dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Apie įstatymų vienatvę

Elona Lubytė

PROBLEMA. Mokomės gyventi rinkos sąlygomis. Bandome paklusti pasiūlos ir paklausos dėsniui, kurio esmė – paslaugų ir poreikių pusiausvyra, abipusiškai naudingas grįžtamasis ryšys tarp valstybės ir jos piliečių, menininkų ir jų sukurto produkto vartotojų. Pamiršę kūrėjo prigimties išskirtinumą, stengiamės pažvelgti į kūrybinio proceso rezultatą ne tik kaip į metafizinę savastį, bet ir kaip į vartotojui siūlomą paslaugą, kuriai būdinga estetinė, edukacinė, reprezentacinė, ekonominė ir kitos funkcijos. Šiuos sudėtingus uždavinius turėtų padėti įgyvendinti valstybės kultūros politika, apimanti valdymo, įstatymų (teisinių normų sukūrimo), finansavimo, informacijos veiksnius. Nagrinėjant naujus Lietuvos Respublikos įstatymus, darančius įtaką dailės funkcijų sklaidos ir grįžtamojo ryšio veiksmingumui, aiškėja, kad įstatymai yra vieniši, t.y. meninio gyvenimo tėkmė ir ją reguliuojantys nuostatai stokoja adekvatumo. Kur glūdi įstatymų vienišumo priežastys?

PRIEŽASTYS. Pilietinės visuomenės tradicijų stoka, įstatymų kūrimo ir funkcionavimo sistemos transformacija sietina su trūkčiojančia Lietuvos istorijos raida, sovietmečio palikimu. Totalitarinė sistema, suinteresuota ideologine kultūros žmonių parama, formavo socialinių privilegijų mechanizmą, o Maskvoje priimami nutarimai, adaptuoti vietinėje aplinkoje, buvo vykdomi prisitaikant, ieškant kompromisų. Tokioje aplinkoje klostėsi saviti valstybės, piliečių ir įstatymų santykiai, neparemti pilietinės visuomenės solidarumo principais, kai visuomenės gyvenimą reglamentuojantys įstatymai remiasi socialinio pobūdžio filosofiniais principais, kurie formuoja solidarumą. Jis pasireiškia kaip žmogaus individualumas bei socialumas ir byloja apie abipusius valstybės ir piliečių saitus bei įsipareigojimus. Rinkos santykiai negali plėtotis institucinėje ir teisinėje tuštumoje. Šiandien Prancūzijoje galiojančių kultūros įstatymų istorija siekia Paryžiaus Komunos laikus. Pas mus – vos dešimtmetį. Svarbiausios jaunų Lietuvos Respublikos įstatymų vienatvės priežastys – solidarumo ir grįžtamojo ryšio tarp įstatymų kūrėjų ir tų, kuriems jie skirti, stoka. Kokios to pasekmės?

PASEKMĖS. Naujų įstatymų leidybai būdingas skubotumas ir nesuderinamumas. 1990–1995 metais, pertvarkos ir reformų pradžioje, priimti įstatymai dabar naujai redaguojami, papildomi (pavyzdžiui, LR labdaros ir paramos įstatymas taisytas 1993, 1995, 1997, 1998, 1999, 2000 metais). Rimtų problemų kyla dėl kultūros įstatymų ir kitų valstybėje veikiančių įstatymų nesuderinamumo. Pavyzdžiui, kuriant monumentaliosios dailės kūrinius, kartais kūrybiniam procesui taikomos gamybinio proceso nuostatos. Pagal 1993 metų LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, PVM netaikomas muziejų, galerijų lankymui, nekomercinei leidybai, dailės ugdymui, tradiciniams dailiųjų amatų kūriniams, tačiau taikomas profesionaliosios dailės galerijose parduodamiems dailės kūriniams. Taigi dailininkas profesionalas šiandien moka dvigubą ar net trigubą PVM (pirkdamas gamybos priemones, samdydamas transportą, mokėdamas mokestį užkūrinių pardavimą).
Naujieji įstatymai pagal pobūdį ir paskirtį skirstomi į kultūros paveldo sritis reguliuojančius įstatymus, kultūros valdymą ir sklaidą reguliuojančius įstatymus ir kultūros organizacijų steigimą bei finansavimą reguliuojančius įstatymus.
