dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Antanas Mončys.
Begalinis.
Medis, ilgis 540, 1970

Antanas Mončys.
Sostas.
Medis, 196x57, 1985

Antano Mončio kūrinių ekspozicija A.Mončio name-muziejuje Palangoje


Antanas Mončys
(1921–1993)

Viktoras Liutkus

Palangos miestas 1991 metais tapo turtingas: mažai kam iš anuometinės jos valdžios vyrų žinomas paryžietis Antanas Mončys (o iš tiesų – išeivis iš netolimo Mončių kaimo) dovanojo miestui savo keliolikos metų kūrybą: skulptūras, tapybą, koliažus, kaukes, piešinius. Parvežti į Lietuvą kūriniai, jų parodos Vilniuje ir Kaune 1992 ir 1993 metais, o 1999-aisiais Palangoje įkurti A.Mončio namai-muziejus su nuolatine kūrinių ekspozicija visam laikui įtvirtino mūsų dailės nūdienoje šią neeilinę meno figūrą.
Gyvybė, energija, skausmas, pokštas, aistra, ramybė, erotika, praeitis, ilgesys yra dailininko kūrinių dvasios. Medis, akmuo, skarda, popierius, šiferis, kaulai, plastmasė, molis, bronza, švinas, terakota, alebastras yra šias dvasias įforminančios materijos. Jeigu ieškotume abiejų pradų šaltinio, reiktų pasisukti į gamtą. Iš jos Mončys pasisėmė skulptūroms formas, erdves, tūrius, gamta sujungė visus kūrybos dėmenis. Čia jis stoja į vieną gretą su H.Moore’u ir C.Brancusi.
Kelių dešimtmečių kūryba, pasklidusi po pasaulį, iš tiesų įspūdinga, daugiašakė, įvairi. Išeivijos spauda rašė apie autorių dažniausiai perpasakodama prancūzų, italų, amerikiečių, belgų kritikų išsakytas pagiriamąsias mintis. Kas jis buvo tuomet lietuvių dailei, patiems lietuviams, dar nelabai išaiškėjo. Mūsų parodose Mončio kūrinius teišvydome tik 1989 m. pirmojoje išeivijos dailės parodoje. Tad pastarasis dešimtmetis yra ir susipažinimo, ir Mončio naujo atradimo laikas. Tomo Sakalausko knyga „Ketvirtoji dimensija“ (1998) jau plačiau pravėrė vartus, ypač į dailininko minčių pasaulį.
Sustokime ir mes šalia šio žemaičio skulptūrų. Ką sako jų masės, ertmės, siluetai? Kaip sugyvena dvasios ir materijos, kas šmirinėja medžio kilpose, linkiuose, mazguose, įneria ir išnyra pro kiaurymes?

Gajumas
Apie Mončio skulptūrų gyvastingumą (pakilimą iš leisgyvės būklės) ir gyvybiškumą (gebėjimą galynėtis) gražiai yra pastebėjęs kolega Alfonsas Andriuškevičius, siedamas tai su jo „skeletiškomis“, „kaulėtosiomis“ iš medžio skaptuotomis ažūrinėmis formomis.
Tačiau pamėginkime plėsti ribas. Juk, kaip bebūtų, viskas, kas dar galynėjasi ar kapstosi iš leisgyvės būsenos, yra (dar tebėra) nepasiduodanti gyvybė. Mončio skulptūros – gajos! Jos vitališkai „kabinasi“ į erdvę arba susiurbia pastarosios jėgas – viena forma brinksta, išauga iš gretimos, o nenutrūkstama medžio linija rinkiais vyniojasi aukštyn (kaip gražiai tai padaryta „Žonglieriuje“, 1980, ar „Ritmuose“, 1961). Impulsyvi, lyg branduolio energijos jėga išsiskleidžia formų junginiuose, ne vienam jų gali pritaikyti augmeniui tinkančius apibūdinimus: vešlus, nokstantis, kibus, vijokliškas. Ir „grandinių“ skulptūrose sukibę rinkiai liudija šios energijos gajumą, o galimybė įvairiai sudėlioti šių rinkių mazgus – neįveikiamą skulptūrų dvasių ir materijų (šiuokart – medžio) sąryšio jėgą. Skulptūrų dydžiai neturi reikšmės: neaukšta skulptūrėlė savo masių formomis plūsteli į erdvę vitališką jėgą („Mūza“, 1956, bronza, h 19). Gajumas – kaip pirmykščio kūrybos prado (Mončys itin mėgo ir vertino civilizacijos dar nepaliestą kūrybą), atsparumo aplinkai, užsispyrimo ženklas. Kaip kūrėjo charakteris.

