dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Heinzas-Hermannas Jurczekas (Vokietija).
Decricated to the People of Tunxi.
Mišri technika, 220x400, 1998


Heinzas-Hermannas Jurczekas (Vokietija).
Decricated to the People of Tunxi.
Mišri technika, 220x400, 1998

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė.
Tapytojo istorijos.
Mišri technika, 151x71, 2000

Eimutis Markūnas.
Ornamentas nr. 4.
Metalas, audeklas, emalis, aerozolis, 100x132, 1997

Takako Saito (Japonija).
Charlote Morman mažoji muzikos dėžutė.
Objektas, 136x53x34, 2000


Didžioji Diuseldorfo dailės paroda

Raminta Jurėnaitė

Besibaigiant 2000-iesiems ir prasidėjus 2001-iesiems Vokietijos dailės parodų panoramoje svarbiausias ir didžiausias renginys buvo kasmetinė Didžioji Šiaurės Reino-Vestfalijos Diuseldorfo dailės paroda, kurioje nuo 1996 metų dalyvauja ir lietuvių dailininkai.
Ši paroda turi šimtmečio senumo tradicijas, puoselėjamas iki šių dienų. 1900 m. Diuseldorfe įkurtas dailės parodų rengimo susivienijimas, kuris tais pačiais metais miesto centre pradėjo statyti pastatą, skirtą dailės parodoms (Kunstpalast). O 1902-aisiais jame jau vyko pirmoji paroda. Nuo pat pradžių šių parodų rengėjai siekė suteikti galimybę pasirodyti savo laiko dailininkams iš visos Vokietijos ir kitų šalių. Šios parodos atspindėjo tiek dailės raidą, tiek ir šalies istoriją. Tačiau pažangias pradžios idėjas keičia sunkūs nacistinės diktatūros metai. 1938-aisiais Diuseldorfo Kunstpalast rūmuose Reicho propagandos vadovybė surengė „išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodą. Po šio smūgio ankstesnė progresyviųjų parodų tradicija buvo atgaivinta tik 1951 metais.
1978-aisiais atkuriamas Dailės parodų rengimo susivienijimas, kuris kiekvieną žiemą rengia didelę tradicinę parodą. Kitų gausių parodų fone ši Šiaurės Reino-Vestfalijos paroda išsaugojo unikalią specifiką, susijusią su jos atsiradimo tradicija. Tai paroda, kurią inicijuoja ne muziejininkai, dailės kritikai ar kuratoriai, o patys dailininkai, kurie ją ir organizuoja. Skirtingai nei kitose parodose, čia siekiama parodyti kuo įvairesnį kūrėjų ir jų meninių ieškojimų spektrą, kurio neriboja temos, stiliai, mediumai, žanrai ar kartos. Atgaivinus renginį, nuo 1951 metų ilgą laiką dominavo tradicinės vaizduojamosios dailės sritys – tapyba, skulptūra, grafika. Vėliau, nuo 1994-ųjų, kasmetinėje parodoje šalia šių sričių vis daugiau imta eksponuoti objektų, instaliacijų, fotografijų bei videomeno. Šiandien visos išraiškos priemonės ir technologijos čia atstovaujamos lygiateisiškai.
Ilgą laiką Didžiosiose Diuseldorfo parodose dominavo Šiaurės Reino-Vestfalijos regione gyvenančių ir kuriančių dailininkų darbai. Diuseldorfo dailės akademijos šlovė ir trauka lėmė, kad čia ne tik atvyksta studijuoti, bet ir lieka ilgesnį laiką kurti ar net nuolat gyventi vis daugiau dailininkų iš kitų šalių, ypač iš Azijos. Šiuolaikinės Vokietijos centrų multikultūriškumas įtaigiai atsispindi ir Didžiojoje Diuseldorfo parodoje.
Pastarąjį postūmį lėmė, kad nuo 1993 m. Dailės parodų rengimo susivienijimui ėmė vadovauti Heinzas-Hermannas Jurczekas. Į kasmetines parodas jis kviečiasi vis daugiau svetimtaučių menininkų, kuriančių šiame regione, ypač iš Azijos šalių, bei kaimyninių valstybių – Olandijos, Danijos ir Belgijos – dailininkus. Nuo 1994 m. Jurczekas inicijavo naują tradiciją – į šią milžinišką parodą įtraukti ir kviestinių šalių ekspozicijas (1994 m. eksponuota Varšuvos ir Krokuvos dailininkų kūrinių kolekcija, 1995 m. – Kinijos, 1996 m. – Danijos, 1997 m. – Lietuvos, 1998 m. – Norvegijos, 1999 m. – Korėjos, 2000 m. – Estijos). Šiame cikle ypač reikšmingos buvo Kinijos, Korėjos ir Danijos menininkų darbų parodos.
