© Skaitmeninio Vaizdo Ložė
© Rasa Vasinauskaitė
© Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras

[english]
[turinys]
[pagrindinis]

Meno Lietuva

Lietuvos teatro istorija

Valstybiniai, savivaldybių ir nepriklausomi teatrai
***LIETUVOS VALSTYBINIS AKADEMINIS DRAMOS TEATRAS ***KLAIPĖDOS VALSTYBINIS DRAMOS TEATRAS ***VALSTYBINIS JAUNIMO TEATRAS ***MAŽASIS TEATRAS ***ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS ***JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS ***PANEVĖŽIO DRAMOS TEATRAS ***

Režisieriai, aktoriai
***BORISAS DAUGUVIETIS ***POVILAS GAIDYS ***KONSTANTINAS GLINSKIS ***ALGIRDAS JAKŠEVIČIUS ***ROMUALDAS JUKNEVIČIUS ***JONAS JURAŠAS ***OSKARAS KORŠUNOVAS ***JUOZAS MILTINIS ***EIMUNTAS NEKROŠIUS ***ANTANAS SUTKUS ***RIMAS TUMINAS *** JONAS VAIČKUS ***JONAS VAITKUS ***SAULIUS VARNAS *** ANDRIUS OLEKA-ŽILINSKAS ***

LIFE

Apdovanojimai

Spauda

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras


LIETUVOS TEATRO ISTORIJA

1920 m. gruodžio 19 d. suvaidintas H.Sudermanno "Joninės" (rež. Jonas Vaičkus), - profesionaliojo lietuvių teatro kūrimosi pradžia, Kauno Valstybės dramos - pirmojo profesionalaus Valstybės teatro (šiandien Kauno valstybinio akademinio dramos teatro) įsikūrimo data. Prie Valstybės teatro vairo stojasi trys režisieriai: Jonas Vaičkus, Antanas Sutkus ir Konstantinas Glinskis, aktorių trupę sudaro jų mokiniai. Po trijų metų teatre režisuoja ir vaidina Borisas Dauguvietis. 1929 m. savo pirmąjį spektaklį pastato vienas iš įdomiausių pirmų profesionalių lietuvių teatro režisierių Andrius Oleka-Žilinskas. Keturi skirtingi menininkai, keturios teatro raidos kryptys ir tradicijos, kurios išprovokuoja vienintelio Valstybės teatro skilimą į keletą atskirų trupių ir teatrų kituose miestuose. 1921-1930 m. Valstybės teatro spektakliuose pynėsi įvairios tendencijos ir kryptys - nuo romantizmo ir simbolizmo iki natūralizmo, nuo psichologinio realizmo iki teatrališkumo. Novatoriškus ir progresyvius Olekos-Žilinsko ieškojimus bei jo Valstybės teatre įvykdytas reformas, režisieriui išvykus iš Lietuvos 1933 m., pratęs jo mokiniai Romualdas Juknevičius ir Algirdas Jakševičius.

1940-1988 m., pokario metais pavadintame Kauno valstybiniame (akademiniame) dramos teatre svarbūs buvo trys periodai, susiję su režisieriais Henriku Vancevičiumi (1953-1966), Jonu Jurašu (1967-1972) ir Jonu Vaitkumi (1975-1988), kurie savo darbais nutiesė tris ryškias menines šio teatro raidos kryptis. H.Vancevičius praturtino teatrą psichologiniais, poetiniais-lyriniais spektakliais, jaunas režisierius Jonas Jurašas - konceptualaus-autorinio režisūrinio teatro šalininkas, teatro poetas ir politinio-pilietinio teatro atstovas - ryškiais teatrališkais, poetiniais, politiniais-filosofiniais spektakliais. 1977 m. tapusio teatro vyriausiuoju režisieriumi Jono Vaitkaus spektakliai pasižymėjo ryškia išorine forma, akcentuojamu žanru: nuo poetinio-simbolistinio, ženklų, operų-poemų, apieginių-ritualinių spektaklių iki dramų ir tragedijų, fantasmagoriškų ir balaganinių groteskų. Čia savo pirmuosius spektaklius - Sauliaus Šaltenio "Duokiškio balades" ir Antono Čechovo "Ivanovą" pastatė Eimuntas Nekrošius. Tuo metu įspūdingiausius vaidmenis sukūrė geriausi Kauno dramos teatro aktoriai. 1990 m. Kauno dramos teatrui buvo suteiktas akademinio teatro vardas. 1993 m. teatro vadovu tampa režisierius ir pedagogas Gytis Padegimas. Naujojo vadovo meninė politika skatina reikštis įvairių krypčių režisierius, suteikia galimybę debiutuoti jauniesiems, kviečiami režisieriai ir iš kitų šalių. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras vienintelis šalyje turi net 7 vaidybos aikšteles. Prie teatro 1997 m. buvo įkurta Aukštesnioji aktorinio meistriškumo mokykla, kuriai vadovauja Gytis Padegimas.


VALSTYBINIAI, SAVIVALDYBIŲ IR NEPRIKLAUSOMI TEATRAI
 
Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras
(Nacionalinis dramos teatras)

Gedimino pr. 4, 2001 Vilnius

Vilniaus dramos teatro gimimo diena laikoma 1940 m. spalio 6 d., kai čia buvo suvaidintas Romualdo Juknevičiaus spektaklis H.Heyermanso "Viltis".


Greta Romualdo Juknevičiaus vyriausiuoju režisieriumi, o kurį laiką ir direktoriumi (1954-1958) dirbo Juozas Rudzinskas, buitinio realizmo atstovas - ši kryptis bus ilgam įsišaknijusi į Vilniaus dramos (Valstybinio akademinio dramos) teatrą. Po Juozo Rudzinsko teatro vyriausiojo režisieriaus postą perima iš Kauno dramos teatro atvykęs Henrikas Vancevičius, taip pat ištikimas psichologinei ir psichologinei-realistinei krypčiai režisierius, nors bando praplėsti teatro repertuarą dokumentinėmis ir lietuvių autorių prozos kūrinių inscenizacijomis, poezijos spektakliais, kuriuose įdomiai vaidino gausus teatro kolektyvas. Vilniaus dramos teatrą dėl jo konservatyvumo ir ištikimybės vienintelei - psichologinio - teatro krypčiai (nors šiuo atžvilgiu jis buvo nepralenkiamas ir ne vienas spektaklis yra tapęs tradicinio psichologinio teatro pavyzdžiu), 8-ąjį dešimtmetą užgožia novatoriškais ieškojimais ir moderniais eksperimentais garsėjęs Kauno dramos teatras. Teatro uždarumas naujiems vėjams tampa nuo jo atskilusio Mažojo teatro įsikūrimo (1990) priežastimi - jam ima vadovauti 1981-1990 m. Akademiniame dramos teatre režisavęs Rimas Tuminas.


Ypatingais atsinaujinimo, nors ir praradimų, metais Vilniaus valstybiniam akademiniam dramos teatrui tapo 1989-1994 m., kai jo vyriausiuoju režisieriumi tapo Jonas Vaitkus bei čia dirbti atėjo jaunoji jo auklėtinių iš Muzikos akademijos karta. Nors Vaitkui sunkiai sekėsi tradicinį teatrą išpažįstančiam kolektyvui skiepyti modernios vaidybos ir drastiškos, ryškios konceptualios režisūros elementus, jo spektakliai ilgam įeis į Akademinio dramos teatro istoriją. Tais pačiais metais Jonas Vaitkus pirmasis iš lietuvių režisierių imasi reorganizuoti ir sustabarėjusiį teatro trupę - daugumai jo aktorių teatrą tenka palikti, į jų vietą stoja jaunieji. Jono Vaitkaus mokiniai - aktoriai ir režisieriai, tarp kurių ryškiausias savo kartos menininkas Oskaras Koršunovas,- iki šiandien yra stipriausios kūrybinės teatro pajėgos. Konfliktiška Jono Vaitkaus asmenybė išprovokuoja naujo Akademinio dramos teatro vadovo būtinybę. Juo 1994 m. tampa režisierius Rimas Tuminas ir kurį laiką vadovauja abiems teatrams, gyvuojantiems po vienu - Akademinio dramos teatro - stogu. Pirmais savo darbo metais Tuminas bando grąžinti į teatrą jį palikusius vyresnės kartos aktorius, ir naujuose jo spektakliuose jau galima buvo pamatyti teatro senbūvius.

1998 m. - ne tik Akademinio dramos teatro, bet ir valstybinės teatrų politikos keitimosi metai. Lietuvos respublikos vyriausybės sprendimu 1998 m. Akademinis dramos teatras paskelbiamas Nacionaliniu dramos teatru.


