dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Pokalbis

Įstatymai ir šiuolaikinės dailės sklaida

Pokalbyje dalyvavo: LR kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė, LR Vyriausybės kanceliarijos konsultantė menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis, Šiuolaikinės dailės informavimo centro direktorė Lolita Jablonskienė, socialinių mokslų daktarė Elona Lubytė. Pokalbį vedė Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros programų koordinatorė Ieva Kuizinienė. Pokalbis vyko 2000 m. kovo mėn.

Ieva Kuizinienė. Mūsų pokalbio tema – įstatymai, reglamentuojantys šiuolaikinės dailės sklaidą, jos kūrėjų ir meno kūrinio statusą. Šia tema kalbamės todėl, kad vis labiau tampa akivaizdu, jog juridinės bazės stoka stabdo normalų šiuolaikinės dailės procesą. Paminėsiu keletą priežasčių. Pirma – mažas nedidelės šalies gyventojų skaičius (atitinkamai mažas ir turistų skaičius) trukdo formuotis vietinei meno rinkai. Antra – rinkoje stinga laisvų pinigų. Trečioji priežastis – Lietuvoje nėra susiformavusių filantropijos tradicijų (tiksliau, jos nutrūkusios, tačiau taip seniai, kad žodis filantropija ne visiems suprantamas). Pagaliau paskutinė, taip pat svarbi aplinkybė, – trūksta švietėjiškų informacinių programų, skatinančių remti šiuolaikinę kultūrą, apibrėžiančių jos juridinį, visuomeninį statusą, materialinę vertę.
Šioje diskusijoje siūlyčiau susitelkti ties keliais įstatymais: Labdaros ir paramos įstatymu, menininko ir šiuolaikinio meno statusą apibrėžiančiais įstatymais, taip pat Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu. Susipažinusi su Labdaros ir paramos įstatymu, dėl jo teikiamų perspektyvų dailės rėmimo atžvilgiu esu nusiteikusi kiek pesimistiškai. Kaip minėjau, rinkoje nėra daug laisvų pinigų, o ir tuos pinigus, kurie yra, galima panaudoti daug racionaliau (rėmėjų požiūriu). Pavyzdžiui, steigti naujas darbo vietas, atnaujinti pagrindines darbo priemones ir pan. Ne paslaptis, jog šiuo metu meno renginiams teikiama parama dažniausiai yra tam tikri natūriniai mainai užreklamą. Kalbant apie dailę akivaizdu, kad jos vartotojų, o drauge ir reklamos vartotojų skaičius yra labai mažas ir negali konkuruoti su sporto varžybomis ar populiarios muzikos koncertais.
Antra vertus, visas minėtas aplinkybes pavadinčiau paviršinėmis. Pagrindinė yda, mano nuomone, slypi valstybės ir visuomenės vertybių sistemoje, kurioje šiuolaikinė kultūra nustumta į tolimus pakraščius. Apie tai byloja daugybė faktų. Paminėsiu neseniai skaitytos sociologinės apklausos duomenis apie rėmimo prioritetus: tarp procentais įvertintų ir visuomenės dėmesio sulaukusių įvairių veiklos rūšių kultūros rėmimas apskritai nebuvo paminėtas.
Tam tikrais istoriniais laikotarpiais panaši situacija buvo daugelyje šalių, tačiau tų šalių vyriausybės ėmėsi prevencinių priemonių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, statant visuomeninius pastatus, 1 proc. nuo sąmatos skiriamas jų puošybai, t.y. meno kūriniams įsigyti. Vengrijoje šis procesas daug demokratiškesnis – kiekvienas gyventojas 2 proc. savo pajamų mokesčio gali skirti pasirinktai kultūros sričiai ar organizacijai remti.
Kadangi Labdaros ir paramos įstatymas yra vienas pagrindinių įstatymų, kuriuo vadovaudamiesi galėtume tikėtis papildomų lėšų kultūrai remti, prašyčiau pokalbio dalyvių išdėstyti savo nuomonę apie jį ir pasiūlyti būdų, kaip būtų galima suaktyvinti šio įstatymo poveikį šiuolaikinei kultūrai.
Ina Marčiulionytė. Žinau, kad šis Labdaros ir paramos įstatymas, kaip tokios veiklos įstatymas, jį tyrusių Kanados ekspertų įvertintas labai neblogai. Pasaulyje tokių įstatymų nėra daug. Kitose šalyse paprasčiausiai reguliuojama mokesčių sistema, o ne priimami atskiri labdaros įstatymai.
Antra, mes sakome, kad Labdaros ir paramos įstatymas neveiks arba neveikia, tačiau jis įsigaliojo vos prieš kelis mėnesius. Kaip įstatymas veikia ar neveikia, sužinosime tik maždaug po metų. Taip pat galėsime įvertinti, ar jis neveikia todėl, kad pats savaime yra ydingas, ar todėl, kad žmonės kažko nesupranta. Dabar, kaip bebūtų, šis įstatymas gerokai supaprastina paramos gavimo ir davimo procedūrą. Kita problema, kad paramos gavėjų yra labai daug ir įvairių. Galbūt tai galėtų būti reglamentuota, kas sumažintų konkurenciją. Tačiau pats įstatymas, ypač žinant jo kontekstą, daugelio specialistų nuomone, nėra blogas.
