dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1992 „Vartų“ galerija, Vilnius
1994 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 Vokietijos ambasada, Vilnius
„Hommage scenografijai“, Lietuvos paviljonas tarptautinėje Prahos scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėje „Praha’99“, Pramonės rūmai, Praha, Čekija
2000 „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius“
Svarbiausios grupinės parodos
1977, 1981, 1983, 1985, 1986, 1987, 1988, 1989 Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos, Vilnius, Kaunas
1977, 1980, 1985 Baltijos šalių scenografijos trienalės, Vilnius, Talinas (Estija), Ryga (Latvija)
1979 Sąjunginė teatro ir kino dailės paroda, Maskva, Rusija
1979, 1982 Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1981, 1984 Respublikinė scenografijos paroda, Kaunas
1981, 1984, 1987 Vilniaus tapybos trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1982 Jaunųjų dailininkų darbų paroda „Šalies jaunystė“, Centrinė parodų salė, Maskva, Rusija
1983, 1987 Tarptautinės scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalės, Praha, Čekija
1986 Scenografijos paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
1987 „Tarybų Lietuvos dailė“, Centriniai dailininko namai, Maskva, Rusija
Sąjunginė teatro, kino ir televizijos dailininkų paroda, Maskva, Rusija
1991 Vilniaus tapytojų paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1992 Penkių lietuvių tapytojų paroda, Kultūros centras „De Meervaart“, Amsterdamas, Olandija
1993 Lietuvos scenografų paroda, skirta LIFE festivaliui, „Arkos“ galerija, Vilnius
„Vartai + LIFE“, „Vartų“ galerija, Vilnius
1993–1999 Kasmetinės „Vartų“ galerijos parodos, „Vartų“ galerija, Vilnius
1995 „1995: Lietuvos dailė“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 „Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos“, Srities muziejus, Torunė (Lenkija); Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Iš pradžių buvo žodis“, galerija „Riverrun“, Lambertvilis, JAV
1997 „Liūdesys – mano džiaugsmas“, „Vartų“ galerija, Vilnius
1998 „Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Mažoji parodų salė, Kijevas, Ukraina
1999 Tarptautinio tapybos plenero „Chaimo Soutine’o dienos“ dalyvių darbų paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
2000 „Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Adomas Jacovskis.
Juodas kvadratas.
Drobė, aliejus, 110x90, 1995


Adomas Jacovskis. Scenografija I.Stravinskio baletui Šventasis pavasaris, 2000


Adomas Jacovskis. Scenografija G.Verdi operai Makbetas, 1995


Adomas Jacovskis: vaizdiniais kalbantis teatras

Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinio Lietuvos teatro pavidalą jau gerus du dešimtmečius turtina įvairi ir talentinga scenografo Adomo Jacovskio kūryba. Pirmieji jo sukurti scenovaizdžiai sutapo su gana ryškiu Lietuvos teatro modernizacijos laikotarpiu, prasidėjusiu XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o galbūt ir aktyviai veikė šį procesą. A.Jacovskio darbai Šiaulių dramos ir Vilniaus jaunimo teatruose aiškiai rodė, kad ryžtingai tolstama nuo iliustruojančių, atpasakojamųjų teatrinės kūrybos funkcijų, kad dailininkas teatre įgyja vis daugiau teisių, vis didėja spektaklio, kaip vaizdiniais kalbančio meno, sugestija. Šie vaizdiniai prarado dekoratyvią, paveikslišką išraišką, o teatras-reginys ar teatras-tikrovės dokumentas vis labiau transformavosi į daugiamatį egzistencines žmogaus problemas tyrinėjantį instrumentą. Tokiame teatre dailininkas įgijo teisę savo plastiniais pasiūlymais lygiateisiškai bendradarbiauti su režisieriumi formuojant galutinį spektaklio pavidalą.
Jau pačiuose pirmuosiuose spektakliuose scena Adomui Jacovskiui tapo teatrinės atmosferos kūrimo erdve – atmosferos, kurią visų pirma sudaro rega identifikuojami daiktai, apgyvenantys spektaklio erdvę gerokai anksčiau, nei čia atsiranda judesys ar pasigirsta žodis. Dailininkas kūrė savo spektaklių vaizdinį kūną iš objektų, intuityviais ryšiais susaistytų su dramaturgine spektaklio medžiaga, tačiau vengė iliustruoti konkrečias veiksmo vietas ir siekė apibendrinto sprendimo.