Klaipėdos valstybinis dramos teatras
Teatro 2, 5800 Klaipėda

Pirmieji Klaipėdos dramos teatro gyvavimo metai buvo tampriai susiję su Šiaulių (Šiaurės Lietuvos) teatro įsikūrimu ir pirmaisiais spektakliais. 1935 m. Šiaulių teatrui persikėlus į Klaipėdą ir jo režisieriui Romualdui Juknevičiui 1936 m. gruodžio 19 d. čia pastačius Heyermanso "Viltį", apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir pralenkiantį savo pažangumu Valstybės teatrą. Pokario ir ypač vėlesniais - po 1957 m. Klaipėdos dramos teatras išgyveno nemažai nesėkmių formuojantis trupei, keičiantis režisieriams ir teatro krypčiai. 1957 m. teatrui vadovauja Vytautas Jasinskas - inertiškas ir paviršutiniškas režisierius, kurio geriausieji pastatymai siejami su komedijomis. Tačiau vertingas čia dirbusios scenografės Jutos Čeičytės palikimas - ši dailininkė, gerai jautusi scenos kūrinio žanrą, išmaniusi teatro meno prigimtį, daug nuveikė tobulindama režisūros ir scenografijos santykius, diegdama universalesnį ir sąlygiškesnį sceninį mąstymą, kuris padėtų išryškinti intelektualesnius, svaresnius poetinius spektaklių apibendrinimus. Antrasis teatro raidos periodas siejamas su režisieriaus Povilo Gaidžio vardu. Povilas Gaidys į Klaipėdą atvyksta iš Kapsuko teatro (jam iširus 1962 m.) 1963 m., kartu su juo - Valstybinės konservatorijos auklėtinių, jaunų aktorių būrys, pakeitę teatro veidą stabilizuojant repertuarą ir statant naujus, stilingesnius ir gyvesnius nei čia buvo rodyti anksčiau, spektaklius. Ne pirmas, o antras - Vsevolodo Višnevskio "Optimistinės tragedijos" - Povilo Gaidžio pastatymas suskambėjo netradiciškai ir žmogiškai realizuojant vieną paradoksaliausių tarybinių metų rusų scenos veikalų. Povilas Gaidys vadovauja Klaipėdos dramos teatrui iki šiol; teatrui, kuris jo dėka rado savo vietą lietuvių teatro kontekste svariais ir konceptualiais dramų ir tragedijų, bet ypač stilingais, žaismingais ir prasmingais komedijų ir tragikomedijų pastatymais. Teatre jaučiama savotiška susiklosčiusi "amplua" sistema, tačiau ji netrukdo aktoriams kurti įdomius ir įspūdingus vaidmenis.


Valstybinis jaunimo teatras
Arklių 5, 2024 Vilnius

Valstybinis jaunimo teatras Vilniuje buvo įsteigtas 1965 m., o jau 1966 m. gegužės 27 d. parodyta ir jo premjera - Shakespeare"o "Romeo ir Džuljeta". Teatro vyriausiąja režisiere tapo Aurelija Ragauskaitė, buvusi Kauno dramos teatro aktorė ir 1962 m. baigusi režisūros mokslus Maskvos teatro meno institute. Iš pradžių (iki pat 1982 m.) teatras dirbo Respublikinių profsąjungos rūmų pastate, po to persikėlė į Vilniaus teatro pastatą, o jau 19 m. į specialiai jam restauruotus teatro rūmus Arklių gatvėje. Pirmasis teatro gyvavimo periodas, susijęs su Aurelijos Ragauskaitės vardu, buvo teatro ieškojimų - savo krypties ir repertuaro - laikas. Vienerius metus (1967) po teatro pastoge dirbo Pantomimos trupė, vadovaujama Modrio Tenisono. 1968-1970 m., Aurelijai Ragauskaitei pasitraukus (1974-1979 m. ji vadovauja Šiaulių dramos teatrui), teatro vyriausiuoju režisieriumi tampa Vytautas Čibiras; 1970 m. į teatrą, baigusi režisūros studijas Maskvos teatro meno institute, atvyksta Dalia Tamulevičiūtė, su kurios vardu siejamas antrasis teatro pakilimo laikotarpis - 1975 m. teatro trupę papildo Konservatorijos diplomantai, Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai. Pedagogės ir režisierės talentas išugdo nemažai talentingų lietuvių scenos meno meistrų, jos spektakliai pradeda traukti į teatrą vis daugiau žiūrovų. 1980 m. savo pirmąjį spektaklį Jaunimo teatro scenoje pastato ir čia dirba režisieriumi iki 1991 m. Tamulevičiūtės auklėtinis, Maskvoje režisūrą studijavęs Eimuntas Nekrošius. Atėjus į teatrą Nekrošiui, Dalia Tamulevičiūtė jam suteikia kūrybines privilegijas: su Jaunimo teatro aktoriais Nekrošius pastato tarptautinį pripažinimą pelniusius spektaklius "Kavadratas", "Piromani, Pirosmani...", "Meilė ir mirtis Veronoje", "Ilga kaip šimtmečiai diena", "Dėdė Vania". Eimunto Nekrošiaus spektakliai susilaukia tokio populiarumo Lietuvoje ir už jos ribų, kokio prieš dvidešimtmetį buvo susilaukęs Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatras. 1991 m. Nekrošius palieka Jaunimo teatrą, ir jo meno vadovu nuo 1997 m. tampa Tamulevičiūtės mokinys, aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, o direktorumi - aktorius Kostas Smoriginas, pastatę ne vieną šiandienos Jaunimo teatro repertuaro spektaklį. Tarp šiame teatre statančiųjų - ir Jonas Vaitkus, ir teatro aktorius Remigijus Vilkaitis ir kt. Dalia Tamulevičiūtė atnešė į teatrą ne tik teatrališką psichologizmą, stilizuotą realizmą su žaidybiškumo elementais, bet ir padėjo pamatus poetinei metaforinei krypčiai, kuri vėliau išgarsino Eimunto Nekrošiaus režisūrą.


Mažasis teatras
Gedimino pr. 4, 2001 Vilnius

įsikuria 1990 m., atskilus Vilniaus akademinio dramos teatro aktorių grupei su režisieriumi Rimu Tuminu. Tetras neturėjo ir iki šiol neturi savo patalpų, tad trupė repetuoja ir savo spektaklius vaidina Akademinio dramos teatro salėse. Spektaklis "Čia nebus mirties"(1989), kurį Tuminas pastato su kai kuriais Akademinio dramos teatro aktoriais, tampa pretekstu įsikurti ir naujai trupei. Jautrus poetiškas ir subtilus "Čia nebus mirties" pastatymas tapo sąlygiškesnės psichologinės vaidybos, kuri rėmėsi poetiniais, lyriniais elementais, pavyzdžiu ir įrodė režisieriaus ketinimus ieškoti savos teatro kalbos, eksperimentuoti. Antrasis trupės spektaklis Antono Čechovo "Vyšnių sodas" buvo sutiktas kaip neabejotina režisieriaus ir aktorių sėkmė, pralenkusi "užsikonservavusį" tradicinio psichologinio-realistinio teatro sultyse Akademiną dramos teatrą. Mažasis teatras, vaidinęs mažojoje salėje, ir todėl toks buvo pasirinktas teatro pavadinimas, neskelbė savo novatoriškos krypties, nesistengė tapti moderniu ar avangardiniu teatru. Jo egzistencija greta Akademinio dramos teatro tarsi savaime padėjo pastarajam kūrybiškai sužlugti, nes tame pačiame pastate vaidinami Mažojo teatro spektakliai sutraukdavo vis daugiau žiūrovų. 1992 m. į Akademinio dramos teatro vadovo postą atėjęs Jonas Vaitkus nebuvo draugiškas "nuomininko" teisėmis egzistuojančiam teatrui, tačiau kurį laiką abi trupės sugyveno ir buvo priverstos dalytis dvi - mažąją ir didžiąją - Akademinio dramos teatro scenas. Kai 1994 m. Jonas Vaitkus neteko savo posto, realiausias jo vietininkas, nors ir skirtingos meninės prigimties bei kitokios teatro krypties šalininkas, galėjo būti tik Rimas Tuminas, pažįstantis šį teatrą ir jo trupę nuo 1979 m. Mažasis teatras yra Vilniaus miesto savivaldybės teatras, kurį iš dalies remia Kultūros ministerija. Kartu su Rimu Tuminu į Mažąjį teatrą atėjo ir dalis jo mokinių iš Muzikos akademijos. Nors ir per trumpą savo gyvavimo laiką Mažasis teatras sugebėjo suformuoti savo veidą; Rimo Tumino spektakliai - tai savotiškos poetinės odės likimo nuskriaustam, bet unikalia siela apdovanotam žmogui, kuriose jaučiamas režisieriaus atidumas aktoriaus individualybei ir asmenybei. Mažasis teatras - tai aktoriaus teatras. Kita vertus, tai režisieriaus-pedagogo ir neabejotino lyderio nuopelnas. Mažojo teatro spektakliai poetiniai-lyriški, tačiau ir melodramiški, juose gausu aktorių improvizacijų, psichologinės, bet atmieštos brechtiškuoju atsiribojimu, vaidybos.


