dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1993 „Lyra“, kavinė „Lyra“, Alytus
„Lituanica skrenda“, Dailės universitetas, Talinas, Estija
1995 „Arbor Joannae“, „Arkos“ galerija, Vilnius
1998 „Anatomijos pamokos“, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
2000 „Yellow Buzz“, Mizgirių gintaro galerija, Vilnius
„Fosilijos“, galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius


Eimantas Ludavičius.
Galerijos Kairė-Dešinė durys.
Nerūdijantis plienas, cinko klišės, 230x150, 2000

Plenerai
1997 kompanijos de Bains-Douches pleneras, Montbliardas, Prancūzija
Tarptautinė menininkų stovykla, Austerlitsas, Niujorko valstija, JAV
2000 Grafikų pleneras, Vištyčiai, Lietuva

Eimantas Ludavičius.
Klein Fly.
Kartonas, akrilas, 80x60, 1998

Kūriniai viešosiose erdvėse
1996 „Arbor musicale“, 300x550x550, geležis, medis, 42 muzikinės lėkštės, Alytaus dailės mokykla, Alytus
„Zuikių vartai“ (su Redu Diržiu), 600x1200, medis, Alytus
1997 Pavandenės bažnyčios centrinis šviestuvas, 130x70, geležis, žalvaris
1998 Bitėnų kapinių vartų ansamblis (archit. M. ir M. Purvinai), 280x380, geležis
1999 Restorano „Ad Astrum“ interjero metalinės dalys (su Jonu Balčiūnu), 180x190x190, geležis, auksavimas, Vilnius
2000 Viešbučio „Europa“ įėjimo stogelis, 140x120x280, geležis, 104 stiklinės valgomosios lėkštės, nerūdijantis plienas, Vilnius
Galerijos „Kairė-Dešinė“ durys, 230x150, cinko klišės, nerūdijantis plienas, Vilnius

Eimantas Ludavičius.
Pieva.
Nerūdijantis plienas, aliuminis, žolės polietileno maišeliuose, 60x200, 2000


