dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Surasi Kusolwong.
Instaliacija Happy Berlin (Free Massage), 2001

Kutlug Ataman.
Videoinstaliacija Never My Soul, 2001

Šiuolaikinio meno instituto Kunst–Werke Berlin kiemas parodos atidarymo dieną, balandžio 20-ąją


Meno masažas

II Berlyno bienalė

Kristina Inčiūraitė

Galbūt miestas itin skuba, gal jis per daug sujauktas.
Tad užmiršk meną ir visa kita…

Surasi Kusolwong, 2001, Happy Berlin (Free Massage)

Abstraktaus miesto pojūtis kuria simultaniškumo iliuziją, kai Tolimųjų Rytų peizažas tampa toks pats artimas arba tolimas, kaip ir tas, kuriame esi. Žvelgdamas iš devintojo aukšto pro Roberto Henke’s muzikinės studijos langą į sutemose skendinčio Berlyno panoramą, jautiesi esąs mentalinio masažo kabinoje: prisimeni tailandiečio Surasi Kusolwongo masažuotojus, kuždančius tiesas apie atsipalaidavimą – šių dienų vaistą nuo skubėjimo. Berlyno bienalei pritaikyta meditacija, spekuliatyvus pojūtis, galintis išlaisvinti laiko ir erdvės sąvokas, meninius sumanymus, ambicijas ir visa kita. Laisva erdvė atspindėti, bet ne spręsti problemas, bendrauti, bet ne konceptualizuoti. Tiesiog dalyvauti grupinėje terapijoje ir ja mėgautis. Pasak Nicolaso Bourriaudo, tai tarpusavio santykių estetika (Relational Aesthetics) – ne socialinė ir ne sociologinė, bet greičiau transindividuali konstrukcija, kurią pasitelkus bandoma išvengti susvetimėjimo, socialinės sąmonės apribojimų ar nusistovėjusių visuomeninių papročių.
Šios mintys kilo aplankius II Berlyno šiuolaikinio meno bienalę (BB2). Jos kuratorė, De Appel direktorė Saskia Bos, pabrėžė renginio abstraktumą. Ji atsisakė vienijančios tematikos ir koncepcijos, nes asmeninės teorijos, pasak jos, tik apribotų ir susilpnintų naujas menines idėjas bei tendencijas. „Juntamos pastangos jungtis, priartėti prie publikos ir visuomenės. Šie poslinkiai kloja naują pagrindą – kitų veiklos teritorijų tyrimas gilėja ir tampa asmeniškesnis“. Tačiau šios gana populistinės nūdienio meninio vyksmo formuluotės provokuoja dviprasmiškumą. Viena vertus, žadinamas jungimosi, bendravimo aspektas, antra vertus, meno erdvėje jis svarbus tiek, kiek veda prie asmeniškumo, savotiško „relaksacinio“ autizmo. Simbolinis meno kūrinio laukas tampa savarankiškas – saugo asmeninę kūrybos ideologiją, kuri nepavaldi abstraktiems – šiuo atveju BB2 kuratorės – koncepcijų principams. Priežastis visai paprasta: menininkai kuria individualius bendravimo modelius, kurie ne skatina bendravimą, bet greičiau verčia abejoti jo sėkme. Pavyzdžiui, tėvų skausmo paviešinimas brito Darreno Almondo projekcijose, nebylus lietimosi kontaktas žmonių minioje, užfiksuotas olando Aernouto Miko videoinstaliacijoje, turko Kutlugo Atamano herojų prisipažinimai apie „tikros meilės ilgesį“ tik menkina euforiškus bendravimo aspektus. Bendravimas skaudina. Dėmesys trapiam, lengvai pažeidžiamam žmogaus tapatumui sustiprina tarpusavio santykius. Anot sociologų, visuomeninis gyvenimas apima įvairius ryšius – skirtingus interesus, tikslus ir impulsus. Jie atsiskleidžia nuolat kisdami: vienas šalia kito, vienas su kitu, vienas prieš kitą.