Šiaulių dramos teatras
Tilžės 155, 5400 Šiauliai

1931 m. rugsėjo 23 d. Šiauliuose, "Kapitolijaus" kino teatre pakilo Šiaulių dramos teatro (kaip Valstybės teatro filialo) uždanga - buvo suvaidintas Boriso Dauguviečio režisuotas Carlo Gozzi "Princesė Turandot" spektaklis.

1934 m. Šiaulių skyrius buvo pavadintas Šiaurės Lietuvos teatru, tapo nepriklausomas nuo Kauno dramos, tačiau buvo priverstas persikelti į Klaipėdos uostamiestį ir vėl grįžti į Šiaulius jau 1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą. 1934-1939 m. Klaipėdoje teatre dirbo B.Dauguvietis, atvyko Antanas Sutkus, kiek vėliau - Romualdas Juknevičius, padaugėjo profesionalių, iš Valstybės teatro atėjusių, aktorių. Šiaurės Lietuvos teatras bendradarbiavo su šiaurės Latvijos teatrais, daug gastroliavo po Lietuvą: 1931-1939 m. buvo suvaidinti 1095 spektakliai 53 vietovėse. Ypač sėkmingos buvo teatro gastrolės Kaune 1937 m. gegužės 13-16 d., kai buvo parodytas vienas įdomiausių teatro spektaklių - Juknevičiaus statyta Heyermanso "Viltis".

Naujas Šiaulių dramos teatro raidos periodas prasideda 1960 m., kai čia atvyksta Valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros absolventai. Režisūrinis teatro pakilimas labiausiai siejamas su Aurelijos Ragauskaitės vadovavimo metais (1974-1979), Sauliaus Varno kūrybiniais ieškojimais (1980-1988), Gyčio Padegimo spektakliais (1988-19?). Nepaisant teatro prieraišumo realistinio scenos meno tradicijoms, komedijai ir melodramai, Aurelija Ragauskaitė šiauliečių trupei ryžtingai skiepijo psichologinio, tačiau labiau poetinio-lyrinio teatro kryptį, derino jį su konstruktyvizmo elementais. Režisierės formuojamame repertuare dominavo lietuvių autorių kūriniai. Saulius Varnas pasuko teatro vairą intelektualios dramaturgijos, racionalios ir filosofinės, konceptualios režisūros bei vaidybos link. Šis režisierius tarsi tęsė Juozo Miltinio ir Panevėžio dramos teatro tradiciją; nenuginčijamas jo švietėjiškas statant pasaulinę originalią dramaturgiją indėlis. Šiaulių dramos teatre savo pirmuosius spektaklius statė Jonas Jurašas ir Jonas Vaitkus. Nuo 1996 m. teatrui vadovavo režisierius Rolandas Atkočiūnas, čia savo jėgas bandė jaunas režisierius Cezaris Graužinis ir kiti. 1997 m. teatro kolektyvą papildė grupė jaunų aktorių, Muzikos akademijos (Valstybinės konservatorijos) diplomantų. Šiuo metu teatro meno vadovas yra šio teatro aktorius Sigitas Jakubauskas.


Juozo Miltinio dramos teatras
Laisvės a. 5, 5300 Panevėžys

Oficiali Panevėžio dramos (šiandien - Juozo Miltinio) teatro įsikūrimo data - 1940 m.kovo 15 d., kai čia suvaidinamas Juozo Miltinio režisuotas N.Pogodino "Sidabrinis slėnis". Teatro branduolį sudaro Juozo Miltinio 1938 m. Kaune, Darbo rūmų kultūros klubo įsteigtos scenos mėgėjų kuopelės - Darbo rūmų teatro trupės - auklėtiniai. Jau pirmasis Miltinio spektaklis - natūralus, gyvenimiškas, be patosinės, vaizduojamos vaidybos - to meto lietuvių teatro gyvenime buvo naujas. Panevėžio teatras, tapęs studija, aktorių ruošimo ir mokymo laboratorija,- taip pat buvo naujas ir pirmas toks reiškinys lietuvių scenos meno istorijoje. Beveik trisdešimt metų Panevėžio teatras buvo vieno režisieriaus, nuosekliai įgyvendinusio savo kūrybinę programą, teatras. Vieni iš svarbiausių teatro raidos akcentų - aktoriaus-asmenybės, filosofo-akrobato ugdymas, diegiant improvizacijos elementus, ieškant modernių vaidybos būdų, iš kurių pirmaisiais teatro gyvevaimo metais svarbiausia buvo psichologinė tiesa ir nepaprastas dėmesio sutelktumas į kuriamo vaidmens-personažo vidines savybes. Vieni pirmųjų savo teatre panevėžiečiai ėmėsi statyti ir modernius - intelektualius, filosofinius būties klausimus nagrinėjančius - veikalus, kurių realizacija taip pat buvo vienas teatro programos uždavinių.


Panevėžio dramos teatras

Panevėžio dramos teatro raida skirstoma į keletą gyvavimo tarpsnių. Pirmieji susiję su Miltinio vardu: 1940-1954 m. - teatro formavimosi ir brendimo laikotarpis, pasibaigęs priverstiniu jo vadovo pasitraukimu (tuo laiku teatrui vadovavo Miltinio auklėtinis, aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis); 1959 - 1980 m. - teatro brandos ir visuotinio pripažinimo metai, nes šiuo laiku pasirodo iškiliausi ir vertingiausi lietuvių ir ne tik teatro kontekste Juozo Miltinio spektakliai, išgarsinę teatrą kaip eksperimentuojantį ir novatorišką visoje Tarybų Sąjungoje. Filosofinis, intelektualus, tikslios formos ir raiškios vaidybos Juozo Miltinio teatras subrandino gausų būrį nepralenkiamų teatro ir kino aktorių.

Naujas teatro periodas siejamas su kito režisieriaus - Sauliaus Varno - vardu, stačiusio čia spektaklius nuo 1988 m. ir tapusio jo vadovu 1993 m. Varnas nelaužė savo pirmtako suburto teatro tradicijų, tačiau papildė jas originaliais režisūriniais sprendimais, nestokojančiais ekspresyvios, siurrealistinės, žaismingai teatrališkos, o kartu ir estetizuotos, abstrahuotos formos. Deja, režisieriui nepavyko iki šiandien likti šio teatro meno vadovu, ir nuo 1996 m., įvykus vidinei teatro reorganizacijai, jį pakeitė šio teatro aktorius ir režisierius Rimantas Teresas.


REŽISIERIAI, AKTORIAI

Borisas Dauguvietis (1885-1949) - Valstybės teatro aktorius, režisierius, pedagogas, teatro publicistas bei kritikas, tarybinio laikotarpio lietuvių dramaturgas, didelio temperamento, neišsenkančios energijos kūrėjas. Pirmais savo spektakliais Valstybės teatro scenoje bandė diegti to meto rusų teatrui būdingą dekadentiškumą ir mistiškumą, o tai, išspręsta išmoningai ir skoningai, buvo nauja ir netikėta Valstybės teatro repertuare. Kituose jo spektakliuose atsiskleidė režisūros aštrumas ir originalumas bei savarankiškumas traktuojant autoriaus tekstą ir charakterizuojant personažus, ieškant ryškių išraiškos priemonių bei galimybių, pasitelkus dailininkus-scenografus ir kompozitorius, juos įgyvendinti. Jo spektakliuose naujai atsiskleidė ir Konstantinas Glinskis, ir kiti ryškiausi to laiko Valstybės teatro aktoriai. Dauguvietis iki šiol vadinamas lietuvių teatrališkojo teatro pradinininku, veržliu eksperimentatoriumi ir įdomiu režisieriumi-statytoju, nepaisant to, kad jo pastatymai - paskubom ""iškepti blynai"" - neretai buvo pernelyg paviršutiniški ar eklektiški: nuo grafiškai tikslių iki buitinių realistinių, net natūralistinių. Didelė įtaką režisieriui turėjo pažintis su ieškojimais to meto rusų teatre - Stanislavskio, Vachtangovo, Tairovo, Mejercholdo režisūra, kurių eksperimentus jis, dirbęs be metodų ir sistemų, bandė pritaikyti savo spektakliuose. Jo mokiniai, Valstybės teatro vaidybos laidos auklėtiniai, iki šiandien žinomi kaip puikūs scenos meno meistrai. Nemažai spektaklių B.Dauguvietis pastatė ir kaip Valstybės teatro filialas įkurtame Šiaulių teatre.
Literatūra. 1. Aleksaitė Irena. Borisas Dauguvietis. 2.Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių. "Scena".Vilnius. 1995


Povilas Gaidys (1930-) - režisierius, Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno instituto diplomantas. 1956 m. įsikūrus Kapsuko (1956-1962) dramos teatrui, pastato čia vieną garsiausių pirmųjų savo komedijų - A. Nikolaji "Ryžio grūdas" ("Būk vyras, Čelestinai"). 1963 m. Kapsuko teatro aktoriai ir režisieriai, tarp jų ir Povilas Gaidys, atvyksta į Klaipėdą. Tais pačiais metais jis tampa vyriausiuoju Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Jau pirmuose šio režisieriaus pastatymuose buvo akivaizdus organiškas komizmo ir dramatizmo derinys. Statydamas tragedijas (užaštrindamas konfliktines situacijas ir pagilindamas personažų charakteristikas) režisierius išgaudavo tikslų jų skambėjimą; statydamas komedijas išmoningai derino teatrališkumą ir eleganciją, parodiją ir sąmojį; jam buvo lengvas satyros žanras, groteskas ir tragikomedijos elementai. Beveik visos jo komedijos išsiskiria neišsenkančia režisieriaus vaizduote ir naudojamų raiškos priemonių gausa: šokiais, dainomis, anekdotais, improvizaciniais etiudais; režisierius derina žaidybinę, teatrališką tradiciją ir commedia dell"arte principus, nors jo spektakliuose labiau akivaizdūs buitinės ir papročių komedijų bruožai.