Kultūros paveldo sritis reguliuojantys įstatymai apibrėžia vertybinius valstybės prioritetus. LR muziejų įstatymas (1995 06 08) apibūdina muziejų fondo statusą, nustato muziejų steigimo ir likvidavimo tvarką, muziejinių vertybių apsaugą ir apskaitą, muziejų finansavimą ir valdymą.
LR nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (1994 12 22) reglamentuoja nekilnojamų dailės kūrinių, priklausančių valstybei, savivaldybėms, religinėms organizacijoms bei privatiems asmenims, apsaugą ir tos apsaugos valstybinį valdymą.
LR kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (1996 01 23) nustato kilnojamųjų dailės kūrinių apsaugos valstybinį reguliavimą, apskaitą, saugojimą, finansavimą. Pastaruosiuose įstatymuose nužymėtos chronologinės ribos tarp antikvarinės (senosios) ir šiuolaikinės dailės, sukurtos per pastaruosius 50 metų.
LR meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatyme (1996 08 15), apibrėžiant dailininko kūrybinės veiklos vertę, sakoma: „Meno kūrėju laikomas asmuo, sukūręs meno kūrinių, kurių estetinė vertė yra pripažinta bent vienu iš šių būdų: 1) aukštos kvalifikacijos vertintojai (menotyrininkai, meno kritikai, meno kūrėjai) tuos kūrinius savo straipsniuose, recenzijose, studijose pripažino profesionaliu menu; 2) meno kūrinys buvo įvertintas tarptautine, nacionaline, meno kūrėjų organizacijos premija arba jos autorius tapo profesionalaus meno konkurso laureatu; 3) užpedagoginę veiklą asmeniui, kaip meno kūrėjui, buvo suteiktas pedagoginis mokslo vardas arba garbės vardas; 4) asmuo, teigiamai ir visapusiškai įvertinus jo kūrybą, yra priimtas į meno kūrėjų organizaciją“.
Lietuvoje vangiai klostantis rinkos santykiams, neorganizuojant galerijų mugių, šiuolaikinės dailės kūrinių aukcionų, sunku apibrėžti materialinę kūrinio vertę. Vartotojai labiausiai išskiria dailės kūrinio estetines, reprezentacines savybes, tačiau netraktuoja kūrinio kaip ilgalaikės investicijos objekto. Pagal LR finansų ministerijos bei Mokesčių inspekcijos nuostatus, dailės kūrinys materialinę vertę įgyja tik tapęs palikimu, t.y. kūrėjui mirus. Kūriniai, saugomi dailininkų dirbtuvėse, palikimo vykdytojų arba privačių asmenų, kolekcininkų namuose, nėra draudžiami. Privalomo draudimo nuostatos taikomos tik autoriui dalyvaujant tarptautinėse parodose, t.y. kai kūriniai pervežami ir eksponuojami kitose šalyse.
Kita aktuali meno rinkos problema – komercinis ir kultūrinis (elitinis, aukštasis, nekomercinis) dailės kūrinių, renginių statusas, kuris vis dar neapibrėžtas įstatymais, poįstatyminiais aktais, neminimas LR kultūros politikos nuostatų redakcijose (1994, 1997, 2000). Pastarųjų sąvokų juridinis įteisinimas segmentuotų dailės kūrinių rinką bei konkretizuotų tiek valstybinius, tiek labdaros ir paramos teikimo prioritetus. Taip Prancūzijoje kultūros plėtrą reguliuoja „nacionalinės vertybės“ sąvoka. Ji galioja nekomercinėje šiuolaikinėje dailėje, o ją remiančios ar perkančios organizacijos įgyja didesnes mokesčių lengvatas.
Kultūros valdymą ir sklaidą reguliuojantys įstatymai apibrėžia valdymo ir administravimo decentralizacijos nuostatas. LR Vyriausybės įstatymas (1990 03 22) nustato, kad už valstybės kultūros politikos įgyvendinimą yra atsakinga Kultūros ir švietimo (dabar Kultūros) ministerija.