Aišku, numatyti, kaip šis įstatymas veiks kiekvieną sritį atskirai, labai sunku. Man atrodo, šiandien pagrindinė problema ta, jog mecenavimo tradicijos (mentaliteto prasme) mūsų šalyje yra nutrūkusios arba jų visai nėra. Norint paveikti žmonių sąmonę, vien įstatymų neužtenka. Stebint Lietuvos žmones, kalbantis su verslininkais akivaizdu, kad daugelis paramos gavėjų dar nemoka dirbti su potencialiais rėmėjais. Pavyzdžiui, kas nors paremia konkretų renginį ir, kol rengėjams vėl neprireikia paramos, jie rėmėjus pamiršta. Žinau tik kelis profesionaliai dirbančius vadybininkus. To reikia mokytis.
Elona Lubytė. Man regis, procesą paskatintų poįstatyminiai aktai ir prioritetinio nacionalinės vertybės statuso apibrėžimas. Prioritetu nebūtinai turėtų tapti dailė, tačiau būtų akcentuota nacionalinė plėtra. Pavyzdžiui, Prancūzijoje skatinamas nacionalinių meno vertybių įsigijimas ir mokesčiai diferencijuojami pagal tai, kokio pobūdžio parama teikiama. Tačiau mūsų valstybė dar neapibrėžė, kas yra ta vertybė ir koks jos turinys.
Ina Marčiulionytė. Pažvelkite, kas pas mus darosi su „nacionaliniu“ statusu, kokie ginčai kilo dėl nacionalinio teatro. Kas yra nacionalinis teatras, ką duoda šis statusas ir kam jis įpareigoja? Manau, neturėtų būti lygiavos, kiekvienas kūrinys neturėtų būti suprantamas kaip aukščiausia vertybė, o mokesčių lengvatos turėtų būti diferencijuotos. Žinoma, pirmiausia privalome susitarti, kas yra nacionalinė vertybė. Manau, kad dailės srityje atsivertų erdvė dailėtyrininkų siūlymams.
Elona Lubytė. Ši problema susijusi ir su kultūros politikos nuostatomis, ir su menininko statusu. Kadangi valstybė nėra apibrėžusi vertybinių dailės kūrinio parametrų, tai daro įtaką rinkos plėtrai – lėtai ir uždarai. Formuojasi paradoksas – šiuolaikinės dailės kūriniai neturi vertės. Pavyzdžiui, iškilus problemoms su mokesčių inspekcija, paaiškėja, kad valstybinėse institucijose nėra sistemos, kuri galėtų įvertinti meno kūrinį ir sudaryti galimybę atsiskaityti juo su antstoliu. Vadinasi, dailės kūrinys tampa vertybe tik menininkui mirus.
Vaclovas Krutinis. Ką besakytų ekspertai, teigdami, jog Labdaros ir paramos įstatymas yra geras, man atrodo, kad jo pataisos atsirado tik todėl, kad jas reikėjo priimti. Jį patobulino ir dar kartą priėmė tie, kurie darė taip, jog, neduok Dieve, ta labdara ar parama nesuteiktų kam nors galimybės staiga ją pajusti. Iš to, kaip šiame įstatyme yra suformuluota labdaros ir paramos sąvoka, labai sunku tikėtis, kad verslo žmogus staiga apsispręstų – taip, mes gera valia skiriame tam tikrą savo uždarbio procentą paremti kažką, atimdami patys iš savęs.
Ieva Kuizinienė. O kokie būtų Jūsų siūlymai, kaip šį įstatymą patobulinti ar papildyti?
Vaclovas Krutinis. Mano manymu, tas pats įstatymas veiktų geriau, jeigu jis keistų mokesčių atskaitymo tvarką, kad ji būtų naudinga paramos davėjui. Dabar, norint suteikti paramą, reikia pateikti krūvą dokumentų ir kartu rodyti viešai, kad dirbi pelningai. Šiandien dažnas verslininkas tvirtina, kad geriau jis pasinaudos nauja – anoniminės paramos forma, negu įvardins, kad tam ar kitam davė kažkiek pinigų iš savo pelno.
Ina Marčiulionytė. Tačiau ar dėl tokios padėties kaltas tik šis įstatymas?
Vaclovas Krutinis. Įstatyme arba jo pataisose turi būti nurodyta, kad ir fizinis, ir juridinis asmuo turi teisę skirti labdarai ar paramai, sakykim, tam tikrą sumą pinigų. Nuo šios sumos neturėtų būti atskaitomi jokie mokesčiai vien tam, kad rėmėjas akivaizdžiai justų materialinę naudą.
