Kai taisyklės bendros, o kūryba – daugybinė

Daliaus Jonkaus „Futbolas kaip universalios civilizacijos išraiška“ posthierarchinė analizė

Analizuojamas šaltinis: Dalius Jonkus, „Futbolas kaip universalios civilizacijos išraiška“, Literatūra ir menas, 2026 m. liepos 3 d. Skaityti originalų straipsnį.

Daliaus Jonkaus straipsnyje futbolas apmąstomas ne kaip vien sportas ar masinė pramoga, bet kaip universalios civilizacijos forma. Skirtingų kalbų, religijų, tradicijų ir istorinių patirčių žmonės žaidžia tą patį žaidimą, pripažįsta tas pačias taisykles ir gali vertinti vieni kitų meistriškumą. Žaidimo kilmė nebesuteikia jo kūrėjų kultūrai išskirtinės nuosavybės teisės: perimtas kitų visuomenių, futbolas tampa bendru žmonijos kultūros instrumentu.

Tai svarbi ir vaisinga tezė. Ji leidžia universalumą atskirti nuo vienos kultūros dominavimo, o kultūrinę įvairovę – nuo uždarų ir tarpusavyje nepalyginamų pasaulių. Vis dėlto posthierarchinė perspektyva ragina žengti toliau. Futbolas yra ne tik universaliomis taisyklėmis grindžiamas žaidimas. Jis taip pat parodo, kaip bendras invariantinis pagrindas gali išlaisvinti skirtingų dalyvių kūrybą ir kaip iš decentralizuotos jų sąveikos gimsta rezultatas, kurio nė vienas žaidėjas negalėtų sukurti vienas.

Tad svarbiausia futbolo civilizacinė pamoka galėtų būti tokia: žmoniją vienija ne vien visiems primestos vienodos formos. Ją gali vienyti bendros taisyklės, leidžiančios skirtingiems indėliams sąveikauti, būti palygintiems ir kurti bendrą rezultatą.

Straipsnis ir jo kontekstas

Jonkaus tekstas paskelbtas 2026 metų pasaulio futbolo čempionato metu, kai išplėstas dalyvių skaičius vėl sukėlė ginčus dėl futbolo kokybės, komercializacijos ir mažiau tituluotų rinktinių įtraukimo. Autorius šią diskusiją perkelia į platesnę filosofinę plotmę. Jo klausimas nėra vien toks, ar daugiau komandų pagerina čempionatą. Jis klausia, ką pasaulinė futbolo sklaida pasako apie pačią civilizaciją.

Straipsnyje universalios civilizacijos elementais laikomi reiškiniai, kurie peržengia etnines ir geografines ribas ir gali būti perimami skirtingų kultūrų. Jonkus mini raštą, pinigus, astronomiją, mokslą bei technologijas, o futbolą įtraukia į tą pačią seką kaip universalų žaidimą. Skirtingos tautos gali jį žaisti skirtingu stiliumi, tačiau jos dalyvauja toje pačioje taisyklių ir tarpusavio suprantamumo erdvėje.

Ši tezė ypač aktuali laikotarpiu, kai universalizmas dažnai įtariamas slepiantis vakarietišką dominavimą, o kultūrų skirtumai vis dažniau suvokiami kaip uždaros tapatybės, kurias galima tik saugoti, bet sunku tarpusavyje derinti. Jonkus nesutinka nei su Vakarų sutapatinimu su visa žmonija, nei su požiūriu, kad kiekviena kultūra yra atskiras, kitoms neprieinamas pasaulis. Universalūs civilizacijos elementai gali atsirasti konkrečioje vietoje, tačiau jų galiojimas ir panaudojimas nėra apribotas kilmės vieta.

Ką Jonkus pamato tiksliai

Universalumas nėra etninė nuosavybė

Stipriausia straipsnio mintis yra aiškus universalumo atskyrimas nuo kultūrinės kilmės. Tai, kad reiškinys atsirado konkrečioje visuomenėje, dar nereiškia, jog jis visada išreiškia tik tos visuomenės tapatybę ar galią. Civilizacijos istorija yra pilna formų, kurios buvo atrastos vienur, perimtos kitur, pakeistos ir toliau vystytos jau daugelio kultūrų.

Šiuo požiūriu universalumas nėra geografinė etiketė. Jis yra gebėjimas veikti už pirminio konteksto ribų. Futbolą šiandien kuria ne vien britai, lygiai kaip matematiką kuria ne vien tų kultūrų, kuriose atsirado jos ankstyvosios formos, atstovai. Kilmė paaiškina istoriją, bet nesuteikia amžinos nuosavybės teisių į reiškinio prasmę ir ateitį.

