dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Monika Järg (Estija).
Numeris.
Medvilnė, gobelenas, 120x560, 1999

Claus Domine Hansen (Danija).
Evoliucija.
Keramika, 10x300x400, 1998

Eija Mustonen (Suomija).
Veržlumas.
Varis, galvanoplastika, 13x10x7, 1999

Audrius Janušonis.
Mano faunas.
Raudonas molis, glazūra, 57x28x20, 1999


Daiktai man

Talino taikomosios dailės trienalė „Possession“

Pillė Veljataga

Estijos, Latvijos ir Lietuvos taikomosios dailės trienalės Taline buvo pradėtos rengti 1979 m. Atkūrus valstybės nepriklausomybę atsirado galimybė kviesti dalyvius iš kitų šalių, visų pirma – kaimyninės Skandinavijos. 1997 m. jau pagal kuratorių projektą „Nenaudingi daiktai“ surengtoje trienalėje dalyvavo 16 šalių dailininkai. 2000-ųjų trienalei iš beveik 300 paraiškų organizatoriai atrinko 74 dalyvius (iš 19 šalių – daugiausia Baltijos regiono, Skandinavijos, Rytų Europos menininkus, taip pat po vieną autorių iš Meksikos, Australijos, Japonijos, Anglijos, Italijos). Trienalės tema „Possession“ (nuosavybė, pasisavinimas) konkurso keliu pasirinkta iš keturių pasiūlytųjų. Konkursą laimėjusi jaunų juvelyrų grupė „FFFF“ parodos koncepcijos gaires suformulavo taip: „Daiktai įvertinami per įvykius, kurių dėka jie įsigyti. Atsitiktinai rastas ar padovanotas daiktas galėjo paskatinti kolekcionavimo potraukį. [...] Emocinė investicija į daiktus, kurių troškome nuo vaikystės, kuriais žavėjomės, mistifikavome. Iš pažiūros beverčiai daiktai, kurie formavo ir iki šiol veikia jų savininkų pasaulėjautą.“
Greta šių minčių paminėtini ir Tartu universiteto semiotiko M.Lotmano samprotavimai iš parodos katalogo apie daikto ir žmogaus ryšio dialogą: „Pasisavinama dvejopai: ne tik savininkas valdo nuosavybę, bet ir pats tam tikra prasme yra šios nuosavybės valdomas“ ir „Daiktai nebūna gražūs ar bjaurūs už konteksto ribų, jie būna gražūs savo laike, erdvėje, santykyje su konkrečiu žmogumi, jie visuomet būna gražūs ar bjaurūs kam nors“.
Ar dailininkai atsiliepė į pasiūlytą daikto tapimo savastimi temą ir kaip ją traktavo? Ar rengėjų sumanymas įsikūnijo parodoje? Didžia dalimi – taip. Tačiau buvo ir parodos devizo neatliepiančių, labiau tradiciniu dekoratyvumu nei konceptualumo „užtaisu“ patrauklių kūrinių. Parodos kuratorių mintys – tai mintys apie pasisavintus daiktus ir tarsi savaime aišku, jog iš autorių laukta daiktų, o ne semantiškai neartikuliuotos abstrakčios formos kūrinių. Taikomoji dailė visada buvo siejama su daiktais (meniški, gražūs), o dabar tikėtasi reikšmingų, vertų pasisavinti daiktų. Kaip jie kuriami?
Pirmiausia – „žaidžiant“ daikto paskirtimi, t.y. suardant įprastą daikto funkcionavimo kontekstą ir siūlant savąjį – paradoksalų, netrivialų. Pavyzdžiui, užuolaidos paskirtis – slėpti privatų gyvenimą nuo pašalinio žvilgsnio. Tai kodėl po mini užuolaida nepaslėpus savo marškinių kišenės (S.Bronger)? Žiedas nešiojamas ant piršto, bet galima padaryti daikčiuką, kuris puoštų piršto galą (K.Laurits). O rytietiškas valgymo lazdeles sujungus tarpusavyje arklio ašutų sruoga, jos tikrai nepasimes. Tačiau kaip keistai atrodys valgantysis (E.Lintusaris)! Kad daiktas nėra tik reikmuo – sena tiesa (ir ne vien kasdienių, bet ir socialinio prestižo poreikių tenkinimo reikmuo, pavyzdžiui, garsios firmos laikrodis). Šią tiesą galima plėtoti, pabrėžiant priešpriešą vartotojiškam santykiui su daiktu. Niekur nedingsi, gerti tenka iš standartinio vandens butelio. Tačiau kaip tik todėl reikia turėti žaislinę, į plaukų tinklelį įdėtą kelioninę gertuvėlę. Tik su tokiu „Bendrakeleiviu“ (R. de Jong) galima vykti į Kažkokią Svarbią Vietą. Daiktas, kuris nėra reikmuo, neprivalo būti atpažintas ir įvardintas. Jis gali likti neapibrėžtu Kažkuo. I. von Brunn iš metalo strypelių sunarstytas ir apibrizgusiu kinišku popieriumi aplipdytas Kažkas primena vaiko sumeistrautą skraidyklės modelį („Vasaros vakaro poilsis“). J. Mee Do Kažkas padirbdintas iš sidabro, aukso ir panašus į žaislinius krepšelius („Dangus“, „Žemė“).