Eimantas Ludavičius: kūryba yra formos analizė

Rūta Pileckaitė

Eimantas Ludavičius ką tik baigė naujausią savo darbą – apipavidalino viešbučio „Europa“ Aušros Vartų gatvėje, Vilniuje, fasadą. Šio sumanymo pagrindu paimta Europos Sąjungos vėliavos su dvylika žvaigždučių idėja. Viešbučio „Europa“ įėjimą autorius papuošė dvylika plius viena (būsima Lietuvos narystė ES) nedūžtančio prancūziško stiklo lėkščių. Iš jų suformuotas baltas prieangio kupolas simbolizuoja tyrą mūsų tikėjimą ir viltį, kad Europoje (Sąjungoje) gyventi bus tikrai geriau. Vietos politikų deklaruojamas begalinis noras kuo greičiau įteisinti Lietuvą tikrąja Europos Sąjungos dalimi dažnam piliečiui asocijuojasi su paprasčiausia galimybe – geriau patenkinti miesčioniškus tokių pačių daiktų kaip ten turėjimo poreikius.
Ironiškas požiūris į šiandien Lietuvos visuomenės sąmonę kaustančius politinius, tautinius ar kultūrinius stereotipus nesvetimas ir kitiems dailininko darbams. Kai istorinė tautos praeitis idealizuojama tik kaip akiai gražus nostalgiškas vaizdelis („Sena Lietuva“, „Gintarų ieškotojai“), nacionalinio identiteto išsaugojimo pastangos atrodo abejotina vertybė. Jos greičiau byloja ne apie globalizacijos procesų akivaizdoje išties svarbų kultūrinio tapatumo išlaikymo poreikį, bet apie gilesnę potrauminės visuomenės krizę. Pavieniai autoriaus darbai, kaip „Kosovas“, pasižymi dramatiškomis intonacijomis, tačiau daugumoje kitų dominuoja ironiškas vietinės reikšmės realijų komentavimas.
Vis dėlto darbai, turintys aliuzijų į nūdienos visuomeninio gyvenimo aktualijas, sudaro palyginti nedidelę dailininko kūrybos dalį. O jos skalė išties plati – nuo piešinių akrilu bei tušu, pastelių, nedidelių architektūros projektų iki objektų iš metalo ir papuošalų. Tai rodo, kad į žiūrovą autorius bando prabilti universalia šiuolaikinio meno kalba.
Eimanto piešiniai artimi Renesanso tradicijai, kuomet analitiniu žvilgsniu tyrinėjami patys įvairiausi objektai: mergaitės veidas („Portretas“), vabzdys („Širšė“) ar architektūros formos („Klein fly“). Realistinis piešinys čia dažnai pinasi su ekspresyviais, spontaniškais gestais. Metalo dirbiniuose einama priešingu keliu – motyvai abstrahuojami, siekiama tobulai tikslios formos.
Dailininko darbuose esama sąsajų su priešistoriniais Altamyros uolų („Karvutė“) ir Edgaro Degas piešiniais („Balerinos“, „Šokis“), senųjų baltų papuošalų ir Rytų meno tradicijomis. Paskatų kūrybai Eimantas semiasi taip pat iš šiuolaikinės kultūros ženklų. Įvairialypėmis kultūrinėmis asociacijomis autorius siekia kontekstualizuoti santykį su dabartimi. Skirtingų praeities meninių tradicijų reflektavimas čia svarbus ne kaip istorijos komentaras, bet kaip meninio mąstymo kelias, padedantis aktualizuoti šiandien kuriančiam menininkui rūpimas problemas.
Eimanto Ludavičiaus darbai tik išoriškai atrodo turį ryšių su kuriuo nors konkrečiu dailės žanru – metalo plastika, juvelyrika ar tapyba ant popieriaus. Nors metalą autorius renkasi dažniausiai, jo kuriami objektai – nedekoratyvios paskirties. Pirmenybė juose teikiama intelektiniams, o ne medžagos išryškinimo ar amato aspektams. Medžiaga tėra priemonė formai konceptualizuoti. Dailininko kuriami objektai artimi utopinės architektūros idėjoms, kuomet forma ir medžiaga įgyja simbolinę koncepto išraišką. Dailininkas ir pats sako, kad jam medžiaga yra kaip tam tikras mąstymo būdas1. Geležis, pavyzdžiui, dailininką žavi todėl, kad ji surūdija ir tarsi dingsta2. Autoriaus žodžiais tariant, visa mūsų civilizacija yra metalinė. Žmonijos pasiekimai matuojami pagal tai, kiek ji sugebėjo įveikti šią medžiagą: turėti durklą anksčiau buvo tas pats kaip dabar turėti kompiuterį3.
Kai dailininko klausi, kas yra menas, jis atsako: efemerija, kažkoks neaiškus dalykas, nors pirmiausia man tai formos statyba. Siekiu, kad mano darbuose ji būtų tokia aiški ir paprasta kaip kelio ženklas. Po to, kai padarau ką nors labai sudėtinga, darau kažką itin paprasto. Kūryba man yra formos analizė, kurioje stengiuosi suderinti dvi priešybes. Viena vertus, siekiu aiškaus technicizmo, kita vertus, visiškai atsiduodu gesto laisvei. Automatizmą priimu kaip Andy Warholas, bet su jo pagalba bandau sudaryti formą. Imu netobulą formą ir bandau padaryti ją vientisą4.
Dailininkas gali ištisas valandas pasakoti, kaip kūrė tą ar kitą darbą, leisdamasis į smulkiausias detales bei sugretinimus, kartu nuosekliai pagrįsdamas savo apsisprendimą. Tačiau jis visuomet lieka atviras ir kitokiam požiūriui ar nuomonei.
Eimanto kūriniai, nesvarbu, ar tai metalo plastika, ar piešiniai, imponuoja formos grynumu ir paprastumu. Kiekviena linija atrodo apmąstyta ir nuosekli, griežtai paklūstanti vidinei formos logikai. Kita vertus, jo darbų technicizmas nėra šaltas. Priešingai, žadinantis virtuoziškų improvizacijų įspūdį.
Beveik tobulas amato valdymas dailininko darbuose dera su siekiu atskleisti gyvą formos radimosi procesą. Menininko valia yra mažiau svarbi nei procesas, prasideda jam keliaujant nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Kai menininkas susiformuluoja kūrinio idėją ir apsisprendžia dėl galutinės jo formos, toliau jis viską atlieka aklai5 – šie Solo Lewito žodžiai iš esmės galėtų būti taikomi ir Eimanto Ludavičiaus kūrybai apibūdinti. Aklumas šiuo atveju turi pozityvaus meninio judesio reikšmę, kai spontanišką gestą lydi gebėjimas virtuoziškai valdyti medžiagą. Autorius įsitikinęs, kad visose kultūrose ir civilizacijose betarpiškas žmogaus (kūrėjo) prisilietimas buvo svarbiausias6.
Žiūrint į Eimanto darbus atrodo, kad jam lengvai paklūsta ir sudėtingos, neretai tikslių matematinių apskaičiavimų reikalaujančios metalo konstrukcijos. Pavyzdžiui, su specialiu kranu pakeliama ir išskleidžiama 12 metrų aukščio „Kalėdų eglutė“, kurią 1997 metais jis kartu su dailininku Aurimu Anusu sukūrė „Bains-Douches“ kompanijoje Montbliarde (Prancūzijoje). Arba tokie iš pirmo žvilgsnio paprastučiai daiktai kaip geležies segė ar žalvarinė plokštelė su joje iškaltu vaiko rankos atspaudu („Labas“). Šiuo požiūriu Eimantas lieka ištikimas įgytai metalo dailininko specialybei ir Talino mokyklos įdiegtoms nuostatoms – šiuolaikiškumo ieškojimus derinti su aukšta amato kokybe.
Jauno autoriaus pasirinkto kelio niekaip negalėtum pavadinti šiandien madingų meninių tendencijų vaikymusi. Jis nekuria tradicinės taikomosios dailės darbų, nors yra prisiekęs amato šalininkas. Kita vertus, neieško ir dirbtinio suartėjimo su naujomis šiuolaikinio meno rūšimis. Jo kūryba – tipiškas XX a. pabaigos menui būdingo žanrų ribų išnykimo pavyzdys, kuomet vienoje vietoje jungiasi kelių tradicijų sluoksniai, tačiau eklektikos išvengiama, nes autorius tvirtai žino, kad svarbiausia yra ne kaip, bet ką pasakyti. Į žiūrovą autorius dažniausiai kreipiasi šiuolaikinę kultūrą reprezentuojančių simbolių kalba, kuri suvokiama kaip tam tikras pranešimas, informacijos perteikimo būdas. Kaip ir dokumentiškumo siekis piešiniuose, tai liudija autoriaus domėjimąsi komunikacijos galimybių paieškomis, aktualiomis šiuolaikinėje visuomenėje. Ši savybė Eimanto kūrybą labiau sieja ne su kurios nors dailės šakos tradicija, bet su visos trisdešimtmečių lietuvių dailininkų kartos kūrybos tematika.
Eimanto Ludavičiaus kūrybos universalumas, kultūrinių asociacijų daugiasluoksniškumas tampa ir jos savasties, ir jos šiuolaikiškumo pagrindu.