1995-aisiais pakvietęs 69 šiuolaikinius kinų dailininkus su gausia ir įvairiapusiška kolekcija, parodos organizatorius buvo savotiškas pionierius Vakaruose, išpranašavęs po kelerių metų didelėse bienalėse, festivaliuose, muziejuose ir galerijose prasidėjusį šiuolaikinio kinų meno bumą. 1999 m. surengta Korėjos šiuolaikinio meno apžvalga taip pat buvo retas reiškinys Vokietijos parodų panoramoje. Kolekcija įtaigiai parodė, koks skirtingas ir įvairus šiandien yra industrinių Azijos šalių menas. Kartais jis provokuoja labiau nei nedrausmingi jaunieji britai. Pavyzdžiui, jaunos korėjietės dailininkės In Sooh Yu akcija „Konservuotas identiškumas“: šaldytuve su permatomom durelėm autorė sėdėjo nuoga po šaldymo kamera, kuri buvo pilna naudotų prezervatyvų, pilnų spermos. Tokią moters vaidmens visuomenėje padėtį kritikė Susanne Schulte interpretavo kaip „negatyvią genetinės ir seksualinės determinacijos utopiją“.1  Visai kitokį Vakarų avangardo ir postavangardo santykį atskleidė Keun Bae Song savo skulptūroje „Šilko kelias, stebuklo fenomenas“ ir Park Sooh He žakardo technika atliktoje sieninėje kompozicijoje „Nuostabus Seulas“. Abu autoriai Vakarų minimalizmą, opartą ar naująją tapybinę abstrakciją suvokia ir transformuoja netradiciškai praturtindami senosios Korėjos kultūros simboliais, įvaizdžiais, technologijom ir ornamentika. Pavyzdžiui, Keun Bae Song2  korėjietišką juodą Nampo granitą inkrustavo spalvintu molio šiferiu. Dvylika juodų poliruotų akmenų tarsi apvejami spalvotom gijom ir tampa skausmingo Korėjos perskyrimo į dvi šalis įvaizdžiu. Pasak Korėjos dailės kritiko Jaesuk Ko, „šį kūrinį galima suvokti kaip istorijos vartus, užkurių atsiveria skausmo, pykčio, nusivylimo ir nusiminimo pragaras“.3 
Danų paroda naujų vardų ir teritorijų požiūriu nebuvo tokia sensacinga. Jos privalumas glūdėjo ypatingai reprezentacinėje kolekcijoje, kuri aprėpė danų dailę nuo 1945 metų iki šių dienų. Buvo parodytas gausus šiandien jau moderniosios dailės klasika tapusių COBRA grupės narių Asgero Jorno, Egilo Jacobseno, Henry Heerupo kūrinių rinkinys. Šalia Richardo Mortenseno tapybos abstrakcijų eksponuotos koloristiškai gestiškos Pero Kirkeby drobės ir konstruktyvistinės Roberto Jakobseno skulptūros. Be minėtų garsenybių, buvo pristatyti ir kol kas užDanijos ribų mažiau žinomi vyresni ir jaunesni tapytojai, skulptoriai bei grafikai (Morgens Balle, Michaelis Kviumas, Kehnetas Nielsenas, Palle Nielsen, Larsas Rainas), atstovaujantys skirtingoms grupėms ir meniniams ieškojimams. Ir vis dėlto šioje danų meno įvairovėje galima buvo rasti tam tikro bendrumo, kurį taikliai apibūdino kritikas Thomas Fechneris-Smarsky: „Tai yra menas, kuris visada perauga į tai, kas nemalonu ir grasina. Tai AIDS ir genų inžinerijos laiko menas. Grįžtama prie pradinio klausimo, kurį sau ir menui iškėlė Asgeras Jornas ir jo bendražygiai. Paprasto klausimo, kas gi yra žmogus?“
Kai 1997 metais šio straipsnio autorė Didžiosios Diuseldorfo parodos rengėjų buvo pakviesta sudaryti lietuvišką kolekciją, jai teko atsižvelgti į jau susiklosčiusią renginio tradiciją ir į tai, kad šiuolaikinė lietuvių dailė šiame Vokietijos regione dar nebuvo rodyta. Atrenkant dvidešimties skirtingų kartų dailininkų 70 kūrinių (tapyba, skulptūra, objektai, instaliacijos ir fotografijos), siekta parodyti ir lietuviškos dailės sąlytį su Vakarų meno raida, ir jos regioninį savitumą. Ši paroda sulaukė palankių atgarsių Diuseldorfo spaudoje.
Kolekcijoje buvo akcentuotas lietuviškos neoekspresionistinės tapybos savitumas, pasižymintis polinkiu į mitus ir ritualus, subtiliai jungiantis kilnius ir groteskiškus pradus (Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras, Ričardas Vaitekūnas, Vygantas Paukštė, Jurga Barilaitė). Šalia parodyta ir romantinė kontempliatyvios abstrakcijos linija (Rūta Katiliūtė, Dalia Kasčiūnaitė). Daug dėmesio ekspozicijoje buvo skirta ir postkonceptualioms tendencijoms, objektams ir instaliacijoms. Sudėtingą santykį tarp skulptūros ir objekto bei archajiško ir urbanistinio pradų įtaigiai demonstravo Mindaugo Navako ir Vytauto Žaltausko geležies skulptūros. Kiti autoriai savo objektuose ir instaliacijose labiau reagavo į kasdieninio gyvenimo politines ir socialines realijas, operuodami tikrais radiniais ir nepatvariomis medžiagomis (pvz., Artūras Raila, Audrius Novickas, Gintaras Makarevičius, Arūnė Morkūnaitė).5 