Lolita Jablonskienė. Akivaizdu, kad šiandien gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai Labdaros ir paramos įstatymas yra priimtas, tačiau ir mes, ir kiti meno, kultūros, taip pat verslo žmonės dar nepakankamai su juo susipažinę. Kiekvieno įstatymo priėmimas tiems, kurie jo laukia, kelia ir papildomų uždavinių, t.y. skatina dirbti, kad įstatymo teikiama nauda būtų žinoma. Kalbu apie švietimą, kontaktų ir abipusiškai naudingų ryšių mezgimo darbą, kurį reikia atlikti. Antra, ką galiu pasakyti, remdamasi patirtimi, kurią įgijau dirbdama su dailės projektais buvusiame Soroso šiuolaikinio meno centre ir dabartiniame Šiuolaikinės dailės informacijos centre, jog neturiu daug iliuzijų, kad verslas apipils kultūros ir meno žmones pinigais. Nemanau, kad kur nors pasaulyje pinigai byrėte byra iš verslininkų kišenių. Dažniausiai remia atskiri žmonės, prijaučiantys menui, ir jų valdomos įmonės arba dėl vienų ar kitų priežasčių tarptautinės korporacijos (pvz., gauna dideles pajamas ir nenori mokėti didelių mokesčių). Galim kiek norim kritikuoti dabartinę įstatymo redakciją arba nesutikti su ja, bet kol patys šios žinios „nenunešime“ verslui, patys neaptiksime palankiai kultūros atžvilgiu nusiteikusių įmonių, negalim turėti vilčių, kad pinigai pasipils. Visi gerai žinome, kad Lietuvoje yra bankų, lietuviškų ir jungtinio kapitalo įmonių, kurios jau remia meną. Taip pat jau dabar aišku, kad dauguma jų remia sritis, kurios turi platesnę auditoriją.
Be to, aš abejoju, kad valstybė turėtų nuspręsti, kas yra nacionalinis turtas ir kas yra remtina sritis. Jei suvalstybinsim požiūrį į šiuolaikinį meną ir kultūrą, iš tiesų labai dinamiškus reiškinius, paskui neišbrisime iš to suvalstybinimo. Manau, turėtų egzistuoti pusiausvyra tarp dalykų, kurie yra juridiškai apibrėžti (pvz., kas yra vertybė, ypač pokarinio laikotarpio mene), ir galimybių dinamiškai plėtotis.
Elona Lubytė. Šiuo atveju, sakydama „nacionalinė vertybė“, neturėjau minty, kad valstybė turėtų suformuluoti nekintamą sąvoką. Nesakau, kad tai turi būti kanonizuota, tačiau kultūros politikos nuostatose turėtų atsirasti tam tikrų vertybinių parametrų apibrėžimas, kad rėmėjui būtų aišku, kas yra kas. Norėjau atkreipti dėmesį, jog reikia sukonkretinti ir paaiškinti, kas yra paramos gavėjai, nes jų yra labai įvairių.
Sutinku su Lolitos pastaba, jog turi atsirasti glaudesnis ryšys tarp paramos gavėjo ir davėjo. Viena bendravimo formų galėtų tapti Vakaruose populiarios rėmėjų tarybos, sudarančios verslininkams galimybę ne tik teikti paramą, bet ir dalyvauti kultūros įstaigų veikloje, jų valdyme, t.y. perduoti savo patirtį, ryšius, kurie dažnai efektyvesni nei vienkartinė finansinė parama.
Lolita Jablonskienė. Mano nuomone, valstybė per Kultūros ministeriją turėtų pasitikėti institucijomis, kurios yra jai pavaldžios: pasitikėti jų profesionalumu ir, žinoma, kelti joms reikalavimus, atitinkančius dabar suformuluotas kultūros politikos nuostatas. Daugybė ekspertų komisijų tik apsunkina valstybės ir jos institucijų darbą.
Ieva Kuizinienė. Kalbant darosi vis aiškiau, kad didžiausia blogybė yra ne vieno ar kito įstatymo trūkumai, o tai, kad yra problemų, kurios tarpusavyje glaudžiai susijusios ir pavieniui neišsprendžiamos.
Grįžkim prie Labdaros ir paramos įstatymo. Akivaizdu, jog daugelis įmonių, ypač neseniai į Lietuvos rinką atėjusių jungtinio kapitalo, labdarą sieja su savo teigiamo įvaizdžio kūrimu. Todėl, kaip minėjo Elona, joms labai svarbu, ką remti. Jei tam tikra veiklos sritis nėra prioritetinė ir tokį įvaizdį formuojanti, rėmėjams patogiau pasirinkti kitą, pelningesnę ar populiaresnę. Antra vertus, tiek viceministrė, tiek Lolita teisingai pastebėjo, kad paramos ieškančios institucijos dažnai nėra profesionaliai pasirengusios šiam darbui. Ne paslaptis, kad daugelis kultūros srityje dirbančių specialistų yra vyresnio amžiaus, nepasiruošę dirbti pasikeitusiomis sąlygomis, stokoja specialaus išsilavinimo bei įgūdžių. Todėl nemanau, kad šį procesą būtų galima palikti savieigai. Jei Vyriausybė priima naują, ne visiems suprantamą įstatymą, jį turėtų lydėti tam tikros edukacinės ir informacinės programos, kurios paprastai ir patraukliai paaiškintų tiek rėmėjams, tiek paramos gavėjams apie pagrindinius naujo įstatymo veikimo svertus ir teikiamas galimybes.
