| | Kryždirbystė Lietuvoje 
Kryždirbystė Lietuvoje
 
 
TURINYS
Arkivyskupas S.Tamkevičius. Lankytojui
1. A.Buračas. Anotacija (anglų k.)
2. A.Stravinskas. Įžanga
3. B.Buračo biografija
 

Šis tinklalapis optimizuotas Netscape šeimos programomis 800X600 taškų ekrano tankiu.
Goštauto 12
Vilnius, Lietuva
projekto rėmėjai:
Atviros Lietuvos fondas
Lietuvos Seimas
 
 
   

Kauno Arkivyskupas Metropolitas † Sigitas Tamkevičius

Kai atversite šią puikią B.Buračo knygą-albumą "Kryždirbystė Lietuvoje", jūs pasijusite tarsi žvelgiąs į visame pasaulyje išgarsėjusį Šiaulių "Kryžių kalną". Iš medžio, akmens ar geležies lietuvis gamino kryžius, koplytstulpius ar šventųjų statulas. Lietuvio širdyje susikaupusi kančia, tikėjimas ir viltis atsispindi šiuose kūriniuose. Lietuvos laukuose išbarstyti ar šioje knygoje surinkti sakraliniai dirbiniai mus priverčia sustoti ir įsimąstyti į lietuvio sielą. Neatsitiktinai buvo gaminami ir statomi kryžiai ar koplytstulpiai.   

Menu iš savo vaikystės sunkų pokario laikotarpį, kai kasdien miškuose girdėjosi šūviai ir laikas nuo laiko per kaimus perbėgdavo siaubinga žinia: veža žmones į Sibirą! Tuo metu žmonės Lietuvoje ypač statė daug kryžių. Vieni iš jų, gal būt, turėjo priminti už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, kiti - į Sibirą išvežtas šeimas, treti - buvo tiesiog į dangų kylanti malda: Dieve, gelbėk Lietuvą! Panašiai kryžiai ir koplytstulpiai buvo gaminami ir statomi visais amžiais.  

Kai versite šios knygos lapus, prisiminkite: čia surinkti ne tik nuostabūs Lietuvos meistrų sakraliniai darbai, - čia plazda kentėjusios, kovojusios ir daug bandymų pakėlusios tautos dvasia.  


  A.Buračas. Anotacija 

About 300 historical photos of sacred wayside folk shrines, crests and roadside poles from 18th-early 20th centuries in Lithuania Propria and Lithuania Minor (Prussia) are presented in this edition from the unique archives (more than 36,000 photos) of famous ethnographer Balys Buračas. He was a professional master of documentary photography enriched by effective foreshortening, artistical compositions.   

Between the years 1912 and 1932, 43 procents of roofed poles and crosses disappeared… Since Lithuania has lost its independence, they have been completely destroyed because of their national and religious character, ascertained famous American-Lithuanian ethnographer and archeologist Marija Gimbutas in her book ("Ancient Symbolism in Lithuanian Folk", Philadelphia, 1958, p. 1).   

Historical photos of Lithuanian crests and roadside poles (some with shrines) from 18th - beginning of 20th centuries show the authentic centuries-lasting Lithuanian sacral art traditions, the deep spiritual self-expression: restraint, deep and unique interpretation of folk traditions retaining some long-lasting elements of pagan customs of nature worship interconnected with later Christianity. As was deeply noticed by Prof.Marija Gimbutas again, there is more to folk art than ornamentation, expressiveness, color; there is the heritage of past ages conserved in symbolism. The motifs of folk art symbolism may be compared to other monuments of ancient design representing concepts which reach back into the preliterate period (p.3). "The duration of the symbolic tokens can be sensed by studying the prehistoric objects which, even for several thousands of years, exhibited symbols belonging to a single religious system. During the Christian era, peasants adopted new symbols but without forgetting the old ones…For instance, Lithuanian wooden poles with pyramidal roofs and crosses are very rich in pre-Christian symbols." A deeper folk intercultural analysis possibly would find more reliable answer to the suggestions on possible links between B a l t i c and S c a n d i n a v i a n sacral symbolism going thousands years' distance.  

The biographies of some of Lithuanian folk carvers - such as Vincas Svirskis, three generations of Orvidas, Pranas Perminas, Aleksandras Potockis, J. Valys as well as some rituals and traditions connected with sacral art, religious relics in the territory of Lithuania are also presented in this photo album.   