Daiktai, kurių trokštame – kitokio pasaulio prisiminimai. Pasaulio, kuriame stebuklai slypi paprastuose dalykuose. Pavyzdžiui, stiklainių viduje. Per šonais sujungtus, paslaptingomis spalvomis švytinčius stiklainius kiaurai neria žuvis (R.Prääts „Sujungti indai“). Paprastai pasakų undinės turi žvynuotą uodegą, o R.Jokinen undinės torsą padarė iš vatino skiaučių… Kai atsiduri tarp daugybės didelių gyvačių išnarų, kurias R.Sidarsas laminavo plastiku, tampa ir žavu, ir baugu („Masažas“). Nūdienos žmogaus pasaulyje nebėra daiktų, yra tik, pasak J.Baudrillard’o, simuliakrai – tikrumą praradę, tuščiu kevalu virtę daiktai. Žymiojo postmodernizmo teoretiko manymu, savotišku autentiškumo talismanu tampa praeitis ir senoviniai daiktai. Apie prarastą tikrumą šioje parodoje kalbama ir su nostalgija, ir su ironija. Pasaulį, kurio ilgimės, K.Niinimäki apgaubė sakralumo aura. Tam ji panaudojo senus autentiškus daiktus: ant pageltusio ir sudilusio pagalvės užvalkalo ryškėja miegančio vaiko galvutės fotoatspaudas, ant lininės mamos staltiesės – obuoliai delnuose. Praeities romantika dvelkia V.Lužakos „viduramžiška“ tekstilės miniatiūra, įkomponuota šimtametės medžio lentos fone, arba P. Nieminen senoviškas juodai balto audinio ornamentas. Prisiminimų temai atskleisti neretai pasitelkiama ir fotografija. Kasdienybės akimirkų galerija, kurią Ü.Raadik eksponavo ant perregimų melsvai padūmavusių audinio atraižų – neįmantri ir lyriška. P.Valk šeimyniniame portrete tartum pro ūkanas ryškėja vaikystės prisiminimai, o L.Pavilionytės baltų pagalvių eilė tampa saugios ramybės metafora. Ją dailininkė plėtojo imituodama XX a. pradžios fotografijas, kuriose perteikė „dokumentuotą“ pasakojimą apie kareivį ir gailestingąją seserį. Kūrinio interpretavimo gairių man nepavyko rasti žvelgiant į intriguojantį, bet vizualiais tropais perkrautą (neoninės iškabos, užrašai ant stiklo, senas veidrodis) V.K.Varrelos paauglės fotoportretą („Aš tavęs niekuomet nepamiršiu“). Daugiažodžiavimas yra silpnoji ir K.Kussovskio kūrinio „Kitoje pusėje“ vieta.
Ironija, parabolė, parodija – meninės kalbos figūros, kuriomis siekiama efektingų rezultatų. Kita vertus, gresia ir nevykusio šmaikštavimo pavojus. S.Puranen „Veneros gimime“ ant medvilninių naktinių marškinių fotoatspaudo technika vaizduojama Botticelli Veneros poza stovinti apkūni moteriškė (anaiptol ne deivė) yra banalaus ir sakralaus ambivalentiškumu pagrįsta taikli parodija. M.Järg gobeleno „personažu“ tapo milžiniškas atsilaupęs automobilio numeris, į kurį žiūrint telieka grožėtis spalvų ritmu ir pamiršti buitiškąją to, kas vaizduojama, denotaciją. E.Pedak prie vieno audinio prisiuvo daug įvairiaspalvių sagų, kitame – prapjovė skylutes („Bendradarbiavimas“). Iš toli žiūrint, proziška šių dekoro priemonių prigimtis nekrenta į akis – lieka tik subtili, abstrakti kompozicija. Kasdieniški daiktai turi ir simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, I.Bergström 17 vienos ant kitų sukabintų kelnių – nuo kūdikiui tinkančių iki įprasto vyriško dydžio – byloja apie prabėgančius metus, kurie nieko nekeičia... nebent tik ūgį. Arba K.Pere saldžiaspalvės, kaspinėliais aplipusios pagalvėlės išreiškia geraširdišką ironiją šiam namų jaukumo simboliui.
