojo dainas" ("The Songs of Wayfarer") pagal Gustavo Mahlerio muziką (kartu su Andrejumi Fedotovu) arba "Mauro Pavaną", pagal Henrio Purcellio muziką sukurtą Jose Limono (kartu su Evelyn Dessuter, Vivi Flindt ir Andrejumi Fedotovu). Simboliškai šis vieno didžiųjų XX a. baleto šokėjų R. Nureyevo atsisveikinimo su scena turas virto ir paskutiniu "sudie" Gyvenimui...

Už keletą naujų vaidmenų L.Bartusevičiūtė turi būti dėkinga savo Silfidei, vienam ryškiausių personažų artistinėje balerinos biografijoje. Augusto Bournonville'o balete "Silfidė", devintajame dešimtmetyje pastatytame daugelyje Sovietų Sąjungos šalių, šokta ir Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), ir Maskvoje - Didžiajame (kartu su visos Lietuvos operos ir baleto trupės viešnage 1986 metais) ir Stanislavskio teatre, taip pat Kremliaus suvažiavimų rūmuose (kartu su Andrejumi Fedotovu). Būtent Silfidė paakino baletmeisterį Andrejų Petrovą 1991 m. rudenį pasikviesti L.Bartusevičiūtę į savo "Kremliaus baleto" trupę Liudmilos vaidmeniui naujame balete pagal Michailo Glinkos muziką (Aleksandro Agafonnikovo aranžuotė) "Ruslanas ir Liudmila". L. Bartusevičiūtė Liudmilą šoko generalinėje peržiūroje ir antrojoje premjeroje. Baletas pastatytas su plačiu rusišku užmoju - trys ilgi veiksmai, sudėtingiausias, beveik pažodžiui Aleksandro Puškino poemą sekantis libretas, galybė personažų, daug kainuojančios prašmatnios dekoracijos ir kostiumai. Šį vaidmenį L.Bartusevičiūtė repetavo su Jekaterina Maksimova. Teko matyti abi "Ruslano ir Liudmilos" premjeras. Pirmąją šoko trupės solistė Margarita Levina, techniška, bet gana vidutinių artistinių gabumų balerina, kokių pilna pagrindiniuose ir periferiniuose Rusijos teatruose. Jos šokio fone baletmeisterio pasiūlymas L.Bartusevičiūtei pasirodė itin suprantamas - artistė sutviskėjo uždegančiu temperamentu, įspūdinga šokio technika, sugebėjo nepasiklysti choreografinės poemos labirintuose ir suteikti jai savų, įtaigių, nepamirštamų spalvų. Jos herojė - ne schematiška klasikinės poemos strofa, o gyva, energinga, žaisminga mergina, sugebanti net rūsčiose scenose su Čiornomoru pašmaikštauti.

Kartu su "Kremliaus baletu" L. Bartusevičiūtė dalyvavo ir keletoje koncertinių programų, kuriose šoko Auroros adagio su keturiais princais iš "Miegančiosios gražuolės" bei "Pas de Quatre", laimė, nufilmuotą ir taip išsaugotą mūsų baleto istorijai. Pasigėrėtinas L. Bartusevičiūtės-Taglioni romantinio stiliaus pojūtis, santūri šokio maniera, tikslios pozos, preciziškai nugludinta smulkiųjų judesių, tokių reikšmingų panašaus tipo kūriniams, technika. Kreipia akį iškilnus senosios šokio etikos akcentavimas, stilizuotas galvos linktelėjimų ir rankų mostų ceremoningumas, sugebantis ištirpti pasakiškos Cezares Pugni muzikos garsuose.

1993-1994 metų sezoną L.Bartusevičiūtė praleido Venesuelos sostinėje Karakase, išvykusi ten su savo vyru Virgilijumi Noreika. Neturėdama jokio kontrakto, tik prisiminimus apie 1989 metų liepą čia vykusią Lietuvos baleto trupės viešnagę (kartu su Viktoru Barykinu tada šoko Marijaus Petipa ir Liudviko Minkaus "Pachitą", jau kelintas sezonas mūsų teatre nematytą, o su Jonu Katakinu - Jurijaus Smorigino "Pietą" pagal Gustavo Mahlerio muziką ir pas de deux iš "Giselle"), balerina turėjo kovoti už savo vardą beveik iš pradžių. Teatro Tereso Carreno meno vadovas Vincente Nebrada maloniai leido lankyti kasdienines šios bene svarbiausios Karakase baleto trupės pamokas. Vėliau V.Nebrada pasiūlė dirbti Keyla Ermeceo teatre. Šioje trupėje teko šokti keturis mėnesius. Iš naujesnių kūrinių minėtinasVincentes Nebrados "Vienas šokis tau" ("Una Dansa para Ti"), kurį atlieka penkios solistų poros - su puikiomis variacijomis, koda. Teko repetuoti ir šokti Georges'o Balanchine'o "Appolo Musagete". Gruodžio mėnesį L.Bartusevičiūtė dalyvavo kalėdiniame "Spragtuke". Be daugelio kitų numerių, šiame divertismentiniame spektaklyje balerina atliko indų šokį, po kurio susilaukė puikių spaudos bei kolegų atsiliepimų. Į "Spragtuką" atėjo ir Nina Novak, paskutinė Ballet Ruse de Monte Carlo primabalerina. Po spektaklio ji pasiūlė L.Bartusevičiūtei dirbti jos trupėje "Klasikinis kamerinis baletas". Čia Loreta Bartusevičiūtė šoko nemaža solinių numerių - pas de deux iš antrojo "Gulbių ežero" veiksmo, "Pas de Quatre", Gamzati ir Soloro pas de deux iš Liudvigo Minkaus "Bajaderės", Camille'o Saint-Saenso ir Michailo Fokino "Mirštančiąją gulbę". Šioje trupėje dirbo ir Mariela Delgado - garsi baleto solistė ir choreografė. Po mėnesio L. Bartusevičiūtei ji pasiūlė šokti jos spektaklyje "Dialogo de Carmelitas" - filosofinėje parafrazėje Mirties neišvengiamybės tema, sukomponuotoje pagal Franciso Poulenco muziką remiantis vos vos nužymėtais istoriniais Prancūzų revoliucijos motyvais. Šiame spektaklyje dalyvavo ir Nina Novak, atlikusi Motinos vaidmenį; L. Bartusevičiūtės personažas - Blanche, pasitinkanti Mirtį kaip neišvengiamybę. Ninos Novak trupėje L.Bartusevičiūtė šoko ir "Pas de Quatre", kurio linijas, stilistinę nuotaiką kiek pakoregavo pati Nina Novak, tuo pat metu prašydama ir tam tikrų L. Bartusevičiūtės patarimų.

1994 metų rudens sezoną L. Bartusevičiūtė vėl pradėjo Vilniuje. 1995-ųjų išvakarėse įvyko Liudvigo Minkaus "Don Kichoto" premjera,1995 metais pasirodė Egidijaus Domeikos "Eglė žalčių karalienė" - spektaklis, kuriame balerina šoko iki pat savo kūrybinės karjeros pabaigos 1997 metais.

Paskutinysis didelis jos vaidmuo - Medėja to paties pavadinimo Anželikos Cholinos pastatyme.