The professionalism of Balys Buračas (1897-1972) was evaluated by the International Exposition of Art and Technology in Paris with Gold Medal (1937); he also was highly evaluated for his ethnographic exibits in New York World Exposition (1939), his photos of national sacral art represented Lithuanian cultural traditions in pre-war L'encyclopédie Larousse, Illustrated London News.   


  A.Stravinskas. Įžanga 

Šios knygos-albumo pavadinimas, suprantama, yra sąlyginis. Čia pateikiamas iki šiol išsaugotas žymaus Lietuvos kraštotyrininko Balio Buračo (1897-1972) ilgus metus kauptas foto archyvų palikimas. Be to, įdėta ir jo autobiografija, jo spausdinti straipsniai įvairiuose nepriklausomos Lietuvos leidiniuose apie kryždirbystę, apie žymiausius Žemaitijos ir kitų vietų dievdirbius bei kryždirbius, o taip pat autentiška, dažniausiai neskelbta medžiaga ta pačia tematika. Kaip žinome, B.Buračas buvo vienas iš etnografinės fotografijos pradininkų, todėl dauguma paskelbtų tekstų jau prieš II pasaulinį karą buvo iliustruojama dažnai unikaliomis autorinėmis nuotraukomis. Šiame leidinyje bandoma derinti B.Buračo tekstus ir jo nuotraukas, tęsiant jo paties užmanymą suformuoti kiek įmanoma vientisesnį Lietuvos dievdirbystės ir kryždirbystės vaizdą. Įvadinėje dalyje, visų pirma, bus kalbama (nors ir glaustai) apie turtingą, įvairiapusę ir talentingų autoriaus asmenybę (pasiremiant ne viena jo paties rašyta autobiografija). Balys Buračas - tai meninės prigimties žmogus. Dar pačioje vaikystėje jis patyrė gabaus Sidarių kaimo dailidės - savo tėvo - Prano Buračo įtaką. Kaip pats rašo vienoje autobiografijoje, jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų stebėjo savo tėvo darbus ir todėl iš jo "daug ko išmoko". Tėvas pamokęs ir skaičiuoti, o kiek vėliau - vyresnis brolis - skaityti ir rašyti. Kai Baliukui buvo šešeri (1903 m.) brolis nupirko kelis mažus sųsiuvinėlius, kuriuose jaunasis kraštotyrininkas užrašė pirmuosius gamtos reiškinių stebėjimus ir net svarbesnius kaimo įvykius. Trečioji knygutė buvo paskirta piešimui... Tačiau bene lemtingiausi metai Baliukui buvo 1907-ji. Tais metais krikštatėvis (tėvo brolis) Antanas Buračas atvežė jam iš Rygos brangių dovanų - labai aštrų peiliuką. (Tačiau Baliukas gražius dirbinėlius drožinėjo jau ir anksčiau). Taip juodu su broliu Broniumi jau 1907 m. pateko į Pirmąją lietuvių dailės parodą. Vėliau šis pomėgis piešti ir drožinėti atvedė B.Buračą ir į Kauno meno mokyklų. Beje, dar prieš tai jis patyrė ir nelengvą to meto mokytojo dalią (žr. nuotrauką). Tačiau pačią turtingiausią ir brandžiausią savo gyvenimo dalį (daugiau kaip 50 metų) B.Buračas pašventė kraštotyrai (dainų, pasakų, legendų, prietarų ir papročių užrašymui) ir fotografavimui - liaudies architektūros, memorialinių ir kitokių paminklų, dievdirbių, kryždirbių ir jų darbų uoliam ir be galo kruopščiam fiksavimui (žr. nuotraukas). B.Buračo fotografijos psižymi ne tik meniškumu, bet ir etnografiniu tikslumu bei dokumentalumu. Todėl vienas iš svarbiausių šios knygos sudarytojų principų yra stengimasis maksimaliai išsaugoti (o vietomis ir pabrėžti) B.Buračo nuotraukų dokumentalumą. Visiškai teisingai yra  pastebėjęs prof. K.Šešelgis: "Vertingiausius prieškarinio laikotarpio (1921-1940 m. - A.S.) kryžių ir koplytėlių nuotraukų rinkinius paliko etnografas B.Buračas, prof. I. Končius ir dailininkas A. Varnas" (Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, II kn.- V.,1990, p.13.)  