Lietuviškos kolekcijos sėkmė lėmė ir tolesnį šeimininkų dėmesį mūsų dailei. Didžiojoje Diuseldorfo parodoje kasmet kviečiama dalyvauti po nemažą būrelį lietuvių autorių.6  1999 m. Diuseldorfo dailininkų susivienijimo skiriama kasmetinė paskatinamoji premija jaunam autoriui buvo įteikta Astai Rakauskaitei. Jos kūryba tvirta, žemiška ir drauge trapi bei kupina fantazijos. Aiškiai atidalintuose spalvotų medžio raižinių „laukuose“ išdėstyti lakoniški ženklai, kuriuose abstrahuojami antropomorfiniai ir zoomorfiniai motyvai bei tekstų nuotrupos. Lapidarios formos ir ryškios spalvos perteikia dramos, erotikos ir paslapties pojūtį. Toje pačioje 1999-ųjų parodoje buvo pastebėti ir įtaigūs Arūno Vaitkūno paveikslai – ekspresyvūs, tirštos faktūros bei jautraus, duslaus kolorito, perkeliantys žiūrovą į nepakartojamą jo tapybiškų laiptinių, lauko virtuvių ir vištidžių interjerų atmosferą.
Didžiausia visoje Vokietijoje 2000-ųjų Diuseldorfo dailės paroda savo apimtimi lenkė visas ankstesnes. Parodai skirtame 10 tūkstančių kvadratinių metrų plote 418 dailininkų eksponavo apie 1000 kūrinių. Parodoje dalyvavo kviestiniai autoriai, kuriuos pagal atsiųstas skaidres konkurso tvarka atrinko žiuri, sudaryta iš dailininkų ir muziejininkų. Renginį finansuoja Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valdžia ir Diuseldorfo miestas, o dalį lėšų sudaro procentai, gaunami pardavus kūrinius parodoje, bei lėšos iš reklamos, bilietų, parduotų katalogų ir dalyvių įnašų. Taip valstybės parama derinama su pačių dailininkų šiam tikslui uždirbamom lėšom.
Paroda pasižymi tendencijų, mediumų ir ieškojimų įvairove. Čia galima rasti tai, kas dominuoja didelėse tarptautinėse parodose, meno mugėse, galerijose, ir tai, kas gimsta ir plėtojasi atokiau nuo oficialiai pripažintų meno centrų. Galbūt tai ir yra paslaptis, traukianti gausią publiką – ir kolekcionierius, ir visus besidominčius šiuolaikine daile.
Diuseldorfo ekspozicijoje „sugyvena“ figūrinė ir daiktinė tapyba, abstraktus ir realistinis ekspresionizmas, lauko tapyba bei konstruktyvistinės ar neo-geo kompozicijos. Ansambliažai, objektai, kurių ištakos slypi fluxus judėjime ar poparte, eksponuojami šalia gausių fotografijų ir videomeno kūrinių, kurie savo ruožtu gyvuoja greta performansų, kinematografijos ar dokumentalizmo.
Kiekvienais metais Dailės parodų rengimo susivienijimo taryba skiria vieną pagrindinę premiją. Šį kartą ji įteikta 1929 metais gimusiai japonų dailininkei Takako Saito, kuri nuo 1979-ųjų gyvena ir kuria Diuseldorfe. Viena iš fluxus judėjimo pradininkių, akcionistė ir objektų bei multiplių kūrėja, Takako Saito išsaugojo savo ankstyvosios kūrybos žaidybinę, sąmojo kupiną dvasią, kaskart rasdama būdų, kaip savitai pritaikyti japoniškos taikomosios dailės ir papročių charakerį. Ji išradingai kuria iš paprasčiausių medžiagų, naudodama taktilines jų savybes. 2000-ųjų parodoje Takako Saito žiūrovui pasiūlė pačiam pasidaryti knygyną ar kolonijinių prekių parduotuvėlę, kaip neišsemiamos veiklos ir objektų kombinacijų galimybę.
Kitas autorius – Georgas Meisneris instaliacijoje „Albenga – šulinys“ taip pat netradiciškai jungia piešinius ir skulptūrinius objektus. Tačiau jam nebesvarbus Takako Saito akcionistinis ir fluxus dvasiai būdingas aktyvus dialogas su žiūrovu. Chaosą ir tvarką čia diktuoja tik pats dailininkas. Panašiai elgiasi ir Rolfas Nickelis7 , kurdamas kinetinį elementą slepiančias sienines kompozicijas iš metalo vielos, arba Victoras Bonato savo ironiškuose objektų rinkiniuose.
