© Skaitmeninio Vaizdo Ložė
© Rasa Vasinauskaitė
© Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras

Meno Lietuva

1920 m. gruodžio 19 d. suvaidintas H.Sudermanno "Joninės" (rež. Jonas Vaičkus), - profesionaliojo lietuvių teatro kūrimosi pradžia, Kauno Valstybės dramos - pirmojo profesionalaus Valstybės teatro (šiandien Kauno valstybinio akademinio dramos teatro) įsikūrimo data. Prie Valstybės teatro vairo stojasi trys režisieriai: Jonas Vaičkus, Antanas Sutkus ir Konstantinas Glinskis, aktorių trupę sudaro jų mokiniai. Po trijų metų teatre režisuoja ir vaidina Borisas Dauguvietis. 1929 m. savo pirmąjį spektaklį pastato vienas iš įdomiausių pirmų profesionalių lietuvių teatro režisierių Andrius Oleka-Žilinskas. Keturi skirtingi menininkai, keturios teatro raidos kryptys ir tradicijos, kurios išprovokuoja vienintelio Valstybės teatro skilimą į keletą atskirų trupių ir teatrų kituose miestuose. 1921-1930 m. Valstybės teatro spektakliuose pynėsi įvairios tendencijos ir kryptys - nuo romantizmo ir simbolizmo iki natūralizmo, nuo psichologinio realizmo iki teatrališkumo. Novatoriškus ir progresyvius Olekos-Žilinsko ieškojimus bei jo Valstybės teatre įvykdytas reformas, režisieriui išvykus iš Lietuvos 1933 m., pratęs jo mokiniai Romualdas Juknevičius ir Algirdas Jakševičius.

Vilniaus dramos teatro gimimo diena laikoma 1940 m. spalio 6 d., kai čia buvo suvaidintas Romualdo Juknevičiaus spektaklis H.Heyermanso "Viltis".

Pirmieji Klaipėdos dramos teatro gyvavimo metai buvo tampriai susiję su Šiaulių (Šiaurės Lietuvos) teatro įsikūrimu ir pirmaisiais spektakliais. 1935 m. Šiaulių teatrui persikėlus į Klaipėdą ir jo režisieriui Romualdui Juknevičiui 1936 m. gruodžio 19 d. čia pastačius Heyermanso "Viltį", apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir pralenkiantį savo pažangumu Valstybės teatrą. Pokario ir ypač vėlesniais - po 1957 m. Klaipėdos dramos teatras išgyveno nemažai nesėkmių formuojantis trupei, keičiantis režisieriams ir teatro krypčiai. 1957 m. teatrui vadovauja Vytautas Jasinskas - inertiškas ir paviršutiniškas režisierius, kurio geriausieji pastatymai siejami su komedijomis. Tačiau vertingas čia dirbusios scenografės Jutos Čeičytės palikimas - ši dailininkė, gerai jautusi scenos kūrinio žanrą, išmaniusi teatro meno prigimtį, daug nuveikė tobulindama režisūros ir scenografijos santykius, diegdama universalesnį ir sąlygiškesnį sceninį mąstymą, kuris padėtų išryškinti intelektualesnius, svaresnius poetinius spektaklių apibendrinimus. Antrasis teatro raidos periodas siejamas su režisieriaus Povilo Gaidžio vardu. Povilas Gaidys į Klaipėdą atvyksta iš Kapsuko teatro (jam iširus 1962 m.) 1963 m., kartu su juo - Valstybinės konservatorijos auklėtinių, jaunų aktorių būrys, pakeitę teatro veidą stabilizuojant repertuarą ir statant naujus, stilingesnius ir gyvesnius nei čia buvo rodyti anksčiau, spektaklius. Ne pirmas, o antras - Vsevolodo Višnevskio "Optimistinės tragedijos" - Povilo Gaidžio pastatymas suskambėjo netradiciškai ir žmogiškai realizuojant vieną paradoksaliausių tarybinių metų rusų scenos veikalų. Povilas Gaidys vadovauja Klaipėdos dramos teatrui iki šiol; teatrui, kuris jo dėka rado savo vietą lietuvių teatro kontekste svariais ir konceptualiais dramų ir tragedijų, bet ypač stilingais, žaismingais ir prasmingais komedijų ir tragikomedijų pastatymais. Teatre jaučiama savotiška susiklosčiusi "amplua" sistema, tačiau ji netrukdo aktoriams kurti įdomius ir įspūdingus vaidmenis.