NELĖ BEREDINA, PETRAS SKIRMANTAS

N.Beredina, P.Skirmantas

N. Beredina ir P.Skirmantas

Neabejotina, kad pastaruosius keliolika metų greta Loretos Bartusevičiūtės Nelė Beredina buvo pati kūrybingiausia ir įspūdingiausia Lietuvos baleto pažiba. Jos meninė individualybė neatsiejama nuo legenda virstančio jos ir Petro Skirmanto dueto - kartu šokti visi pagrindiniai mūsų teatro repertuaro vaidmenys Piotro Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje" ir "Gulbių ežere", Leo Delibeso "Kopelijoje", Adolphe'o Adamo "Žizel", Ludvigo Minkaus "Don Kichote", Aleksandro Glazunovo "Raimondoje", Hermano Lovenskjoldo "Silfidėje", Johano Strausso "Žydrajame Dunojuje" ir kitur. Jų duetas savarankiškai buvo parengęs nemaža klasikinės ir šiuolaikinės choreografijos epizodų - taip kompensuodamas aistringą kūrybos troškulį, kurio repertuarinė Lietuvos baleto politika nebuvo pajėgi iki galo numalšinti. Pastarojo dešimtmečio Lietuvos atlikimo meno klasika tapo jų šokamas virtuoziškasis Danielo Francois Aubert'o "Pas de deux", sukomponuotas Viktoro Gzovskio, Adoplhe'o Adamo "Korsaro" duetas, Cesares Pugni "Esmeraldos" pas de deux. P. Skirmanto iniciatyva šokta ir dvidešimtojo amžiaus choreografinė klasika - Georgo Balanchine'o, Maurice'o Bejart'o, Rolando Petit kūriniai. Liūdna suvokti, kad nepriekaištingas šių choreografijos meno šedevrų grožis, virpulingas akimirkos žavesys slenka praeitin, likdamas įšaldytose fotografijų pozose bei kino ir video juostų archyvuose. Galbūt šiandien dar anksti apibendrinti N. Beredinos kūrybos kelią, tačiau neabejotina, kad jos šokis, skleidęsis ir klestėjęs mūsų baleto scenoje nuo 1975 metų, nemaža dalimi prisidėjo prie ryškaus šiandieninio lietuvių baleto sutvirtėjimo: nepriekaištinga N. Beredinos judesių kalba, grynos klasikinio baleto pozų linijos, šokio kantilena buvo uždegantis pavyzdys dabartinei šokėjų kartai ir liks gyvas Eglės Špokaitės, Rūtos Jezerskytės, Nelės Beliakaitės siluetuose.


AUŠRA GINEITYTĖ

A.Gineityte

Aušra Gineitytė

Gimė 1962 metais liepos 12 dieną Vilniuje. Baigusi M. K. Čiurlionio meno nokyklos choreografijos skyrių, Lietuvos operos ir baleto teatre ji dirba nuo 1980 metų. A. Gineitytė - ryškiausia viduriniosios kartos charakterinio ir šiuolaikinio šokio artistė, nors ir klasikiniuose baletuose yra sukūrusi nemaža įdimintinų vaidmenų - Mirtą Adolphe'o Adamo "Giselle", Alyvų fėją "Miegančiojoje gražuolėje", Fraciską "Žydrajame Dunojuje", įspūdingai šoko Michailo Fokino sukurtą "Mirštančiąją gulbę". Atsiskleisti artistiniams A. Gineitytės gabumams labai padėjo moderniškoji Jurijaus Smorigino choreografija - nepamirštamas jos sukurtas Ledi Makbet vaidmuo pirmajame stambesniame šio choreografo pastatyme "Makbetas", taip pat reikšimingas šiandien mažai kieno prisimenamas jos sukurtas Augustijos vaidmuo talentingame vienaveiksmiame Jurijaus Smorigino balete "Bernardos Albos namai".

A. Gineitytė - nepamainoma charakterinių šokių atlikėja klasikinių baletų divertismentuose; itin puiki jos Mersedes - šį vaidmenį artistė įtikinamai buvo sukūrusi ir senesniame V. Brazdylio pastatyme. Su jai būdingu kilniu saiko jausmu artistė pateikia stilizuotą, ne natūralistinį ispaniško šokio įvaizdį, o jos čigonės šokis Malūnų epizode - tiesiog šedevras. Artistė suderina uždegančią ekspresiją su kilnia artistine stilizacija, jos judesiai keliaplaniai, neturi fizinio tiesmukiškumo ir tiesiog pavergia lanksčiausiais mostų siluetais ir subtiliu dramatizmu.

Naujai artistę atranda Anželika Cholina - praėjusio sezono sėjmingiausiame šokio spektaklyje "Moterų dainos" A. Gineitytė sukūrė itin dramatišką personažą. Jos epizodas raiškiausiai atskleidžia ne paradinę spektaklio atmosferą - tai tikroji "Moterų dainų" potekstė, jų užkulisiai, kur viskas tikra - ir jausmai, ir skausmas, ir miglotos ateities baimė. Tai net ne moters daina - veikiau tragiška rauda, ekspresyvi, kampuota, viduje nebesulaikoma giesmė; ne skundas, bet kariškos uniformos sugniuždyto ir paniekinto moteriškumo atodūsis. Čia nėra tų dailių ir koketiškų judesių, kuriais dekoruotos kitos partijos ir epizodai - tokio gilaus žvilgsnio ne tik į balso melodiją, bet ir į širdį, kurioje ta melodija užgimsta ir slepiasi, spektaklyje galėjo būti gerokai daugiau. Šiuo metu artistė repetuoja naujausiame A. Cholinos spektaklyje - "Carmen".


RŪTA JEZERSKYTĖ

Rūta Jezerskytė tikra "balerina" tapo Lozanoje - 1994 metų sausio mėnesį laimėjusi pirmąją vietą Tarptautiniame baleto konkurse dar besimokydama Vilniaus choreografijos mokykloje, ji sustiprino šios mokyklos pasitikėjimą savimi ir atvėrė vartus kitiems tarptautinių konkursų prizams, pelnytiems kitų Lietuvos šokėjų.

Pirmasis jos matytas spektaklis - P. Čaikovskio "Miegančioji gražuolė", kurio įspūdį Rūta išsaugojo iki šiol ir kurį visas tris su puse valandos žiūrėjo stovėdama. Nuo to laiko - nuolat puoselėjamas noras šokti. Besimokydama Vilniaus choreografijos mokykloje, R. Jezerskytė ne tik "iškalė" šokio abėcėlę - ji suprato, kas yra baleto teatras, išmoko judesiui suteikti estetinę vertę ir prasmę.

Rūtos Jezerskytės vaidmenys ateina vienas po kito, nuosekliai, iš lėto, artistė nesistengia tuoj pat šturmuoti klasikinio repertuaro aukštumų. Dar choreografijos mokykloje ji šoko Pelenę pakankamai sudėtingame trijų veiksmų balete, ir čia buvo galima gėrėtis stebuklingu Pelenės virsmu Princese. Pirmasis techniniu požiūriu sudėtingas jos darbas buvo Pachita, šokta išleistuviniame mokyklos koncerte. Geros technikos ir ištvermės reikalaujanti partija Rūtai pasidavė lengvai, patvirtino jos koordinaciją ir sugebėjimą būti soliste.

Mažų ir didesnių, bet jau įsimintinų R. Jezerskytės vaidmenų nemaža - tai ir Snieguolė, ir Mari "Spragtuke", ir Amūras "Don Kichote", ir pirmojo veiksmo pas de deux "Giselle" (šio dueto variacija sužavėjo ir Lozanos konkurso žiuri), Princesė Florina "Miegančiojoje gražuolėje" - ši partija labai tinka trapiai šokėjos figūrai: techniniai partijos viražai visiškai ištirpsta romantiškos pasakos atmosferoje, svajinga princesė panyra Mėlynojo Paukščio kerų sūkuriuose.

