dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1986 Tapyba, Kauno menininkų namai
1990 Piešiniai, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1995 Piešiniai, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
1996 „Paryžiaus aplankas“, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
1998 „FD Skrajojantis olandas“, ŠMC, Vilnius
1999 Tapyba, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius

Eugenijus Antanas Cukermanas.
Lacerta.
Drobė, aliejus, 66x41, 1990

Svarbiausios grupinės parodos
1987–1989 Respublikinės dailės parodos, Vilnius, Kaunas
1990 VIII Vilniaus tapybos trienalė, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1990–1992 Grupės 24 parodos, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1992 „Finissage“, Kunsthaus Horn, Hornas, Austrija
1994 Grupės 24 parodos, ŠMC, Vilnius; Paryžius, Tūras, Prancūzija
1995 „Recent Documents“, Balzeko muziejus, Čikaga, JAV
„1995: Lietuvos dailė“, ŠMC, Vilnius
1996 Grupinė paroda, Tarptautinis menų centras, Paryžius, Prancūzija
„Asmeninis laikas: Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė. 1945–1996“, Šiuolaikinio meno galerija „Zachęta“, Varšuva, Lenkija
1997 Grupės 24 parodos, Stokholmas, Švedija; Ryga, Latvija
„Tylusis modernizmas“, ŠMC, Vilnius
1999 „Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, ŠMC, Vilnius

Eugenijus Antanas Cukermanas.
Sans Titre.
Popierius, tempera, 50x75, 1995

Stipendijos, apdovanojimai
1992 KulturKontakt fondo stipendija, Austrija
1997 Pollock-Krasner fondo stipendija, JAV
2000 Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Eugenijus Antanas Cukermanas.
Rufus.
Drobė, aliejus, 65x50, 1998