Valstybinis jaunimo teatras Vilniuje buvo įsteigtas 1965 m., o jau 1966 m. gegužės 27 d. parodyta ir jo premjera - Shakespeare"o "Romeo ir Džuljeta". Teatro vyriausiąja režisiere tapo Aurelija Ragauskaitė, buvusi Kauno dramos teatro aktorė ir 1962 m. baigusi režisūros mokslus Maskvos teatro meno institute. Iš pradžių (iki pat 1982 m.) teatras dirbo Respublikinių profsąjungos rūmų pastate, po to persikėlė į Vilniaus teatro pastatą, o jau 19 m. į specialiai jam restauruotus teatro rūmus Arklių gatvėje. Pirmasis teatro gyvavimo periodas, susijęs su Aurelijos Ragauskaitės vardu, buvo teatro ieškojimų - savo krypties ir repertuaro - laikas. Vienerius metus (1967) po teatro pastoge dirbo Pantomimos trupė, vadovaujama Modrio Tenisono. 1968-1970 m., Aurelijai Ragauskaitei pasitraukus (1974-1979 m. ji vadovauja Šiaulių dramos teatrui), teatro vyriausiuoju režisieriumi tampa Vytautas Čibiras; 1970 m. į teatrą, baigusi režisūros studijas Maskvos teatro meno institute, atvyksta Dalia Tamulevičiūtė, su kurios vardu siejamas antrasis teatro pakilimo laikotarpis - 1975 m. teatro trupę papildo Konservatorijos diplomantai, Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai. Pedagogės ir režisierės talentas išugdo nemažai talentingų lietuvių scenos meno meistrų, jos spektakliai pradeda traukti į teatrą vis daugiau žiūrovų. 1980 m. savo pirmąjį spektaklį Jaunimo teatro scenoje pastato ir čia dirba režisieriumi iki 1991 m. Tamulevičiūtės auklėtinis, Maskvoje režisūrą studijavęs Eimuntas Nekrošius. Atėjus į teatrą Nekrošiui, Dalia Tamulevičiūtė jam suteikia kūrybines privilegijas: su Jaunimo teatro aktoriais Nekrošius pastato tarptautinį pripažinimą pelniusius spektaklius "Kavadratas", "Piromani, Pirosmani...", "Meilė ir mirtis Veronoje", "Ilga kaip šimtmečiai diena", "Dėdė Vania". Eimunto Nekrošiaus spektakliai susilaukia tokio populiarumo Lietuvoje ir už jos ribų, kokio prieš dvidešimtmetį buvo susilaukęs Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatras. 1991 m. Nekrošius palieka Jaunimo teatrą, ir jo meno vadovu nuo 1997 m. tampa Tamulevičiūtės mokinys, aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, o direktorumi - aktorius Kostas Smoriginas, pastatę ne vieną šiandienos Jaunimo teatro repertuaro spektaklį. Tarp šiame teatre statančiųjų - ir Jonas Vaitkus, ir teatro aktorius Remigijus Vilkaitis ir kt. Dalia Tamulevičiūtė atnešė į teatrą ne tik teatrališką psichologizmą, stilizuotą realizmą su žaidybiškumo elementais, bet ir padėjo pamatus poetinei metaforinei krypčiai, kuri vėliau išgarsino Eimunto Nekrošiaus režisūrą.

įsikuria 1990 m., atskilus Vilniaus akademinio dramos teatro aktorių grupei su režisieriumi Rimu Tuminu. Tetras neturėjo ir iki šiol neturi savo patalpų, tad trupė repetuoja ir savo spektaklius vaidina Akademinio dramos teatro salėse. Spektaklis "Čia nebus mirties"(1989), kurį Tuminas pastato su kai kuriais Akademinio dramos teatro aktoriais, tampa pretekstu įsikurti ir naujai trupei. Jautrus poetiškas ir subtilus "Čia nebus mirties" pastatymas tapo sąlygiškesnės psichologinės vaidybos, kuri rėmėsi poetiniais, lyriniais elementais, pavyzdžiu ir įrodė režisieriaus ketinimus ieškoti savos teatro kalbos, eksperimentuoti. Antrasis trupės spektaklis Antono Čechovo "Vyšnių sodas" buvo sutiktas kaip neabejotina režisieriaus ir aktorių sėkmė, pralenkusi "užsikonservavusį" tradicinio psichologinio-realistinio teatro sultyse Akademiną dramos teatrą. Mažasis teatras, vaidinęs mažojoje salėje, ir todėl toks buvo pasirinktas teatro pavadinimas, neskelbė savo novatoriškos krypties, nesistengė tapti moderniu ar avangardiniu teatru. Jo egzistencija greta Akademinio dramos teatro tarsi savaime padėjo pastarajam kūrybiškai sužlugti, nes tame pačiame pastate vaidinami Mažojo teatro spektakliai sutraukdavo vis daugiau žiūrovų. 1992 m. į Akademinio dramos teatro vadovo postą atėjęs Jonas Vaitkus nebuvo draugiškas "nuomininko" teisėmis egzistuojančiam teatrui, tačiau kurį laiką abi trupės sugyveno ir buvo priverstos dalytis dvi - mažąją ir didžiąją - Akademinio dramos teatro scenas. Kai 1994 m. Jonas Vaitkus neteko savo posto, realiausias jo vietininkas, nors ir skirtingos meninės prigimties bei kitokios teatro krypties šalininkas, galėjo būti tik Rimas Tuminas, pažįstantis šį teatrą ir jo trupę nuo 1979 m. Mažasis teatras yra Vilniaus miesto savivaldybės teatras, kurį iš dalies remia Kultūros ministerija. Kartu su Rimu Tuminu į Mažąjį teatrą atėjo ir dalis jo mokinių iš Muzikos akademijos. Nors ir per trumpą savo gyvavimo laiką Mažasis teatras sugebėjo suformuoti savo veidą; Rimo Tumino spektakliai - tai savotiškos poetinės odės likimo nuskriaustam, bet unikalia siela apdovanotam žmogui, kuriose jaučiamas režisieriaus atidumas aktoriaus individualybei ir asmenybei. Mažasis teatras - tai aktoriaus teatras. Kita vertus, tai režisieriaus-pedagogo ir neabejotino lyderio nuopelnas. Mažojo teatro spektakliai poetiniai-lyriški, tačiau ir melodramiški, juose gausu aktorių improvizacijų, psichologinės, bet atmieštos brechtiškuoju atsiribojimu, vaidybos.