Labai gerai buvo įvertintas dar vienas rimtas R. Jezerskytės debiutas - Džuljeta Sergejaus Prokofjevo balete "Romeo ir Džiuljeta". Patraukli R. Jezerskytės vaidmenų savybė - organiškas personažo ir šokėjos vidinis ryšys. Tuo pasižymi jos Raimonda Aleksandro Glazunovo balete, o labiausiai - Aurora, už kurią balerina buvo apdovanota 1997/1998 metų teatrinio sezono Šv. Kristoforo statulėle. Banalu sakyti, bet kartu su nedrąsiais R. Jezerskytės-Auroros, lipančios laipteliais žemyn į pokylio salę, žingsniais nušvito ir teatro scena, ir visas spektaklis. Gyvas Auroros pasirodymo sukeltas jaudulys, nuvilnijęs žiūrovų salėje, įsiskverbė į apsitrynusias dekoracijas ir išliko iki pat spektaklio pagaigos. Solistė pademonstravo retą sugebėjimą kurti betarpišką ryšį su savuoju personažu, kiekvienu pasirodymu praturtindama jį įvairiausiais niuansais. Net šiek tiek juntamas Princesės pasirodymo scenoje debiuto jaudulys savaip pagilino Auroros - pirmą kartą pokylyje dalyvaujančios princesės - įvaizdį; gracingas baištumas ir nedrąsa netikėto keturių princų dėmesio apsupty atrodė tokie tikri ir suprantami, kad pateisino ir menkus techninio atlikimo nesklandumus, ir vis dėlto tobulos filigraninės formos reikalaujančių pozų netolygų ryškumą. Svarbiausia, kad buvo iš tiesų sukurtas ryškus Princesės Auroros įvaizdis - kokio jau senokai scenoje neteko matyti. Puiki išvaizda, gyva, šilta veido išraiška, kurios pagrindinis akcentas - jautrus, su žiūrovu ir partneriais komunikuojantis žvilgsnis - kartu su Rūtos Jezerskytės Aurora grąžina į lietuvių baleto sceną tuos komplimentus, kurie buvo išsakyti prieš keletą dešimtmečių suspindusiai Leokadijos Aškelovičiūtės Aurorai. Mistiškojoje antrojo veiksmo karalijoje R. Jezerskytė atsisakė konkrečių pirmojo veiksmo vaidmens kūrimo detalių ir pateikė apibendrintą Auroros - Princo Dezirė vizijos - paveikslą, o trečiasis veiksmas tarytum sulydė žemiškuosius ir vizionieriškuosius Auroros bruožus; puikiai buvo atlikta garsioji pas de deux variacija - nepaprastai gyvai, grakščiai ir elegantiškai, kiek viliokišku žvilgnsiu kuriant pulsuojantį R. Jezerskytės, Auroros ir žiūrovų ryšį.

Itin įdomūs yra pastarųjų metų Rūtos darbai su šiuolaikiniais Lietuvos choreografais. Anželikos Cholinos dviejų veiksmų balete "Medėja" balerina šoka Glaukę. Tai plastinis personažas, Jasono aistra ir Medėjos kančių priežastis. Ji trapi, tarytum perregima, tikras kontrastas sunkiam ir sudėtingam Medėjos charakteriui. Be galo talentingai artistė šoka lemtingą šokį su užnuodyta skraiste - šoka visu kūnu, išradingai demonstruodama ją apleidžiančią gyvybę ir iš paskutiniųjų už ją kovodama. Vienu didžiausių šiuolaikinės lietuviškos choreografijos atradimų tapo baletmeisterio Jurijaus Smorigino sukumponuota ir Rūtos Jezerskytės sušokta miniatiūrinė dedikacija prieškario Lietuvos respublikos baleto žvaigždei Olgai Malėjinaitei "Mano gyvenimas". Artistė labai tiksliai pajuto choreografo sumanymą: iš egzaltuotų, naivių prieškarinio baleto estetikos pozų supynė ir pagarbos reveransą pasiaukojimui bei meilei baletui, ir filosofinį šokėjo lemties apibendrinimą. Michailo Fokino ir Anos Pavlovos "Mirštančioji gulbė", nušvietusi dvidešimtojo baleto amžiaus pradžią, šio amžiaus pabaigoje J. Smorigino dėka įgauna visai kitą pavidalą ir prasmę. Sentimentalią akistatą su mirštančiu grožiu J. Smoriginas ir R. Jezerskytė paverčia kur kas skaudesne šokėjo kūrybos praeinamybės vizija: kodėl taip masina tas švytintis įkvėpimo spindulys ir kodėl jis taip staiga ir visam laikui pradingsta?

Šis jos epizodas 1998 metų birželio 13-27 dienomis sužavėjo prestižinio tarptautinio baleto konkurse, vykstančiame Amerikos mieste Jacksone, vertinimo komisijos narius - Rūta Jezerskytė buvo apdovanota vyresniųjų konkursantų grupės sidabro medaliu.


JONAS KATAKINAS

A.Gineityte

Jonas Katakinas

Jonas Katakinas gimė 1950 metų spalio 16 dieną Akmenės rajone, Viekšniuose. 1971 metais baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių, dar 1970 metais buvo pakviestas į Lietuvos valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą, kur šoko iki 1993 metų. 1973-1974 metais tobulinosi Marijos teatre Sankt. Peterburge. Pirmuosius ryškius vaidmenis - Zigfrydą "Gulbių ežere" ir Albertą "Žizel" Jonas Katakinas paruošė Sankt Peterburge, Kirovo (dabar - Marijos) teatre kartu su Irina Kolpakova ir Vladilenu Semionovu bei partnere Antanina Pirmaitiene. Vėliau Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniuje daug teko šokti su Nina Antonova, Svetlana Masaniova, keletą sykių - su pasaulinio garso žvaigždėmis ruse Galina Mezenceva, italėmis Liliana Kozi, Karla Prachi. Paskutiniaisiais baletinės karjeros metais J. Katakinas šoko su Loreta Bartusevičiūte.

J. Katakinas sukūrė visus svarbiausius klasikinio repertuaro vaidmenis - Dezirė (Piotro Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje"), Princą (Piotro Čaikovskio "Spragtuke"), Bazilį (Liudviko Minkaus "Don Kichote"), Francą (Leo Delibes'o "Kopelijoje"), Francą (Johanno Strausso "žydrasis Dunojus").

Reikšmingi Lietuvos baleto istorijai jo vaidmenys lietuviškuose spektakliuose - Žilvinas (Eduardo Balsio "Eglė žalčių karalienė"), Baltaragis (Viačeslavo Ganelino "Baltaragio malūne"), Kastytis (Juozo Gruodžio "Jūratė ir Kastytis").

Ryškus artistinis J. Katakino-šokėjo talentas atsiskleidė šiuolaikinės choreografijos pastatymuose - jis šoko Romeo (Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljetoje"), Mandariną (Belos Bartoko "Stebuklingame mandarine"), Kareniną (Rodiono Ščedrino "Anoje Kareninoje"). Karenino vaidmuo Rodiono Ščedrino balete "Ana Karenina" dramatiniu aspektu buvo bene pats stipriausias J. Katakino kūryboje, net keturis kartus šį vaidmenį teko šokti su pasaulio baleto legenda Maja Pliseckaja. Šimtajame "Anos Kareninos" spektaklyje Didžiajame teatre Karenino vaidmenį taip pat atliko Jonas Katakinas.

Vienas paskutiniųjų J. Katakino darbų - Džeimsas romaniškajame Hermanno Lovenskjoldo ir Augusto Bournonville'o balete "Silfidė", kur artistas puikiai suderino šokio techniką, romantinio baleto stiliaus pojūtį ir vaidybinius sugebėjimus.

Dvidešimt trejus metus atidavęs scenai, tyliai su ja atsisveikinęs Jėzaus vaidmeniu Antalo Fodoro balete "A Proba", Jonas Katakinas nepaliko baleto, o atsiskleidė kaip talentingas pedagogas ir repetitorius. Dar 1994 metais Rūta Jezerskytė, tuomet Vilniaus baleto mokyklos moksleivė, J. Katakino parengta, laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame baleto konkurse "Prix de Lausanne"; tais pačiais metais Eglė Špokaitė Permėje vykusiame tarptautiniame baleto konkurse "Arabeskas" pelnė aukso medalį, o jos partneris Edvardas Smalakys buvo apdovanotas sidabro medaliu. Eglė Špokaitė, J.Katakino paruošta, laimėjo dar tris svarbius apdovanojimus: Tarptautinio Sankt. Peterburgo baleto konkurso "Maja '94" bronzą, o Tarptautiniame Helsinkio baleto konkurse (1995) ir Antrajame tarptautiniame Japonijos baleto ir modernaus šokio konkurse (1996) - auksą. J. Katakinas dirbo ir su jauna Vilniaus operos ir baleto teatro soliste Nele Beliakaite, 1995 metais laimėjusia antrąją vietą tarptautiniame baleto konkurse "Prix de Lausanne", o paskutinė jo kaip repetitoriaus sėkmė - Rūtos Jezerskytės sidabro medalis Tarptautiniame Jacksono baleto konkurse Jungtinėse valstijose.