Konstantinas Glinskis (1886-1938) - pedagogas, režisierius, aktorius, Vilniaus teatro studijos 1919 m. įsteigėjas ir Valstybės teatro premjeras bei režisierius. Kaip aktorius profesionalioje scenoje debiutavo 1921 m., ir jo vaidyba susilaukė kritikos susižavėjimo. Glinskis-režisierius sekė tradicinės realistinės ikirežisūrinės rusų mokyklos pavyzdžiu, jo spektakliams buvo būdingi išoriškas dailumas ir gražumas, ypač statant melodraminius užsienio ar lietuvių autorių kūrinius, kuriuose pats vaidindavo pagrindinius vaidmenis. K.Glinskis buvo aktoriaus ir autoriaus primato šalininkas - jie yra svarbiausi spektaklyje, o režisierius - tik jų pagalbininkas, be to jis buvo vienas žymiausių sceninės kalbos žinovų ir puoselėtojų, sceninio žodžio meistras ir puikus deklamatorius. Nepaisant to, kad Glinskis griežtai laikėsi savo konservatyvių nusistatymų ir buvo prieš novatoriškas idėjas, jo buvimas teatre turėjo ypatingą svarbą jaunajai teatralų profesionalų kartai.


Algirdas Jakševičius (1908-1941) - aktorius, režisierius, 1929-1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko Valstybės teatro vaidybos mokykloje, neilgai užtrukęs Valstybės ir "Jaunųjų teatre", 1935 m. išvyksta studijuoti režisūros į Maskvos J.Vachtangovo teatrą, o dar po vienerių - į Niujorką, ir į Lietuvą grįžta 1937 m. Jakševičius žavėjosi Stanislavskiu ir jo ieškojimais, išvertė Stanislavskio "Aktoriaus saviruošą", daug nuveikė kaip išprusęs ir talentingas pedagogas, o 1938 m. Valstybės teatre jo pastatyti O"Neilo "Marko milijonai" praplėtė dar vieną ieškojimų lietuvių teatro raidoje kryptį - konstruktyvizmą ir teatrališkumą. Ir nors Algirdas Jakševičius, kaip ir jo bendramokslis ir bendramintis Romualdas Juknevičius, buvo labiau pagilinto realizmo šalininkas, jo spektakliuose, kuriuose buvo siekiama sintetinti taip vadinamus išgyvenimo ir vaizdavimo teatrų elementus, galima įžvelgti teatrališką Vachtangovo teatro tradiciją.


Romualdas Juknevičius (1906-1963) - režisierius, Andriaus Olekos-Žilinsko vaidybos kurso auklėtinis, Vilniaus dramos teatro įkūrėjas ir vadovas. Gimė Peterburge, 1926-1929 m. mokėsi Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1931 m., iš antro vaidybos mokyklos kurso buvo pakviestas į Valstybės teatrą, tačiau nepatenkintas jo rutina ir sustabarėjimu, išėjo, galvodamas įkurti savo teatrą. 1934 m., iširus vos metus gyvavusiam "Jaunųjų teatrui", išvyko studijuoti režisūros į Maskvą, dirbo režisieriumi praktikantu pas Vsevolodą Mejercholdą, mokėsi iš Maskvos dailės ir kitų teatrų režisierių, aktorių. 1936 m. Klaipėdoje pastato H. Heyermanso "Viltį", kuri susilaukia ypatingo publikos ir kritikos susidomėjimo. 1940 m. tampa naujai įkurto Vilniaus teatro direktoriumi ir vadovu. Šiaurės Lietuvos teatre (Šiaulių dramos teatre) statytiems Juknevičiaus spektakliams buvo būdingas raiškos priemonių naujumas ir tikrumas, visumos kompaktiškumas, charakterių psichologinė tiesa ir įvairumas; režisieriui buvo svarbi autoriaus, režisieriaus, dailininko, aktorių ir žiūrovų bendrakūrybiškumas. Juknevičius buvo ir vienas pirmųjų, lietuvių scenoje išgryninęs tragikomiškumo sąvoką ir tragikomedijos žanrą. Puikiai jo spektakliuose atsiskleidė ir "Jaunųjų teatro" aktoriai, Andriaus Olekos-Žilinsko auklėtiniai, vėliau tapę Vilniaus teatro branduoliu.
Literatūra. Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską. Vilnius. "Scena". 1995. Romualdas Juknevičius. Vilnius. "Vaga". 1988. Aleksaitė Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius. "Baltos lankos". 1998


Jonas Jurašas - režisierius, ilgametis Kauno dramos teatro vadovas, sugebėjęs lietuvių teatrui po sovietmečio draudimų ir kryptingos realistinės scenos meno politikos grąžinti teatrališkumą. Savo meniniais pastatymų sprendimais įteisino lietuvių teatrą Ezopo kalbos tradiciją, kuri gyvavo iki pat sovietinio periodo pabaigos ir gyvuoja iki šiol kaip metaforinio, simbolio teatro elementas. 1962 m. baigia Maskvos teatro meno institutą, 1963 m. Rusų dramos teatre stato diplominį spektaklį - A.Volodino "Paskyrimą"; 1966 m. dirba Šiaulių dramos teatre, 1967 m. du spektaklius - S.Mrožeko "Tango" ir L. Zorino "Varšuvos melodiją" pastato Vilniaus dramos teatre. Nuo 1968 m. persikelia į Kauną ir 1968-1975 m. yra vyriausiasis Kauno dramos teatro, kuriame sukuria aštuonis teatrą ir visuomenę sukrėtusius savo naujumu ir konceptualumu spektaklius, režisierius. 1975 m., neišlaikęs sovietinės valdžios kišimosi į kūrybos reikalus, cenzūros ir draudimų, režisierius emigruoja į Vakarus, iš pradžių Vokietiją, o vėliau į JAV, kur tęsia režisieriaus karjerą: stato spektaklius Niujorke, Belgijoje, Vokietijoje, Kanadoje, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. Sugrįžęs trumpam į Lietuvą 1990 m. Kauno dramos teatre pastato Aušros Marijos Sluckaitės "Smėlio klavyrus" ir Dorfmano "Mirtį ir mergelę", tačiau nepritapęs prie pasikeitusio teatro, grįžta į JAV. Jonas Jurašas - konceptualaus, idėjinio-politinio teatro šalininkas, jo spektakliuose dera Vachtangovo, Mejercholdo, Tairovo teatrų principai; laviruodamas tarp draudimų ir cenzūros, režisierius ne kartą buvo priverstas kupiūruoti ir keisti savo spektaklius, tų keitimų pasekmė tapo puikiai įvaldyta sceninė Ezopo kalba. Tai aktualaus, provokuojančio, teatrališkojo, žaidžiamojo, išreiškiančio, ir kartu poetinio, subtilaus psichologinio teatro, kuriame ypač svarbi vizuali spektaklių kultūra, muzikinė partitūra, išraiškinga plastinė vaidyba, kūrėjas, kuriam visada buvo svarbi meninė idėjinė spektaklio pusė ir jo poveikis žiūrovui. Jonas Jurašas pirmasis savo darbais parodė kelią ir galimybes lietuvių teatrui išsivaduoti iš literatūros primato: literatūrinį teatrą įvairiomis atmainomis puoselėjo ir pirmieji profesionalūs lietuvių režisieriai, ir vėlesni Juozas Miltinis, Henrikas Vancevičius, Aurelija Ragauskaitė. Jo "neliteratūriniam", bet savarankiškam teatro kaip meno kūriniui padėti pagrindai tapo atspirties tašku Jonui Vaitkui, savaip šią kryptį pratęsė režisierius Eimuntas Nekrošius.
Literatūra: Jonas Jurašas. Sudarytoja Audronė Girdzijauskaitė. Vilnius. "Gervelė". 1995.
Spektakliai:
Rusų dramos teatras. A.Volodinas. "Paskyrimas". 1963.05..
Šiaulių dramos teatras. A.Arkanovas, G.Gorinas. "Žiūrėk, Europa". 1966.12.30..
Vilniaus valstybinis akademinis dramos teatras.S.Mrožekas. "Tango". 1967.10.14.
Kauno valstybinis akademinis dramos teatras.