1931 m. rugsėjo 23 d. Šiauliuose, "Kapitolijaus" kino teatre pakilo Šiaulių dramos teatro (kaip Valstybės teatro filialo) uždanga - buvo suvaidintas Boriso Dauguviečio režisuotas Carlo Gozzi "Princesė Turandot" spektaklis.

Panevėžio dramos teatro raida skirstoma į keletą gyvavimo tarpsnių. Pirmieji susiję su Miltinio vardu: 1940-1954 m. - teatro formavimosi ir brendimo laikotarpis, pasibaigęs priverstiniu jo vadovo pasitraukimu (tuo laiku teatrui vadovavo Miltinio auklėtinis, aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis); 1959 - 1980 m. - teatro brandos ir visuotinio pripažinimo metai, nes šiuo laiku pasirodo iškiliausi ir vertingiausi lietuvių ir ne tik teatro kontekste Juozo Miltinio spektakliai, išgarsinę teatrą kaip eksperimentuojantį ir novatorišką visoje Tarybų Sąjungoje. Filosofinis, intelektualus, tikslios formos ir raiškios vaidybos Juozo Miltinio teatras subrandino gausų būrį nepralenkiamų teatro ir kino aktorių.

Borisas Dauguvietis (1885-1949) - Valstybės teatro aktorius, režisierius, pedagogas, teatro publicistas bei kritikas, tarybinio laikotarpio lietuvių dramaturgas, didelio temperamento, neišsenkančios energijos kūrėjas. Pirmais savo spektakliais Valstybės teatro scenoje bandė diegti to meto rusų teatrui būdingą dekadentiškumą ir mistiškumą, o tai, išspręsta išmoningai ir skoningai, buvo nauja ir netikėta Valstybės teatro repertuare. Kituose jo spektakliuose atsiskleidė režisūros aštrumas ir originalumas bei savarankiškumas traktuojant autoriaus tekstą ir charakterizuojant personažus, ieškant ryškių išraiškos priemonių bei galimybių, pasitelkus dailininkus-scenografus ir kompozitorius, juos įgyvendinti. Jo spektakliuose naujai atsiskleidė ir Konstantinas Glinskis, ir kiti ryškiausi to laiko Valstybės teatro aktoriai. Dauguvietis iki šiol vadinamas lietuvių teatrališkojo teatro pradinininku, veržliu eksperimentatoriumi ir įdomiu režisieriumi-statytoju, nepaisant to, kad jo pastatymai - paskubom ""iškepti blynai"" - neretai buvo pernelyg paviršutiniški ar eklektiški: nuo grafiškai tikslių iki buitinių realistinių, net natūralistinių. Didelė įtaką režisieriui turėjo pažintis su ieškojimais to meto rusų teatre - Stanislavskio, Vachtangovo, Tairovo, Mejercholdo režisūra, kurių eksperimentus jis, dirbęs be metodų ir sistemų, bandė pritaikyti savo spektakliuose. Jo mokiniai, Valstybės teatro vaidybos laidos auklėtiniai, iki šiandien žinomi kaip puikūs scenos meno meistrai. Nemažai spektaklių B.Dauguvietis pastatė ir kaip Valstybės teatro filialas įkurtame Šiaulių teatre.
Literatūra. 1. Aleksaitė Irena. Borisas Dauguvietis. 2.Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių. "Scena".Vilnius. 1995