Lolita Jablonskienė. Tačiau ar tai turėtų daryti Kultūros ministerija?
Grupės klausimas. O kas?
Vaclovas Krutinis. Lolita teisingai užsiminė, kad Lietuvoje reikia ar nereikia kuriamos ekspertų komisijos. Galime sukurti dar vieną. Tačiau iš esmės Labdaros ir paramos įstatymas neveikia. Kokie įstatymai realiai veikia? Socialinio draudimo, Fizinių asmenų pajamų mokesčio, Juridinių asmenų pelno mokesčio. Taigi iš esmės yra trys įstatymai, kurie iš tikrųjų Lietuvoje veikia. Tačiau jei Labdaros ir paramos įstatyme būtų konkrečiai nurodyta, jog fizinių ar juridinių asmenų mokesčių dalis gali būti nukreipta juridinio ar fizinio asmens paramai, šis įstatymas veiktų. O jeigu man sako, kad iš savo atlyginimo ar gauto pelno aš galiu skirti arba neskirti lėšų labdarai ir paramai, tai aš skiriu arba neskiriu. Todėl pas mus parama dažniausiai yra natūriniai mainai. Greičiau reklama, o ne parama.
Lolita Jablonskienė. Man atrodo, parama menui, skiriama iš pelno, atitinka tarptautinį standartą. Niekas negali skirti paramai pinigų, kuriuos moka kaip darbdavio mokestį arba socialinį draudimą.
Vaclovas Krutinis. Man atrodo kitaip. Kada moka mokesčius Vokietijos ar Amerikos pilietis – metų pabaigoje. Jis rodo, kiek gavo pajamų, ir arba sumoka tuos mokesčius, kuriuos jam privalu sumokėti, arba, jeigu paremia konkretų procesą (žmogų), jam mokesčiai tam tikra dalimi mažinami. Čia ir yra esminis skirtumas.
Nijolė Tumėnienė. Kalbant apie kultūros politikos nuostatas, kurias Vyriausybė svarstė ir kurios, reikalaujant kitiems ministrams, buvo atidėtos dėl panašių dalykų, apie kuriuos mes dabar kalbame, situacija iš esmės liudija, kad tų kultūros politikos nuostatų šiuo metu tarsi nereikia. Taip susiklostė mūsų šalies ekonominė situacija, kad kultūros problemos liko ekonomikos paraštėse. Kultūra nėra valstybės strateginis prioritetas. Tačiau pagal priimtą valstybės prioritetą – informacinės visuomenės plėtra – daugelis problemų apima ir dailę (sakysim, šiai problemų grupei priklauso visa muziejų edukacinė veikla populiarinant kultūros vertybes). Tačiau to nesupranta ekonomistai ir politikai. Ir labai sunku įtikinti, kad jie pernelyg siaurai ir tiesmukai suvokia šį prioritetą. Todėl kultūros politikos nuostatų projektas, jeigu jį patvirtintų Seimas, padėtų nustatyti prioritetus nors kultūros viduje. Tai užtikrintų ir tam tikrą kultūros pozicijų stabilumą, kad besikeičiant valdžioms, politinei situacijai ir panašiems dalykams, būtų laikomasi nubrėžtų gairių mažiausiai dešimt metų. Būtų aišku, kokios kultūros plėtros kryptys, kas kultūros srityje yra svarbiausia, kokia yra veiklos strategija ir ką reikia daryti. Jeigu šis dokumentas iš tikrųjų bus priimtas toks, kokį pateikė Kultūros ministerija (parengtas darbo grupės, profesionaliai išmanančios svarstomus klausimus), ateityje galima būtų išvengti daugelio subjektyvių sprendimų. Norėčiau pabrėžti žodį subjektyvių todėl, kad visos ekspertų komisijos priima daug subjektyvių sprendimų. Aš turiu omenyje ne tik dailę. Daugiausia tai yra susiję su dideliais finansais, kurie skiriami kinui ar koncertinei veiklai. Niekaip nesuprantu, kodėl politiškai ir švietėjiškai reikšmingas kino filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ bei televizijos filmas „Laisvės kaina“, kurių svarbą suprato ir jo kūrėjus palaikė Krašto apsaugos, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, Australijos ir JAV lietuvių visuomeninės organizacijos, kuriam filmuoti buvo gauti leidimai užsienio karinėse bazėse, negavo tik Kultūros ministerijos pritarimo – ekspertai rado „svarbesnių“ projektų nei šis. Ekspertų komisijose visada atsiranda žmonių, pirmiausia remiančių savo draugų projektus. Jei būtų nustatytos kryptys ir strategija, tada ekspertai, spręsdami, kam teikti pirmenybę, turėtų vadovautis jomis, o ne savo simpatijomis ir antipatijomis.