Didžiausia tų rinkinių dalis (įskaitant ir B.Buračo nuotraukas bei negatyvus) pateko į Valstybinį Kauno M.K.Čiurlionio dailės, Kauno Vytauto Didžiojo karo, Šiaulių "Aušros" ir į kitus muziejus, o taip pat į Lietuvos Valstybinį vaizdo ir garso archyvą, į Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyną ir į daugelio asmenų kolekcijas. Iš pastarųjų rinkinių daugiausia ir sudaryta iliustracinė šios knygos dalis. Pirmoje (tekstinėje) knygos dalyje sudėti beveik visi bent kiek plačiau ir reikšmingiau B.Buračo aprašyti dievdirbiai ir kryždirbiai pagal abėcelės tvarką. Išimtį čia sudaro tik įžymiojo Lietuvos menininko, liaudies skulptoriaus Vinco Svirskio (1835-1916 m.) gyvenimo aprašymas ( o taip pat gana gausios jo darbų nuotraukos iliustratyvinėje knygos dalyje ir prie paties straipsnio), ypač pabrėžiant jo kūrybos savitumą ir tas naujas tendencijas bei ypatybes lietuvių meno raidoje, kurios atsispindėjo jo darbuose. Tuo labiau, kad ir pats B.Buračas šiai neeilinei asmenybei paskyrė labai daug dėmesio, padarė gana daug XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje jo pastatytų paminklų nuotraukų. Tačiau bene svarbiausia tai, kad tik pradėdamas minimą straipsnį, B.Buračas nusakė savo kredo, savo principinį požiūrį apskritai į dievdirbių ir kryždirbių kūrybą, palygindamas jį su atkaklia ir tiesiog didvyriška, pasiaukojama knygnešių veikla. Šį savo kredo jis pakartojo ir kitame, Žemaitijos dievdirbiams skirtame straipsnyje, 1942 m.  