L.Zorinas. "Varšuvos melodija". 1967.05.13.
M.Bulgakovas. "Moljeras". 1968.03.14.
M.Baidžijevas. "Dvikova". 1968.09.29.
K.Saja. "Mamutu medziokle". 1968.12.31.
M.Šatrovas. "Bolševikai". 1970.03.29.
K.Saja. "Šventežeris". 1970.05.18.
J.Glinskis. "Grasos namai". 1970.12.16.
Č.Aitmatovas. "Motinos laukas". 1971.04.03.
J.Grušas. "Barbora Radvilaitė". 1972.09.09.
A.M.Sluckaitė. "Smėlio klavyrai". 1990.10.25.
H.Pinter. "Kalnų kalba". 1991.11.10.
A.Dorfman. "Mirtis ir mergelė". 1992.12.


 

Oskaras Koršunovas (1969-) - režisierius; 1989-1993 studijavo režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje (vadovas Jonas Vaitkus). Nuo 1990 m. dirba režisieriumi Valstybiniame akademiniame dramos (Nacionaliniame) teatre. 1998 m. taip pat įkūrė savo trupę "Oskaro Koršunovo teatras".

Vienas talentingiausių ir produktyviausiai dirbančių jaunų lietuvių režisierių, išgarsėjęs originaliu, griaunančiu psichologinio teatro tradicijas spektakliu "Ten būti čia" pagal rusų autoriaus Daniilo Charmso kūrinius (1990). 4-ojo rusų avangardistų - Charmso ir Aleksandro Vvedenskio kūriniai inspiravo režisierių ieškoti naujų modernių išraiškos priemonių ir netradicinės aktorių vaidybos. Pagal šių autorių kūrybą režisierius sukūrė trilogiją "Ten būti čia", "Senė" ("Senė 2") ir "Labas Sonia Nauji Metai", kurioje susipynę ekspresionizmas ir siurrealizmas, brechtiška, su šokio ir plastikos elementais, aktorių vaidyba. Jo spektakliai jau 1990-1994 m. tapo jaunimo bestseleriais, nes atspindėjo kritišką jauno žmogaus požiūrį į sovietinę sistemą ir ideologiją. Nuo 1997 m. režisierius bendradarbiauja su jaunu lietuvių poetu ir dramaturgu Sigitu Parulskiu ir kartu pastato spektaklį "P.S.Byla O.K.", kuris susilaukia ypatingo dėmesio ir kritikos iš konservatyviai nusiteikusių nacionalinio teatro apologetų. Jaunas dramaturgas ir jaunas režisierius mėgsta šokiruoti žiūrovus netikėtomis temomis ir raiškos priemonėmis, kurios puikiai išreiškia jauno žmogaus pasaulėjautą keičiantis politinei ir visuomeninei situacijai. Naujausias režisieriaus darbas - Bernard-Marie Kolteso "Roberto Zucco" taip pat tapo išskirtinis, nes čia režisierius atsigręžė į konkrečią dramatišką jauno žmogaus situaciją ir panaudojo scenoje gyvenimo realijas, kurios iki šiol buvo savotiškas teatro tabu.

1994 m. Lietuvos teatro kritikai išrenka Oskarą Koršunovą geriausiu sezono jaunu menininku; 1996 m. už orgininalios lietuvių dramaturgijos puoselėjimą apdovanojamas specialia "Lietuvių autorių kūrinių pastatymų" konkurso premija. Jo spektakliai yra dalyvavę daugelyje Europos tarptautinių teatro festivalių ir pelnę nemažai apdovanojimų.

Spektakliai:
Valstybinis akademinis (Nacionalinis)dramos teatras. D.Charmsas. "Ten būti čia". 1990
D.Charmsas, A.VVedenskis. "Senė". 1992
A.Vvedenskis. "Labas Sonia Nauji Metai". 1994
D.Charmsas. "Senė 2". 1994
S.Parulskis. "P.S.Byla O.K."". 1996
B.-M. Koltes. "Roberto Zucco". 1998
Lietuvos operos ir baleto teatras (Nacionalinė opera). R.Wagner. "Skrajojantis olandas". 1995

Užsienyje:
D.Charmsas. "Elizaveta Bam". Parchemas, Vokietija. 1993
D.Charmsas, A.Vvedenskis ."Bam". Varšuva, Lenkija. 1998


Eimuntas Nekrošius (1952-) - režisierius, 1978 m. baigia Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno istitutą ir įgyja režisieriaus specialybę. Grįžęs į Lietuvą metus dirba Vilniaus valstybiniame Jaunimo teatre, 1979-1980 m. vyksta į Kauną ir Kauno dramos teatre pastato Sauliaus Šaltenio "Duokiškio balades" bei Antono Čechovo "Ivanovą". 1980 m. tampa Jaunimo teatro režisieriumi ir dirba jame iki 1991 m. Su savo buvusiais bendrakursiais ir Jaunimo teatro aktoriais pastato 6 spektaklius, kurie tampa geriausiais Jaunimo teatro spektakliais 9-ąjį dešimtmetį - teatras ir režisierius pripažįstamas kaip įdomiausias ne tik Tarybų Sąjungos, bet vėliau ir kaip vienas žinomiausių Baltijos šalių bei Vakarų Europos režisierių. 1991 m. Eimuntas Nekrošius palieka Jaunimo teatrą ir tampa LIFE (Lietuvos tarptautinio teatro festivalio) režisieriumi. LIFE prodiusuojami režisieriaus spektakliai aplanko nemažai užsienio šalių ir teatro festivalių. 1998m. Nekrošius įkuria nepriklausomą meno centrą "Meno fortas".

Eimunto Nekrošiaus spektakliai išpopuliarino naują lietuvių teatre kryptį - poetinį- metaforinį teatrą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas psichologiškai tiksliai ir emocionaliai bei plastiškai aktorių vaidybai, savitam ir unikaliam scenoje esančių daiktų panaudojimui, kurie veiksmo metu įgauna daugiasluoksnes prasmes. Ypatingą rezonansą sukėlė Nekrošiaus 1986 m. režisuotas A.Čechovo "Dėdė Vania" - režisierius sugriovė iki šiol egzistavusiį stanislavskiškąją Čechovo kūrinių statymo tradiciją. Šis režisierius-statytojas, režisierius-poetas yra teatrališkojo, savarankiško teatro šalininkas, literatūros kūriniu naudojasi tik kaip impulsu sceninėms istorijoms kurti; jo nepaprastai veiksmingi, dinamiški ir ekspresyvūs, gausūs išorinio-vizualaus sprendimo spektakliai visiškai sugriovė literatūrinio teatro lietuvių teatre sampratą ir tapo pavyzdžiu jauniems režisieriams organizuojant veiksminę scenos erdvę.

1994 m. už spektaklį pagal Puškino tragedijas "Mocartas ir Saljeris. Don Cuanas. Maras" Lietuvos teatro kritikai išrenkama Nekrošių geriausiu metų režisieriumi; tais pačiais metais režisierius įvertinamas Europos teatro sąjungos ir Taorminos meno komiteto Prizu už Naują Europos teatro realybę, 1996 m. apdovanojamas UBU premija (Italija). Už 1994-1997 m. sukurtus spektaklius 1998 m. įvertinamas Lietuvos nacionaline premija; spektaklį "Hamletas" Lietuvos teatro kritikai išrenka geriausiu 1997/1998 m. sezono spektakliu, o režisierių - geriausiu sezono režisieriumi ir apdovanoja "Kristoforu". Nuo 1994 m. režisierius dažnai gastroliuoja Europoje, rodo savo spektaklius tarptautiniuose Europos ir Amerikos teatro festivaliuose.
Spektakliai:
Kauno dramos teatras.Saulius Šaltenis. "Duokiškio baladės". 1978.
Antonas Čechovas. "Ivanovas". 1979.
Jaunimo teatras. E.Nekrošius. "Kvadratas". 1980.
S.Geda. K.Antanėlis. "Meilė ir mirtis Veronoje" (roko opera pagal Shakespeare"o "Roemo ir Džuljetį"). 1982.
V.Korostyliovas. "Pirosmani, Pirosmani...". 1982.
Č.Aitmatovas. "Ilga kaip šimtmečiai diena". 1983.
A.Čechovas. "Dėdė Vania". 1986.
N.Gogolis. "Nosis". 1991.
LIFE. A.Puškinas. "Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras". 1994
A.Čechovas. "Trys seserys". 1995.
"Meile ir mirtis Veronoje" (atnaujinta). 1996.
Shakespeare"as. "Hamletas". 1997
Meno fortas. Shakespeare"as. "Makbetas". 1998.
Vilniaus mažasis teatras