VYTAUTAS KUDŽMA

V.Kudzma

Vytautas Kudžma

Gimė 1946 metų liepos 5 dieną Marijampolės rajone, Nendriniuose. 1965 metais baigė Maskvos choreografijos mokyklą. Nuo 1965 šoka Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, čia sukūrė Dezirė (Piotro Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje"), Princą (Piotro Čaikovskio "Spragtuke"), Zigfrydą (Piotro Čaikovskio "Gulbių ežere"), Bazilį (Liudviko Minkaus "Don Kichote"), Romeo (Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljetoje"), Albertą (Adolphe'o Adamo "Žizel") , Francą, vėliau - Kopelijų (Leo Delibes'o "Kopelijoje"), Marių (Juliaus Juzeliūno "Ant marių kranto"), Ugnių (Juozo Indros "Audronėje"), Vronskį (Rodiono Ščedrino "Anoje Kareninoje"), Baltaragį (Viačeslavo Ganelino "Baltaragio malūne").


EDVARDAS SMALAKYS

E.Spokaite

Edvardas Smalakys

Edvardas Smalakys gimė 1968 metų liepos 4dieną. Jis šiuo metu yra vienas ryškiausių bei žinomiausių tiek Lietuvos, tiek Estijos baleto primarijų. 1986m. E. Smalakys baigė Vilniaus baleto mokyklą ir buvo priimtas į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Nuo to laiko šoka visas pagrindines partijas, esančias tiek Lietuvos, tiek Estijos teatrų repertuaruose.

Vienas pirmųjų E.Smalakio dar baleto mokykloje sėkmingai sukurtų vaidmenų - princas, spektaklyje "Pelenė". Princo vaidmenį Edvardas taip pat sukūrė spektaklyje "Snieguolė ir septyni nykštukai".

E.Smalakys turėjo laimės debiutuoti V.Brazdylio pastatytoje "Kopelijoje", kurioje atliko solinį Franco vaidmenį. "E.Smalakys atlieka Franco - įsimylėjusio jaunuolio vaidmenį; artistas pasižymi tiksliu, jaunatviškai žaismingu meistriškumu". [Ine Rietspad "HPC CHANDELSBLAD"]

1992 metais Edvardas įspūdingai debiutavo spektaklyje "Gulbių ežeras". Šiuo metu jame Edvardas šoka du solinius vaidmenis, - tai Zygfrydą ir Rotbarą. "Artistas pasižymi ypač subtilia atlikimo technika; idealus partneris" [Rinys van der Cheiden "BRABANTS DAGBLAD"]

Du skirtingus vaidmenis Edvardas sukūrė ir ne kartą atliko P.Gusevo spektaklyje "Miegančioji gražuolė", tai - Dezire ir Mėlynasis paukštis.

Labiausiai artisto mėgstamas ir vertinamas yra Alberto vaidmuo Adolphe`o Adamo balete "Žizel". "Edvardas Smalakys vertas pagyrimo ir pagarbos savo sukurtu hercogo Alberto paveikslu. Būtent taip ir gimsta tikrasis menas." [Džonas Van Burenas "TEATRAS AGNIETENCHOF"]

1996 metais Edvardas parengė Princo vaidmenį P.Čaikovskio balete "Spragtukas". "Nors princo charakteristika nėra itin apgalvota, E.Smalakys padaro viską, kad šio personažo piešinys maksimaliai išryškėtų." [H. Šabasevičius] "Princo charakteris atskleidžiamas spalvingai. Visų pirma į akis krinta judesių atlikimas: kokia elegancija. Puikus solisto atlikimo lygis. Princo grand pas-de-deux solistas šoka nuostabiai. Jo šokis kelia susižavėjimą"[Paul Rooyackers "HAARLEMS DAGBLAD"]

Ypatingą vietą artisto atliekamų vaidmenų spektre užima Romeo vaidmuo Sergejaus Prokofjevo balete "Romeo ir Džiuljeta"."Šokėjas rodo kuo geriausią klasikinę mokyklą. Edvardas Smalakys įkūnijo jėgų kupiną Romeo" ["KIEKER NACHRICHTEN"] "Jaudulys lydėjo Lietuvos baletą, o ypač jo pirmuosius šokėjus - Edvardą Smalakį, pagrindiniame Romeo vaidmenyje, kurio virtuoziškumas perteikė neįmanomos meilės puikumą." [Bruno Laurent "MESSAGER"] "Grakštusis Romeo - Edvardas Smalakys myli nerealią, idealistišką būtybę iki atsiskleidžia žmogiškoji realybė. Romeo solo partija atliekama ypač aukšto lygio plotmėje, šokėjas kaip ir dera - kilnus, nuosaikiai santūrus lyginant su kitais." [George Jackson "Ballet Alert! Online]

2000 metais vienas ryškiausių ir įspūdingiausių Edvardo Smalakio sukurtų vaidmenų - Vronskio paveikslas balete "Ana Karenina". "Edvardas Smalakys, pasižymintis vyrišku atlikimo stiliumi, pastaruoju metu Estijos Nacionaliniame teatre sukūrė įdomų, įvairiaspalvį Vronskio paveikslą, spektaklyje "Ana Karenina" [P.Skirmantas]"Solo epizoduose vyrauja dramatiškas tonas, ekspresyvūs judesiai, ryškios jausminės amplitudės. Edvardas Smalakys Vronskio charakterį ryškina organiška plastika ir patikimu partneriavimu. Solistas išlieka pakankamai santūrus, todėl jam pavyksta sukurti vientisą personažą." [H.Šabasevičius] "Duetuose su Ana E.Smalakys pasižymėjo kaip ypač kilnus partneris. Artistui būdingas galantiškumas, inteligencija, nuostabiai pavyksta perteikti emocinius personažo išgyvenimus." [T.Unanova] "Anos charakterio trajektorija išryškinama pakėlimais, kurie E.Smalakio dėka organiškai įsilieja į plastinę dueto dramaturgiją. Nuoseklus Edvardo Smalakio vaidmuo - artistas pasirodė kaip nepriekaištingas partneris, padedantis kurti duetinio šokio kombinacijas, o solo epizoduose jo artistiškumas bei mimika išlaikė distanciją tarp artisto ir personažo."[H.Šabasevičius]

Kūrybinės veiklos eigoje Edvardas dirbo su žymiais Lietuvos bei užsienio choreografais: J.Smoriginu, A. Fiodor`u, G.Aleksidze, E.Vycichovska, A.Melanin`u, V.Vasiljev`u, K.Pastor'u, X.P.Jang ir kt., bei sukūrė eilę charakterių: Bazilį - L.Minkaus balete "Don Kichotas", Chose, Toreodorą - "Karmen", Jasoną - "Medėjoje", Nerėją - "Kalyguloje", Demetrą - "Vasarvidžio nakties sapne", Žynį - "Šventame pavasaryje", Joną Krikštytoją - "Šecherezadoje", Makbetą - "Makbete", Jorgą - "Graikas Zorba", bei daugelį kitų.

E. Smalakys paruošė eilę klasikinių bei modernaus šokio partijų su Rusijos baleto meistrais: N.Kurgapkina, Ter.Stepanova, E.Maksimova, G. ir M. Krapivinais, V.Barykinu, G.Komleva, O.Sokolovu, L.Miasin'u. Šio darbo pasekoje buvo išugdyta ypatinga judesio ir muzikos dermė.

1994 metais "Edvardas Smalakys - pirmasis lietuvių vyrų, pelnęs konkursų apdovanojimą - antrąją vietą Permėje." [A.Imbrasas], tais pat metais "E.Smalakio ir E.Špokaitės duetas buvo įvertintas specialiu V.Vasiljevo ir J.Maksimovos prizu." [L.Gulbinaitė] 1996 metais Tarptautiniame baleto ir šiuolaikinio šokio konkurse Nagojoje (Japonija) Edvardas apdovanotas diplomu. 1996 metais Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas Edvardui Smalakiui įteikė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną.

Su Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto teatro baleto trupe E.Smalakys dalyvavo gastrolėse Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, JAV, Graikijoje, Egipte, Italijoje, kur spektakliuose "Gulbių ežeras", "Miegančioji gražuolė", "Žizel", "Kopelija", "Romeo ir Džiuljeta" atliko pagrindinius vaidmenis. Su koncertine programa gastroliavo Lotynų Amerikoje, JAV, Rusijoje, Lenkijoje, Japonijoje, Prancūzijoje. Bendradarbiaudamas su Maskvos Didžiojo teatro baleto trupe E. Smalakys dirbo Venesueloje, su Gruzijos teatro kolegomis - Maltoje.