Bendras pasaulis nereiškia vienodos kultūros

Jonkus pagrįstai remiasi graikiška vieno pasaulio intuicija: mitologijos ir kalbos gali skirtis, tačiau jos nurodo į tikrovę, kuria žmonės dalijasi. Tai svarbi atsvara radikaliam kultūriniam reliatyvizmui. Jei kultūros neturėtų jokio bendro tikrovės pagrindo, jų teiginiai negalėtų būti nei lyginami, nei tikrinami, o tarpkultūrinis dialogas būtų tik lygiagretūs monologai.

Tačiau vieno pasaulio pripažinimas nereikalauja vienos kultūros. Priešingai, bendra tikrovė leidžia skirtingoms perspektyvoms viena kitą papildyti, taisyti ir plėsti. Skirtybė tampa ne kliūtimi bendrumui, o papildomu pažinimo šaltiniu.

Futbolas sujungia vienovę ir stilių įvairovę

Jonkus tiksliai pastebi, kad nėra atskiro japoniško ar marokietiško futbolo ta prasme, kuria egzistuotų skirtingi, tarpusavyje nesuderinami žaidimai. Vis dėlto yra atpažįstami komandų ir regionų žaidimo stiliai. Bendros taisyklės šių skirtumų nepanaikina. Jos sukuria erdvę, kurioje skirtumai tampa matomi, palyginami ir prasmingi.

Jeigu kiekviena komanda žaistų pagal savo taisykles, nebūtų nei bendro žaidimo, nei galimybės atpažinti jos savitumą. Stilius atsiskleidžia būtent bendroje apribojimų sistemoje. Universalumas čia nėra vienodumas. Tai bendra gramatika, leidžianti sukurti daugybę skirtingų sakinių.

Dalyvavimas priklauso nuo gebėjimo, o ne kilmės

Futbolas iš principo atviras kiekvienam, kas išsiugdo reikiamus gebėjimus. Žaidėjo vertę aikštėje turi lemti ne jo tautybė, socialinė kilmė ar priklausymas istoriniam futbolo centrui, bet konkretus indėlis į žaidimą. Dėl to anksčiau periferinėmis laikytos rinktinės gali tapti lygiavertėmis ar net stipresnėmis už tradicinius centrus.

Šiame procese matyti posthierarchinė dinamika: istorinis statusas negarantuoja būsimo pranašumo, o kompetencijos geografija nuolat kinta. Centras gali prarasti pirmavimą, periferija – tapti naujovių šaltiniu.

Kur Jonkaus universalizmo sampratą reikia papildyti

Universalus paplitimas dar neįrodo universalaus pagrįstumo

Reiškinys gali paplisti ne tik dėl savo vidinio universalumo, bet ir dėl imperinės galios, ekonominio spaudimo, institucinio dominavimo ar istorinio atsitiktinumo. Anglų kalba šiandien yra universali bendravimo priemonė, tačiau jos paplitimo neįmanoma paaiškinti vien lingvistinėmis savybėmis. Futbolo pasaulinę sklaidą taip pat veikė Britų imperijos prekybos, karinės, švietimo ir administracinės struktūros.

Tai nereiškia, kad futbolas tėra kolonijinės galios instrumentas. Tačiau būtina skirti du dalykus: kaip kultūros forma paplito ir kodėl ji, jau paplitusi, buvo kūrybiškai perimta. Jos istorija gali būti susijusi su galia, o dabartinis gyvybingumas – su gebėjimu atsiskirti nuo kilmės ir tapti atviru daugelio kultūrų indėliams.

Todėl universalumą reikėtų vertinti ne tik pagal paplitimo mastą. Svarbesnis kriterijus – ar skirtingi dalyviai gali formą perimti, keisti ir lygiaverčiai prisidėti prie jos raidos.

Kai kurie istoriniai pavyzdžiai pernelyg supaprastinti

Straipsnyje kinų raštas apibūdinamas kaip universalias idėjas, o ne etninės kalbos skambesį perteikianti sistema. Šis palyginimas išryškina prasmingą rašto savybę – tais pačiais ženklais gali naudotis skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės. Tačiau kinų raštas nėra nuo kalbos nepriklausomas grynų idėjų kodas. Jo ženklai turi fonetinių, morfologinių ir konkrečioms kalboms priklausančių savybių. Panašiai ir popierinių pinigų ar astronomijos istorija yra sudėtingesnė už vieno išradėjo ir vėlesnio visuotinio perėmimo schemą.