Parodoje buvo daug kūrinių, susijusių ir su konkrečiomis, visuomenei aktualiomis realijomis. Pavyzdžiui, senųjų Diuseldorfo dailės rūmų charakterį naikinančią rekonstrukciją ir triukšmingą, vis naujom nesibaigiančiom prašmatniom statybom atnaujinamą Diuseldorfo miesto ritmą taikliai ir ironiškai parodijuoja Klausas Richteris akcionistinėse fotografijose ir videofilmuose. Reino-Vestfalijos industriniai regionai maitina ir Heinzo-Hermanno Jurczeko8  kūrybą. Jis atsiremia į konstruktyvistinės tapybos tradiciją, bet atsisako jos reduktyvumo. Todėl čia svarbu ne tik plokštuma, bet ir erdvinės projekcijos, taip pat dinamiški organiško ir neorganiško, švelnaus ir rėkiančio, harmoningo ir chaotiško pradų susidūrimai. Tapybiškumas jungiamas su koliažais ir kaligrafiniais elementais. Inspiracijų tapytojas randa ir savo kelionėse į įvairias šalis, o ypač Aziją. Jo tapyba ne tik dėl didelių formatų, bet ir dėl savo pobūdžio reikalauja didesnių erdvių.
Diuseldorfo parodoje ryškiais nacionaliniais bruožais, susijusiais su etninėm meno tradicijom, išsiskyrė tik aborigenų dailininkų iš Australijos darbai, siurrealistinė Kubos menininkų tapyba bei kai kurių Kinijos autorių kūriniai. Greičiau nustebino paralelės skirtingose vietose kuriančių ir vienas apie kito egzistavimą nežinančių menininkų kūriniuose. Subtilus dialogas užsimezgė tarp mėlynų monochrominių Rūtos Katiliūtės drobių ir Youza Otsuka iš Tokijo tapybos. Artimus pasąmonės rašmenų, išdėstytų lyg audeklo ritiny, atgarsius pastebime Patricijos Jurkšaitytės ir olando Ivo Kamphuiso ar kino Xiabai Su drobėse. Stilistika ir pasaulėjauta giminingų autorių rasime ir kauniečiams Antanui Obcarskui, Eimučiui Markūnui, tapantiems ryškiaspalves kompozicijas gestiška maniera, bei santūresnei Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Aistės Ramūnaitės, Astos Rakauskaitės, Arvydo Žalpio kūrybai. Beje, kauniečių kolekcija į šią parodą buvo perkelta po sėkmingo jų pasirodymo Liudenšeido muziejuje.
Didžiosios Diuseldorfo parodos svečias šiais metais buvo Estija. Beje, estų šiuolaikinio meno paroda Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje surengta taip pat pirmą kartą. Estų kolekcijos kuratorė Sirje Helme parinkdama kūrinius stengėsi apibūdinti Estijos, aktyviai besiveržiančios į Europos Sąjungą, kultūrinį, socialinį ir politinį veidą. Apie savo koncepciją ji rašo: „Šiai parodai atrinkau kūrinius, kurie, tikiuosi, iliustruoja šiuolaikinio estų meno įvairovę. Man buvo svarbu ir pažiūros, ir nuomonės, ir emocionali reakcija į savo laiką, jo utopijas ir antiutopijas“.9  Todėl šalia kontempliatyvios Sirje Runge paveikslų geometrijos ar impulsyvių, gestiškų, praturtintų rašmenimis Jaano Elkeno abstrakcijų ypač daug eksponuojama jaunesnės kartos autorių, kurie pasirinko realistinę ir dokumentalią vaizdų kalbą. Jie ir sudarė estų kolekcijos branduolį. Ypač įtaigūs politinių aktualijų, pavyzdžiui, ginklavimosi tema daiktiška maniera nutapyti figūriniai Kaido Ole paveikslai ir analitiški bei ironiški Januso Kivaste videofilmai, prabylantys apie negatyvias stojimo į Europos Sąjungą pasekmes. Labiausiai kontroversiškos reakcijos sulaukė Linos Siib fotografijų kompozicija apie pedofilijos nusikaltimų grėsmę ir Eni-Liis Semper videofilmas savižudybės tema. Žiaurumo pojūtis čia ypač aštrus, nes perteikiamas ne tiesiogiai, o įvelkamas į apgaulingą beveik melancholiškos elegancijos drabužį.
2001 metų Didžioji Diuseldorfo dailės paroda dar vyks parodų mugės teritorijoje, o 2002-aisiais sugrįš į savo tradicinę vietą – pagal žymaus architekto Oswaldo Mathiaso Ungero projektą rekonstruotą meno rūmų (Kunstpalast) pastatą miesto širdyje.