Toliau tekstinėje knygos dalyje pristatyti ir tokie daugiau ar mažiau žinomi dievdirbiai ir kryždirbiai, kaip J.Bieliauskas, V.Braslauskas, Br.Buračas, J.Dzidaveckas, N.Mockus, J. ir K.Orvidai, A.Potockis ir daugelis kitų. Visus juos B.Buračas aprašė gyva, vaizdinga kalba, pateikdamas skaitytojui daug įdomių (ar net sunkiai įsivaizduojamų) kūrybos ir gyvenimo faktų. Todėl knygos sudarytojai stengėsi net kai kurias pasikartojančias mintis mažai kopijuoti ar net redaguoti. Straipsnių vertę turėtų didinti ir greta dedamos tų ar kitų liaudies meistrų bei jų darbų nuotraukos. Antroji (iliustracinė) knygos dalis formuojama, nuotraukas grupuojant pagal du principus: 1) pagal paminklų rūšis ir tipus, 2) pagal paminklų regionus (vietoves) Taikant pirmąjį principą, naudojamasi dar 1930 m. P.Galaunės ir kitų menotyrininkų liaudies architektūros tyrinėtojų (F.Bielinskio, K.Čerbulėno, K.Šešelgio ir kitų) priimta liaudies architektūros mažųjų formų tipizacija. Didelę šios knygos iliustracijų dalį sudaro dar XIX -XX a. pradžioje pastatytų sakralinių stulpų nuotraukos. Į šią B.Buračo nuotraukų grupę įeina stogastulpai ir koplytstulpai (kurie skirstomi į dar mažesnius pogrupius). Tai daroma ne atsitiktinai. Mat, buvo ir yra manoma, kad šios rūšies (šio tipo) paminklai ateina iš etnoproistorės laikų ir yra sietini su medžių, apskritai gamtos ir ypač dangaus kūnų garbinimu (kultu). B.Buračo užfiksuoti šio tipo paminklais yra tarsi senųjų kultūrų tikėjimų reliktas vėliau, sumaniųjų meistrų dėka, susiliejęs su naujais krikščioniškos kultūros elementais. Atskirą (didelį) pogrupį sudaro įvairių formų ir įvairios paskirties (vienos pastatomas ant žemės, kitos įkeltos į medžius) koplytėlės. Jos be savo originalių formų, dažniausiai užsibaigia kaltiniais kryžiais, kurie vėlgi papuošti tradicinės gamtos kūnų simboliais. Pastarieji pirmųjų paminklų grupę natūraliai jungia su labai didele įvairiausių kryžių grupe. Į šių knygos iliustracijų grupę pirmiausiai įeina archaines formas turintys mediniai krikštai, kuriuos B.Buračas taip pat priskyrė prie kryžių. Toliau talpinami įvairių formų mediniai geležiniai (kaltiniai) kryžiai ir akmens (tašytiniai) paminklai. Taigi, B.Buračas dar suskubo laiku pastebėti ir užfiksuoti, dažniausiai sunkiose ir tuo laiku brangiose stiklo plokštėse (šį teiginį patvirtina įvairiose saugyklose išlikę ir saugomi B.Buračo foto negatyvai), daugeliu atvejų unikalius dievaičius ir kryžius. Atsižvelgdamas į jų meninę vertę, sakralinę ir išskirtinę kultūrinę vertę, jų unikalumą, pats B.Buračas yra juos palyginęs su visam kultūringam pasauliui gerai žinomomis Egipto piramidėmis... Todėl ir šios knygos-albumo pamatinis tikslas - tiek supažindinti plačiąją pasaulio visuomenę su žymaus Lietuvos kraštotyrininko ir fotografo Balio Buračo darbais, tiek ir su unikaliais, tikrai didelę meninę ir sakralinę reikšmę turinčiais lietuvių liaudies meno paminklais - kryžiais*. Antrasis knygos sudarymo principas - tai B.Buračo nuotraukų sugrupavimas pagal kryžių ir kitų šio pobūdžio paminklų paplitimą įvairiose Lietuvos vietovėse. Čia pirmenybė teikiama tokiems kriterijams arba tokiems administraciniams padaliniams (kurie buvo iki 1940 m.): kaimai, valsčiai, apskritys ir miestai (apskričių miestai). Kryžių nuotraukas stengiamasi išdėstyti pagal vietovių abėcėlės tvarką. Tų paminklų nuotraukos, kurios neturi pilnos metrikos, keliamos į apskričių arba miestų paminklų grupių pabaigą. Tiesa, siekiant išvengti kai kurių vieno tipo, bet turinčių ir kitokių (kitiems paminklų tipams būdingų) bruožų, vienodumo (arba nuobodaus panašumo) kartais tų paminklų nuotraukos buvo perkeliamos iš vieno pogrupio į kitų panašų pogrupį. Knygos-albumo gale talpinamas vietovių, kuriose yra B.Buračo nufotografuoti kryžiai, sąrašas. 