Ieva Kuizinienė. Apie kultūros politiką ir jos nuostatas buvo ketinta kalbėti pokalbio pabaigoje, nes daugelis problemų, tarp jų ir įstatymų neveiksnumo priežastys, glūdi kultūros politikos nuostatose ir yra susijusios su Nijolės Tumėnienės minėtais šių nuostatų trūkumais. Skaitydama naujausią kultūros politikos nuostatų projektą, susidariau įspūdį, kad bendroji projekto dalis parengta neblogai, tačiau nėra pačios politikos, t.y. nėra strategijos ir veiklos prioritetų, sakykim, nors artimiausiems penkeriems ar dešimčiai metų.
Ina Marčiulionytė. Esu viena šio dokumento rengėjų, todėl galiu kiek plačiau atsakyti į klausimą. Pirmiausia pats nuostatų sumanymas ir tikslas – turėti apibendrintą kultūros politikos dokumentą, kuriame nebūtų fragmentiškų nuorodų vieneriems ar dvejiems metams. Turi būti aiški bendra kryptis, dar nenurodanti konkrečių žingsnių. Toliau turėtų pasirodyti konkretus dokumentas – praktinių veiksmų planas kokiems šešeriems metams, atitinkantis dabartinius Vyriausybės planavimo ciklus. Tuo metu kiekvienoje kultūros srityje jau paaiškėtų pagrindiniai darbai, kuriuos reiktų atlikti per tą laiką. Būtų aišku, kas užką atsakingas, ką darome, kas mums svarbiausia, o kas dar gali ir truputį palaukti. Taigi dabartinės nuostatos yra abstraktus politinis dokumentas, bet duodantis pagrindą konkretiems darbams. Kiek žinau, jis gali būti patvirtintas Seime artimiausiu metu.
Lolita Jablonskienė. Noriu paklausti, ar dabartinė Kultūros ministerijos vadovybė yra apibrėžusi prioritetus artimiausiems trejiems metams?
Ina Marčiulionytė. Kultūros ministerija turi atsižvelgti į Vyriausybės prioritetus. Pirmiausia – įvairiapusė integracija. Sunkiausia integruotis į NATO, bet jei ŠMC sugebėjo, tai gal tai ne taip sudėtinga (turima omenyje 2001 m. gegužės 27–31 d. ŠMC vykusi NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija – red. past.). Dėl stojimo į Europos Sąjungą yra priimtos gana aiškios direktyvos ir dokumentai, kuriuos reikia derinti.
Dar vienas prioritetas – informacinė visuomenė. Svarbu, kad visiems būtų aišku, jog informacinė visuomenė – ne tik bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos, ne tik informatikos specialistai, bet ir bibliotekos, muziejai, archyvai, t.y. tos informacinės sistemos dalys, kurios visame pasaulyje suprantamos kaip informacinės visuomenės pamatas. Šiemet bibliotekos gavo beveik 2 milijonus litų iš informacinės visuomenės programos, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tai yra ir pačių bibliotekininkų aktyvumo rezultatas. Jie vieningi, turi strategiją ir parengė bibliotekų modernizavimo programą, kuri apima visą Lietuvą. To paties linkėčiau muziejininkams: kad kiekvienas galvotų ne tik apie savo muziejų, o veiktų drauge, parengtų programą, kuri apimtų muziejų kompiuterizavimą, informacinės bazės parengimą, bendrą apskaitą, terminologiją. Tai būtų rimtas argumentas valstybei investuoti lėšų į šią sritį. Kol bus kalbama po vieną, tol nieko nebus.
Vaclovas Krutinis. Įdomu, kokią vietą Kultūros ministerijos politikoje dabar užima dailė, koks finansavimo procentas jai tenka? Koks šiuo metu KM vadovybės požiūris į dailę?
Ina Marčiulionytė. Jau vien tai, kad Kultūros ministerija prioritetą teikia šiuolaikinės dailės galerijos rekonstrukcijai, manau, aiškiai rodo jos požiūrį šiuo klausimu. Mes puikiai suprantame, kad neturime kur rodyti geriausių XX a. Lietuvos meno kūrinių ir tai yra nenormalu.
Elona Lubytė. Ar Jūs nemanote, kad kultūros politikos nuostatos galėtų kiek palengvinti Labdaros ir paramos įstatymo veiklą? Tarkim, poįstatyminiuose aktuose atskiriant komercinę ir nekomercinę meninę veiklą, pastarąją įvardinant kaip prioritetinę. Juk šiuolaikinėje kultūroje gyvuoja tradicinė dailė, naujoji dailė, gana aktyviai funkcionuoja mėgėjų dailė ir pan. Kam būtų teikiamas prioritetas?
Ina Marčiulionytė. Yra skirtingi finansavimo šaltiniai. Profesionalaus meno rėmimui skirta speciali programa, mėgėjų veiklai pinigus dažniausiai skiria ne Kultūros ministerija, o savivaldybės. Kultūros ministerijoje yra tik nedidelis fondas, remiantis regionų programą bei visuomenines organizacijas. Man atrodo, kad veikla pakankamai diferencijuota, ir gana aišku, kas iš kokių lėšų finansuojama. Vienintelė bėda, kad visose srityse trūksta pinigų.