___________
1 Schulte Susanne. Von wahren des Gesicht. In: Kat. Von wahren des Gesicht. In Sooh Yu, Verlag Kettler, Boehnen, 2000, S. 6.
2 Keun Bae Song yra taip pat ir garsios Pusano internacionalinės skulptūros bienalės organizatorius. 2000 m. rudenį jo kvietimu šiame renginyje dalyvavo Mindaugas Navakas.
3 Ko Jaesuk. Erinnerungen an die Vergangenheit. In: Kat. Keun Bae Song. Erinnerungen an die Vergangenheit, Rozenheim, 2000, S. 6.

4 Fechner-Smarsky Thomas. Danische Kunst nach 1945. Ein Schnellkurs. In: Kat. Grosse Kunst Ausstellung Düsseldorf NRW, Neuss, 1996, S. 29.
5 Be minėtų autorių, 1997 m. Diuseldorfo parodoje dalyvavo Jonas Gasiūnas, Audrius Kviliūnas, Kęstutis Lupeikis, Diana Radavičiūtė, Eglė Rakauskaitė, Gintautas Trimakas, Saulius Valius.
6 1998 m. dalyvauja Jonas Gasiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Kęstutis Lupeikis, Edita Rakauskaitė, Saulius Valius. 1999 m. dalyvauja Egmontas Bžeskas, Kęstutis Musteikis, Dalia Kasčiūnaitė, Diana Radavičiūtė, Asta Rakauskaitė, Arūnas Vaitkūnas, Saulius Valius.
7 Rolfo Nickelio personalinė paroda 1998 m. buvo eksponuota M.K.Čiurlionio muziejaus paveikslų galerijoje Kaune.
8 Heinzo-Hermanno Jurczeko personalinė paroda 1998 m. buvo eksponuojama Vilniaus dailės akademijos galerijoje ir M.K.Čiurlionio muziejaus paveikslų galerijoje Kaune. Be to, 2000 m. pavasario semestre dailininkas dėstė konstruktyviąją ir konkrečiąją tapybą Vilniaus dailės akademijoje.
9 Sirje Helme. Zur aktuellen Kunst in Estland. In: Kat. Grosse Kunstaustellung Düsseldorf NRW 2000, Neuss, 2000, S. 22.

Į TURINĮ
ATGAL