1995 m. Šlesvikho - Holšteino festivalyje Edvardas šoko solinį vaidmenį Romeo, spektaklyje "Romeo ir Džiuljeta" (grojo Europos jaunimo simfoninis orkestras, diriguojamas M.Rostropovičiaus). Po šio renginio dėka solistų ir Lietuvos baleto trupės profesionalumo, Lietuvos baleto trupė dalyvavo visuose M.Rostropovičiaus jubiliejiniuose spektakliuose. Jie įvyko 1997-1998 m. žymiausiuose pasaulio scenose, kuriuose E. Smalakys atliko pagrindinį Romeo vaidmenį. "Garsusis maestro M.Rostropovičius savo diriguojamame lietuvių spektaklyje norėjo matyti būtent <…> Edvardą Smalakį - Romeo…" [A.Andrikonytė]

Edvardas nuolatos dalyvauja įvairaus žanro koncertuose, konkursuose, festivaliuose:
- Amerikos lietuvių bendruomenės surengtoje dainų šventėje, koncerte, operoje "Lietuviai";
- R. Nurijevo vardo festivalyje Kazanėje;
- Latvijos nacionalinio teatro atidaryme;
- Trakų festivalyje;
- M.K.Čiurlionio jubiliejiniame koncerte;
- M.Pliseckajos vardo baleto artistų konkurso laureatų koncerte Prancūzijoje - Pjero Kardeno teatre;
- M.Pliseckajos jubiliejiniuose koncertuose Rusijos Didžiajame teatre (Maskvoje), Marijinės teatre (st.Peterburge), Citi Centre (Niujorkas JAV), daugelyje kitų renginių Lenkijoje, Estijoje - primadonos K.Korb jubiliejiniame koncerte, Rusijoje, Japonijoje.

Kaip partneris E. Smalakys dalyvavo Tarptautiniuose konkursuose "Maja 94" (Sankt Peterburge), Helsinkyje (Suomija).

E. Smalakio profesionalumo, ypatingo baletinio mentaliteto bei neeilinio partneriavimo dėka jis buvo pakviestas dirbti ir į Estijos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Taline Edvardas paruošė ir atlieka Vronskio vaidmenį spektaklyje Anna Karenina, taip pat solo vaidmenis spektakliuose "Miegančioji gražuolė", "Gulbių ežeras", "Žizel".

Biografija parengta pagal Lietuvos ir užsienio spaudos bei kritikų atsiliepimus.



EGLĖ ŠPOKAITĖ
E.Spokaite

Eglė Špokaitė

Viena neabejotinų naujosios kartos lietuvių baleto žvaigždžių - Eglė Špokaitė gimė 1971 metais Vilniuje. 1989 metais baigusi Vilniaus choreografijos mokyklą, aukšta, dailių linijų balerina kreipė dėmesį jau mokyklos spektakliuose. Dar studijų metais Eglė stengėsi šokio techniką papildyti raiškia vaidyba, šokamo kūrinio muzikos analize. Šios savybės šiandien dar labiau ištobulintos. Ji šoko visas pagrindines klasikinio baleto repertuaro partijas. Ir ne tik šoka - kiekviename spektaklyje tvirtina savą baleto kaip teatro sampratą, žingsnelis po žingsnelio artėja prie legendomis tapusių personažų.

Pirmuoju svarbesniu jos vaidmeniu simboliškai tapo Svanilda iš Leo Delibes'o "Kopelijos". Eglės Špokaitės Svanilda patraukli paprastumu, kasdieniškų jausmų ir choreografinių formų darnos grožiu, kuris įtikinamai padeda nugalėti liguistos sužadėtinio Franzo fantazijos vizijas. Švelni ir jautri duetuose, balerina pasitiki savimi ir yra savarankiška solo epizoduose - būtent tas pasitikėjimas ir leidžia laimingai išsinarplioti grėsmingo siužeto peripetijoms.

P. Čaikovskio "Gulbių ežero" Odeta-Odilija pareikalavo iš balerinos raiškiai išskirti lyriškasias ir ryžtingasias savo asmenybės puses. Pati šokėja Odetą-Odiliją vadina viena rizikingiausių choreografinių partijų, ji mano, kad šis vaidmuo reikalauja ypatingų kūrybinių pastangų.

Vienu sėkmingiausių Eglės Špokaitės vaidmenų galima vadinti kukliąją Giselle iš romantiškojo Adolphe'o Adamo baleto. Šį spektaklį Eglė vadina šiuolaikiškiausiu choreografijos kūriniu. Scenoje balerina sukūrė charakterį, balansuojantį ant abstraktybės ir konkretybės ribos: jos Giselle - žmogiška ir trapi, tuo pat metu tai apviltos ir sugebančios atleisti meilės ženklas. Puikios šokėjos linijos, grakštus silueto piešinys, subtilūs nusvarintų rankų ir palenkto kaklo ažūrai antrajame veiksme kaip reta įtaigūs, skamba tarsi harmoningas vizualinis jausmingosios Adamo muzikos akompanimentas.

Eglė Špokaitė šoka ir Vladimiro Vasiljevo pastatytame Sergejaus Prokofjevo balete "Romeo ir Džiuljeta", kuris kartu su Mstislavu Rostropovičiumi sulaukė didelės sėkmės Schlezvigo-Holsteino žemės festivalyje. S.Prokofjevo muzika jai - viena patraukliausių - užtenka į ją įsiklausyti, ir ji sukurs vaidmenį už tave. Jos Džuljeta tiesiogiai primena Šekspyro personažą - amžiumi, išvaizda, betarpišku santykiu su pasauliu, o dar labiau - tragiška jaunystės ir beprasmiškos mirties dvikovos lemtimi.

Eglės Aurora P.Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje" sulaukė itin palankių vertinimų Lietuvos baleto trupės viešnagės Olandijoje metu. Žavus balerinos siluetas, išilgintos proporcijos priartėja prie pasakiškosios princesės idealo. Jos šokami epizodai stilingi ir apgalvoti, o kartu laisvi bei gracingi. Eglės Aurora - tarytum abstraktus grožis, sukomponuotas iš šešių gerųjų fėjų dovanotų nuostabiausių pasaulio vertybių. Svarbiausia šiame spektaklyje Eglei sukurti šventišką, pakilią nuotaiką ir stilingą choreografinę atmosferą.

E.Spokaite

Eglė Špokaitė

Liudviko Minkaus "Don Kichote" Eglė šoka Kitrę ir Gatvės šokėją. Tai du skirtingi choreografiniai paveikslai - pirmasis paremtas klasiškomis formomis, antrasis - raiškiu, emocingu ir ekspresyviu šokiu. Nuostabus šių Eglės atliekamų vaidmenų organiškumas, nuotaikingas gyvybingumas, sugebantis užkrėsti visą žiūrovų salę.

1995 metais baleto kritikai išrinko ją geriausia Lietuvos balerina, tarptautiniame baleto konkurse Permėje ji laimėjo pirmąją vietą, Sankt Peterburgo baleto konkurse "Maja" buvo apdovanota trečiąja premija, 1995 metais Helsinkyje vykusiame tarptautiniame konkurse vėl gavo pagrindinį prizą, o visai neseniai pelnė Grand Prix Tarptautiniame klasikinio ir šiuolaikinio baleto konkurse Nagojoje (Japonija). Ir spektakliuose, ir konkursuose Eglė dalyvauja su nuolatiniu savo partneriu - Edvardu Smalakiu, kurio atidi parama akivaizdi visuose jų šokamuose kūriniuose. Todėl galbūt maloniausias Eglei Permės konkurse pelnytas Jekaterinos Maksimovos ir Vladimiro Vasiljevo prizas "Už geriausią duetą".

Eglė Špokaitė šoka iš šiuolaikinių choreografų spektakliuose - dar pirmąjį savo darbo teatre sezoną šoko puikiame J.Smorigino balete "Bernardos Albos namai" bei "Paskutinėse pagonių apeigose" pagal Broniaus Kutavičiaus muziką. Įstabus, rafinuotais jausmų ir judesių deriniais paremtas J. Smorigino duetas "Karmen" - čia Eglės šokis kaip reta organiškas, spalvingas ir dramatiškas; Gustavo Mahlerio "Etiudas balsui", liejantis perregimą subtiliausių choreografinių ir emocinių detalių akvarelę, ryškina visiškai priešingas balerinos talento puses, atskleidžia pavydėtiną plastinį muzikalumą, stulbinantį gestų ir išraiškų piano.