Povilas Gaidys (1930-) - režisierius, Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno instituto diplomantas. 1956 m. įsikūrus Kapsuko (1956-1962) dramos teatrui, pastato čia vieną garsiausių pirmųjų savo komedijų - A. Nikolaji "Ryžio grūdas" ("Būk vyras, Čelestinai"). 1963 m. Kapsuko teatro aktoriai ir režisieriai, tarp jų ir Povilas Gaidys, atvyksta į Klaipėdą. Tais pačiais metais jis tampa vyriausiuoju Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Jau pirmuose šio režisieriaus pastatymuose buvo akivaizdus organiškas komizmo ir dramatizmo derinys. Statydamas tragedijas (užaštrindamas konfliktines situacijas ir pagilindamas personažų charakteristikas) režisierius išgaudavo tikslų jų skambėjimą; statydamas komedijas išmoningai derino teatrališkumą ir eleganciją, parodiją ir sąmojį; jam buvo lengvas satyros žanras, groteskas ir tragikomedijos elementai. Beveik visos jo komedijos išsiskiria neišsenkančia režisieriaus vaizduote ir naudojamų raiškos priemonių gausa: šokiais, dainomis, anekdotais, improvizaciniais etiudais; režisierius derina žaidybinę, teatrališką tradiciją ir commedia dell"arte principus, nors jo spektakliuose labiau akivaizdūs buitinės ir papročių komedijų bruožai.

Konstantinas Glinskis (1886-1938) - pedagogas, režisierius, aktorius, Vilniaus teatro studijos 1919 m. įsteigėjas ir Valstybės teatro premjeras bei režisierius. Kaip aktorius profesionalioje scenoje debiutavo 1921 m., ir jo vaidyba susilaukė kritikos susižavėjimo. Glinskis-režisierius sekė tradicinės realistinės ikirežisūrinės rusų mokyklos pavyzdžiu, jo spektakliams buvo būdingi išoriškas dailumas ir gražumas, ypač statant melodraminius užsienio ar lietuvių autorių kūrinius, kuriuose pats vaidindavo pagrindinius vaidmenis. K.Glinskis buvo aktoriaus ir autoriaus primato šalininkas - jie yra svarbiausi spektaklyje, o režisierius - tik jų pagalbininkas, be to jis buvo vienas žymiausių sceninės kalbos žinovų ir puoselėtojų, sceninio žodžio meistras ir puikus deklamatorius. Nepaisant to, kad Glinskis griežtai laikėsi savo konservatyvių nusistatymų ir buvo prieš novatoriškas idėjas, jo buvimas teatre turėjo ypatingą svarbą jaunajai teatralų profesionalų kartai.

Algirdas Jakševičius (1908-1941) - aktorius, režisierius, 1929-1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko Valstybės teatro vaidybos mokykloje, neilgai užtrukęs Valstybės ir "Jaunųjų teatre", 1935 m. išvyksta studijuoti režisūros į Maskvos J.Vachtangovo teatrą, o dar po vienerių - į Niujorką, ir į Lietuvą grįžta 1937 m. Jakševičius žavėjosi Stanislavskiu ir jo ieškojimais, išvertė Stanislavskio "Aktoriaus saviruošą", daug nuveikė kaip išprusęs ir talentingas pedagogas, o 1938 m. Valstybės teatre jo pastatyti O"Neilo "Marko milijonai" praplėtė dar vieną ieškojimų lietuvių teatro raidoje kryptį - konstruktyvizmą ir teatrališkumą. Ir nors Algirdas Jakševičius, kaip ir jo bendramokslis ir bendramintis Romualdas Juknevičius, buvo labiau pagilinto realizmo šalininkas, jo spektakliuose, kuriuose buvo siekiama sintetinti taip vadinamus išgyvenimo ir vaizdavimo teatrų elementus, galima įžvelgti teatrališką Vachtangovo teatro tradiciją.

Oskaras Koršunovas (1969-) - režisierius; 1989-1993 studijavo režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje (vadovas Jonas Vaitkus). Nuo 1990 m. dirba režisieriumi Valstybiniame akademiniame dramos (Nacionaliniame) teatre. 1998 m. taip pat įkūrė savo trupę "Oskaro Koršunovo teatras".