Antanas Sutkus (1892-1968) - režisierius ir pedagogas, teatro teoretikas ir ekperimentatorius. 1913-1918 m. Fiodoro Komisarževskio vaidybos studijos auklėtinis, Maskvos lietuvių teatro ratelių veiklos dalyvis ir Maskvos lietuvių artistų bendrovės narys. Grįžęs į Lietuvą, Sutkus imasi lietuvių valstybinio teatro organizavimu Kaune, 1919 m. tampa "Tautos teatro" direktoriumi ir "Vilkolakio" - improvizacinio satyrinių miniatiūrų - teatro vadovu. "Tautos teatro" spektakliais Sutkus bandė sukurti nacionalinį - tautinį-simbolistinį - teatrą, grindžiamą lietuvių mitologijoje ir folklore glūdinčiais draminiais bei vaidybiniais elementais, propaguojantį simbolistinę ir sąlyginę kryptį. "Vilkolakio" teatre dominavo komiškos parodijinės miniatiūros, socialines ir moralines negeroves, visuomenės ydas išjuokiančios teatrinės improvizacijos. Tai buvo greitai į dienos aktualijas atsiliepiančio satyros teatro prototipas, savo spektaklius kūręs kolektyviai ir rodęs kaip improvizuotas bufonadas be rašyto teksto, arba perkomponuojant ir perdirbant klasikos veikalus. "Vilkolakio" teatras, gyvavęs iki 1925 m., buvo savotiška lietuviška commedia dell'arte, kurioje veikė nacionaliniai tipai ir buvo supinti mimodramos, dainos, muzikos, choreografijos, dramos, tragedijos, satyros ir komedijos elementai.


Rimas Tuminas (1952-) - režisierius, pedagogas, 1974 m. baigia mokslus Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, o 1974 m. - Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institutą ir, grįžęs į Lietuvą, nuo 1979 m. pradeda dirbti režisieriumi Valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1990 m. įkuria Vilniaus "Mažąjį teatrą". Jau pirmaisiais savo spektakliais Akademiniame dramos teatre režisierius sugebėjo išsiskirti iš bendro teatro repertuaro - jo spektakliuose naujai suskambo teatro ir buities junginys (teatrališkumas, pakeliantis realizmą iki poezijos), jautriai kuriami aktorių vaidmenys. Rimas Tuminas - ir psichologas, ir režisierius-romantikas, pokštininkas ir lyrikas. Jo pastatymai nėra dramaturgiškai vienalyčiai, jis nėra konceptualistas ar novatorius, ieškantis naujų režisūros ar vaidybos kelių. Tai labiau tradiciniai, bet nepaprastai emocionaliai paveikūs scenos kūriniai, prozos interpretacijos, kuriose dominuoja aktorių vaidyba ir jų improvizacijos žaismė. Nepaisant to, Rimui Tuminui svarbios teatro raiškos priemonės, kurias jis naudoja taupiai, bet išradingai; jo pastatymai išsiskiria pasakojimo nuoseklumu, juose unikaliai dera neskubus gyvenimiškas ir scenos laikas. Vienas naujausių jo darbų - Michailo Lermontovo "Maskaradas", statytas 1997 m., atskleidė režisierių ir kaip savarankiško sceninio teksto kūrėją bei organizatorių, senojo - melodraminio - teatro romantiką. Režisierius ne kartą yra statęs spektaklius užsienyje, jo Lietuvoje statyti darbai apkeliavo nemažai šalių ir tarptautinių festivalių. 1994 m. už spektaklius "Galilėjus", "Vyšnių sodas" ir "Nusišypsok mums, Viešpatie" įvertinamas Lietuvos nacionaline premija. 1994 m. Lietuvos teatro kritikai spektaklį "Nusišypsok, mums Viešpatie" išrenka geriausiu sezono spektakliu, o Rimą Tuminą geriausiu sezono režisieriumi. 1997 m. geriausiu sezono spektakliu tampa jo statytas Michailo Lermontovo "Maskaradas", režisierius taip pat išrenkamas geriausiu sezono režisieriumi.
Nuo 1994 m. vadovauja ir Vilniaus akademiniam dramos teatrui, 1998 m. pavadintam Nacionaliniu teatru.

Rimas Tuminas dažnai stato spektaklius užsienyje, jo darbai rodomi tarptautiniuose teatro festivaliuose, gastroliuoja po Europos šalis.

Spektakliai:
Valstybinis akademinis dramos teatras. J.Radičkovas. "Viduržiemis". 1978
Ž.Šechode. "Emigrantas iš Brisbeno". 1980
A.Kuternickis. "Fėjos Dražė variacijos". 1982
T.Williams. "Katė ant įkaitusio skardinio stogo". 1983
H.Muller. "Tyli naktis". 1984
R.Lankauskas. "Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba sausainiai su gvazdikėliais". 1984
A.Galinas. "Ir vėlei tenai, kur marios šviesų" ("Žana"). 1984
A.Kuternickis. "Tarytum mes nepažįstami". 1985
V.Kukulas, R.Tuminas. "Čia nebus mirties". 1989
S.Šaltenis. "lituanica". 1996
Mažasis teatras. A.Čechovas. "Vyšnių sodas". 1990
A.Kuternickis. "Tarytum mes nepažįstami". 1991
H.Muller. "Tyli naktis". 1991
B.Brecht. "Galilėjus". 1992
G.Kanovičius. "Nusišypsok mums, Viešpatie". 1994
M.Lermontovas. "Maskaradas". 1997

Užsienyje:
A.Čechovas. "Dėdė Vania". Vasa, Suomija. 1993
A.Čechovas. "Žuvėdra". Nacionalinis teatras. Reikjavikas, Islandija. 1994
Moliere. "Don Žuanas". Vasa, Suomija. 1995
Moliere. "Don Žuanas". Nacionalinis teatras. Reikjavikas, Islandija. 1995


Jonas Vaičkus (1885-1935) - mėgėjiško Skrajojamojo teatro įkūrėjas, propagavo ir puoselėjo lietuvių kalbą bei scenos meną keliaudamas su spektakliais ir teatralizuotais vakarais po įvairius Lietuvos miestus. Teatro organizatorius, kūrėjas ir kovotojas dėl jo teisių, režisierius ir pedagogas, mokytojas ir psichologas. Pirmąjį vaidinimą surengė 1905 m. ir su savo trupe kas vasarą gastroliavo iki 1915 m. 1915 m. įstojo ir iki 1918 m. mokėsi Petrogrado imperatoriškoje teatro mokykloje, Petrograde subūrė bendraminčių grupę, kuri vėliau įsitraukė į profesionalaus lietuvių teatro kūrimą. 1918 m. J.Vaičkus grįžta į Lietuvą, ir 1920 m. tampa Dramos vaidyklos, būsimo Valstybės teatro, vedėju ir režisieriumi. 1924-1931 m. Vaičkus praleidžia JAV, o grįžęs į Lietuvą 1932 m. Kaune įkuria pirmą Lietuvoje kino ir teatro studiją bei kino bendrovę "Lietfilmas", kuri netrukus išyra. Jono Vaičkaus spektakliai nebuvo novatoriški; rinkdamasis aštraus socialinio turinio to meto literatūros kūrinius, režisierius juos statė šabloniškai, vaidyba buvo sodriai realistinė, šaržuota, natūralistinė, spektakliai nestokojo įvairių efektų ir butaforijos. Nepaisant to, Jonas Vaičkus padėjo tvirtus pamatus lietuvių profesionaliam teatrui ir išauklėjo Lietuvos teatrui nemažai garsių aktorių.


