dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Vilija Balčiūnienė.
Kryžkėlė.
Šamotinis molis, 50x45x20, 1994

Jūratė Stauskaitė.
Rytinė mankšta.
Sausa adata, 32,5x37, 1996.
Paroda „Estampo dešimtmetis“, galerija „Kairė-Dešinė“

Onutė Grigaitė.
Mėlyni žodžiai.
Šamotinis molis, 145x108x24, 1993
Paroda „Tarptautinių Panevėžio keramikos simpoziumų lietuviška kolekcija“, „Arkos“ galerija


Utopinė ar reali XX a. dailės galerijos vizija

Ieva Pleikienė

Trečią pavasarį po galerijas pasklinda Lietuvos dailininkų sąjungos projekto „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ parodos. Jos pretenduoja tapti Nacionalinės XX a. dailės galerijos embrionu, kurį kantriai puoselėjant tikimasi išnešioti ilgai laukiamą kūdikį. Projekto rengėja – Lietuvos dailininkų sąjunga – susirūpinusi, kad pastarąjį dešimtmetį iš esmės keičiantis valstybės, visuomenės požiūriui į dailę, dailininką ir jo kūrinius, pakimba ore didelės XX a. pabaigos kultūrinio palikimo dalies likimas. Gresia pavojus, kad jis taps nežinomas, nes susiklostė be galo palankios sąlygos jį užmiršti: valstybiniai muziejai nepapildo savo kolekcijų XX a. pabaigos lietuvių dailininkų darbais, didžioji dalis parodų vyksta privačiose galerijose, ne visi dailininkai pajėgia surengti parodą dėl pinigų stygiaus, o ir įvykusios tėra fragmentai, iš kurių neįmanoma susidaryti visuminio šiuolaikinės Lietuvos dailės padėties vaizdo; dailės kūriniai parduodami, iškeliauja į privačias kolekcijas ir „pasislepia“ nuo publikos. Sveikintina, kad šios situacijos grėsmingumą pastebėjo ir ėmėsi pastangų ją koreguoti LDS – kaip tik ta institucija, kuriai dailės ir dailininkų problemos arčiausiai kūno.
XX a. dailės reprezentavimas valstybiniuose muziejuose labai netolygus ir problemiškas. Tarp išsamios amžiaus pradžios dailės ekspozicijos Kauno M.K.Čiurlionio paveikslų galerijoje ir parodų Šiuolaikiniame meno centre, tiesa, neturinčiame nuolatinių ekspozicijų, bet gana išsamiai atspindinčiame šiandieninius meno procesus, atsiranda didžiulė 50-ties metų periodą apimanti properša. Laikas tarp dviejų nepriklausomybių išnyksta, tarytum dailė tuo metu visai neegzistavo. Būtent tai tampa pretekstu kalbėti apie nežinomą XX a. dailę. Parodų koordinatorė Danutė Zovienė siekia „atverti šiuolaikinei visuomenei jos kultūrinio gyvenimo tradiciją, padėti šią tradiciją interpretuoti kaip integralią dabarties gyvenimo dalį“ ir rengti parodas tol, kol valstybė tinkamai pasirūpins savo kultūros turtais – įsteigs Nacionalinę XX a. dailės galeriją.
Į projekto akiratį patenka paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Jis išsiskiria iš properšinio, nuolatinėse ekspozicijose nereprezentuojamo periodo, nes chronologiškai jau priklauso antrosios nepriklausomybės laikui, o idėjiškai nepritampa niekur. Kalbama apie tą kultūrinę tradiciją, kuri formavosi sovietmečiu, o pasikeitus politinėms aplinkybėms, valstybės požiūriui į kultūrą, visuomenės poreikiams, buvo išstumta į kultūrinio gyvenimo paraštes.
Atsiradusi problema yra įvairialypė. Valstybė skiria per mažai lėšų kultūriniam palikimui kaupti, o ir skiriamos panaudojamos ne taip, kaip norėtųsi, todėl muziejai neperka XX a. pabaigos lietuvių dailininkų kūrinių. Dalis dailininkų, kurie buvo labai gerai žinomi sovietmečiu, dabar pamiršti, o jų kūryba pasikeitė ir todėl tapo nežinoma. Kai kurie jaunesni dailininkai nespėjo tapti žinomi, bet yra verti, kad apie juos sužinotų. Maždaug taip problemą formuluoja projekto autoriai. Iš esmės teisingai. Toliau telieka atkreipti dėmesį į keletą niuansų.
