dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Personalinės parodos
1988 Architektų namai, Kaunas
1990 Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
1991 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Lietuvos dailės fondo parodų vitrina, Vilnius
1992 Lietuvos dailės fondo parodų vitrina, Vilnius
1993 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Lietuvos dailės fondo parodų vitrina, Vilnius
1994 „Sonetai“, Lietuvos dailininkų sąjungos salonas, Vilnius
1995 „2000 angelų“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Ugnies eilė“, „Jutempus“ galerija, Vilnius
„Sau ir kitiems“, „Jutempus“ galerija, Vilnius
1996 „Vizijos“, „Jutempus“ galerija, Vilnius
„Pakeisti taisykles“, Meno muziejus, Vasteras, Švedija
galerija „Wyspa“, Gdanskas, Lenkija
„Žaltvykslės“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1997 Giedrės Bartelt galerija, Berlynas, Vokietija
1998 „Jūsų tėvas, jūsų sūnūs, jūsų duktė“, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
1999 „Sketches. Winter 1999“, Art League, Vilnius
2000 Malongen, Stokholmas, Švedija
2001 „S&P Stanikas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Amžinoji motinystė“, Fenetre d’art, Paryžius, Prancūzija

Grupinės parodos
1992 Lietuvos dailės paroda, Čekija
Tarptautinio tekstilės simpoziumo dalyvių darbų paroda, Brno, Čekija
1993–1994 Baltijos ir Skandinavijos šalių dizaino ir taikomosios dailės paroda „From Dreams to Reality“, Talinas, Ryga, Vilnius, Gotenburgas, Helsinkis
1994 „Vilnius/Oslo“, UKS galerija, Oslas, Norvegija
1995 Metinė Soroso meno centro Lietuvoje paroda „Dėl grožio“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 „Naujoji Lietuva“, Meno akademija, Gdanskas, Lenkija
1997 „Archyvai pristato“, Šiaulių dailės galerija, Šiauliai
„Men’as“, Šiaulių dailės galerija, Šiauliai
Šiaurės šalių projektas „Nordica“, Helsinkis, Suomija
1998 „Lietuva Europoje“, „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
„The Different. The Same“, Kunstforening, Bergenas, Norvegija
„7the Sense“, Cinema Nova, Briuselis, Belgija
1999 „Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2000 „Artikuliacija“, O.K. Šiuolaikinio meno centras, Lincas, Austrija
„Nekaltas gyvenimas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 „Human Image“, Užsienio reikalų ministerija, Berlynas, Vokietija
„Tradicija ir ateitis“, Parodų salė, Visbis, Švedija
„D.Girčys, D.Narkevičius, V.Paukštė, A.Rakauskaitė, S&P Stanikas“, Parodų salė, Kristianstadas, Švedija
„Global Art 2000“, Jungtinių Tautų būstinė, Niujorkas, JAV

Svajonė ir Paulius Stanikai.
Išvakarės.
Grafitas, popierius. 200x300, 2000


Svajonė ir Paulius Stanikai.
Vaikystė. Suvaikėjimas I.
Fotonuotrauka, šviesos instaliacija, 230x315, 2000

Svajonė ir Paulius Stanikai.
Vaikystė. Suvaikėjimas II.
Fotonuotrauka, šviesos instaliacija, 230x270, 2000