Jonas Vaitkus (1952-) - režisierius, pedagogas, ilgametis Kauno dramos teatro meno vadovas, Vilniaus akademinio dramos teatro reformatorius, Vilniaus konservatorijoje (šiandien - Muzikos akademija) parengė ne vieną aktorių laidą, gabių režisierių. 197? m. baigė Leningrado teatro, muzikos ir kino institutą (šiandien - Sankt-Peterburgo teatro meno akademija), pirmąjį spektaklį - Z.Chaliapino "Lopšinę" 1974 m. pastato Šiaulių dramos teatre, o 1975 m., po Jono Jurašo išvykimo, paskiriamas Kauno dramos teatro meno vadovu. 1975-1988 m. Kauno dramos teatras susijęs su šio teatro reformatoriaus ir eksperimentatoriaus vardu. Jonas Vaitkus - nonkonformistinis, konceptualus režisierius, jį domina žmogaus būties problemos, gerųjų ir blogųjų jo jėgų susidūrimas, menininko-kūrėjo vieta žiauriame pasaulyje, žmogaus sugebėjimas išsaugoti, nepaisant žlugdančių aplinkybių, dvasios kilnumą ir moralinius nusistatymus. Tai idėjinio, konfliktuojančio su realybe, drastiško, paveikaus ir terapinio teatro šalininkas. Jono Vaitkaus kūrybinis diapazonas platus ir įspūdingas - nuo poetinių-simbolistinių, fantasmogariškų ir groteskiškų, ritualinių-muzikinių iki politinių-filosofinių spektaklių, kuriuose ieškoma kuo įvairesnių vaidybos formų ir būdų. Režisieriaus susižavėjimas Rytų kultūra ir Rytų teatro tradicija bei modernia Vakarų teatro kalba leido jam savo spektakliuose derinti užaštrintą psichologizmą ir abstrahuotą, išgrynintą ženklų kalbą; išskirtinis ir režisieriaus darbas su dailininkais Jūrate Malinauskaite bei Jonu Arčikausku, kurie abstrahuota, poetine arba simbolių ir ženklų vizualine kalba papildė ir papildo daugiaprasmį ir daugiasluoksnį jo spektaklių pasaulį. Jono Vaitkaus, simbolizmą ir abstrakčios ženklų kalbos šalininko sugebėjimas organizuoti meninę spektaklių erdvę logiškai prasitęsė statant operos kūrinius: Verdi "Nabucco", Dvorzako "Requiem", Honeggerio "Žana d'Ark ant laužo, "Salomee" ir kt. Jonui Vaitkui dirbant Kauno dramos teatre įspūdingų vaidmenų sukūrė geriausi to laiko Kauno dramos teatro aktoriai. Ryškus, nors ir trumpas buvo Jono Vaitkaus vadovavimas Akademiniame dramos teatre. Jonas Vaitkus yra ir aktorių kurso meistras Valstybinėje konservatorijoje; pirmoji jo aktorių laida (.....) papildo Kauno dramos teatrą (kai kurie aktoriai vėliau persikelia į Vilniaus teatrus). Talentingas, iki šiandien įdomiai dirbantis yra 1986-1990 m. Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kursas - jo vadovaujami pirmą kartą lietuvių režisieriai gauna išsilavinimą Lietuvoje. Jonas Vaitkus yra ne tik teatro, bet ir kino režisierius, Lietuvos kino studijoje pastatęs 4 filmus. Režisierius ne kartą yra statęs spektaklius ir dirbęs pedagogu užsienio teatro mokyklose.
] Vaitkaus spektaklis - Ibseno "Lėlių namai" (Nora), statytas Jaunimo teatre, 1996 m. apdovanojamas "Kristoforu" kaip geriausias 1995/1996 pastatymas, o režisierius Lietuvos teatro kritikų išrenkamas geriausiu sezono režisieriumi.
Spektakliai:
Šiaulių dramos teatras. Z.Chalapianas. "Lopšinė". 1974.
Kauno dramos teatras: K.Saja. "Mediniai balandžiai". 1975.
E.Ignatavicius, J.Vaitkus. "Svajonių piligrimas". 1975.
Z.Chalapianas. "Lopšine". 1976.
A.Jarry. "Karalius Ubas". 1977.
M.Gorkis. "Paskutinieji". 1978.
J.Grušas. "Unija". 1978.
I.Radojevas. "Raudona ir ruda". 1979.
J.Vaitkus "Mūsų žaidimai" (pagal XX a. rašytojų kūrinius). 1979.
H.Ibsenas "Statytojas Solnesas". 1980.
F.Molnaras. "Palo gatvės berniukščiai". 1980.
M.Untas. "Svarbiausioji repeticija". 1980.
J.Glinskis. "Kingas". 1980.
V.Krėvė. "Šarūnas". 1980.
J.Vaitkus. "Paklydėliai" (pagal T.Valentino romaną). 1981.
M.Šatrovas. "Mėlyni žirgai raudonoje pievoje". 1982.
A.Camus "Kaligula". 1983.
T.Williamsas "Šauksmas". 1983.
J.Vaitkus "Makakučio nuotykiai". 1984.
B.Kutavičius, S.Geda. "Strazdas-žalias paukštis". 1984.
J.Vaitkus. "Literatūros pamokos" (pagal Saint-Egziuperi kūrybą). 1985.
W.Shakespeare"as. "Ričardas II". 1985.
E.d"Albert"as. "Slėnis". 1985.
J.Anouilh"is. "Antigonė". 1986.
M.Korresas. "Senelių namai". 1986.
J.Radičkovas. "Lozoriaus giedojimai". 1987.
Č.Aitmatovas. "Golgota". 1987.
Vilniaus valstybinis akademinis dramos teatras. A.Škema. "Pabudimas". 1989.
J.Vaitkus. "Dar kartą apie tą patį" (diplominis aktorių kurso spektaklis). 1989.
J.Vaitkus. "Antosė ir varnėnas" (diplominis aktorių kurso spektaklis). 1989.
A.Mickewiczius. "Vėlines". 1990.
J.Sobolis. "Getas". 1990.
F.Bajoras. "Dievo avinėlis". 1991.
Y.Mishima. "Markizė de Sad". 1992.
I.Bergmanas. "Persona". 1994.
A.Strindbergas. "Sapnas". 1996
O.Milašius. "Migelis Manjara". 1997
F.Dostojevskis. "Stepančikovo dvaras". 1998.
Jaunimo teatras. H.Ibsenas. "Lėlių namai" ("Nora"). 1996.
A.Strindbergas. "Tėvas". 1997.


Saulius Varnas (1948- ) - režisierius, pedagogas, 1967-1970 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studijoje, 1973-1978 m. dirbo Panevėžio dramos teatre aktoriumi. 1973-1978 m. studijavo režisūrą Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kino institute; grįžęs į Lietuvą 1978 m. nuo 1980 m tampa Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, dar dvejus metus dirba jame kaip režisierius-statytojas, o nuo 1993 m. ima vadovauti Panevėžio dramos teatrui. Įdomiausias režisieriaus kūrybinėje biografijoje yra Šiaulių dramos teatro periodas - pastato 19 skirtingų savo forma ir stiliumi spektaklių, kurie savaip pakeitė iki tol realistine kryptimi garsėjusį teatro kolektyvą ir kurie įvairiuose festivaliuose yra gavę nemažai apdovanojimų. Šiaulių dramos teatrui konstruktyvi, raiški formos ir stiliaus atžvilgiu režisūra buvo nauja, tačiau aktoriai ją savaip pakoregavo, sušildydami griežtą ir šaltą jų formą psichologinės vaidybos jautrumu ir tikslumu. Be to, režisierius dar tik ieškojo savo braižo, tačiau jau rinkosi intelektualesnius dramos ir literatūros kūrinius su griežta menine struktūra, filosofinėmis potekstėmis, pjeses-disputus, kuriose nagrinėjama dramatiškas žmogaus ir aplinkybių bei žmoguje slypinčių dieviškų ir pragariškų jėgų susidūrimas. Šią kryptį režisierius išgrynino Panevėžio dramos teatre, tačiau pernelyg šaltos, asketiškos išorinės vizualios spektaklių formos jau nebuvo artimos Juozo Miltinio auklėtiniams, po pastarojo pasitraukimo iš teatro pasirinkusiems tradiciškesnį - realistinės-psichologinės vaidybos - kelią. Nuo 1996 m dirba Lietuvos Rusų dramos teatro Vilniuje režisieriumi.


Andrius Oleka-Žilinskas (1892-1948) - aktorius ir režisierius, nuo 1912 m. mokęsis Maskvos dailės teatro studijoje ir nuo 1917 m. vaidinęs I Dailės teatro studijoje, vėliau pavadintoje II MDT. 1929 m. tampa Valstybės teatro Kaune režisieriumi ir pirmuoju savo spektakliu, padedant dramaturgui Petrui Vaičiūnui, dailininkui A.Galdikui ir kompozitoriui J.Gruodžiui, - Vinco Krėvės "Šarūnu" - įvykdo teatre kūrybinį perversmą. Šiuo spektakliu prasideda ir naujas Valstybės teatro gyvavimo etapas. Olekos-Žilinsko teatre vykdytos reformos, jo meninė programa ir kryptis, mokymo ir darbo su aktoriais naujovės turėjo įtakos teatro profesionalumo ir meninio lygio augimui. Oleka-Žilinskas pasirūpina, kad Šiauliuose būtų įkurtas Valstybės teatro filialas - Šiaulių dramos teatras. Šio režisieriaus statyti spektakliai pasižymėjo aktorių vaidybos naujumu ir ansambliškumu, pastatymo stiliaus vieningumu ir darnumu, konceptualiu sprendimu, išraiškingomis detalėmis ir sceninės literatūros kūrinio traktuotės tikslumu, masinių scenų atlikimo orgininalumu. Vienas žymiausių menininkų, Olekos-Žilinsko pakviestas į Valstybės teatrą buvo Maskvos dailės teatro aktorius, Konstantino Stanislavskio mokinys Michailas Čechovas, 1932-1933 m. čia pastatęs Shakespeare"o "Hamletą", "Dvyliktąją naktį" ir N.Gogolio "Revizorių". Oleka-Žilinskas ir Čechovas Valstybės teatro trupei padėjo susipažinti su Maskvos dailės teatro ir Konstantino Stanislavskio - psichologinio realizmo, paremto tikslia vaidyba ir emocine pilnatve - sistema bei tradicija, nuoseklaus vaidmens kūrimo taisyklėmis, vaidybos technika ir meistriškumu. Dėl nesutarimų teatre ir pakitusios politinės situacijos šalyje 1934m. Oleka-Žilinskas palieka Valstybės teatrą, iš pradžių išvyksta į Rygą, o vėliau į JAV.
Literatūra.
Andrius Oleka-Žilinskas. Vaidybos džiaugsmas. "Scena". Vilnius. 1995
Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių. "Scena". Vilnius. 1995