Decentralizacijos įgyvendinimą apibrėžia LR vietos savivaldos pagrindų įstatymas (1990 02 12), suteikiantis vietos valdžios institucijoms galimybę koordinuoti kūrybinius procesus. Viena problemų formuojant regioninį šiuolaikinės dailės sistemos valdymą – trumpas tarybos, mero (treji metai) kadencijos laikas. Tai verčia vietos politikus ieškoti greitų ir matomų rezultatų, taigi ilgalaikiams projektams skiriama mažiau dėmesio. Kita problema – naujojoje (1999) Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje savivaldybės funkcijos skirstomos į privalomąsias ir funkcijas pagal įsipareigojimus bendruomenei, t.y. kultūros sklaidą galima remti arba neremti (pastaroji nuostata nepriteklių laikais, aišku, yra patrauklesnė).
LR biudžetinių įstaigų įstatymas (1995 12 07) įgalino Kultūros ministeriją reguliuoti kultūros įstaigų, išlaikomų iš valstybės lėšų, tinklo kūrimą, reorganizavimą bei finansavimo tvarką. Tai rimta problema, susijusi su senojo tipo dailės įstaigų atsinaujinimu bei prisitaikymu prie naujų rinkos sąlygų. Šiame procese valstybė, didelę dalį kultūros raidai numatyto biudžeto skirdama biudžetinių įstaigų išlaikymui, nesuformavo nei edukacinės, nei strateginės programos, kurią įgyvendinant jų vadovai, darbuotojai būtų supažindinami su nauja vadybos, rinkodaros sistema. Taip susidarė neadekvačios proporcijos tarp skiriamų subsidijų ir gaunamų rezultatų (didžioji biudžeto dalis skiriama pastatų eksploatacinėms išlaidoms, o ne projektams ar renginiams).
Kita opi problema – nėra kultūros darbuotojų kvalifikacijos atestavimo sistemos. Prioritetą teikiant įvairių projektų įgyvendinimui, kito meninių renginių organizavimo pobūdis, o biudžetinėse įstaigose nesusiformavo nauji kultūrinės veiklos vertinimo kriterijai, įteisinantys tiek seno, tiek naujo tipo darbuotojų patirties ir įdirbio socialinį statusą1.
Kultūros organizacijų steigimą ir finansavimą reguliuojantys įstatymai reglamentuoja organizacijų steigimo, registravimo, reorganizavimo tvarką, ekonominės veiklos galimybes, apibrėžia jų tipus, paramos teikimo sąlygas. LR įmonių įstatymas (1990 05 08) nustato įmonių rūšis. 1996 m. priimtas LR viešųjų įstaigų įstatymas supaprastino kultūrinių ne pelno organizacijų, viešai teikiančių paslaugas visuomenės nariams, veiklą, t.y. sudarė galimybę atleisti jas nuo PVM mokesčio. Šis įstatymas palankus komercine veikla neužsiimančioms dailės galerijoms, privatiems muziejams, specializuotoms dailės studijoms bei sudarė palankias sąlygas sociologizuoti privačias iniciatyvas, kai dominuoja ne visuomeniniai, o asmeniniai tikslai, t.y. keičiamas nevyriausybinių organizacijų socialinis statusas.
LR visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 02 02) reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų sektoriaus, kuris demokratinėje visuomenėje greta valstybinio ir privataus sektoriaus įgyja svarbias reguliavimo ir koordinavimo funkcijas, plėtrą. Kadangi besiformuojančioje rinkoje kūrybinės sąjungos prarado sovietmečiu turėtą socialinį statusą ir jų netenkino bendrosios pastarojo įstatymo nuostatos, 1995 metais susibūrusios į Lietuvos meno kūrėjų asociaciją jos inicijavo LR meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymą (1996 08 15), apibrėžiantį meno kūrėjų organizacijų veiklą, turtines teises ir valstybės paramą. Ilgainiui Lietuvos meno kūrėjų asociacija užėmė kultūrinių nevyriausybinių organizacijų veiklos erdvę (delegavo savo atstovus į Meno tarybą, visuomenines komisijas, skirstančias projektų, stipendijų subsidijas), sudėtingai priimdama į savo gretas naujai susikūrusias visuomenines organizacijas. Tai stabdo naujai susikūrusių organizacijų lygių galimybių principą dalyvaujant visuomeninėje veikloje.