Eugenijus Antanas Cukermanas
Man abstrakcija yra natūralus kalbėjimo būdas*

Viktoras Liutkus

„Pradėjau nuo nulio“
Mėginant brėžti Eugenijaus Antano Cukermano kūrybos kreivę nuo jos ištakų iki šių dienų, reikia pradėti bemažnuo nulio: dailininkas, baigęs architektūros studijas, ne iš karto sėdo į tapytojo roges. Keleri metai šaltoje ir apšiurusioje dirbtuvėlėje Antakalnio gatvėje jam tiesiogine prasme buvo „minuso erdvėje“ prabėgęs mąstymo laikas – kaip elgtis su balta drobės plokštuma? Tuomet buvo pats sau ir mokytojas, ir atlikėjas, ir kritikas, ir žiūrovas.
Šiandien, apibendrinant ilgą ir nelengvą dailininko kūrybos kilimo kreivę, galima padaryti keletą išvadų. Visų pirma tai menininko, nepriėmusio sovietinio meno postulatų, kūrybos ignoravimo pavyzdys. Nuo 1972 metų iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos jo kūryba buvo tabu oficialiosiose parodų salėse. Būta atvejų, kai Cukermano darbus išimdavo ir iš jau sudarytų kolekcijų. Jo kūrinių nepirko muziejai, reprodukcijų nespausdino meno leidiniai. Dailininko personalinės parodos glaudėsi provincijos salėse (pvz., Birštono kultūros namuose, vykstant džiazo festivaliui) ar mažiau lankomose vietose (Vilniaus konservatorijoje).
Antra, to meto kūrybai buvo primetamas griežtas cechinis menininkų suskirstymas į „tikruosius“ ir „netikruosius“ dailininkus. Architektūros studijos sąlygojo, kad autorius nebuvo priimtas į tapytojų gretas. Pagaliau ir pati dailininko kūryba netilpo į lietuviškosios tapybos rėmus, nes čia privalumais laikytos „ekspresionizmo“, „emocionalumo“, „dramatizmo“, „primityvo“ kategorijos. Cukermano kūryba atstovavo ir tebeatstovauja kitoniškai tapybiškumo sampratai. Abstrakcija, kurios nuosekliai laikėsi ir tebesilaiko autorius, keletą dešimtmečių apskritai buvo mūsų tapybos lauko pakraščiuose. Tad tikėtis jai (t.y. E.A.Cukermano kūriniams) parodų komitetų palankumo buvo sunku.
„tapyba… tai iš esmės yra manualinis procesas“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dailininko kūriniuose, be faktūrų, daugiau nieko ir nėra, kad juose nieko nevyksta: blyškios spalvos, kelios „prigesintos“ jų dėmės, nekontūruoti plotai, jokio konkretaus motyvo ar jo fragmento. Juolab – nėra figūros ar erdvės gilumos (perspektyvos). Tik ramus (bet anaiptol ne pasyvus) tų dėmių plūduriavimas, atsargus teptuko judesys, paprastai baksnojantis, šiaušiantis paviršių, o ne juo nuslystantis… Bet šis priemonių minimalizmas turi antrąją pusę. Vaizdas atsiranda tarsi nuo įsivaizduojamo objekto nuvalant keliolika jį dengiančių „archeologinių“ sluoksnių. Vaizdas kuriamas kruopščiai, ilgai ir kantriai: iš dažų, neretai kokios pritvirtintos skiautės ar vielos lipdant paveikslo faktūros audinį. Dailininko ranka išjudina spalvų slinktis, prie standartinio paveikslo stačiakampio prideda į erdvę „išeinančią“ drobės skiautę, imasi deginimo, brūžinimo. Ranka manipuliuoja visa tapybos fizine materija. „Galynėjuosi su dažais, su potėpiais, su sluoksniais
/…/. Tapyboje nesu sentimentalus /…/. Tam tikri dalykai atsiranda ne iš jausmo, o iš įsitikinimo, gal net tikėjimo. Atmetu kasdieniškus, buitinius pojūčius, atmetu emocijas“, – viename interviu yra pasisakęs autorius.
Šiuo požiūriu Cukermanas yra netipiška figūra lietuvių tapyboje. Jis kontempliuoja paveikslą kaip savarankiškai atsirandančią struktūrą, emociją „parodo“ ne iliuzoriškai apčiuopiamą, fiziškai demonstratyvią (stiprūs rankos gestai, dažo nutekėjimai, teptuko smūgiai su dažo gurvuolių pėdsaku ir pan.), o kaip askezę, susitvardymą. Čia nėra demonstratyvaus jausmingumo, būdingo daugeliui mūsų dailininkų, atlapaširdiškumo ir ekstazės.
Man regis, kad tą skirtumą pirmiausia nulemia priešingas apsiėjimas su balta drobės/popieriaus lapo plokštuma: daugelis lietuvių tapytojų, linkusių į abstrakciją, vaizdus kuria „uždėdami“ juos ant drobės paviršiaus (tai tiesioginis atsakas į greitą emocijos ir objekto jungtį), o Cukermanas juos atveria „įlįsdamas“ į plokštumą – jam vaizdas yra atsakas, einąs iš baltos drobės/popieriaus lapo gelmės („sulig kiekvienu potėpiu šalinu akliną baltą dangą“).