Eimuntas Nekrošius (1952-) - režisierius, 1978 m. baigia Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno istitutą ir įgyja režisieriaus specialybę. Grįžęs į Lietuvą metus dirba Vilniaus valstybiniame Jaunimo teatre, 1979-1980 m. vyksta į Kauną ir Kauno dramos teatre pastato Sauliaus Šaltenio "Duokiškio balades" bei Antono Čechovo "Ivanovą". 1980 m. tampa Jaunimo teatro režisieriumi ir dirba jame iki 1991 m. Su savo buvusiais bendrakursiais ir Jaunimo teatro aktoriais pastato 6 spektaklius, kurie tampa geriausiais Jaunimo teatro spektakliais 9-ąjį dešimtmetį - teatras ir režisierius pripažįstamas kaip įdomiausias ne tik Tarybų Sąjungos, bet vėliau ir kaip vienas žinomiausių Baltijos šalių bei Vakarų Europos režisierių. 1991 m. Eimuntas Nekrošius palieka Jaunimo teatrą ir tampa LIFE (Lietuvos tarptautinio teatro festivalio) režisieriumi. LIFE prodiusuojami režisieriaus spektakliai aplanko nemažai užsienio šalių ir teatro festivalių. 1998m. Nekrošius įkuria nepriklausomą meno centrą "Meno fortas".

Antanas Sutkus (1892-1968) - režisierius ir pedagogas, teatro teoretikas ir ekperimentatorius. 1913-1918 m. Fiodoro Komisarževskio vaidybos studijos auklėtinis, Maskvos lietuvių teatro ratelių veiklos dalyvis ir Maskvos lietuvių artistų bendrovės narys. Grįžęs į Lietuvą, Sutkus imasi lietuvių valstybinio teatro organizavimu Kaune, 1919 m. tampa "Tautos teatro" direktoriumi ir "Vilkolakio" - improvizacinio satyrinių miniatiūrų - teatro vadovu. "Tautos teatro" spektakliais Sutkus bandė sukurti nacionalinį - tautinį-simbolistinį - teatrą, grindžiamą lietuvių mitologijoje ir folklore glūdinčiais draminiais bei vaidybiniais elementais, propaguojantį simbolistinę ir sąlyginę kryptį. "Vilkolakio" teatre dominavo komiškos parodijinės miniatiūros, socialines ir moralines negeroves, visuomenės ydas išjuokiančios teatrinės improvizacijos. Tai buvo greitai į dienos aktualijas atsiliepiančio satyros teatro prototipas, savo spektaklius kūręs kolektyviai ir rodęs kaip improvizuotas bufonadas be rašyto teksto, arba perkomponuojant ir perdirbant klasikos veikalus. "Vilkolakio" teatras, gyvavęs iki 1925 m., buvo savotiška lietuviška commedia dell'arte, kurioje veikė nacionaliniai tipai ir buvo supinti mimodramos, dainos, muzikos, choreografijos, dramos, tragedijos, satyros ir komedijos elementai.

Rimas Tuminas (1952-) - režisierius, pedagogas, 1974 m. baigia mokslus Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, o 1974 m. - Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institutą ir, grįžęs į Lietuvą, nuo 1979 m. pradeda dirbti režisieriumi Valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1990 m. įkuria Vilniaus "Mažąjį teatrą". Jau pirmaisiais savo spektakliais Akademiniame dramos teatre režisierius sugebėjo išsiskirti iš bendro teatro repertuaro - jo spektakliuose naujai suskambo teatro ir buities junginys (teatrališkumas, pakeliantis realizmą iki poezijos), jautriai kuriami aktorių vaidmenys. Rimas Tuminas - ir psichologas, ir režisierius-romantikas, pokštininkas ir lyrikas. Jo pastatymai nėra dramaturgiškai vienalyčiai, jis nėra konceptualistas ar novatorius, ieškantis naujų režisūros ar vaidybos kelių. Tai labiau tradiciniai, bet nepaprastai emocionaliai paveikūs scenos kūriniai, prozos interpretacijos, kuriose dominuoja aktorių vaidyba ir jų improvizacijos žaismė. Nepaisant to, Rimui Tuminui svarbios teatro raiškos priemonės, kurias jis naudoja taupiai, bet išradingai; jo pastatymai išsiskiria pasakojimo nuoseklumu, juose unikaliai dera neskubus gyvenimiškas ir scenos laikas. Vienas naujausių jo darbų - Michailo Lermontovo "Maskaradas", statytas 1997 m., atskleidė režisierių ir kaip savarankiško sceninio teksto kūrėją bei organizatorių, senojo - melodraminio - teatro romantiką. Režisierius ne kartą yra statęs spektaklius užsienyje, jo Lietuvoje statyti darbai apkeliavo nemažai šalių ir tarptautinių festivalių. 1994 m. už spektaklius "Galilėjus", "Vyšnių sodas" ir "Nusišypsok mums, Viešpatie" įvertinamas Lietuvos nacionaline premija. 1994 m. Lietuvos teatro kritikai spektaklį "Nusišypsok, mums Viešpatie" išrenka geriausiu sezono spektakliu, o Rimą Tuminą geriausiu sezono režisieriumi. 1997 m. geriausiu sezono spektakliu tampa jo statytas Michailo Lermontovo "Maskaradas", režisierius taip pat išrenkamas geriausiu sezono režisieriumi.
Nuo 1994 m. vadovauja ir Vilniaus akademiniam dramos teatrui, 1998 m. pavadintam Nacionaliniu teatru.