Šie netikslumai nepaneigia pagrindinės Jonkaus tezės, bet parodo, kad civilizacijos universalijos dažniausiai neatsiranda kaip užbaigti vienos kultūros išradimai. Jos susiformuoja per ilgą daugelio kultūrų perdavimo, adaptavimo ir koregavimo procesą. Universalumas yra ne vien objekto savybė. Tai ir kolektyvinė jo raidos istorija.

Futbolo taisyklės universalios, bet jo institucijos – hierarchinės

Jonkus daugiausia analizuoja žaidimą aikštėje, tačiau pasaulinis futbolas apima ir federacijas, klubų savininkus, transliuotojus, rėmėjus, žaidėjų rinką bei politinius interesus. Žaidimo taisyklės vienodos, bet galimybės dalyvauti jų kūrime ir sprendimuose nėra vienodai paskirstytos.

Kas nustato čempionato formatą? Kas sprendžia, kur jis vyks? Kieno interesai lemia komandų skaičių, rungtynių laiką, transliavimo teises ir finansinius srautus? Šiais klausimais futbolas tebėra ne universali dalyvių civilizacija, o centralizuota hierarchinė sistema.

Taigi universalios taisyklės savaime dar nesukuria posthierarchijos. Reikia ir teisėtos procedūros, leidžiančios taisyklių paveiktiems žmonėms dalyvauti jas svarstant bei keičiant.

Futbolas kaip posthierarchinės tvarkos modelis

Nepaisant institucinių hierarchijų, pats žaidimas suteikia reikšmingą posthierarchinės organizacijos analogiją. Komanda turi trenerį, kapitoną ir iš anksto numatytas pozicijas, tačiau rungtynių eigos negalima valdyti vien komandomis iš centro. Situacija kinta pernelyg greitai. Kiekvienas žaidėjas turi suvokti visumą, interpretuoti kitų veiksmus ir savarankiškai reaguoti.

Geras žaidimas atsiranda ne tada, kai visi aklai vykdo vieną planą, ir ne tada, kai kiekvienas žaidžia sau. Jis atsiranda, kai individuali iniciatyva sinchronizuojasi su komandos būsena. Kamuolio neturintis žaidėjas kuria erdvę kitam. Gynėjas numato puolėjo judesį. Vieno sprendimo vertė priklauso nuo to, kaip į jį sureaguoja likusi komanda.

Tai paskirstytas intelektas: situacijos supratimas ir sprendimas nėra sutelkti viename centre. Jie nuolat formuojasi sąveikoje.

Futbolas parodo keturis posthierarchinės tvarkos principus:

1. Invariantinės taisyklės. Visiems galioja tas pats žaidimo pagrindas.
2. Vaidmenų diferenciacija. Dalyviai nėra vienodi, jų gebėjimai ir funkcijos skiriasi.
3. Dinamiška kompetencija. Autoritetą konkrečioje situacijoje įgyja tas, kuris geriausiai mato galimybę ir pajėgia ja pasinaudoti.
4. Bendras rezultatas. Atskirų indėlių vertė atsiskleidžia jų sąveikoje, o ne izoliuotai.

Tokioje sistemoje tvarka nepriklauso nei nuo visiško centralizavimo, nei nuo chaotiško individualizmo. Ji kyla iš bendrų principų ir paskirstytos dalyvių kompetencijos sąveikos.

Nuo universalios civilizacijos prie kolektyvinės civilizacijos

Jonkaus tekste universali civilizacija pirmiausia yra bendrų instrumentų, taisyklių ir pasaulio sampratos civilizacija. Posthierarchija šią sampratą papildytų dar vienu kriterijumi: universali forma turi ne tik būti prieinama visiems, bet ir leisti visiems prasmingai prisidėti prie jos tolesnio kūrimo.

Civilizacija tampa iš tiesų universali ne tada, kai visi naudoja centro sukurtą įrankį, o tada, kai joks centras nebeturi išimtinės teisės apibrėžti jo ateities.

Tai galima pritaikyti mokslui, kultūrai, technologijoms ir politinei sprendybai. Bendri metodai ir taisyklės turi veikti kaip futbolo aikštė: suteikti visiems atpažįstamą sąveikos erdvę, tačiau rezultato nenustatyti iš anksto. Nauji sprendimai turi kilti iš skirtingų kompetencijų sąveikos.

Kolektyvinio intelekto sistemoje tai reikštų:

• bendrus ir iš anksto žinomus idėjų vertinimo principus;
• dalyvių tapatybės įtakos sumažinimą, idėjas vertinant anonimiškai;
• galimybę kiekvienam kompetentingam dalyviui pateikti originalų indėlį;
• kompetencijos svorio kaupimą pagal kitų pripažintą indėlio vertę, o ne pagal pareigas ar kilmę;
• vieningumo, nesutarimų ir poliarizacijos matymą;
• bendro rezultato išsaugojimą kaip tolesniam civilizacijos mokymuisi prieinamą žinojimą.