___________
1, 2, 3 Iš pokalbio su autorium.
4, 6 Iš pokalbio su autorium.
5 Katalogas: Our Trip Out West, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, 2001.


Svarbiausios grupinės parodos
1977, 1981, 1983, 1985, 1986, 1987, 1988, 1989 Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos, Vilnius, Kaunas
1977, 1980, 1985 Baltijos šalių scenografijos trienalės, Vilnius, Talinas (Estija), Ryga (Latvija)
1979 Sąjunginė teatro ir kino dailės paroda, Maskva, Rusija
1979, 1982 Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1981, 1984 Respublikinė scenografijos paroda, Kaunas
1981, 1984, 1987 Vilniaus tapybos trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1982 Jaunųjų dailininkų darbų paroda „Šalies jaunystė“, Centrinė parodų salė, Maskva, Rusija
1983, 1987 Tarptautinės scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalės, Praha, Čekija
1986 Scenografijos paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
1987 „Tarybų Lietuvos dailė“, Centriniai dailininko namai, Maskva, Rusija
Sąjunginė teatro, kino ir televizijos dailininkų paroda, Maskva, Rusija
1991 Vilniaus tapytojų paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1992 Penkių lietuvių tapytojų paroda, Kultūros centras „De Meervaart“, Amsterdamas, Olandija
1993 Lietuvos scenografų paroda, skirta LIFE festivaliui, „Arkos“ galerija, Vilnius
„Vartai + LIFE“, „Vartų“ galerija, Vilnius
1993–1999 Kasmetinės „Vartų“ galerijos parodos, „Vartų“ galerija, Vilnius
1995 „1995: Lietuvos dailė“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 „Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos“, Srities muziejus, Torunė (Lenkija); Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Iš pradžių buvo žodis“, galerija „Riverrun“, Lambertvilis, JAV
1997 „Liūdesys – mano džiaugsmas“, „Vartų“ galerija, Vilnius

Į TURINĮ
ATGAL