Jonas Vaičkus (1885-1935) - mėgėjiško Skrajojamojo teatro įkūrėjas, propagavo ir puoselėjo lietuvių kalbą bei scenos meną keliaudamas su spektakliais ir teatralizuotais vakarais po įvairius Lietuvos miestus. Teatro organizatorius, kūrėjas ir kovotojas dėl jo teisių, režisierius ir pedagogas, mokytojas ir psichologas. Pirmąjį vaidinimą surengė 1905 m. ir su savo trupe kas vasarą gastroliavo iki 1915 m. 1915 m. įstojo ir iki 1918 m. mokėsi Petrogrado imperatoriškoje teatro mokykloje, Petrograde subūrė bendraminčių grupę, kuri vėliau įsitraukė į profesionalaus lietuvių teatro kūrimą. 1918 m. J.Vaičkus grįžta į Lietuvą, ir 1920 m. tampa Dramos vaidyklos, būsimo Valstybės teatro, vedėju ir režisieriumi. 1924-1931 m. Vaičkus praleidžia JAV, o grįžęs į Lietuvą 1932 m. Kaune įkuria pirmą Lietuvoje kino ir teatro studiją bei kino bendrovę "Lietfilmas", kuri netrukus išyra. Jono Vaičkaus spektakliai nebuvo novatoriški; rinkdamasis aštraus socialinio turinio to meto literatūros kūrinius, režisierius juos statė šabloniškai, vaidyba buvo sodriai realistinė, šaržuota, natūralistinė, spektakliai nestokojo įvairių efektų ir butaforijos. Nepaisant to, Jonas Vaičkus padėjo tvirtus pamatus lietuvių profesionaliam teatrui ir išauklėjo Lietuvos teatrui nemažai garsių aktorių.