Vienas paskutiniųjų E. Špokaitės darbų Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre - Karmen vaidmuo lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro to paties pavadinimo balete.

Pastaraisiais metais E. Špokaitė dirba Rygos nacionalinėje operoje - čia rusų choreografės Alos Sigalovos sukurtame "Geltonajame tango" jos artistizmas ryškiai išsiskiria iš kitų tarpo. Sunkoka atrasti šodžių, kurie tiktų jos plastikai apibūdinti: ji šoka visu kūnu, jos linijos juda ir keičiasi kartu su menkiausiais muzikinės frazės viražais, jos veido išraiškų skalė itin plati, akivaizdžiai pranokstanti "Geltonojo tango" intencijas, siurbianti dėmesį, nejučia atimanti jį iš kitų atlikėjų. Jos šokio nepavadinsi perdėm emocionaliu ar egzaltuotu - artistė iki galo atskleidžia racionalią, arogantišką A. Sigalovos sugalvotų judesių prigimtį, tačiau jos šokyje šie bruožai papildomi dvasine ir emocine įtampa, nenusakomu vitališkos - ir žmogiškos - kūrybos matmenimi, kurio "Geltonojo tango" visumoje galima pasigesti.


JOLANTA VALEIKAITĖ

J.Valeikaite

Jolanta Valeikaitė

Jolanta Valeikaitė gimė 1963 metais Vilniuje. 1981 metais baigė tuometinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių ir vėliau Lietuvos operos ir baleto teatre šoko svarbiausias partijas klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro baletuose: Princesę Floriną P. Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje", Driadžių valdovę L.Minkaus "Don Kichote", Snieguolę B. Pavlovskio "Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose", Mari P.Čaikovskio "Spragtuke", Kopelija L. Delibes'o "Coppelijoje", Jūratę J.Gruodžio "Jūratėje ir Kastytyje", Franciską J.Strausso "Žydrajame Dunojuje", Silfidę H. Lovenskjoldo "Silfidėje", Aurą A.Rekašiaus "Auroje", Aurorą "Miegančiojoje gražuolėje" bei Odetą-Odiliją P. Čaikovskio "Gulbių ežere". J. Valeikaitė tapo tarptautinių konkursų Varnoje bei Paryžiuje (1988 m.) laureate.

1989 m. ji kartu su Vladimiro Vasiljevo trupe dalyvavo gastrolėse JAV. Su ta pačia trupe J. Valeikaitė šoko Monpelier festivalyje bei V. Vasiljevo 50-mečio minėjime. 1990 metais kartu su teatro solistu Petru Skirmantu visą mėnesį šoko solo partijas Ruth Page baleto trupės "Spragtuke" (Čikaga). 1991-aisiais, po gastrolių Londone su Sergejaus Radčenkos trupės atlikėjais, ji atvyko į Vokietiją. Atsitiktinai sužinojo, kad Valerijus Panovas renka trupę Bonoje, į Bonna Stadt Opera. Šioje trupėje J. Valeikaitė šoko dvejus metus. Teko šokti pagrindinius vaidmenis jo statytuose klasikiniuose baletuose "Romeo ir Džuljeta", "Trys seserys", "Pelenė".

Vėliau J.Valeikaitė pasirašė sutartį su Eseno operos ir baleto teatru - Aalto-Theater Essen. Šioje tarptautinėje 24 šokėjų baleto trupėje J. Valeikaitė šoko keletą metų - čia įvairius neoklasikinius baletus statė choreografai iš Europos bei Amerikos - Nilsas Cristi ("Before Night Falls"), Hansas van Hanenas ("Adagio hammerklavier"), Rudis van Dantas ("Paskutinės keturios dainos"), Toero van Schaykas ("7 simfonija").


BALETMEISTERIAI

VYTAUTAS BRAZDYLIS

Vytautas Brazdylis - bene svarbiausias aštuntuntojo dešimtmečio pabaigoje-devintajame dešimtmetyje kūręs Lietuvos choreografas, į Lietuvos baleto istoriją įėjęs Viačeslavo Ganelino "Baltaragio malūno", Leo Delibes'o "Kopelijos" choreografija. V. Brazdylis kurį laiką buvo Lietuvos valstybinio akademinio operos ir aleto teatro solistas (vienas ryškesnių vaidmenų - Bazilis Liudviko Minkaus "Don Kichote"), vėliau studijavo choreografiją Sankt. Peterburge. 1978 metais, baigdamas studijas, V. Brazdylis pastatė Liudviko Minkaus "Don Kichotą", o "Baltaragio malūnas", jo sukurtas 1979 metais Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, buvo bene pirmasis lietuvių baleto žingsnis moderniosios choreografijos link. Pastatytas pagal labai populiarių tuomet Viačeslavo Ganelino miuziklo ir Arūno Žebriūni kino filmo "Velnio nuotaka" muziką, spektaklis sugebėjo surasti savo publiką ir užsitarnauti savarankišką šlovę. Žvelgiant iš šiandieninės lietuvos choreografijos perspektyvos, V. Brazdylio kūrinį iš tiesų galima vadinti lietuvių šokio teatro persilaužimo šaukliu. Dramatiniu požiūriu vientisas Sigito Gedos libretas, kuriame sugebėta išlaikyti poetišką Kazio Borutos apsakymo dvasią, išradinga choreografija su puikiais solo epizodais, duetais, grupinėmis kompozicijomis, lakoniška, spalvinga ir įtaigi Vytauto Kalinausko scenografija - visos kūrybos sritys patyrė ženklų kokybinį šuolį. Laisvo judesio dominantė, šokis ant puspirščių, pilnavertės vaidybos reiklavimas, galų gale netgi tam tikri postmodenizmo epochai būdingi ženklai (teatro teatre principas, liūdną spektaklio finalą skaidrinantis Leo Delibes'o valsas iš pirmojo Lietuvos preofesionaliojo spektaklio "Coppelia", beje, ir paties baletmeisterio kūryboje suvaidinusio labai reikšmingą vaidmenį) aštuntojo-devintojo dešimtmečio lietuvių choreografijos panoramoje atrodo reikšmingai ir originaliai.

"Baltaragio malūne" atsiskleidė netikėtas tuomet jaunų ir kitokio šokio meno išsiilgusių žmonių talentas - Jurgos vaidmenį puikiai atliko Rūta Railaitė, parodžiusi itin subtilų, šiltą ir jaudinantį santykį su savo heroje, aktorinę plastiką beveik maksimaliai galėjo išnaudoti Vijolė Parutytė-Uršulė, giliu ir tuo pat metu stilizuotu dramatizmu jaudino Vytauto Kudžmos Baltaragis, tiesiog susiliedavo su muzika šelmiškasis Valdemaro Chlebinsko Pinčiukas - to meto baleto scenoje tai bene pilnavertiškiausias vaidmuo.

V.Brazdylio "Baltaragio malūną" galima vertinti ir kaip tam tikrą viduriniosios lietuvių baletmeisterių kartos kalvę - "Malūne" įsiminė Egidijaus Domeikos Raupys, galbūt paskatinęs jį imtis savarankiškos choreografinės kūrybos, tęsti V. Brazdylio pradėtą darbą ar diskutuoti su ryškiomis laisvesnio, modernesnio šokio tradicijomis; emocingas, ekspresyvus Jurijus Smoriginas-Girdvainis, žavėjęs plačiu, maksimalistiniu šokiu, šiandien pats produyviausias ir įdomiausias Lietuvos baletmeisteris, kurio choreografiniai epizodai sulaukė pripažinimo daugelyje tarptautinių šokio festivalių. "Baltaragio malūnas" sulaukė rekordinio 100 spektaklio ir niekada nestokodavo žiūrovų.