Nijolė Tumėnienė. Pritariu Elonos minčiai dėl būtinybės atskirti komercinį ir nekomercinį meną. Šis klausimas kyla dažnai ir nebūtinai dėl kultūros, bet ir dėl taikomojo mokslo, žurnalistikos ar periodikos rėmimo. Tai rimta problema. Komercinės veiklos valstybė neremia ir neturėtų remti, ypač dabartinėje ekonominėje situacijoje.
Ina Marčiulionytė. Ne viskas taip aišku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sakykim, madų dizainas: ar Kultūros ministerija gali ir ar turi remti aukštosios mados kūrėjus? Daugelis teigs, kad tai yra komercija, nes anksčiau ar vėliau duos pelno.
Nijolė Tumėnienė. Jei pristato kolekciją kaip aukštosios mados kūrėjas, tai galima remti, nes tai yra elitinė kultūra.
Lolita Jablonskienė. Panašius klausimus sprendė ir Soroso šiuolaikinio meno centras, kuris nerėmė komercinių meno renginių. Reikėtų atskirti du dalykus: komercinį meną ir komercinius renginius. Juk ir dizaino, ir taikomojo meno gaminiai gali būti pristatyti ir komerciniame renginyje, ir nekomerciniame. Be abejo, komercijos ir nekomercijos santykis nėra paprastas.
Ieva Kuizinienė. Nepritariu nuomonei, jog šiuo metu valstybė neturi remti komercinės veiklos. Tam, kad kultūra pradėtų pati užsidirbti pinigų, reikalingos tam tikros komercinės struktūros – meno mugės, aukcionai, stiprios galerijos, agentūros ir pan. Kol to nebus, kultūra pati neužsidirbs, pinigų neturės ir menininkai, gyvenantys iš to, ką uždirba minėtų struktūrų dėka. Manau, dabar vienas prioritetų – skatinti struktūras, galinčias inicijuoti meno rinkos formavimąsi.
Lolita Jablonskienė. Aš su tuo nesutinku. Komercija turi egzistuoti rinkoje. Galima paimti paskolą iš banko, juk taip steigiamos privačios įmonės. Valstybės parama komercijai yra tam tikras jos tvirkinimas, nes taip įprantama „siurbti“ iš valstybės. Tačiau esu įsitikinusi, kad ir komercija užsiimančios institucijos, pavyzdžiui, dailės galerijos, organizuoja taip pat ir nekomercinius renginius, kuriuos valstybė gali paremti.
Ieva Kuizinienė. Turiu omenyje ne nuolatinį rėmimą, o trumpalaikę programą, kuri aktuali konkrečiai šiuo metu. Kultūros verslo negalima sulyginti su kitomis verslo sritimis ir dabartinė jo padėtis visai kitokia – nėra meno rinkos, nėra susiformavusi ir meno vertė.
Kalbant apie kitas verslo sritis, galima sakyti, kad, pavyzdžiui, kokios nors įmonės gaminamos mašinos nėra paklausios, konkurentų daug geresnės ir pigesnės, todėl ta įmonė nereikalinga. Suprantama ir objektyvu. Tačiau absurdiškai skamba teiginys – jūsų meno šiuo metu nereikia, jis nieko vertas. Juolab kad ši formuluotė šiandieninėje situacijoje – rinkos prasme – būtų taikoma ne konkrečiai meno rūšiai, o apskritai visam menui. Na, gal išskyrus Pilies gatvės produkciją, kuri turi ir rinką, ir kainą.
Antra vertus, imant paskolą iš banko normaliam verslui, galima užstatyti savo įrenginius bei prekes. Meno kūrinių negalima užstatyti, nes jų vertė nėra nusistovėjusi ir objektyvi.
Ina Marčiulionytė. Suprantu, ką turi omenyje Ieva, kalbėdama apie verslo plėtros galimybes. Iš tiesų susidarė paradoksali situacija. Kultūros dalis, kurią manome esant komercine veikla, nėra remiama Kultūros ministerijos. Tam turime tokią struktūrą kaip Smulkaus ir vidutinio verslo fondas, kuris skirtas remti įvairų verslą. Esu šio fondo tarybos narė. Praėjusiais metais viename tarybos posėdyje vyko tikras mūšis, nes verslininkai nusprendė, jog leidyba nėra verslas ir dalyvavimo knygų mugėse remti negalima (ta pati nuostata galiotų ir dizainerių prisistatymui tarptautiniuose renginiuose). Smarkiai prieštaravau šiai nuomonei: Kultūros ministerija laikosi nuostatos, jog leidyba yra verslas, o Smulkaus ir vidutinio verslo fondo taryba – kad ne. Tai kaip yra iš tikrųjų? Dabar šis požiūris jau kiek pasikeitė, todėl šiuo metu kultūra kaip verslas ima tapti lygiaverte paramos iš Smulkaus ir vidutinio verslo fondo gavėja.