S&P Stanikai: baimėtroška

Agnė Narušytė

Svajonė ir Paulius Stanikai kuria kartu lyg dvilypė būtybė. Jų kūriniai slepia konkrečią autorystę – neįmanoma atskirti, kur vieno darbas, kur kito, nes tai – bendros patirties produktas. Lavonų, tikrų ir netikrų, veidų, kūnų ir paminklų fotografijos tarsi liudija esant bendrą pasąmonę, kurioje siautėja tie patys troškimai, potraukiai ir traukuliai. Arba sąmonę, kurios aprobuoti įvaizdžiai neturi nė pėdsako trinties tarp dviejų mąstysenų. Tačiau dvilypumas išlieka kitur. Neapčiuopiamas ir žodžiais sunkiai paaiškinamas. Jo buvimas aptinkamas bandant nustatyti reprezentuojamų realybių reikšmes, nes jos nesileidžia nustatomos. Lyg vieno subjekto pasakymą kažkas būtų permaišęs iš naujo it kortų kaladę, pakeitęs kodą. Todėl atrodo, kad vaizdai veikia žiūrovo suvokimą tiesiogiai, aplenkdami kalbą.
Dvilypumas galbūt slypi galios susikirtimuose. Mat čia yra du „veikėjai“: fotografuojamas ar filmuojamas žmogus ir tas, kuris žiūri pro fotoaparato (kameros) vaizdo ieškiklį. Žiūrintysis komanduoja fotografuojamojo (objekto) kūnui. Tai įprastas dalykas fotografijoje, tačiau paprastai fotografuojančiojo galia maskuojama, sukuriant iliuziją, jog vaizdas reprezentuoja nufotografuoto žmogaus jausmus, mintis, būsenas ir t.t. S&P Stanikai kažką padaro (ar palieka nepadaryta), kad būtų akivaizdu, jog objektas yra priverstas vaidinti jausmus, mintis ir būsenas. Galbūt todėl, kad pozuojančiųjų veiduose „nešviečia“ įsitikinimas savo paties atliekamo veiksmo tikrumu. Kad veidas visada „sako“ kažką kita nei kūnas. Lyg pro veido angas žvelgtų kūne įkalinta (kaip įprasta sakyti) siela.
Metų pradžioje ŠMC veikusi S&P Stanikų paroda buvo ypatinga tuo, kad čia patekusio žiūrovo jausmus ir suvokimą atakavo iškart visa erdvė, jos atmosfera. Ypatinga ne Stanikams, nes jie visada ne tik eksponuoja kūrinius, bet ir kuria specifinę parodos erdvę. Ypatinga Šiuolaikinio meno centrui – nors ir kiekviena čia rengiama paroda turi savo atmosferą, pastaroji retai būna savarankiškas veikėjas, pakeičiantis kūrinių suvokimą.
Pasak pačių autorių, toks erdvės perkūrimas yra „pasipriešinimas rutinai“. Iš tikrųjų ne tik kasdienybės, bet ir parodų rutina įveikia žiūrovo pastangas suvokti ir pajusti meno kūrinius. S&P Stanikų pasipriešinimas pavyko, nes į jų parodą patekęs žiūrovas jaučiasi visais atžvilgiais kitaip. Tas jausmas dvilypis (dvilypumas čia nuolat persekioja). Pritemdyta, lyg anapusinio pasaulio atšvaituose panirusi erdvė (tas pasaulis – tai pro lubų langus sklindanti dryžuota šviesa) ir vienas kitas lavonas sukelia laidojimo biuro įspūdį. Išdidinta šeimyninė gėlėmis apkaišyto numirėlio nuotrauka pasitinka vos įėjusius „lankytojus“, o toliau aptinki ryškiai apšviestus, spalvotus sudarkytus kūnus, rėkiančius iš tamsaus kambarėlio. Kitos fotografijos tokioje aplinkoje tampa prisiminimais apie mirusiojo gyvenimą, nuotraukomis, kurias neš priešais laidotuvių procesiją. Betrūksta tik juodos juostelės.
Laidojimo biuro įspūdis toks stiprus, kad net besijuokiantys žmonės kitose nuotraukose padvelkia salstelėjusiu numirėlių kvapu. Tačiau erdvę užliejanti videofilmo romantinė-herojinė muzika sujaukia rimtį, patraukia ją per dantį. Numirėliai kelia ne tiek siaubą, kiek lengvą pašaipą, nes mirtis pateikiama kaip kičas – subanalėjęs ir pozuojantis laidotuvių ritualas. Liaudiški siuvinėjimai aplink „mirusiųjų“ galvas ir jų pjaustymas mirtį paverčia žaisliuku.
