dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Įstatymai ir intelektinė nuosavybė

Gabrielė Naprušienė
LATGA-A Vizualinių menų direkcijos direktorė

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau kalbama, rašoma, diskutuojama apie intelektinę nuosavybę, apie autorių teises ir piratavimą. Tai nėra nauja sritis, tačiau jos svarba šiuolaikiniame gyvenime įgyja stulbinantį pagreitį. Autorių teisių fiksavimo būtinybę dar XV a. sąlygojo pirmieji spausdinimo technikos išradimai. Tuomet buvo sukurtos pirmos mechaninės spausdinimo staklės ir spausdintas žodis tapo verslu. Tarp leidėjų didėjo konkurencija, atsirado poreikis teisiškai reglamentuoti jų santykius. 1710 m. Anglijoje buvo priimtas Anos Statutas, kuriame apibrėžtos ne tik leidėjo, bet ir autoriaus teisės – išimtinė teisė 14 metų dauginti ir platinti savo parašytą kūrinį.
Šiuolaikiniame pasaulyje, atsiradus naujoms technologijoms, rašytiniai, dailės, muzikos kūriniai gali būti dauginami, reprodukuojami, skenuojami, įrašomi ir perrašomi į audio-, videokasetes, kompaktinius diskus, transliuojami per televiziją, radiją, paskleidžiami internetu. Galimybės ypač greitai skleisti kūrinius į visas pasaulio šalis įvairiausiais būdais sudaro sąlygas ne tik su jais susipažinti visuomenei, bet ir pažeisti šių kūrinių autorių teises. Kūrėjų ir naudotojų santykius reglamentuoja autorių teisė – tai įstatymų ir poįstatyminių aktų, kurie užtikrina autorių interesus ir jų teisių apsaugą, visuma.
Šiuo metu egzistuoja dvi pagrindinės autorių teisių apsaugos konvencijos – tai Berno konvencija „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“, pasirašyta 1886 m., ir Pasaulinė autorių teisių apsaugos konvencija, pasirašyta 1952 m. Abi konvencijos numato, kad autoriaus teisės yra įgyvendinamos pagal kiekvienos valstybės vidaus įstatymus.
1994 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Berno konvencijos, o 1996 m. gegužės 28 d. ją ratifikavo. Ši konvencija įtvirtina svarbiausius autoriaus teisės gynimo principus: prie konvencijos prisijungusioje valstybėje turi būti teisiškai saugomi literatūros, mokslo ir meno kūriniai; turi būti pripažįstami konvencijoje numatyti apsaugos subjektai, jų teisės; kūrinių apsaugos trukmė kiekvienoje šio susitarimo sąjungos valstybėje turi būti iki autoriaus mirties ir ne mažesnė nei 50 metų po jo mirties; vienoje sąjungos valstybėje sukurti kūriniai turi būti be jokių formalumų saugomi kitose sąjungos valstybėse.
Lietuvoje autoriaus teisės įgyvendinamos pagal dabar veikiantį Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 10 d. Įstatymas nustato, kad autorių teisių objektai yra originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas tam tikra forma. Nepriklausomai nuo kūrinio meninės vertės, paskirties ar autoriaus išsilavinimo bei profesionalumo kūrinio autorius gali naudotis visomis įstatyme nurodytomis teisėmis. Pati kūrinio idėja ar koncepcija nėra autorių teisės objektas. Apibūdinimas „originalumas“ reiškia, kad tam tikras kūrinys yra paties autoriaus intelektualinės kūrybos rezultatas. Originalus turi būti ir turinys, ir išraiškos forma, o ne tik kūrinio idėja, jame esanti informacija ar metodas, kuriuo sukurtas kūrinys.