Intensyvus bendravimas ir glaudūs tarpusavio ryšiai atsirado suaktyvėjus žmonių migracijai, išplitus multikultūralizmo sąvokai. Tai darė įtaką ir menininkams, dokumentiką pasirinkusiems kaip sėkmingiausią raiškos būdą meno kūrinyje atskleisti antropologinius aspektus. Tarptautinėje meno erdvėje tai liudija aktyvią sociumo kaitą bei kitoniškumo sąvoką. Indonezijoje gimusios Fionos Tan videokūrinyje sustabdyti atminties fragmentai yra savotiški antropologiniai dokumentai. Tačiau jie tampa ne pastovaus tapatumo įrodymu, bet neįgyvendinamu noru akistatoje su kamera ir pačiu savimi pajusti tapatumo pilnatvę. Tikras netikrumas. Tikrumo ilgesys arba rekonstruota tikrumo versija. Pavyzdžiui, belgo Davido Claerbouto animuotoje 1967 metų Vietnamo karo fotografijoje vos pastebimas šešėlis sėlina ant dūžtančio lėktuvo. Dabartis nukeliama į praeitį ir (neo)romantiškoje Joao Penalva’o videoinstaliacijoje. Čia ne šešėlis, bet legendų rūkas Tolimųjų Rytų peizaže slepia šiuolaikinę vizualumo ikonografiją. Minėtų autorių atliekamas metafizinis reginių masažas sukuria savitą šiuolaikinės multikultūros vaizdą.
Ko gero, radikaliausias to pavyzdys yra Artūro Railos videokūrinys: Murzos vadovaujamos Nacionalsocialistinės partijos narių portretai bei jų replikos atskleidžia vietines nūdienos politines realijas, kurios siejasi su kitų šalių radikaliai nusiteikusių visuomenės grupių problemomis. Šių dienų menininko fiksuojama istorija nuolat atkuria ar dekonstruoja atmintį – atima galimybę objektyviai suvokti istorinę perspektyvą. Atrodytų, dokumentiniai archyvai turėtų virsti objektyviomis, neginčijamomis tiesomis, tačiau jie tampa objektais, provokuojančiais subjektyvias žiūrovų reakcijas. Taip nutinka, nes žiūrovas netenka galimybės iš tinkamo (kritiško) atstumo pažvelgti į menininko fiksuojamą situaciją: jo pasirinktas laiko tarpsnis per trumpas – jis dokumentuoja dabartį. Menininkas skuba gyventi dabar.
II Berlyno bienalėje menininkų kuriamos dabarties archyvų versijos ir perversijos silpnina dokumentalumo koncentraciją, kuri buvo pastebima ankstesnėse bienalėse (pvz., Manifesta’3). Pavyzdžiu gali būti vokiečio Christiano Jankowskio filmas, kuriame autorius dekonstruoja asmeninį požiūrį į savo ambicijas, produkciją bei meno rinką, balansuodamas tarp dokumentinio, komercinio ar didelių pretenzijų turinčio meninio filmo. Menininkai kuria mikrosituacijas, kuriomis modeliuoja paralelines socialumo formas, taikydami postindustrinės produkcijos ir ekonomikos struktūrų specifiką. Žiūrovui siūloma vartoti tai, kas turi simbolinę galią, kas žadina mintį.
BB2 stebėdama 49 menininkų kūrybą, klausiau savęs: kokį meno kiekį galiu suvartoti (reflektuoti) atidarymo metu? Aktyvaus vartojimo kiekis būtų +/– 25 proc. (tiek pat, kiek Berlyne gyvenantis menininkas Jonathanas Monkas kasdien praleidžia kalbėdamas apie meną). Pasyviam vartojimui, t.y. atpalaiduojančiam masažui, liktų +/–75 proc. (beveik tiek pat, kiek malonumo teikia Surasi Kusolwongo masažuotojai). Taigi galima rinktis: arba 25 proc. meno, arba 75 proc. masažo.

Į TURINĮ
ATGAL