Ieva Kuizinienė. Kita aptariamų klausimų grupė susijusi su menininko statuso apibrėžimu.
Nijolė Tumėnienė. Vyriausybės pasitarime, svarstant Lietuvos kultūros politikos nuostatas, kaip tik ir užkliuvo menininko statusas, apie kurio nereikalingumą pasisakė keli ministrai. Nors kūrėjo statusas jau yra įteisintas Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatyme, tačiau jame nenustatytos tos lengvatos bei valstybės įsipareigojimai menininkams, kuriuos siūlo pripažinti tarptautinės rekomendacijos. Daug kalbam apie Europos Sąjungą, užmiršdami, kad ten kultūros klausimai užima svarbią vietą. Pakaktų perskaityti Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijas, kurios yra publikuotos atskiru leidiniu lietuvių kalba.
Vaclovas Krutinis. Kadangi dalyvauju darbo grupėje, rengiančioje menininko statuso juridines nuostatas, galiu pasakyti, kad vis dėlto pasiekta tam tikrų rezultatų. Manau, jog esant geranoriškam valstybės nusiteikimui, ta įstatymo dalis, kurioje kalbama apie meno kūrėjo statusą, turėtų būti taisytina ir įgyvendinta įprasta tvarka. Tačiau taip, kaip ji apibrėžta dabar, neturėtų būti. Pagal dabar galiojančius įstatymus, po dešimties metų daugiau kaip 50 proc. meno kūrėjų neturės jokių socialinių garantijų, ir valstybė, kiek šiandien begudrautų, nenorėdama priimti šio įstatymo, bus priversta mokėti jiems pašalpas. Tad ar ne geriau dabar pripažinti, kad tie įstatymai, kurie yra priimti, turi klaidų, kurias reikia taisyti. Tai padaryti būtų labai paprasta, jei tam tikra dalis meno kūrėjų mokamų mokesčių, taip pat ir mokesčių nuo autorinių sutarčių, būtų skirta menininkų socialinėms garantijoms. Visi žinom, kad valstybė neturi lėšų apdrausti visų menininkų. Ir mes to neprašome. Mes norime vienintelio dalyko – kad dalis mokesčių, kuriuos mokame, atitektų socialinei draudai. Dabartinė sistema lyg tyčia sugalvota tokia, kad menininkas ne tik neturėtų socialinių garantijų, bet dar ir stengtųsi nemokėti mokesčių, kurie yra nustatyti. Sakykim, aš, negaudamas užsakymų sukurti skulptūrą, paveikslą, mozaiką ir pan., nueisiu į darbo biržą ir paprašysiu mokėti man pašalpą. Man atsakys, kad esu laisvos profesijos atstovas. Taigi Konstitucija suteikia man teisę būti laisvam, jei aš noriu. Ta pati Konstitucija suteikia teisę, jei aš dirbu, gauti socialines garantijas. Tačiau tik tuo atveju, jei aš dirbu ne savo kūrybinį darbą!
Ieva Kuizinienė. Paskutinis šio pokalbio klausimas skirtas aptarti pridėtinės vertės mokestį. Tautodailininkai PVM nemoka, jie gali dirbti pagal patentą, nekomercinių knygų leidyba nuo PVM taip pat atleista, o dailininkai jį moka, nors, pirkdami medžiagas savo darbui, kartą šį mokestį jau sumokėjo. Dabartinis PVM įstatymas atneša nuostolių ne tik pavieniams dailininkams, bet ir trukdo formuotis meno rinkai.
Noriu pacituoti šioje diskusijoje negalėjusio dalyvauti dailininko Deimanto Narkevičiaus mintį, kad atleidimas nuo mokesčių, t.y. tam tikros laisvos ekonominės zonos menui sukūrimas, galėtų tapti rimta paskata tiek užsienio investicijoms, tiek meno rinkos formavimuisi mūsų šalyje. Pavyzdžiui, tai galėtų būti stimulas rimtoms užsienio meno galerijoms steigti filialus Lietuvoje (pasaulyje tokia praktika žinoma ir pasiteisino – I. K.). Taip pat susidarytų palankios sąlygos rengti tarptautinius aukcionus.
Ina Marčiulionytė. Šį klausimą turi spręsti Finansų ministerija, o menininkai – teikti rimtais skaičiavimais pagrįstus siūlymus. Kiekviena PVM lengvata yra grėsmė biudžetui. Jeigu galite remdamiesi rimtais argumentais įrodyti, kad prarasta biudžeto dalis bus kompensuota kitais mokesčiais ar įplaukomis į biudžetą, tai ir reikėtų daryti. Tačiau tokiais argumentais, kaip, sakykim, Ievos minėtos galerijos, valstybei labai sunku įrodyti. Šiuo atveju reikia žiūrėti į visą mokesčių sistemos skerspjūvį.