Kiekvienas kūrinys, kuris išreikštas tam tikra forma, yra materialinė ir intelektinė vertybė. Kūrinys, kaip materialinė vertybė, gali būti parduotas ir tuomet jo savininkas įgyja nuosavybės teisę į šį kūrinį. Savininkas gali kūrinį padovanoti, parduoti ir net sunaikinti, tačiau intelektinė šio kūrinio nuosavybė – autoriaus teisė priklauso autoriui. Autorius turi išimtinę teisę disponuoti savo kūriniu. Tai reiškia, kad tik autorius gali nuspręsti, kada ir kaip rodyti ar skelbti savo kūrinį, ar leisti kitiems asmenims atgaminti savo kūrinį, kokia forma ir kokiu būdu tai padaryti, ar leisti versti kūrinį į kitas kalbas, platinti jo originalą bei kopijas, adaptuoti, aranžuoti ir pan. Išvardintos autoriaus teisės vadinamos autoriaus turtinėmis teisėmis, nes jos siejamos su autoriaus teise gauti atlyginimą užkiekvieną jo kūrinio panaudojimą. Kiekvienas kūrinio originalo ar kopijų panaudojimas be autoriaus (kol jis gyvas) ar jo teisių perėmėjo (70 metų po autoriaus mirties) sutikimo yra laikomas neteisėtu. Šias teises autorius gali perleisti kitam asmeniui sutartimi, po autoriaus mirties jos paveldimos.
Autorius turi ir asmenines – neturtines – teises, kurios neatsiejamos nuo autoriaus, neperduodamos, nepaveldimos ir amžinos. Pirmiausia, autorystės teisė, t.y. teisė vadintis kūrinio autoriumi. Antra, teisė į autoriaus vardą – tai teisė reikalauti, kad prie jo kūrinio būtų nurodytas autoriaus vardas ir pavardė (nepriklausomai nuo kūrinio panaudojimo būdo). Trečia, kūrinio neliečiamybės teisė – tai autoriaus teisė prieštarauti kiekvienam jo kūrinio iškraipymui ar kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją.
Autorių teisių pažeidėjai baudžiami sankcijomis, nustatytomis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, Baudžiamajame bei Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose.
Pats kūrėjas ne visada įstengia kontroliuoti, kur, kas ir kaip naudojasi jo kūriniu. O naudotojas, pavyzdžiui, laikraščio redakcija, kasdien leidžianti laikraštį, kuriame dažnai publikuojami net kelių dešimčių autorių kūriniai, negali rasti visų autorių, gauti jų leidimus bei suderinti visas kūrinio panaudojimo sąlygas. Todėl įstatymas numato, kad autorius turi teisę įgyvendinti savo teises pats, bet gali jas pavesti įgyvendinti tam tikslui įsteigtoms autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijoms. Tokios organizacijos sudaro sutartis dėl kūrinių panaudojimo, surenka ir išmoka autoriui priklausantį autorinį atlyginimą, gina autorių interesus teismuose.
Lietuvoje jau 10 metų veikia Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), kuri atstovauja lietuvių autoriams, remdamasi su jais pasirašytomis sutartimis, ir užsienio autoriams, remdamasi sutartimis, pasirašytomis su analogiškomis užsienio šalių organizacijomis. Taigi autoriai gali dirbti kūrybinį darbą, nesirūpindami leidimų dėl kūrinių panaudojimo išdavimu ir kontrole. O naudotojai gali greitai, be didelių sąnaudų, reikalingų autorių paieškoms, gauti leidimus iš LATGA agentūros ir teisėtai naudoti viso pasaulio autorių kūrinius.
Juridinė bazė, ginanti autorių teises Lietuvoje, sukurta, autorių interesams atstovaujanti agentūra dirba, tačiau autorių teisių pažeidimai – kol kas dar dažnas reiškinys. Antra vertus, net šalys, kuriose autorių teisių tradicijos siekia tris šimtus metų, taip pat turi neišspręstų problemų. Lietuvoje naujos tradicijos plėtojasi greitesniu tempu, todėl tvarkos šioje srityje tikrai nereiks laukti 300 metų. Aktyvus švietėjiškas darbas ir griežta atsakomybė užpadarytus pažeidimus – pagrindiniai „vaistai“ gydant mūsų visuomenėje paplitusią autorių teisių ignoravimo „ligą“.

Į TURINĮ
ATGAL