Ankstyvieji A.Jacovskio scenovaizdžiai dramos pastatymams pabrėžtinai neefektingi – tai susiję su nepretenzingomis spektaklių „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmanis“ išorinėmis formomis. Ne-herojiški veikalai ir jų veikėjai ne-herojai dailininko buvo panardinti į iš pažiūros statišką, tačiau vidinės gyvybės prisodrintą vaizdinę aplinką, kurios fiziniai parametrai tiesiogiai priklausė nuo režisieriaus ir aktoriaus kūrybiškumo, sugebėjimo pasinaudoti dailininko siūlomais daiktais. Spektaklio semantinėje sistemoje jie įgaudavo netikėtų prasmių – virsdami veiksmo partneriais, tarpininkais, jungiančiais spektaklio personažus, ar jų atsiminimų objektais. Pirmuosiuose savo spektakliuose A.Jacovskis sąmoningai vengė puošiančios, dekoruojančios, imituojančios scenografijos, patetiškų metaforų, koncentruojamų viename kuriame scenovaizdžio objekte ar objektų grupėje – taip sugebėjo išvengti daugžodžiavimo, filosofavimo ir noro primesti žiūrovui ne tik klausimo formuluotę, bet ir vienintelį teisingą atsakymą. Todėl aštuntajame–devintajame dešimtmetyje A.Jacovskio sukurtuose scenovaizdžiuose sunku įvardinti kokį nors vieną spektaklio vaizdų sistemoje dominuojantį elementą – atmintyje iškyla visos vaidinimo scenos, kuriose gyvybingais ryšiais susiję visi kūrėjai – režisierius, dailininkas, kompozitorius ir aktorius. Gebėjimas tolygiai „ištirpinti“ savo plastinę fantaziją spektaklio meninėje realybėje, saiko jausmas siūlant režisieriui ir aktoriui vaizdinio sprendimo orientyrus, mokėjimas dalintis atsakomybe už spektaklio rezultatą išskyrė A.Jacovskio kūrybą tuometinių debiutuojančių teatro menininkų kūrybos kontekste.
Paskutiniame dešimtmetyje pastebimai išsiplėtė dailininko kuriamų spektaklių žanrų laukas: greta aštuntajame dešimtmetyje dominavusių dramos pastatymų dailininkas vis daugiau dirba operos bei baleto srityje.
Operos scenoje A.Jacovskis debiutavo 1985 metais, sukūręs įdomius, nuo tradicinio XIX a. vidurio operų vizualinio verizmo nutolusius scenovaizdžius Georges’o Bizet operai „Karmen“. Visų operos veiksmų aplinką dailininkas kūrė, naudodamas paslankius blokus su margomis fotografinių trafaretų faktūromis, iš kurių formavo ir fabriko aikštę, ir kontrabandininkus slepiančias uolas, ir koridos areną. Dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje A.Jacovskis sukūrė įspūdingus scenovaizdžius dviem Giuseppe’s Verdi operoms – „Makbetas“ (1995) ir „Aida“ (1998), traktuodamas jas kaip šiuolaikinio teatro kūrinius ir pabrėždamas režisūrinių koncepcijų originalumą („Makbetą“ režisavo slovakas Miroslavas Fischeris, „Aidą“ – Jonas Jurašas). Tačiau kaip visada ir pats siūlė ir net keitė numatytus spektaklio plastinius įvaizdžius – pavyzdžiui, vietoj M.Fischerio prašomos sukonstruoti metalinės konstruktyvios pilies dailininkas pasiūlė didžiulę galvą su kiaurymėmis, tapusią ir viso spektaklio koncepcijos centru. (Šis kūrinys 2001 m. vasarą pastatytas Europos parke (red. past.)
Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje sukūręs scenovaizdžius dramatiškiems baletams-tragedijoms „Makbetas“ (Osvaldo Balakausko muzika, choreografas – Jurijus Smoriginas, 1989) ir „Kaligula“ (Sergejaus Prokofjevo muzika, choreografas – Egidijus Domeika, 1992), 1997-aisiais dailininkas padarė scenografiją trumpai rodytam J.Smorigino pastatytam Maurice’o Ravelio baletui „Dafnis ir Chloja“. Skirtingai nuo ankstesniųjų baletų, kuriuose dominavo sunkios konstrukcijos bei metalo faktūros, šiam A.Jacovskis sukūrė lengvą, akvarelišką apibendrintų formų peizažo uždangą, o spektaklio nuotaiką formavo pasitelkdamas šviesą. Kartu su „Dafniu ir Chloja“ buvo rodytas choreografo Krzysztofo Pastoro baletas „Karmen“. Lakoniškai, saikingai dailininkas išsprendė „Karmen“ scenovaizdį – jį formuoja iš medinių skydų sujuostas arenos pusapskritimis, o efektingiausia detalė – didžiulė raudona uždanga, kurios krentančios draperijos suteikia spektakliui sodraus dramatizmo.