Vytauto Brazdylio "Kopelija", pastatyta 1984 metais, neginčijamai vienas ryškiausių šiandieninių mūsų klasikinės choreografijos pavyzdžių, kuriame susipina kūrybinga klasikinio baleto tradicijos interpretacija su vertingiausiais tradiciniais šios meno šakos bruožais. Pramoga ir meniniai tikslai čia suranda optimaliausią sprendimą. Tradiciniame Charles Nutier librete, parašytame pagal E. T. A. Hoffmanno paską, gausu šiandien baletinės dramatugijos atgyvenoms vadintinų pusiau alegorinių, pusiau buitinių siužeto vingių, kuriuos V. Brazdylis gana vykusiai ištiesino, gerokai akivaizdžiau supriešindamas tipiškus romantiniam repertuarui realaus ir nerealaus pasaulio konflikto susidūrimus - tai, kas vyksta greta mūsų, ir tai, kas vyksta mumyse, išryškindamas realių galimybių ir mūsų fantazijose užgimstančių fantomų konfliktą.

Vytautas Brazdylis taip pat yra sukūręs A. Rekašiaus "Amžinai gyvus", J. Gruodžio "Jūratę ir Kastytį", P. Čaikovskio "Spragtuką".


ANŽELIKA CHOLINA

A.Cholina

Anželika Cholina

Anželika Cholina, baigusi preofesionalios choreografijos studijas Maskvoje, šiandien yra vienintelė diplomuota jaunosios kartos šokio kūrėja. Visiškai nepalankus kūrybiniam progresui klimatas (beveik neegzistuojanti meninė konkurencija, menkos Lietuvos valstybinės baleto trupės kūrybinės ambicijos, prasta finansinė kultūrinių isntitucijų situacija) kol kas nėra kliuviniu jaunai choreografei - jos darbai išsiskiria intriguojančia gaivios, ambicingos kūrybos nata.

Pirmieji choreografės darbai - "Pamišusių merginų šokis" pagal Michailo Glinkos muziką, "Keturios mažos mergaitės" pagal Meredith Monk muziką bei "Improvizacija mažore", galbūt todėl, kad skirti Choreografijos mokyklos auklėtiniams, atstovauja tai jaunos choreografės kūrybos pusei, kuri pelno ypač šiltas publikos reakcijas. Pastatyti gyvos, netradicinės muzikos motyvais, šie epizodai patrauklūs lakia fantazija, ypatingu muzikalumu, išradingomis detalėmis, padedančiomis kurti paradokso, netikėtumo prisodrintą choreografinių formų pasaulį. Prasmių gelmės šiuose veikaluose autorės nedomina, ir choreografė akivazidžiai laimi, to niekuo nemaskuodama. Ironija, jumoras, akivaizdi, šelmiška, tačiau neagresyvi diskusija su tradicinės choreografijos štampais ryškinami visomis įmanomomis priemonėmis, o jaunieji artistai azartiškai leidžiasi į tokią nutrūktgalvišką kelionę ir visiškai pasitiki savo vedle.

Ypač viltingai vertintinas choreografės sugebėjimas integruotis į šiuolaikinę Lietuvos kultūrą (aptartųjų jos darbų atveju - labai produktyvus, intriguojantis ir perspektyvus jos bendradarbiavimas su jaunais dailininkais Sandra Straukaite ir Marijumi Jacovskiu). Tai būdinga ir pačiam paskutiniajam jos kūriniui - garsaus antikinio mito apie Cholkidės karalaitę Medėją choreografinei versijai "Medėja" pagal Antano Rekašiaus muziką - choreografės debiutui stambios apimties baleto kūryboje. "Medėja" - režisūrinis kūrinys, kuriame choreografija tėra vienas iš lygiaverčių šiuolaikinio baleto teatro komponentų. A. Cholina vėl patvirtino, kad yra puiki organizatorė ir aiškiai supranta, kokio rezultato siekia: į pagalbą pasitelkti scenografas Marijus Jacovskis bei kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius sukūrė puikų ir vizualiai įdomų akompanimentą choreografės sceninei vizijai.

Paskutinis A. Cholinos darbas - šokio spektaklis pagal Marlene Dietrich dainas"Moterų dainos". Spektaklio atmosferą kuria kerintis ir gilus legendinės Marlene Dietrich balsas, pindamas nuotaiką iš liūdnų ir linksmų keistos širdgėlos persmelktų šlagerių, Antrojo pasaulinio karo metais spaudusių ašarą, įžiebinėjusių viltį - ir padėjusių pamiršti. Muzika, scenovaizdis (Marijus Jacovskis), kostiumai ir grimas (Juozas Statkevičius), choreografija bei režisūra laisvai ir be jokių ypatingesnių pastangų panardina publiką šios nostalgiškos, dekadentiškos nuotaikos rūke. Šokio įtaigos pagrindas - subtili vaidyba ir elegantiškas, aistringas judesys, atkreipiantis dėmesį į mįslingą ir keliaprasmį moters idealą. Choreografinio spektaklio kūno "lastelė" - muzikalus, laisvas judesys, besiremiantis "balinio" šokio leksika, tačiau kur kas artistiškesnis, labiau teatralizuotas ir susietas su kiekvieno atlikėjo menine prigimtimi. Choreografės fantazija skleidžiasi sklandžiai ir lengvai, be ypatingų plastinių pretenzijų. Ji nesistengia stulbinti sudėtinga šokio kalba - atvirkščiai, dėmesį patraukia išradingu paprastumu. Šiuo spektakliu A.Cholina dar kartą demonstruoja neišnaudotas daugelio talentingų artistų galimybes, leidžia jiems pilnavertiškai priimti teatrinės erdvės ir laiko iššūkį, pajusti ryšį su autentiška teatro bei šokio kultūros dabartimi. "Moterų dainos" - lengvas, labai gražus, estetizuotas spektaklis - a priori atsiriboja nuo sunkiasvorių apibendrinimų, postmodernistiškai operuoja keliasdešimties metų senumo populiariosios kultūros klišėmis ir kryptingai taiko į vis dar tuščią kokybiškos, patrauklios, profesionalios platesnei auditorijai skirtos kultūros nišą.

Paskutinis choreografės darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - "Carmen", kurio premjera įvyko spalio 10 dieną.


EGIDIJUS DOMEIKA Daugiau apie E.Domeiką

Egidijus Domeika - buvęs Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro solistas (vaidmenys - Francas "Kopelijoje", Dezirė "Miegančiojoje gražuolėje", Raupys "Baltaragio malūne"). Jo - choreografo - kelias gana sudėtingas. Pradėjęs nuotaikingais, nepretenzingais neoklasiškais duetais, vėliau jis apsistojo ties rimtos, sunkios tematikos kūriniais, kuriuose savarankiškos, originalios plastikos paieškas prapuldė painūs siužetiniai ir filosofiniai labirintai. Tuštokų režisūrinių triukų pilna buvo "Karmen", temos ir formos prieštaravimus paveldėjo "Kaligula", kiek iliustratyviai gvildenantis sudėtingus žmogaus ir despoto dvasios konfliktus, nepajėgiantis raiškiai suformuluoti originalios Kaligulos kaip kankinančio ir besikankinančio herojaus įvaizdžio. Šiame kūrinyje išryškėjo racionalus, logiškas baletmeisterio plastikos stuburas, kuris remiasi klasikinio šokio technika bei kiek reformuotais judesiais ir jų kombinacijomis. Spektaklio vieningumui nepalanki "pasirinkta" Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, diktuojanti veiksmui savo dramaturginę logiką. Kas muzikoje vyksta lengvai, nuosekliai, baleto siužete - vangiai, dirbtinai. Reikalingi įvykiai "Kaliguloje" atsitinka, tačiau prasilenkdami su muzikinio spektaklio audiniuko kybiniu ir emociniu intensyvumu . Epizodas seka epizodą, tačiau jų nesieja intesyvūs meniniai ryšiai, retai kada jie tampa viens kito priežastimi ir pasekme.

Paskutinysis E.Domeikos darbas - Eduardo Balsio "Eglės žalčių karalienės" pastatymas - byloja apie nuosaikėjančią choreografo kūrybos manierą, jam svetimų režisūrinių įmantrybių atsisakymą, bandymą remtis įprasta klasikinio baleto forma, retsykiais pagyvindamas ją įdomesnio silueto, pozos, judesio garsais. Kartu stengtasi išsaugoti ir sąlygines baleto mizanscenų reikšmes, nors kai kur baletmesiteriui to aiškiai nebeužteko, ir jis griebėsi mažiau tiesmukiškos, talpesnės plastikos.