Tuomet universalumas nebūtų nei kultūrinė homogenizacija, nei vienos civilizacijos ekspansija. Tai būtų bendra sąveikos architektūra, kurioje skirtingos kultūros ne tik perima, bet ir papildo bendrą žmonijos intelektą.

Kaip turėtų būti priimami bendrų taisyklių sprendimai

Futbolo institucijų pavyzdys atskleidžia bendresnę problemą: net visuotinai priimtoje sistemoje taisykles dažnai keičia nedidelė hierarchijos viršūnė. Posthierarchijoje bendrų taisyklių sprendyba turėtų vykti dviem etapais.

Pirmajame etape kompetentingi dalyviai – žaidėjai, treneriai, teisėjai, sporto medicinos specialistai, turnyrų organizatoriai ir kiti žinovai – kolektyvinio intelekto būdu išgrynintų alternatyvas. Jie nustatytų problemą, vertintų skirtingus sprendimus ir numatytų jų pasekmes žaidimo kokybei, saugumui bei prieinamumui.

Antrajame etape iš profesionaliai parengtų alternatyvų rinktųsi tie, kuriuos sprendimas tiesiogiai paveiks: federacijos, klubai, žaidėjai, sirgalių atstovai ar kitos suinteresuotos grupės, priklausomai nuo klausimo pobūdžio.

Tokia dviejų etapų sprendyba apsaugotų ir kompetenciją, ir dalyvavimo teisę. Specialistai negalėtų vieni valdyti visos sistemos, tačiau sprendimas nebūtų redukuotas į neinformuotą populiarumo balsavimą.

Tas pats principas gali būti taikomas už futbolo ribų – kuriant tarptautinius technologijų standartus, sprendžiant klimato, kultūros paveldo, migracijos, dirbtinio intelekto ar bendrų žmonijos išteklių klausimus.

Universalumas, kuris ne naikina, o organizuoja įvairovę

Jonkus įtikinamai parodo, kad futbolas nėra vakarietiškas vien todėl, kad jo šiuolaikinė forma susiklostė Europoje. Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos visuomenės nėra vien pasyvios svetimo žaidimo vartotojos. Jos pakeitė futbolą, sukūrė savitus stilius, išugdė žaidėjus ir komandas, be kurių šiandieninis pasaulinis futbolas būtų neįsivaizduojamas.

Tačiau giliausia futbolo universalumo prasmė slypi dar ne čia. Futbolas rodo, kad bendrumas ir įvairovė nėra priešybės. Kai taisyklės aiškios ir visiems vienodos, dalyvių skirtumai gali tapti ne konflikto priežastimi, o bendro žaidimo kūrybine energija.

Žmonijai šiandien reikia būtent tokio universalumo. Ne civilizacijos, kurioje viena kultūra paskelbia savo normas visuotinėmis. Ne pasaulio, suskaidyto į uždaras ir tarpusavyje nepalyginamas tapatybes. Reikia bendros architektūros, kurioje skirtingos patirtys gali susitikti, būti vertinamos pagal universalius principus ir kurti rezultatą, nepriklausantį nė vienam centrui.

Futbolo aikštė šiuo požiūriu yra mažas būsimos civilizacijos modelis. Jos ribos bendros. Taisyklės bendros. Tačiau žaidimo niekas negali sukurti vienas.

Universali civilizacija prasideda nuo bendrų taisyklių. Posthierarchinė civilizacija prasidės tada, kai pagal jas išmoksime ne tik žaisti, bet ir mąstyti kartu.

flowchart TD
    A["Žinovai išgrynina taisyklių alternatyvas"] --> B["Suinteresuotieji pasirenka bendras taisykles"]
    B --> C["Vienodos dalyvavimo sąlygos"]
    C --> D["Skirtingos kultūros ir patirtys"]
    C --> E["Skirtingi gebėjimai ir stiliai"]
    C --> F["Savarankiški dalyvių indėliai"]
    D --> G["Daugybinė kūryba"]
    E --> G
    F --> G
    G --> H["Bendras rezultatas, nepriklausantis vienam centrui"]
    H --> I["Posthierarchinė universali civilizacija"]
    classDef process fill:#e9e5dc,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef diversity fill:#f4f1ea,stroke:#191916,color:#191916
    classDef post fill:#f4f1ea,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
    class A,B,C process
    class D,E,F diversity
    class G,H,I post