Po metų, 1998-aisiais, vietoj baleto „Dafnis ir Chloja“ kartu su „Karmen“ pradėtas rodyti K.Pastoro baletas „Vasarvidžio nakties sapnas“. Čia dailininkas parinko taiklų vaizdinį sprendimą, scenos fone įkomponuodamas Tesėjo ir Ipolitos sutuoktuvėms statomos šventyklos modelį, kuris sapno epizode įspūdingai pakyla į viršų. O šventyklos viduje dailininkas įkomponavo dvi marionetines figūras – Titaniją ir Amūrą, kurios spektaklio metu juda, sukurdamos įdomią ir netikėtą iliuziją. Šios minimalios, bet rafinuotos scenovaizdžio detalės papildinys – per visą scenos plotą pasklidęs mirgančių lempelių-žvaigždžių tinklas.
Naujausias A.Jacovskio darbas baletui – Igorio Stravinskio baletas „Šventasis pavasaris“. Dailininko valia scenos fone iškyla penkios didingos rankos – spektaklio pradžioje jų delnai nusukti nuo žiūrovų ir rupia juoda faktūra kelia grėsmingą bei rūsčią nuotaiką, o vėliau viena paskui kitą atsukamos auksu spindinčiais delnais į žiūrovus, sukuriant dinamišką ritualinio aukojimo atmosferą.
Nuo 1994 metų Adomas Jacovskis daug dirba Vilniaus mažajame teatre, o ypač su režisieriumi Rimu Tuminu. Scenovaizdžiai spektakliams „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“ tapo šio teatro istorijos klasika ne vien dėl režisūrinės interpretacijos, bet ir dėl išradingo plastinio sprendimo. Pirmajame veikale pastebimas ir ankstesniems A.Jacovskio scenovaizdžiams būdingas atmosferiškumas, dinamiškas senų, įvairiafaktūrių daiktų naudojimas kuriant spektaklio plastinę visumą, tuo tarpu „Maskarade“ dailininkas ir režisierius veiksmo aplinką kraštutinai dematerializuoja ir estetizuoja. Juodai drapiruotoje scenos aikštelėje teatrališkai ir kartu labai gyvai atrodo dirbtinis sniegas, siaučiantis pagal Aramo Chačaturjano valso melodiją, žiežirbomis trykštančios fejerverkų kometos ar pusapvalį scenos perimetrą apimantys ugnies liežuviai. Spektaklio įvaizdžiu tampa nuolat didėjantis ir finale visus tragedijos veikėjus nušluojantis sniego kamuolys. „Maskarado“ fotografijos kartu su kitų dailininko kūrinių fragmentais buvo eksponuotos Lietuvos paviljone „Hommage scenografijai“ 1999 metais vykusioje prestižinėje Teatro dailės ir architektūros kvadrienalėje „Praha’99“.
Su R.Tuminu dailininkas sukūrė ir Sofoklio „Edipą karalių“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šio spektaklio vaizdinis sprendimas taip pat susijęs su A.Jacovskio kūryboje pastaraisiais metais nusistovėjusiais kompoziciniais principais – scenovaizdžio centre dailininkas komponuoja dinamišką, grėsmingai besiritantį parvirtusį bokštą-koloną, išryškindamas ne tik Sofoklio tragedijos aplinką, bet ir įžvelgdamas joje egzistencinę XX a. pabaigoje perskaityto antikinio siužeto įtampą. Šis kūrinys buvo apdovanotas prizu už geriausią scenografiją tarptautiniame teatrų festivalyje „Baltijskij dom“. Kartu su R.Tuminu dailininkas dirbo Islandijoje, o Maskvoje, teatre „Sovremennik“, sukūrė scenografiją Friedricho Schillerio dramai „Marija Stiuart“.
Naujausias bendras Tumino ir Jacovskio darbas Mažajame teatre – Nikolajaus Gogolio komedija „Revizorius“. 2001 m. balandžio mėnesį vyko šio kūrybinio dueto interpretuoto Williamo Shakespeare’o veikalo „Romeo ir Džuljeta“ premjeriniai spektakliai Vroclavo šiuolaikiniame teatre. Lietuvoje statytų baleto spektaklių – „Karmen“ ir „Šventojo pavasario“ – scenovaizdžius dailininkas transformavo ir pritaikė atitinkamai Rygos ir Pekino baleto scenoms. Vis intensyvėjantis dailininko darbas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatruose byloja apie tarptautinį pripažinimą, kurį Adomui Jacovskiui atnešė individualus ir talentingas jo požiūris į scenos meną – Lietuvoje šios jo savybės įvertintos Nacionaline kultūros ir meno premija.