Intelektuali abstrakcija? Taip. Logiškas tapybinio rezultato siekis? Ne visai ir ne visuomet. Mat tame faktūrų audinyje vis tiek randi intuiciją ir atsitiktinumą, randi žaismės, nekontroliuoto judesio pėdsaką (pirmiausia darbuose ant popieriaus). Randi ir juslingumą – šiltas, šerpetotas dažo faktūras norisi paglostyti! Bet ir šiuo atveju tokia abstrakcijos kalba liudija itin subtilų gebėjimą minimaliomis priemonėmis siekti plastinės sugestijos. Mokėjimą apvalyti vaizdą taip, kad jis prabiltų savo paties sandara. Kažin ar rastume šiandien Lietuvoje antrą tokį tapytoją, kuris būtų taip atsidavęs ir įtikėjęs pačių tapybinių priemonių galia. Jos yra ir siužetas, ir paveikslo esmė, ir veikia kaip sugestijos laidas. Pastarųjų metų darbuose atsirado daugiau šiurkštumo, daugiau faktūrų grumties, gal net linkstama į monochromiją (monochromijos būta ir ankstyvojoje kūryboje). Bet vėlgi tai daroma be bravūros, be įniršio, suvaldant dažų magmą ir potėpių kryptis. „Keeping cool“ abstrakcija, galėtume pasakyti.
„Kūriniai ateina be vardų“
Daugelio E.A.Cukermano tapybos darbų komponavimo būdas kartojasi. Jo esmė – viena prie kitos besišliejančios blyškios spalvų dėmės ir iš jų struktūruojama paveikslo kompozicija. Šis principas radosi ankstyvųjų kūrinių cikle, pavadintame „Zonos“. Toks pavadinimas kėlė asociacijas su tolimųjų šaltų kraštų „zonomis“, tad buvo sušvelnintas ir perkrikštytas „Spalvų zonomis“, nors esmės tai nekeitė. Pavadinimai, kaip yra sakęs pats dailininkas, reikalingi žiūrovams, muziejams, parodų organizatoriams, na, dar ir rašantiems apie dailę.
O vis dėlto – kokios prasmės glūdi Cukermano paveiksluose, užvienokių ar kitokių pavadinimų? Pirmiausia – laiko ir erdvės asociacija. Abstrakcija suponuoja universalią, beribę erdvę, o ši – amžinąją laiko slinktį. Jo drobių paviršiuose, besikeičiančiose ir sunkiai įžvelgiamose konfigūracijose, veriasi laiko tėkmės paveiktas ir nuolat veikiamas aplinkinis pasaulis; justi fizinio paviršiaus nusidėvėjimas, trapumas, tarsi kažkokie „kultūrų pelėsiai“ būtų įsiėdę į kūnus ir, laikui bėgant, juos dematerializavę, nudaiktinę iki blyškios dėmės. Erdvinis vaizdo sąlygiškumas dar labiau pabrėžia, kad tai, kas nutapyta, būdinga ne konkrečiai vietai, teritorijai ar kultūrai. Minėtų spalvinių „zonų“ išdėstymas, jų sąlytis ir kartu saviizoliacija kažkuo panašūs į nematomo, nevaizduojamo geto erdves mieste, į „mažo-uždaro“ ir „didelio-atviro“ saryšį individo kasdienybėje, kultūroje, istorijoje. Menininkas brėžia laiką ir erdvę paveiksluose ne kaip fizinę gyvenimo liniją, ne kaip akimi aprėpiamą erdvės horizontalę, bet kaip idėjos, tikėjimo vertikalę. Tai – E.A.Cukermano paveikslų „kultūra“.
Žinoma, intelektualusis sluoksnis dailininko paveiksluose toks stiprus, kad kalbėti ar rimčiau sieti jo kūrybą su kaimo kultūros pamatais, nacionaliniu gamtovaizdžiu būtų gerokai rizikinga. Paveikslų pilkumas, pro jį prasimušanti minkšta šiluma, subtili monochromija gali būti metaforiška nuoroda į lietuvišką gamtovaizdį – kiek ilgesingą ir priblukusį, nostalgišką ir drėgną. Bet tik tiek. Cukermanas nėra „agrarinis“ dailininkas, jis (gal specialiai to nesiekdamas) – labiau miesto, jo mūrų, šaligatvių, sienų faktūrų, nudilusių spalvų arba to, kas dar glūdi pačioje žemėje, reiškėjas. Gražiai yra išsitaręs: paguldytas ant žemės, atremtas prie sienos ir paliktas jo paveikslas ilgainiui susigertų į tinką, į žievę, į žemę…
Mąstymas, idėja kryptingai veda dailininką kuriamo rezultato link. Prisiminkime, pavyzdžiui, jo „Skrajojantį Olandą“ (beje, pavadinimas atsirado vėliau). Sumanymas, tiksliai apskaičiuotas elgesys su drobės plokštuma, man regis, gali būti vertinamas ir kitu aspektu: „Olandas“ formavo ir patį dailininką intelektualą, „duplex“ kūrinio plėtojimas (vienas ant drobės plokštumos, kitas – ant popieriaus ritinėlio) turėjo įtakos racionaliam požiūriui į meninės raiškos taikymo galimybes.
Žvelgdami plačiau, pastebėtume, kad E.A.Cukermanas yra tipiškas XX a. antrosios pusės dailės atstovas. „Žemiau“ meno istorijoje jo kūrybą sunku būtu įterpti, nes savo turiniu ir plastinėmis intencijomis tai šiuolaikinio meno pavyzdys. Ji gali būti gretinama su 6–7 dešimtmečio abstrakčiosios dailės grandų (B.Newmano, Cl.Stillo ir kt.) kūrybos linkme, tačiau, kaip minėta, Eugenijus Antanas Cukermanas atstovauja negausiai 8–9 dešimtmečio Lietuvos abstrakcionistų grupei.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetas neklydo, skirdamas E.A.Cukermanui nacionalinę premiją už darbus, kuriuose tapybos kalba įtaigiai kalbama apie žmogaus būtį, brėžiant nematomą vertikalę nuo pilkos žemės link rūškano debesies. Laureatų vardai, kaip ir kūrinių pavadinimai, ateina vėliau.

__________
* Čia ir straipsnio skirsnių pavadinimams panaudotos E.A.Cukermano citatos iš A.Andriuškevičiaus knygos 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (Vilnius, 1998, p. 56–63).

Į TURINĮ
ATGAL