Jonas Vaitkus (1952-) - režisierius, pedagogas, ilgametis Kauno dramos teatro meno vadovas, Vilniaus akademinio dramos teatro reformatorius, Vilniaus konservatorijoje (šiandien - Muzikos akademija) parengė ne vieną aktorių laidą, gabių režisierių. 197? m. baigė Leningrado teatro, muzikos ir kino institutą (šiandien - Sankt-Peterburgo teatro meno akademija), pirmąjį spektaklį - Z.Chaliapino "Lopšinę" 1974 m. pastato Šiaulių dramos teatre, o 1975 m., po Jono Jurašo išvykimo, paskiriamas Kauno dramos teatro meno vadovu. 1975-1988 m. Kauno dramos teatras susijęs su šio teatro reformatoriaus ir eksperimentatoriaus vardu. Jonas Vaitkus - nonkonformistinis, konceptualus režisierius, jį domina žmogaus būties problemos, gerųjų ir blogųjų jo jėgų susidūrimas, menininko-kūrėjo vieta žiauriame pasaulyje, žmogaus sugebėjimas išsaugoti, nepaisant žlugdančių aplinkybių, dvasios kilnumą ir moralinius nusistatymus. Tai idėjinio, konfliktuojančio su realybe, drastiško, paveikaus ir terapinio teatro šalininkas. Jono Vaitkaus kūrybinis diapazonas platus ir įspūdingas - nuo poetinių-simbolistinių, fantasmogariškų ir groteskiškų, ritualinių-muzikinių iki politinių-filosofinių spektaklių, kuriuose ieškoma kuo įvairesnių vaidybos formų ir būdų. Režisieriaus susižavėjimas Rytų kultūra ir Rytų teatro tradicija bei modernia Vakarų teatro kalba leido jam savo spektakliuose derinti užaštrintą psichologizmą ir abstrahuotą, išgrynintą ženklų kalbą; išskirtinis ir režisieriaus darbas su dailininkais Jūrate Malinauskaite bei Jonu Arčikausku, kurie abstrahuota, poetine arba simbolių ir ženklų vizualine kalba papildė ir papildo daugiaprasmį ir daugiasluoksnį jo spektaklių pasaulį. Jono Vaitkaus, simbolizmą ir abstrakčios ženklų kalbos šalininko sugebėjimas organizuoti meninę spektaklių erdvę logiškai prasitęsė statant operos kūrinius: Verdi "Nabucco", Dvorzako "Requiem", Honeggerio "Žana d'Ark ant laužo, "Salomee" ir kt. Jonui Vaitkui dirbant Kauno dramos teatre įspūdingų vaidmenų sukūrė geriausi to laiko Kauno dramos teatro aktoriai. Ryškus, nors ir trumpas buvo Jono Vaitkaus vadovavimas Akademiniame dramos teatre. Jonas Vaitkus yra ir aktorių kurso meistras Valstybinėje konservatorijoje; pirmoji jo aktorių laida (.....) papildo Kauno dramos teatrą (kai kurie aktoriai vėliau persikelia į Vilniaus teatrus). Talentingas, iki šiandien įdomiai dirbantis yra 1986-1990 m. Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kursas - jo vadovaujami pirmą kartą lietuvių režisieriai gauna išsilavinimą Lietuvoje. Jonas Vaitkus yra ne tik teatro, bet ir kino režisierius, Lietuvos kino studijoje pastatęs 4 filmus. Režisierius ne kartą yra statęs spektaklius ir dirbęs pedagogu užsienio teatro mokyklose.
] Vaitkaus spektaklis - Ibseno "Lėlių namai" (Nora), statytas Jaunimo teatre, 1996 m. apdovanojamas "Kristoforu" kaip geriausias 1995/1996 pastatymas, o režisierius Lietuvos teatro kritikų išrenkamas geriausiu sezono režisieriumi.
Spektakliai:
Šiaulių dramos teatras. Z.Chalapianas. "Lopšinė". 1974.
Kauno dramos teatras: K.Saja. "Mediniai balandžiai". 1975.
E.Ignatavicius, J.Vaitkus. "Svajonių piligrimas". 1975.
Z.Chalapianas. "Lopšine". 1976.
A.Jarry. "Karalius Ubas". 1977.
M.Gorkis. "Paskutinieji". 1978.
J.Grušas. "Unija". 1978.
I.Radojevas. "Raudona ir ruda". 1979.
J.Vaitkus "Mūsų žaidimai" (pagal XX a. rašytojų kūrinius). 1979.
H.Ibsenas "Statytojas Solnesas". 1980.
F.Molnaras. "Palo gatvės berniukščiai". 1980.
M.Untas. "Svarbiausioji repeticija". 1980.
J.Glinskis. "Kingas". 1980.
V.Krėvė. "Šarūnas". 1980.
J.Vaitkus. "Paklydėliai" (pagal T.Valentino romaną). 1981.
M.Šatrovas. "Mėlyni žirgai raudonoje pievoje". 1982.
A.Camus "Kaligula". 1983.
T.Williamsas "Šauksmas". 1983.
J.Vaitkus "Makakučio nuotykiai". 1984.
B.Kutavičius, S.Geda. "Strazdas-žalias paukštis". 1984.
J.Vaitkus. "Literatūros pamokos" (pagal Saint-Egziuperi kūrybą). 1985.
W.Shakespeare"as. "Ričardas II". 1985.
E.d"Albert"as. "Slėnis". 1985.
J.Anouilh"is. "Antigonė". 1986.
M.Korresas. "Senelių namai". 1986.
J.Radičkovas. "Lozoriaus giedojimai". 1987.
Č.Aitmatovas. "Golgota". 1987.
Vilniaus valstybinis akademinis dramos teatras. A.Škema. "Pabudimas". 1989.
J.Vaitkus. "Dar kartą apie tą patį" (diplominis aktorių kurso spektaklis). 1989.
J.Vaitkus. "Antosė ir varnėnas" (diplominis aktorių kurso spektaklis). 1989.
A.Mickewiczius. "Vėlines". 1990.
J.Sobolis. "Getas". 1990.
F.Bajoras. "Dievo avinėlis". 1991.
Y.Mishima. "Markizė de Sad". 1992.
I.Bergmanas. "Persona". 1994.
A.Strindbergas. "Sapnas". 1996
O.Milašius. "Migelis Manjara". 1997
F.Dostojevskis. "Stepančikovo dvaras". 1998.
Jaunimo teatras. H.Ibsenas. "Lėlių namai" ("Nora"). 1996.
A.Strindbergas. "Tėvas". 1997.