Elona Lubytė. Skaičiavimus nėra sunku padaryti. Kaupdama medžiagą savo disertacijai, domėjausi profesionaliosios dailės kūrinių apyvarta ir pelnu. Tiesą sakant, tai tokie juokingai maži pinigai, kad biudžetas jų tikrai nepasigestų. Tačiau kai loterijos bilietai neapmokestinami PVM, tai atrodo tiesiog paradoksalu.
Vaclovas Krutinis. Nežinau, kokiu pagrindu išimtinai tautodailė buvo atleista nuo PVM, tačiau kiek rašiau raštų dėl lengvatų profesionaliam menui, kaskart gaudavau atsakymą, kad tai prieštarauja Europos Sąjungos nuostatoms. Kartą pyktelėjęs nutariau pats išanalizuoti Europos Sąjungos nuostatas, susijusias su pridėtinės vertės mokesčio taikymu Europos Sąjungos šalyse. Ten aiškiai parašyta, kad Europos Sąjungos narės privalo – būtent pavartotas toks žodis – atleisti nuo PVM visas kultūros sritis, kurios nėra susijusios su komercine veikla. Taigi manau, kad dabar mūsų valstybė patiria daugiau žalos, nei gauna naudos iš to mokesčio. Prekyba meno kūriniais iš galerijų persikėlė į menininkų studijas, o tokiu atveju į biudžetą nesurenkama nei 18, nei 13 procentų mokestis.
Nijolė Tumėnienė. Šiandien tenka pripažinti, kad PVM klausimas kažkada Kultūros ministerijos buvo „pražiūrėtas“. Kai Seimas priėmė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (1994 01 12), kurio 4 straipsnyje nustatomos PVM lengvatos, tuomet Kultūros ministerijai šitas klausimas nerūpėjo. Tai reikia tiesiai ir atvirai pasakyti. Tautodailė šią lengvatą turi todėl, kad tautodailė yra gamyba ir tuometinė Pramonės ir prekybos ministerija pasirūpino, kad nebūtų sužlugdyti amatai. Dabar į tą įstatymą yra labai sunku „įsirašyti“, nes tai prieštarautų valstybės nuostatai mažinti PVM lengvatas.
Kadangi mes pradėjome pokalbį apie dailininko socialinį ir sveikatos draudimą, norėčiau pasakyti šia tema keletą pastabų. Teoretikai, kurie gvildena šią problemą, rekomenduoja ją spręsti kitaip, nei čia buvo siūlyta. Jie sako, kad ši problema gali būti išspręsta, nustatant menininkams tam tikrą nedidelį metinį draudimo mokestį, kaip kitose Europos Sąjungos valstybėse, atsižvelgiant į ekonomines mūsų menininkų galimybes. Ne paslaptis, kad neretai meno kūrėjas visą mėnesį ar net ilgiau neturi jokių pajamų, nors gali dirbti kūrybinį darbą nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Mano manymu, metinis draudimo mokestis yra geresnė išeitis nei tam tikros sumos atskaičiavimas nuo mokesčių, nes, neturėdamas pajamų, menininkas jų nemoka. Toks problemos sprendimo būdas nereikalauja keisti mūsų pasirinkto mokesčių sistemos modelio. Yra dar vienas įstatymas, kuris galėtų pagyvinti dailės gyvenimą bei suteikti jam naujų impulsų. Tai Statybų įstatymas, kuris netrukus bus svarstomas Seime. Jei Seimo nariai, jaučiantys atsakomybę užkultūrą, pasiūlytų nustatyti, kaip yra kitose Europos šalyse, tam tikrą procentą nuo pastato sąmatos jo puošybai, tai paskatintų ne vien monumentaliosios dailės atgijimą, bet būtų naudinga ir visos dailės procesui.
Be to, kiekvieno įstatymo įgyvendinimui labai svarbūs yra poįstatyminiai aktai. Tuos poįstatyminius aktus galėtų išradingiau ir aktyviau inicijuoti Kultūros ministerija. Labai svarbu nustatyti, kaip paramos ir labdaros sistema galėtų veikti kultūros bei švietimo srityse. Reikėtų lygiuotis į Sveikatos ministeriją, kuri jau parengė jai rūpimus poįstatyminius aktus.
Ieva Kuizinienė. Šiame pokalbyje mes nesukursime naujų įstatymų, o ir jau esančių nepakeisime. Tačiau diskutuojant tapo aiškiau, kad tai sritis, kurioje ne viskas, kas derėtų, nuveikta. Akivaizdu, kad be pačių menininkų, dailėtyrininkų ir šios srities institucijų iniciatyvos padėtis vargu ar pasikeis. Tačiau kol kultūra glausis valstybės interesų pakraščiuose, o įstatymus priimantys komitetai neturės laiko konsultuotis su tais, kuriems tuos įstatymus lemta vykdyti, didelių permainų tikėtis neverta. Apibendrindama šią diskusiją norėčiau pasakyti, kad svarbiausias veiksnys, nulemsiantis įvairių kultūros sričių likimą, yra Valstybės kultūros politikos nuostatos, į kurias atsižvelgiant turėtų būti priimami ir vienas su kitu derinami įstatymai.

Į TURINĮ
ATGAL