JURIJUS SMORIGINAS

Šiuolaikinio Lietuvos šokio panoramos neįmanoma įsivaizduoti be Jurijaus Smorigino. Jis gimė 1955 metais rugpjūčio 26 dieną Kaune, 1974 metais baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių ir iki 1994 šoko Lietuvos valstybinaime operos ir baleto teatre. 1987 metais baigė Peterburgo muzikos akademijos baleto režisūros skyrių ir jau gerą dešimtmetį donkichotiškai bando atnaujinti, reformuoti klasikinio baleto šarvais apsiginklavusį profesionalų Lietuvos šokį.

Kaip ir daugelis Lietuvos choreografų, Smoriginas - išeivis iš šokėjų gretų. Talentingas aktorius, charakterinių šokių atlikėjas, turintis subtilų jumoro jausmą, Smoriginas daugeliui įsiminė Girdvainio vaidmeniu 1978 metais Vytauto Brazdylio pastatytame "Baltaragio malūne". Veržlus, išraiškingas jo šokis nubrėžė ryškų tragiškojo personažo kontūrą, įtikinamai sukūrė skaudaus likimo smūgiu sutraiškytą džiaugsmu trykštantį herojų; kiti J. Smorigino vaismenys: Silvijus (1978, M. Čulakio "Dviejų ponų tarnas"), "Mirtis" (1980, Anatolijaus Šenderovo "Mergaitė ir mirtis"), Medžė (1983, H. Liovenskjoldo "Silfidė").

Galbūt "Baltaragio malūnas", leidęs Smoriginui pajusti didesnę savęs realizavimo perspektyvą, laidavo vėlesnę jo choreografinę karjerą. Pradėjęs trumpomis miniatiūromis, eksperimentuodamas muzikos ir judesio paralelėmis, choreografas šiandien jau sukūręs savąjį stilių, kuriam būdingas raiškus, išradingas plastiškumas bei filosofinės prasmės (kurią garatuoja gyvenimiškoji choreografo patirtis) paieška.

Likimo tema lydi bene visus Smorigino kūrinius - pradedant pirmaisiais ryškiais vienaveiksmiais kūriniais "Requiem", "Fedra", "Bernardos Albos namai" ir baigiant svariais, rimtais dviveiksmiais baletais "Makbetas" (muzika Osvaldo Balakausko) ir "Paskutinės pagonių apeigos" (muzika Broniaus Kutavičiaus). Choreografas drąsiai laužo menkus tradicinio siužetinio choreografinio kūrinio dramatizmo rėmus ir kuria įtaigios, paveikios choreografinės tragedijos aurą, atsisako pasakojimo, iliustracijos, sutelkia dėmesį į abstrakčią šokio kalbą.

Smorigino meninei savivokai itin reikšminga intuityvi judesio sklaida, stulbinantis muzikalumas, mokėjimas prasiskverbti į pačias muzikinio kūrinio gelmes ir pateisinti kiekvieną garso niuansą. Jo kuriama plastika disciplinuota, bet natūrali, kūniška, naudoja kelių šimtų metų profesionalaus šokio patirtį ir kartu atsižvelgia į konkretaus atlikėjo fizines ypatybes, kūną kaip duotą plastinę vertybę. Neveltui jo kūriniuose netikėtai buvo atrasti (ir vėl prarasti, deja) puikūs vidutiniosios kartos šokėjai Vijolė Parutytė, Rūta Railaitė, Loreta Bartusevičiūtė, Aušra Gineitytė, Jūratė Sodytė, Vytautas Budra, Raimundas Maskoliūnas.

Pastaraisiais metais, neturėdamas galimybių stambesnės apimties darbams Vilniuje, Smoriginas vis daugiau laiko ir kūrybinės energijos atiduoda užsieniui - po keletą mėnesių yra dirbęs Estijoje, Suomijoje. O Lietuvoje jis itin produktyviai dirba su jaunaisiais šokėjais. Tikru šiuolaikinės lietuvių choreografijos įvykiu tapo miniatiūra "Iš baleto apie Karmen", skirta Eglei Špokaitei ir Edvardui Smalakiui bei sukurta tarptautiniam baleto konkursui "Maja", šiuolaikinio Lietuvos šokio panoramą ryškiai atgaivino nuostabus Mindaugo Baužio sušoktas "Narcizas", dedikuotas Lietuvos baleto jubiliejui, tarptautinio susidomėjimo susilaukė Rūtai Jezerskytei pastatytas "Mano gyvenimas" pagal Jules Massenet muziką ir dedikuotas tarpkario Lietuvos baleto šokėjai Olgai Malėjinaitei.

Paskutinieji J. Smorigino darbai - baletas "Šokių salė" pagal Astoro Piazzolos muziką, pastatytas Kauno muzikiniame teatre, bei "Artisto gyvenimas" pagal Hectoro Berliozo muziką, sukurtas Klaipėdos muzikiniame teatre. Šiame spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė Eglė Špokaitė ir Mindaugas Baužys.


BALETAI

GRAIKAS ZORBA

Mikio Theodorakio baletas "Graikas Zorba", kurį jau "matė per du milijonus" Italijos, Lenkijos, Bulgarijos ir kitų šalių žiūrovų, baigė 1997/1998 metų Lietuvos baleto sezoną. Melodinga, temperamentinga Mikio Theodorakio muzika pajėgi sutelkti klausą - turtingos instrumentuotės, ryškūs ritmai, organiški ir saikingi vokalo - choro ir solistės - intarpai gerokai praturtina žinias apie šį talentingą graikų kompozitorių, kurio kūrybą iki pat 1990-ųjų mums užgoždavo 1986 metų jam įteiktos Lenino taikos premijos spindesys.

1988 metais Arena di Verona festivalyje pirmą kartą pastatytas "Graikas Zorba" šiandieninių choreografinio teatro ieškojimų fone atrodo gana tradiciškai, o spektaklio dramaturgija nesugeba paliesti gilesnių sąmonės klodų. Spektaklio librete ir kūrėjų pasisakymuose ryškinami baleto konfliktai ir charakterių turtingumas atrodo kaip pretenzingas postringavimas. Nikoso Kazantzakio literatūrinis kūrinys, turtingas įvairių psichologinių niuansų, virto schematiška istorija apie archaiškos mentalinės sandaros kaimą, turistą intelektualą amerikietį Johną, našlę Mariną, ją įsimylėjusį pavyduolį Jorgą, atvykėlį graiką ('bet ne čigoną") Zorbą, apvytusią gražuolę Madam Hortense. Visa paini literatūrinė spektaklio medžiaga supaprastinta iki keleto žodžių: "Gyvenimas yra niekas, šokis yra viskas". Nesvarbu, kad Johno ir Marinos meilė baigiasi tragiškai, nesvarbu, kad miršta Hortense - sirtakis padeda pamiršti visas gyvenimo bausmes ir negandas. Šokis programėlėje ne sykį tapatinamas su "laisvės ir dioniziškojo apsvaigimo sinonimu" - tačiau spektaklyje tą sunkoka pajusti. Dramatiniai "Graiko Zorbos" epizodai nesukrečia - jie gana primityvūs iliustratyvia gestų kalba bei tirštokomis emocijomis. Vaizdinė spektaklio stilistika pakankamai abstrahuota, "bevardis Graikijos kaimas" neturi naivių vietos ir laiko nuorodų, bet personažų bendravimas kartkartėm pasibaigia natūralistiniais ir vulgariais plekšnojimais per petį.

Lorcos Massine'o choreografija kažin kuo ypatingu nepasižymi: nuolat kartojami stilizuoti sirtakio žingsniai, priklaupimai, ekspresyviai užlaužtų rankų išskėstais pirštais plastika. Tai nėra rafinuotas savaimingo, estetiškai vertingo judesio spektaklis - čia svarbiau judesio pasikartojimas, efektingos atlikėjų azartiškumu judesių kombinacijos, muzikalūs, aplodismentus provokuojantys, tačiau plastiniu požiūriu blankoki grupiniai šokiai.