Saulius Varnas (1948- ) - režisierius, pedagogas, 1967-1970 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studijoje, 1973-1978 m. dirbo Panevėžio dramos teatre aktoriumi. 1973-1978 m. studijavo režisūrą Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kino institute; grįžęs į Lietuvą 1978 m. nuo 1980 m tampa Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, dar dvejus metus dirba jame kaip režisierius-statytojas, o nuo 1993 m. ima vadovauti Panevėžio dramos teatrui. Įdomiausias režisieriaus kūrybinėje biografijoje yra Šiaulių dramos teatro periodas - pastato 19 skirtingų savo forma ir stiliumi spektaklių, kurie savaip pakeitė iki tol realistine kryptimi garsėjusį teatro kolektyvą ir kurie įvairiuose festivaliuose yra gavę nemažai apdovanojimų. Šiaulių dramos teatrui konstruktyvi, raiški formos ir stiliaus atžvilgiu režisūra buvo nauja, tačiau aktoriai ją savaip pakoregavo, sušildydami griežtą ir šaltą jų formą psichologinės vaidybos jautrumu ir tikslumu. Be to, režisierius dar tik ieškojo savo braižo, tačiau jau rinkosi intelektualesnius dramos ir literatūros kūrinius su griežta menine struktūra, filosofinėmis potekstėmis, pjeses-disputus, kuriose nagrinėjama dramatiškas žmogaus ir aplinkybių bei žmoguje slypinčių dieviškų ir pragariškų jėgų susidūrimas. Šią kryptį režisierius išgrynino Panevėžio dramos teatre, tačiau pernelyg šaltos, asketiškos išorinės vizualios spektaklių formos jau nebuvo artimos Juozo Miltinio auklėtiniams, po pastarojo pasitraukimo iš teatro pasirinkusiems tradiciškesnį - realistinės-psichologinės vaidybos - kelią. Nuo 1996 m dirba Lietuvos Rusų dramos teatro Vilniuje režisieriumi.

Andrius Oleka-Žilinskas (1892-1948) - aktorius ir režisierius, nuo 1912 m. mokęsis Maskvos dailės teatro studijoje ir nuo 1917 m. vaidinęs I Dailės teatro studijoje, vėliau pavadintoje II MDT. 1929 m. tampa Valstybės teatro Kaune režisieriumi ir pirmuoju savo spektakliu, padedant dramaturgui Petrui Vaičiūnui, dailininkui A.Galdikui ir kompozitoriui J.Gruodžiui, - Vinco Krėvės "Šarūnu" - įvykdo teatre kūrybinį perversmą. Šiuo spektakliu prasideda ir naujas Valstybės teatro gyvavimo etapas. Olekos-Žilinsko teatre vykdytos reformos, jo meninė programa ir kryptis, mokymo ir darbo su aktoriais naujovės turėjo įtakos teatro profesionalumo ir meninio lygio augimui. Oleka-Žilinskas pasirūpina, kad Šiauliuose būtų įkurtas Valstybės teatro filialas - Šiaulių dramos teatras. Šio režisieriaus statyti spektakliai pasižymėjo aktorių vaidybos naujumu ir ansambliškumu, pastatymo stiliaus vieningumu ir darnumu, konceptualiu sprendimu, išraiškingomis detalėmis ir sceninės literatūros kūrinio traktuotės tikslumu, masinių scenų atlikimo orgininalumu. Vienas žymiausių menininkų, Olekos-Žilinsko pakviestas į Valstybės teatrą buvo Maskvos dailės teatro aktorius, Konstantino Stanislavskio mokinys Michailas Čechovas, 1932-1933 m. čia pastatęs Shakespeare"o "Hamletą", "Dvyliktąją naktį" ir N.Gogolio "Revizorių". Oleka-Žilinskas ir Čechovas Valstybės teatro trupei padėjo susipažinti su Maskvos dailės teatro ir Konstantino Stanislavskio - psichologinio realizmo, paremto tikslia vaidyba ir emocine pilnatve - sistema bei tradicija, nuoseklaus vaidmens kūrimo taisyklėmis, vaidybos technika ir meistriškumu. Dėl nesutarimų teatre ir pakitusios politinės situacijos šalyje 1934m. Oleka-Žilinskas palieka Valstybės teatrą, iš pradžių išvyksta į Rygą, o vėliau į JAV.
Literatūra.
Andrius Oleka-Žilinskas. Vaidybos džiaugsmas. "Scena". Vilnius. 1995
Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių. "Scena". Vilnius. 1995

LIFE
Jono Basanavičiaus g. 5, 2600 Vilnius
tel.: 370 2 625158; faks.: 370 2 621082

Kovo 27 d. teatro kūrėjai ir menininkai yra apdovanojami "Šv.Kristoforo" statulėlėmis už geriausius sezono pasiekimus. Kandidatus nominacijai renka Lietuvos teatro kritikų asociacijos nariai, kurie per metus pažiūri geriausius Lietuvos teatrų pastatymus. Statulėlė teikiama nuo 1995 m., jos autorius skulptorius Stanislovas Kuzma.

"Lietuvos teatras", teatro žurnalas. Leidžiamas nuo 1998 m., tir. 1000 egz.
Adresas: Bernardinų 10, 2001 Vilnius
tel/faks.: 62 65 02; E- paštas:

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras