dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Algimantas Švėgžda.
Autoportretas.
Litografija, 53x42, 1985

Algimantas Švėgžda.
Tibeto piemenims.
Popierius, akvarelė, 36,5x51, 1991

Algimantas Švėgžda.
Tibeto piemenims.
Popierius, akvarelė, 36,5x51, 1991


Algimantas Švėgžda
(1941–1996)

Laima Laučkaitė

Prieš porą metų važiuojant per Vokietiją mane sužavėjo pakelių vaizdai: stačios kalvos, apaugusios miškais, jų šiltos rudeninės spalvos, vaiski faktūrinė mozaika. Jie atrodė kažkur matyti. „Visai kaip Švėgždos peizažuose“, – šūktelėjau atsitiktiniam bendrakeleiviui, Vilniaus dailės akademijos studentui. Šis kiek sutriko, prisipažino Švėgždos darbų neįsivaizduojąs. „Juk neseniai Šiuolaikinio meno centre vyko didžiulė jo retrospektyva, ar nematei?“ – nustebusi klausinėjau, o jis taktiškai, bet nesėkmingai bandė kažką prisiminti. Turbūt dėsninga, kad aštuntojo–devintojo dešimtmečio dailės žvaigždės šiandien jau primirštos, – toks jau permainingas yra pripažintųjų likimas. Lieka tik kūriniai ir prisiminimai.
Algimantas Švėgžda buvo charizmatinė asmenybė: ramus, racionalus, elegantiškas, toks, dėl kurių moterys pameta galvas, vienas savo kartos lyderių, organizatorių, idėjinių vadų. Tuoj po Vilniaus dailės instituto baigimo jam pavyko atgaivinti LTSR Dailininkų sąjungoje Jaunųjų dailininkų susivienijimą, kuriam vadovavo 1969–1976 metais. Dabar, kai toks darinys nebeegzistuoja, sunku suvokti, ką jis reiškė sovietmečiu: tai buvo viena iš nedaugelio užuovėjų, kurios priedangoje buvo galima „eksperimentuoti“. Įtakingo Dailininkų sąjungos veikėjo profesoriaus Kazimiero Morkūno remiamas, Švėgžda sugebėjo laviruoti tarp ideologinių, organizacinių draudimų, suvaržymų ir rengti susivienijimo narių – jaunųjų dailininkų parodas. Kai ateityje bus parašyta to meto dailės istorija, paaiškės, kad būtent šiose ekspozicijose pasirodė naujieji lietuvių dailės ieškojimai. Tos parodos rengtos legaliai, tačiau vykdavo neįsivaizduojamuose užkampiuose, norint jas pamatyti, reikėjo nusitrenkti į Naujosios Vilnios ar kokio Kauno fabriko kultūros namus, nes to, ką galėjai jose išvysti, neįsileido Dailės parodų rūmai. Kartu su keliais vienminčiais, talentingais tapytojais Arvydu Šalteniu, Algimantu Kuru, Kostu Dereškevičiumi jis įkūrė ir „keturių“ grupę, pirmąją sovietiniais metais neoficialią grupę, nuolat rengusią savo kūrybos parodas.
Toks pat novatorius, apeinantis kliūtis, Švėgžda buvo ir kūryboje: jis net sugebėjo pritaikyti poparto stilistiką socrealizmo tematikai. Jo paveikslai „Kolūkio mechanizatoriai“ (1974), „Studentai kolūkio talkoje“ (1973) stebina vaizdo kūrimu soliarizuotos nuotraukos principu, ryškiomis, plakatiškomis spalvomis, organinių pop formų stilizacija. Šiandien beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip šie dekoratyvūs, bemaž „psichodeliniai“ darbai buvo apdovanoti net Visasąjungine komjaunimo premija 1976 metais.
Apie 1977 metus Švėgžda susidomėjo nauja kryptimi – hiperrealizmu, pradėjo tiksliai ir nuosekliai studijuoti daiktų formas, – o tai tapybiškumą, spontaniškumą vertinančiai lietuvių tapybai buvo visiškai svetima. Per hiperrealizmą, efektingą išorės fiksavimo stilių, jis išėjo į klasikinę realistinę tradiciją, vizualinį daikto kontempliavimą. Pradžioje tapė atsitiktinius daiktus – džinsus, kėdes, sportbačius, dirbtuvės fragmentus, tačiau ilgainiui perėjo prie kasdieninių daiktų, turinčių gilesnę prasmę.
Ryškiausiai atsimenu Švėgždą iš vieno parodos aptarimo Vilniaus dailės institute aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Neoficiali, neakademinė kūryba anuomet buvo įteisinta studentų mokslinės draugijos veiklos rėmuose: instituto koridoriuose draugija rengdavo laisvos studentų kūrybos parodas, kuriose šmėkštelėdavo skandalingi darbai, uždarame rate vykdavo ir karšti jų aptarimai. Tąkart buvo diskutuojama apie vieno tapybos studento paveikslus: darbus pristatė pats autorius, kaip meno istorijos specialybės studentė kalbėjau ir aš, priekaištavau, jog tapytojas domisi tik meninės formos dalykais ir yra absoliučiai abejingas tam, ką vaizduoja. Tokia „formalistinė“ laikysena buvo tipiška jaunųjų dailininkų nonkonformizmo išraiška. Po to šnekėjo tuometinis Filosofijos katedros dėstytojas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas – impozantiška povyza, nors tąkart ir be degtuko tarpudantyje – besąlygiškai palaikė tapytojo poziciją, ją gynė ir keli tapytojo bendrakursiai. Jau pasijutau beviltiškai nieko nesuprantanti (įrodymas menotyrininkėms, kad jos nieko apie meną nenutuokia, buvo mokslinės draugijos aptarimų „sudedamoji“ dalis, kažkodėl ypač mėgta skulptorių). Ir tuomet prabilo Piešimo katedros dėstytojas Švėgžda, – kaip visuomet tyliai, ramiai, argumentuotai. Netikėtai jis palaikė mano pusę, kalbėjo apie pasirinkto motyvo ar temos svarbą. Tik dabar aš suprantu, kad jis kalbėjo apie tai, kas jam rūpėjo, apie savo atrastą naują santykį su vaizduojamu objektu, su daiktu, kurį dailininkas prisijaukina, su kuriuo susigyvena, bendrauja savo kūryboje. Kalbėjo, kad kūrinyje dailininkas turi ne save, ne savo individualų braižą ar stilių demonstruoti, o prisiliesti prie gilesnių būties klodų. Tąsyk viso to suprasti ir negalėjau, bet man užteko pajusti, kaip sparnai šlama už nugaros: juk Švėgžda jaunimui buvo didelis autoritetas ir jo palaikymas buvo daugiau nei svarbus.
Tuomet dailininkas jau buvo atradęs tolesnį kūrybos kelią. Paskui prasidėjo inkstų liga, jis išvyko gydytis į Vakarus, nuo 1982 metų iki mirties 1996 metais gyveno Berlyne. Jaunystėje Švėgžda buvo ištroškęs meno naujovių, tačiau kai subrendęs pateko į Vakarus, žavėjosi Renesanso meistrais, mažaisiais olandais, Rembrandtu. Jis paniro į Rytų filosofiją ir darėsi guru, išminčiumi, per meną kontempliuojančiu pasaulį. Su Lietuvoje likusiais dailininkais bendravo laiškais, tarsi mokytojas, sekantis visas čia vykstančias permainas ir gyvenantis jomis. Vokietijoje akvarele, pastelėmis, pieštuku sukūrė žymiuosius ciklus: „Išminties ieškojimas“ (1980–1984), „Pokalbiai su daiktais ir žmonėmis“ (1984), „Tibeto piemenims“ (1991), „Rudens meditacijos“ (1993) ir kitus, kurių „veikėjas“ tėra vienas ar keli gamtos daiktai – vaisius, sėkla, šakelė. Ilgai, jautriai piešti iš natūros, izoliuoti didelėje tuščioje erdvėje, jie skleidžia meditacijos ir ramybės aurą, perkeliančią anapus laiko ribų.

Į TURINĮ
ATGAL