Erotika
Taip, iš daugelio Mončio darbų dvelkia neslepiama erotika. Sukurta ir taip pavadintų darbų („Erotika I, II“). Moterų kūno siluetai („Siluetas II“, 1980) arba patraukliosios jų kūno dalys kaukėse-švilpiuose („Didysis švilpis“, 1985). Falo formos švilpiai. Vyriškoji vertybė puošia „Maršalo“ skulptūrą, jos užuomina „kaulėtosiose“ skulptūrose („Skeletas“, 1975; „Skeletas II“, 1977). Ne be erotinio „pamušalo“ ir kiaurymių bei apimlių medžio tūrių kompozicijos, kurios siūlo įvairias galimybes keisti jų tvarką (pvz., „Perkomponuojama skulptūra“, 1985). Net į „Katedrą“ (1965), lyg ir tabu motyvą, žvelgdamas ir narstydamas jos sąrangą, negali nepastebėti, kaip šelmiškai šauna aukštyn pro angas katedros bokštas…
Bet tik tiek. Mončio plastikos energija šiuo atveju nubrėžia ribas ir pristabdo „erotikos“ asociacijas. Skulptūros – subtilumo ir elegancijos pavyzdys, be jokios bravūros ar perdėtų efektų. Dažną kartą erotika kyšteli kaip pokštas, intriga, valiūkiškas formos elementas. Autorius atsiskleidžia kaip prancūzų meno ir kultūros aplinkos žmogus, menininkas, puikiai jaučiąs meno kalbos specifiką ir jos privalumus. Vertinimas šiuo atveju paprastas: tai, kas žmogui nesvetima, kas jam gyvybiška, įgimta, skulptūrų formose atsiskleidžia su šios prigimties ženklu.

Ramybė
Pirmas skulptūrų įspūdis: ramybės būsenų raiška Mončiui nebuvo labai svarbi ar reikalinga nuotaikoms įforminti. Ji yra lyg kiek atokiau nuo kertinių Mončio skulptūros savybių: energijos, gajumo, judesio, vidinės jėgos. Tačiau ilgėliau pastovėjęs prie Mončio skulptūrų imi jausti, kad, net nedominuodama plastiniu pavidalu, ramybė vis dėlto yra nuolatinė kūrinių palydovė, įaugusi į siluetus, veidus, rankų judesius. Žinoma, čia pat ir kiti „ramybę“ papildantys apibūdinimai: santūrumas, paprastumas, tyla. Net švelnumas, kai regi lėtą ir tokį jaukų angelo sargo rankos dėjimą ant vaiko peties („Angelas sargas“, 1962). Arba „Paukštė“ (1974) – gražus ramios, abstrahuotos plastikos pavyzdys. Ką jau bekalbėti apie į sunkias mases sugulusį, savyje sukauptą ir nugrimzdusį į tylą „Ramybės kalną“ (1964).

Skausmas
Pirmiausia pasakytina: tai, ką paprastai kaip skausmo išraišką aptinkame atitinkamoje ikonografijoje, ypač religinėje, Mončio darbuose sunkoka įžvelgti. Be abejo, viena ar kita tema (tremtis, mirtis, kryžiaus keliai) turėjo įtakos pačių motyvų pobūdžiui, tačiau plastiniai skausmo pavidalai juose neišvirtę į kraštutines fizinės įtampos formas. Nukryžiuoto Kristaus figūrėlės, Kristaus veido motyvai rodo, kad skausmas labiau „susigėręs“ į figūrų vidų, rankų, galvos, kūno padėtį, veido išraišką. Lano miesto Šv. Marcelijaus bažnyčios Kryžiaus keliai (Stacijos, 1952), sunertos rankos Mončių antkapio paminkle čia geriausi pavyzdžiai.

Pokštas
Kenčiantis žmogus būna ir žaidžiantis. Mončys turėjo subtilų humoro jausmą, mokėjo rasti žaismingų plastinių apibūdinimų. Pokštas, taiklus atributas koliažuose ar kai kurios detalės skulptūrose, ypač kaukių (ličynų) kūryba, vaidinimas ir teatrališkumas jam nesvetima. Antai „Maršalas“ su asambliažine pakabučių, ordinų atributika, svastikomis ir sovietiniais simboliais, kaulų ir blizgučių deriniais, su dantyta gyvulio puskaukole – puiki rangų ir valdžios parodija. Arba iš stovinčios moters figūros padaro raidę („A“, 1953). Dailininko gebėjimas žaisti linijomis, faktūromis, simboliais, brėžti vaizdo ir teksto alegorinius ryšius (naujametiniai sveikinimai, improvizacijos, taip pat O.Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ knygos teksto puošyba), įvairiausių buities rakandų, daiktų panaudojimas kūryboje perša mintį apie jo atvirumą aplinkai, apie žaismingo improvizatoriaus talentą.

Susijungimai
Mončio kūryboje dvasios ir materijos susijusios, įaugusios viena į kitą, susipynusios, pozityvas turi negatyvą (gyvybė – mirtį, judesys – ramybę, garsai – tylą, tūriai – erdves, veidas – kaukę, pokštas – rimtį, skausmas – juoką ir t.t.). Net jo kūrybos kelio pradžia (Kryžiaus kelio stacijos) ir pabaiga (kaukės) atsiduria šalia, kaip viena kitą papildančios opozicijos. Visa, iš ko jis kūrė savo skulptūras, organiškai sutapo su daromo darbo dvasiomis.
Tikriausiai tik vienu požiūriu Mončiui nepavyko jungtis: nepavyko jo kūrybai „sukibti“ su meno rinka, komercine aplinka ir įvairiais būdais pelnyti pripažinimą. Paryžiuje menininkas liko vienišas kaip ąžuolas jo gimtajame kaime.
Bet nuo to kūryba nepralaimėjo.

Į TURINĮ
ATGAL