Nors teatro dailė užima didesniąją A.Jacovskio kūrybos dalį, tačiau jis garsėja kaip įdomus tapytojas. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos dailininkas tyrinėja portreto žanrą: tačiau tai nėra konkrečių žmonių atvaizdai. Nors kai kurie, ypač ankstyvųjų dailininko paveikslų, herojai turi konkrečius prototipus – sūnus Marijus, Jaunimo teatro aktoriai – tačiau dailininkas siekia apibendrinti žmogaus įvaizdį: pateikia figūrą stambiu planu, išryškindamas veidą, akis, rankas, akcentuodamas tapybišką faktūrą, tačiau jos nesusmulkindamas, sukurdamas plastinę įtampą tarp raudonos, geltonos, mėlynos spalvos plotais padengto fono ir sodriomis tamsiomis linijomis tapomo kontūro bei nužymimų detalių. Pro dekoratyvius, kontrastingus, o kartais subtiliais persišviečiančiais sluoksniais traukiančius akį tapybos paviršius smelkiasi su niekuo nesupainiojama Adomo Jacovskio paveikslų nuotaika, paženklinta išmintingo vienatvės liūdesio.


Svarbiausi darbai teatre
1977 A.Strindbergas. „Freken Julija“. Valstybinis dramos teatras, Šiauliai
1979 G.Kanovičius, S.Šaltenis. „Katė uždurų“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1980 E.Nekrošius. „Kvadratas“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1981 A.Korostyliovas. „Pirosmani, Pirosmani...“ Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1982 K.Antanėlis, S.Geda. „Meilė ir mirtis Veronoje“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1984 Č.Aitmatovas. „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1985 G.Bizet. „Karmen“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
1989 O.Balakauskas. „Makbetas“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
1991 A.Jurašienė. „Smėlio klavyrai“. Valstybinis dramos teatras, Kaunas
1992 S.Prokofjevas. „Kaligula“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
1994 G.Kanovičius. „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Vilniaus mažasis teatras
1995 G.Verdi. „Makbetas“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
1997 M.Lermontovas. „Maskaradas“. Vilniaus mažasis teatras
G.Verdi. „Aida“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
G.Bizet, R.Ščedrinas. „Karmen“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
1998 F. Mendelssonas. „Vasarvidžio nakties sapnas“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
Sofoklis. „Edipas karalius“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius
1999 F.Schilleris. „Marija Stiuart“. Teatras „Sovremennik“, Maskva
2000 A.Čechovo „Vyšnių sodas“. Islandijos nacionalinis teatras, Reikjavikas
I.Stravinskis. „Šventasis pavasaris“. Lietuvos operos ir baleto teatras, Vilnius
2001 I.Stravinskis. „Šventasis pavasaris“. Centrinis Pekino baletas, Kinija
N.Gogolis. „Revizorius“. Vilniaus mažasis teatras
W.Shakespeare’as. „Romeo ir Džuljeta“. Šiuolaikinis teatras, Vroclavas, Lenkija
G.Bizet, R.Ščedrinas. „Karmen“. Rygos nacionalinė opera, Latvija

Apdovanojimai, stipendijos
1979 premija užscenografiją spektakliui „Katė už durų“ Lietuvos teatrų festivalyje
1980 premija užscenografiją spektakliui „Kvadratas“ Lietuvos teatrų festivalyje
1981 premija užscenografiją spektakliui „Pirosmani, Pirosmani…“ Lietuvos teatrų festivalyje
1983 Garbės diplomas tarptautinėje Prahos scenografijos kvadrienalėje
1984 Lietuvos kultūros ministerijos premija užscenografiją spektakliui „Ilga kaip šimtmečiai diena“
1985 I premija Pabaltijo scenografijos trienalėje (Ryga, Latvija)
1997 premija užscenografiją spektakliui „Maskaradas“ tarptautiniame teatrų festivalyje „Kontakt“ (Torunė, Lenkija)
premija užscenografiją spektakliui „Maskaradas“ tarptautiniame teatrų festivalyje „Baltijskij dom“ (Sankt Peterburgas, Rusija)
Lietuvos teatrinė premija „Kristoforas“ užscenografiją spektakliui „Maskaradas“
1998 premija užscenografiją spektakliui „Maskaradas“ tarptautiniame teatrų festivalyje „Auksinis liūtas“ (Lvovas, Ukraina)
1999 premija užscenografiją spektakliui „Edipas karalius“ tarptautiniame teatrų festivalyje „Baltijskij dom“ (Sankt Peterburgas, Rusija)
Lietuvos teatrinė premija užscenografiją spektakliui „Edipas karalius“
LR aukščiausiojo lygio valstybės stipendija
2000 Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Į TURINĮ
ATGAL