Tiesa, lavonai šį kartą Stanikų parodoje nedominavo, jų reikšmingumą sustiprino tik erdvinis sprendimas. Ir į parodą jie pateko iš 1994 metų. Bet menininkams vis tiek žurnalistai prikišo nekrofiliją, kuri daugelio sąmonėje yra tapusi Stanikų kūrybos firminiu ženklu. „Žmonės vis klausia – kodėl lavonai? Bet visų giminės, visi mes mirštam ir kiekvienas važiuojam į laidotuves. Kiekvienas susiduria su mirusiu kūnu, čia nieko keisto, tiesiog žmonės negalvoja“, – sako Svajonė Stanikienė. „Aš manau, čia svarbus žvilgsnis, žmogaus baimė galbūt mirties, ateities. Seno žmogaus galvojimas, žiūrėjimas į tą, kas buvo gyvas kažkada, ar galvojimas apie žmones, kurie yra mirę, galvojimas apie to žmogaus ateitį, apie save...“ – svarsto Paulius Stanikas. Menininkai ne myli lavonus (o tai ir reikštų žodis „nekrofilija“), bet mąsto apie savo, kaip kūniškos būtybės, ateitį. O čia labiausiai ir tinka fotografija, kuri visada primena, kas (bus) prarasta, kita vertus, įtikina, jog tai, kas rodoma, yra tikra. Taigi žaidimas „savo paties“ kūnu kaip lavonu fotografijoje leidžia susidurti su savo mirtimi, bent jau vizualiai.
Nereikia nė lavonų. Apskritai galvojimas apie save kaip kūną yra šiurpus. Čia jis gražus, čia senstantis, čia sveikas, čia auginantis kitą gyvybę lyg auglį. Motinystė tampa keliančia siaubą kūno deformacija. Šypsena atveria supuvusius dantis. Kūnas yra visada mirštantis. Tie, kas kaltina menininkus nekrofilija, neįžvelgia to siaubo.
Kūno transformacijos, kitaip nei sielos, yra nepageidautinos. Iki šiol Stanikai transformacijas stebėdavo ar inscenizuodavo tik stabiliuose fotografijos vaizduose ar skulptūrose. Todėl įgytieji pavidalai būdavo galutiniai ir be konteksto. Šioje parodoje pristatytas ir pirmas menininkų videodarbas, kuriame nufilmuota šokanti Svajonė Stanikienė. Pats šokis – tai nenutrūkstanti kūno transformacija, nes šokta ne dėl grožio (Svajonė šoka išraiškingai, bet tai yra nepritaikyto, netreniruoto kūno bandymas interpretuoti šokio klišes), o lyg tam, kad „išsirėktų“ kūnas. Kūnas, aprengtas plasnojančia suknia, bando pakilti nuo žemės, išsiveržti iš gravitacijos ir savo nerangumo pagal romantinio šokio tradicijas, bet pakyla ir išskrenda pro kupole esančią angą tik panaudojus montažo triukus. Arba skyrelyje „She is Bad“ („Ji bloga“) nurengtas kūnas reaguoja į šiuolaikinę ritminę muziką, atskleisdamas paprastai po drabužiais paslėptą judesių mechaniką. Nurengimas sustiprina kūno kaip grynos materijos suvokimą. Jis šoka be aistros, bet aršiai, kažkuo tas šokis grubus. Čia taip pat panaudotas grubesnis montažas – vaizdas peršoka nuo bendresnio plano į stambesnį be jokių švelninimų. Aplink baltą kūną – tik juoda erdvė. Arba tuštuma, kurioje šokis tampa mirtingo kūno ir mirtingo „aš“ konvulsijomis. Nes tai šokis niekam.
Taigi menininkai įtraukia savo ir kitų kūnus į vis naujus ritualus. Tai susitaikymo su gyvenimo absurdu ritualai. Visų žmonių kaip kūnų ateitis vienoda ir vidinis nesutarimas tarp noro kažką padaryti dėl rytojaus bei to noro absurdiškumo suvokimo persmelkia visą gyvenimą. Galima tai arba priimti kaip tikrovę, arba neigti bėgant į jaukias iliuzijas, kaip rašė Albert’as Camus* . S&P Stanikai renkasi gyvenimą su absurdu. Jų fotografijose nėra iliuzinio prasmingumo. Net besijuokiantis jaunas veidas nesiūlo prabangaus reklaminio pasaulio – juokas įstrigęs nuotraukoje lyg beprasmė kūno energijos iškrova. Nėščios moters piešinys negarbina motinystės, o yra tik anatominė studija, aliuzija į dailės istoriją, į Renesanso atradimus, kurie esant šiuolaikinėms technologijoms tapo nebereikalinga, beprasmiška mokymo priemone.
Absurdo suvokimas kitaip „nudažo“ kiekvieną veiksmą, juokingu paverčia kasdienį judėjimą, kančias, veržimąsi. Negrabus šokis skambant romantinei muzikai ironizuoja žmogiškus siekius. Kartais „pasigirstantis“ juokas tik sustiprina beprasmybės jausmą. Jį palaiko, neleidžia žiūrovui pasprukti į grožio ir vilties iliuzijas. „Pasaulis, kurį galima paaiškinti, tegu ir netikusiais argumentais, yra mums įprastas pasaulis. Ir priešingai, pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas,“** – rašė filosofas Albert’as Camus. Tai itin nemalonus ir trikdantis išgyvenimas. Primenantis, kad laukti rytojaus yra absurdas. Belieka nepatikimas ir bjaurus „dabar“.

____________
* Camus Albert, Sizifo mitas: Rinktiniai esė, Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 119–247.
** Ten pat, p. 125.

Į TURINĮ
ATGAL