LIFE
Jono Basanavičiaus g. 5, 2600 Vilnius
tel.: 370 2 625158; faks.: 370 2 621082

Pirmasis LIFE (Lietuvos tarptautinis teatro festivalis) įvyko 1993 m. Festivalio direktorė - teatro kritikė Rūta Vanagaitė. Festivalį remia Lietuvos kultūros ministerija, Atviros Lietuvos fondas, kitos nevalstybinės institucijos ir privačios įmonės. Iš pradžių LIFE buvo sumanytas kaip dvimetis festivalis, tačiau jau du antrieji festivaliai įvyko pamečiui. LIFE - ir Eimunto Nekrošiaus spektaklių A.Puškino "Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras" (1994), A.Čechovas "Trys seserys" (1995), K.Antanėlis, S.Geda "Meilė ir mirtis Veronoje" (1996) prodiuseris.
LIFE"93 dalyviai: "Xarxa" gatvės teatras. Ispanija
Royal Dramatic Theatre. Švedija
Katona Jozsef Theatre. Vengrija
Daisan Erotica. Japonija
Lilla Theatre. Suomija
Nacionalinė negrų keliaujanti trupė. JAV
Compagnie Markus Zohner. Šveicarija
Teatras A. Rusija
Theatre de Comlicite. Didžioji Britanija
Vyko Ingmaro Bermano ir Krzystofo Zanussi filmų retrospektyvos, kūrybinės ]laboratorijos, Aleksandro Kaliagino, Alos Demidovos ir Aleksejaus Petrenkos (Rusija) kūrybos vakarai.
LIFE"95 dalyviai:Turbo Cacahuete gatvės teatras. Prancūzija
People Show. Didžioji Britanija
Diamanda Galas. JAV
Cosmos Kolej. Prancūzija
Les Ballets C. de la B. Belgija
K.Stanislavskio teatras. Rusija
Zvuki Mu. Rusija
"Xarxa" gatvės teatras. Ispanija
LIFE"96 dalyviai:Les Ballets C. de la B. Belgija
Compagnie Maguy Marin. Prancūzija
Volksbuhne am Rosa-Luxemburg-Platz. Vokietija
Islandijos nacionalinis teatras. Islandija
Teatr Studio. Lenkija
LIFE"97 dalyviai:Victoria Chaplin ir Jean Baptiste Thierree
"Oh Les Beaux jours". Peter Brook/Natasha Parry
T.G.Stan. Belgija
Credo Theatre. Bulgarija
Opera Circus. Didžioji Britanija


APDOVANOJIMAI

Kovo 27 d. teatro kūrėjai ir menininkai yra apdovanojami "Šv.Kristoforo" statulėlėmis už geriausius sezono pasiekimus. Kandidatus nominacijai renka Lietuvos teatro kritikų asociacijos nariai, kurie per metus pažiūri geriausius Lietuvos teatrų pastatymus. Statulėlė teikiama nuo 1995 m., jos autorius skulptorius Stanislovas Kuzma.

"Kristoforais" įvertinti režisieriai:
Rimas Tuminas. 1995, "Nusišypsok mums, Viešpatie"
Jonas Vaitkus. 1996, "Sapnas", "Lėlių namai"
Eimuntas Nekrošius. 1998, "Hamletas"
Rimas Driežis. 1998, lėlių teatro spektakliai

"Kristoforais" įvertinti aktoriai:
Eglė Mikulionytė. 1995
Gediminas Girdvainis. 1995
Dalia Overaitė. 1996
Valentinas Masalskis. 1996
Sigitas Jakubauskas. 1996
Vytautas Paukštė. 1998
Viktorija Kuodytė. 1998
kompozitoriai:
Fautas Latėnas. 1995
Vidmantas Bartulis. 1996
Gintaras Sodeika. 1998

"Kristoforais" įvertinti scenografai:
Jūratė Paulėkaitė. 1995.
Jonas Arčikauskas. 1996
Žilvinas Kempinas. 1998
Padėkos "Kristoforu" apdovanoti:
teatro kritikė Dana Rutkutė. 1995
teatro istorikas Antanas Vengris. 1996
aktorė Rūta Staliliūnaitė. 1998
Jauno menininko "Kristoforu" apdovanoti:
Oskaras Koršunovas, režisierius. 1995.
Sigitas Parulskis, dramaturgas. 1996
Gintaras Liutkevičius, režisierius. 1998


SPAUDA

"Lietuvos teatras", teatro žurnalas. Leidžiamas nuo 1998 m., tir. 1000 egz.
Adresas: Bernardinų 10, 2001 Vilnius
tel/faks.: 62 65 02; E- paštas:

"Teatras", teatro žurnalas. Leidžiamas nuo 1997 m., tir.
Adresas:

Kultūros savaitraštis "7 meno dienos" (dailė, muzika, literatūra, teatras, kinas). Leidžiamas nuo 1992 m., tir. 2800 egz., išeina penktadieniais.
Adresas: Bernardinų 10, 2001 Vilnius
tel.: 61 30 39, 61 74 47; faks.: 61 19 26

Lietuvos raštojų sąjungos savaitraštis "Literatūra ir menas".
Leidžiamas nuo 1946 m., tir. 3200 egz., išeina šeštadieniais.
Adresas: Universiteto 4, 2600 Vilnius
tel.: 61 25 50, 61 25 86; faks.: 61 08 31

Kultūros ir filosofijos savaitraštis "Šiaurės Atėnai".
Leidžiamas nuo 1990 m., tir. 2500 egz., išeina šeštadieniais.
Adresas: Maironio 1, 2600 Vilnius
tel.: 61 44 31; el. paštas: siaurat. post.5ci.lt

"Mūzų malūnas", dienraščio "Lietuvos rytas" menų priedas.
Leidžiamas nuo 1992 m., tir. 68 347 egz., išeina antradieniais
Adresas: Gedimino pr. 12 A, 2001 Vilnius
tel.: 61 00 38
el. paštas: daily lrytas. lt
http: // www. lrytas. lt

"Santaka", dienraščio "Kauno diena" kultūros ir meno priedas.
Tir. 60 500 egz., išeina šeštadieniais
Adresas: Vytauto pr. 27, 3687 Kaunas
faks.: 22 74 04 (Kaune), 79 13 79 (Vilniuje)
http: // www kaunodiena. lt


Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras sveikina visus, atsivertusius pirmà mūsų teatro puslapį. Tai, ką skaitysite, yra tik dalis sukauptos ir pateiktos informacijos. Kiek vėliau čia turi atsirasti duomenys apie visus, ne tik valstybinius, Lietuvos teatrus, jų funkcionavimą, spektaklius, taip pat įdomesnius renginius ar teatro pastatymus. Kol kas nerasite ir duomenų apie Teatro sąjungos veiklą, Muzikos akademiją bei kitas mokymo istaigas, kai kurias asociacijas. Tačiau turėsite progos susipažinti su mūsų teatro raidos istorija nuo jo atsiradimo iki šiandien. Galite rinktis: lentelę "Istorija", kurioje apžvelgiami mūsų teatro periodai ir pateikiamos svarbiausių jo kūrėjų pavardės, arba Valstybės teatrą, kuriame plačiau susipažinsite su pirmuoju profesionaliu lietuvių teatru. Paspaudę tekste esančias pavardes, daugiau sužinosite apie kiekvieną iš kūrėjų, rasite jų kūrybines biografijas.

Kairėje puslapio pusėje pateikiamas meniu, iš kurio jau dabar galite rinktis pažymėtas nuorodas: Valstybiniai teatrai (paspaudę kiekvieno teatro pavadinimą, rasite jo raidos apibūdinimą), Festivaliai (rasite duomenis apie didžiausią Lietuvos tarptautinį teatro festivalį LIFE), Apdovanojimai (sužinosite apie svarbiausią Lietuvoje teatro menininkų šventę, kurios metu paskelbiami geriausi metų kūrėjai), Spauda (pristatomi didžiausi šalies kultūriniai savaitraščiai ir dienraščių priedai, turintys atskirą teatro skiltį, taip pat specializuoti teatro leidiniai).
Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras pradėjo kaupti duomenis apie kiekvieną sėkmingai teatro srityje dirbantį menininką. Po kurio laiko galėsite naudotis jo duomenų baze ir susipažinti su Jus dominančiais spektakliais, režisieriais bei aktoriais.
Tad, sveiki atvykę į Lietuvos teatro pasaulį!