BALIO BURAČO GYVENIMO IR VEIKLOS PAGRINDINĖS DATOS BEI PERIODAI 
XVIII a.
pabaigoje - XIX a viduryje Buračai, persekiojami už lietuvybę ir bėgdami nuo sūnaus Jurgio paėmimo į rekrūtus, persikelia iš Gardino į Šiaurės Lietuvą. 
1842 m. 
gimė tėvas Pranas Buračas (vedė 1884 m.) 
1895 m.
Pranas Buračas Sidaruose (Kapmilžio vnk.), Šiaulėnų vl., išpirko 40 ha žemės ir pradėjo naujos sodybos statybą. 
1897.01.18 
Prano ir Marcelės Buračų šeimoje gimė Balys (7 vaikas) 
1902-06 m. 
vyresnysis brolis Bronius išmokė lietuviškos ir rusų abėcelės, rašyti ir skaityti 
1904 m. užrašė iš kaimynės Marcelės Jankūnienės pirmąsias liaudies dainas 
1907 
dalyvavo su broliais I lietuvių dailės parodoje Vilniuje ir buvo apdovanotas 
1910-13 m. 
lankė rusų pradžios mokyklą Sidaruose 
1913 m.
padedant Vydūnui, atspausdino etnografinius atvirukus O. Vitkauskytės knygyne Kaune ir Tilžėje 
1907-1919 m. 
dirbo tėvų ir kaimynų ūkiuose 
1915-16 m. 
okupacinių vokiečių dalinių mobilizuotas priverčiamiems darbams - padėjo tiesti geležinkelį 
1915.04.14 
iš vokiečių kareivio įsigijo I kelioninį foto aparatą ir pradėjo fotografuoti Svirskio bei kt. darbus 
1919 m. 
tarnyba Lietuvos kariuomenėje; paleistas dėl džiovos mokytojavo Pušyniškių km. 
1920 
įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją; 
1921 m.
baigė jos kursus 
1921-28 m.
mokytojavo, laisvalaikiu daug keliauvo fotografuodamas bei rinkdamas etnografinius eksponatus ir tautosaką, aprašydamas ir publikuodamas etnografinę medžiagą (straipsniai, piešiniai, nuotraukos) 
1921 m. 
mokytojavo Narušaičių km., Stačiūnų vl., mokyklos vedėjas 
1922 m. 
mokytojavo Diktariškių mokykloje, Šiaulėnų vl. Laimėjo 2 litų monetos konkursą, moneta nukaldinta. 
1923 m. 
mokytojavo Daktariškės mokykloje, dalyvavo Visuotiniame Lietuvos gyventojų surašyme 
1925 m. 
mokytojavo Šiaulėnų, vėliau - Varputėnų ir Žygaičių mokyklose; parengė 800 lietuviškų juostų rinkinį-albumą, kurį išleido 1928 m. (300 juostų) 
1927 m. 
mokytojavo Jurgoniškių km., Šaukėnų vl., mokyklos vedėjas 
1929-30 m. 
studijavo Kauno meno mokykloje grafikį; piešinius spausdino "Žiburėlyje", "Darbymetyje", "Spaktyvoje", "Šiaurės Lietuvoje" ir kt.; bendradarbiavo M.K. Čiurlionio galerijoje 
1930 m. 
pradėjo bendradarbiauti su Rygos etnografine spauda ir muziejais, susipažino su jų patirtimi 
1931 m.
su P. Bugailiškiu dirbo Šiaulių "Aušros" muziejaus konservatoriumi; tęsė Kupiškėnų papročių ir tradicijų aprašymus (iš dalies Glemžaičių remiamas bei jų užsakymu - iki 1933 m.) 
1934-38 m. 
rinko Suvalkijos, Žemaitijos, Rytų Aukštaitijos, Šiaurės Lietuvos tautosaką. 
1937 m. 
Tarptautinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje už etnografines nuotraukas buvo apdovanotas didžiuoju aukso medaliu. Bendradarbiavo "Illustrated London News", Larousse enciklopediniuose leidiniuose, čekoslovakų ir vokiečių spaudoje 
1939-41m. 
Lituanistikos instituto bendradarbis; nuo 
1941 m. 
Liaudies kūrybos namų inspektorius ir Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstaigos darbuotojas 
1942 m. 
keliavo Panemuniais, rinkdamas lituanistinę etnografinę medžiagą 
1944-54 m.
mokytojavo Karmėlavos vidurinėje mokykloje, taip pat ėjo bibliotekos vedėjo pareigas Vėlesniais gyvenimo metais išimtinai pasišventė etnografinėms studijoms, savo kolekcijų tvarkymui ir publikavimui ( "Lietuvių liaudies meno" 18 tomų ir kt.). 70-mečio proga paskelbtas Lietuvos kraštotyros draugijos garbės nariu. * * * Pagal palikusius jo paties detalius aprašus bei užrašus, 
1941 m. 
Balys Buračas buvo surinkęs: apie 4200 dainų, 7600 papročių, smulkiosios tautosakos pavyzdžių, šokių ir žaidimų aprašymų, 6400 margučių; 800 lietuviškų tautinių juostų (1928 m. dalis jų publikuota "Žiedo" litografijos albume). Fotodokumentų kolekciją sudarė 18200 negatyvų ir apie 35-36000 pozityvų. Didesnioji dalis žuvo pasaulinio karo metais. 

Sukurta firmoje PustonisPustonis
 
| 1DALIS|2DALIS|English|svl@ktl.mii.lt|
 
projekto vadovė 
 SAULĖ MAŽEIKAITĖ
  nuotraukų skanavimas ir retušavimas 
 GYTIS LIUTKUS
redaktorius 
 ANTANAS BURAČAS


architektas 
ARTÛRAS ROTOMSKIS  
  
      l