Atskira problema – nedirbančių kūrybinių organizacijų narių, t.y. laisvųjų menininkų, socialinis statusas. Dailininko autorines teises apibrėžia LR autorinių ir gretutinių teisių panaudos įstatymas (1999 05 18). Autorines teises gina Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A, 1993), kuri sudaro sutartis su Lietuvos ir užsienio dailininkais. Lietuvoje galioja dailininkams palankus 13 proc. kūrybinių sutarčių apmokestinimo tarifas, tačiau perduodant įmokas valstybei nenumatyta sistema, įgalinanti dalį lėšų kaupti senatvės pensijai bei sveikatos draudimui. Laisvieji dailininkai, kaip ir visi kiti mūsų valstybės piliečiai, savanoriškai turi rūpintis savo socialinėmis garantijomis, mokėdami įmokas ligonių kasoms, sudarydami draudimo sutartis pensijai gauti (1994 11 17 Vyriausybės nutarimas Nr. 1039), ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms (1997 10 28 Vyriausybės nutarimas Nr. 1191). Tačiau minėtoje savanoriško draudimo sutartyje numatyta 10 proc. vidutinio darbo užmokesčio suma (apie 107 Lt kas mėnesį), atsižvelgiant į tik iš kūrybos gyvenančių dailininkų pajamų dydį bei reguliarumą, realiai nėra priimtina, t.y. sudaryti tokią sutartį dailininkai nėra suinteresuoti. Susidariusioje situacijoje trūksta dialogo tarp LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, ieškant galimybių sudaryti sąlygas laisviems dailininkams mokėti socialinio ir sveikatos draudimo įmokas su pertraukomis ir nustatant adekvačias dailininkų pajamoms įmokų sumas (įstaigų veikla, stipendijos, nacionalinės premijos, projektai, šiuolaikinės dailės kūrinių įsigijimas pastarąjį penkmetį nevykdomas).
Papildomą kultūros organizacijų finansavimą greta biudžetinio reglamentuoja LR labdaros ir paramos įstatymas (1993, 1995, 1997, 1998, 1999, 2000) ir LR kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymas (1998 10 08), pagal kurį 2 proc. akcizo užprekybą alkoholiu ir tabaku skiriama kultūros ir sporto projektams subsidijuoti. Daugiausia diskusijų visuomenėje sukėlęs LR labdaros ir paramos įstatymas dabar sudaro galimybę tiesiogiai, o ne centralizuotai (1999 m. redakcija) teikti labdarą ir paramą, kurios suma nėra apmokestinama. Tačiau kad naujasis įstatymas taptų mūsų kūrėjų bendruomenės ir visuomenės solidarumo pavyzdžiu, būtinos šios retai minimos prielaidos: valstybės apibrėžti vertybiniai kultūros prioritetai ir potencialių paramos gavėjų pastangos. Labdara ir parama įmanoma tik esant abipusiam suinteresuotumui, t.y. grįžtamajam ryšiui.
Didžiojoje Britanijoje visuomeninės paramos pradžia siekia XVII a., kai viešosiose ligoninėse aukštuomenės savanorės padėdavo slaugyti ligonius. Pamažu klostėsi socialinės ir kultūrinės paramos sistema. Jos pagrindą sudarė rėmėjų valdyba, koordinuojanti tikslingą paramos naudojimą, o verslo pasaulio suinteresuotumą teikti paramą skatino mokesčius mažinantys įstatymai. Grįžtamuoju ryšiu pagrįsta sistema sudarė galimybę verslo žmonėms pasijusti kultūrinės, socialinės aplinkos kūrėjais, o gaunantiesiems paramą – pažinti verslo pasaulio dėsnius. Paramos laukiančios Lietuvos dailės įstaigos ir organizacijos, deja, nebando taikyti šio modelio savo veikloje. Vargu ar galima prognozuoti gausią labdarą ir paramą be gavėjų pastangų.

PROGNOZĖS. Įstatymai ir toliau Lietuvoje liks vieniši, o meninis gyvenimas tekės sava vaga tol, kol visuomenėje nesusiformuos solidarumo principai, paremti grįžtamuoju ryšiu tarp valstybės ir piliečių, menininkų ir jų sukurto produkto vartotojų, t.y. kol neatsiras naujas įstatymų leidėjų ir tų, kurie tais įstatymais vadovaujasi, požiūris į straipsnyje analizuotas problemas.

Į TURINĮ
ATGAL