Išradingai šmaikštauti nėra paprasta. S.Matsche suknelė, ant kurios kabaluoja keliolika įspūdingo dydžio krūtų, man pasirodė pernelyg tiesmukiškas erotomano išjuokimas, o J.Kupčsio mėgavimasis autsaideriško gyvenimo romantika – paviršutiniškas. Tiesa, kaltas dėl to ne sumanymas („Raskladuška“), bet atlikimas. Ant suklypusios lovelės patiestas išduobtas iki skylių čiužinys atrodo kaip šamoto luitas su kiauryme viduje, o ne kaip skurdo ženklus saugantis daiktas. Konceptualioje taikomojoje dailėje, kaip taikomojoje dailėje apskritai, medžiagai tenka itin svarbus vaidmuo. Ji – ne tik materialusis substratas, iš kurio daromas daiktas, bet ir semantinį krūvį turintis kūrinio sandas. Kuo išraiškingiau „kalba“ medžiaga, tuo geresnis rezultatas. Tai, manau, paliudija parodos laureatų kūriniai.
Didįjį prizą laimėjusios suomių dailininkės Eijos Mustonen „Postūmyje“ galvanoplastinės vario dangos švytėjimas pabrėžia natūralistiškai modeliuotų ir suvirinimo siūlėmis išvagotų širdžių kančią. Vieną lygiaverčių antrųjų premijų pelniusio Andriaus Janušonio keraminių figūrų („Mano faunas“) atsainaus bejėgiškumo išraiška yra ne tik jų pozų, mimikos, bet visų pirma padrikos lipdybos ir chaotiško glazūros nutekėjimo padarinys. Kita antroji premija teko danui Clausui Domine’ui Hansenui, kuris keliolikos metrų plotą nuklojo žmogaus kaukolės viršugalviais, išdegtais juodosios keramikos būdu. „Evoliucija“ pavadintame jo kūrinyje nėra užuominų į žmogaus minties progresą, priešingai – archajiškos suskeldėjusios „kaukolės“ byloja apie nepavaldumą laikui. Prasmėmis, kurias sugestijuoja medžiagos ypatumai, išradingai pasinaudoja daugelis dailininkų. Pavyzdžiui, A.Šaulys ironizuoja skubėjimą į Europos Sąjungą sugretindamas europietiškos kokybės plieną ir kartono dėžutes. Objekte „Standard E999“ plieno plokštės fone įrėminta dėžutė su kiaušiniais, o „Standard E000“ – kiaušiniai jau paauksuoti, tačiau greta plieno ir aukso liko ta pati pasibjaurėtina dėžutė… Netriviali asociacijų „oda-pirštinė-ranka“ seka susiklosto žiūrint į rankų muliažus, padarytus iš odos skiaučių (R. Haljasmäe „100% atliekos“).
Dialoge su medžiaga daugelis dailininkų vadovaujasi minimalizmo principais. K.Viires tik sustumdė netankaus audeklo siūlus taip, kad sukurtų piršto atspaudą („Nuosavybės paženklinimas“), o A.Ruthwaldas tik išdėliojo ant grindų penkias netaisyklingas tarpusavyje nederančių spalvų ir formų keramines plokštes ir pavadino jas „Sugretinimu“. Medžiagoje tarsi užkoduota, kam ji tinka. Belieka suprasti ir parodyti. Auksui tinka virsti plonyte elastinga viela. Jos grakštumą L.Ilo atskleidžia susukdama aukso vielą į rutulį („Mano“). A.Thorning „3 baltose formose“, viena kurių nulinko „nespėjusi“ sustingti, pabrėžė stiklo masės plastiškumą, P.Kekäläinen skaidrų stiklą nuklojusios, šerkšną primenančios faktūros – optinį šaltumą („Mažos paslaptys“), R.H.Talonpoika – redukcine glazūra padengtų keraminių segmentų subtilią atspalvių darną („Tolima iliuzija“). Medžiagos prigimtyje slypi netikėtos galimybės, tad dailininko valia medžiagos mėgdžioja viena kitą: B.Ositės balto popieriaus juostelės primena pūkuotą kilimą, L.Ragės „Juodi medžiai“ tartum išausti iš plonyčių medžio lentelių ir vielos. Meksikietis J.B.Sappia padarė ilgas vertikalias formas iš odos trupinių ir tik atidžiai įsižiūrėjusi supratau, kad tai ne keramika, ne medis, bet kažkokia kita optiškai minkšta ir šilta medžiaga.
Parodoje buvo ir tradicine taikomąja daile vadintų kūrinių, iš kurių norėčiau pažymėti S.Marchetti seges, estės A.Orav kaulo porceliano vazą (Estijos taikomosios dailės muziejaus premija), H.Järlehed keraminį padėklą, M.Hatorio dekoratyvinę lauko keramiką, K.Ulleberg stilingą indą. Be jau minėtų lietuvių A.Janušonio ir L.Pavilionytės, trienalėje dalyvavo juvelyrė B.Sietinšienė ir tekstilininkė A.Jurgelionytė, pateikusios kūrinius, kurie atliepė teminį ir meninį parodos kontekstą.
Nesiimu spręsti, kokią vietą trienalė „Possession“ užėmė Estijos meniniame gyvenime, kiek ji svarbi garsių ir mažiau garsių dailininkų biografijose. Manau, kad žiūrovui – ir daug mačiusiam, ir su postmoderniąja daile epizodiškai susitinkančiam – ši paroda davė daug.

Į TURINĮ
ATGAL