Pirma, kas tai yra „nežinoma“. Projekto rengėjai vartoja šį terminą kiekvienas savaip, suteikdami jam įvairiausių atspalvių. Vieni sako, kad daug kas buvo žinoma, bet tapo užmiršta, kitiems svarbu, kad reikšmingus kūrėjus ir jų kūrinius aplenkė žiniasklaidos dėmesys, treti vartoja terminą „nežinoma“ avansu, baimindamiesi, kad laiku nesusirūpinus taps nežinoma tai, kas dabar yra žinoma.
Nežinomumo lygmuo labai svyruoja atskirose projekto parodose. Vienose jis atrodo tikrai aktualus ir tikslingas, o kitose gerokai pritemptas. Pradėkime nuo nežinomumo aspektu sėkmingiausių ekspozicijų. Pirmiausia minėtina „Vyresniosios ir viduriniosios kartos tapyba’90–99" (1999). Parodos kuratorė Nijolė Tumėnienė preciziškiausiai apibrėžė nežinomumo kriterijus ir ribas. Ji pakvietė į parodą vyresniosios ir viduriniosios kartos (40 metų ir daugiau sulaukusius) dailininkus, kurie verti pretenduoti į XX a. dailės aukso fondą, bet buvo nežinomi, nes pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje jų kūrinių nepirko valstybė, jie negalėjo surengti net jubiliejinių personalinių parodų, bet aktyviai dalyvavo parodose užsienyje, ten buvo pastebėti, apdovanoti, ten jų kūriniai iškeliavo į privačias kolekcijas. Parodoje išvydome tikrai seniai nematytų vyresniosios kartos dailininkų paveikslų, kurie atspindi naujas autorių kūrybinio kelio kryptis. Ekspozicijos staigmena tapo Vincentas Gečas, žiūrovų atmintyje palikęs visai kitokią viziją, negu matome dabar. Tačiau sunku sutikti, kad nežinomumo sindromas kamuoja Jūratę Mykolaitytę, Gintarą Palemoną Janonį, Andrių Giedrimą, Kostą Dereškevičių, Arvydą Šaltenį, Aleksandrą Vozbiną ir kai kuriuos kitus dailininkus, aktyviai dalyvaujančius šiandienos meniniame gyvenime. Galbūt pagal pasirinktus statistinius kriterijus jie ir pakliuvo į užmirštųjų kategoriją, bet iš tikrųjų jų kūryba žiūrovams pažįstama.
Nežinomumo prasme įdomios knygų grafikos (1999, kuratorė S. Mažeikaitė) ir medalių meno (1999, kuratorius A. Olbutas) apžvalgos.
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį stipriai pasikeitė knygų leidybos politika. Išaugęs dėmesys rinkos poreikiams bei ekonominiams rodikliams gerokai pakoregavo leidybos prioritetus. Autorinė iliustruota knyga, reikalaujanti aukštos poligrafinės kokybės ir leidžiama nedideliu tiražu, daugeliu atvejų atsidūrė už leidėjų interesų borto. Atsirado daug paruoštų spaudai, bet neišleistų knygų. Ekspozicija parodė dailininkų akistatą su naująja situacija, kurios kontekste skambiu akcentu tapo užsienyje išleistos R. Kasparavičiaus ir D. Radavičiūtės iliustruotos knygos.
Medalių meno apžvalgoje taip pat iškelta specifinė aktualija – Lietuvos monetų kalyklos įtaka medalio raidai. Monetų kalykla pirmiausia asocijuojasi su piniginių monetų gamyba, tačiau tai ne vienintelė jos funkcija. Ji taip pat leidžia ir kaupia proginių monetų bei kaldintų medalių kolekcijas.
Tarp nežinomumo aspektu aktualių pakliūva ir šiemetinė A. Olbuto kuruojama skulptūros ekspozicija „Nepastatyti paminklai“. Monumentaliosios dailės prigimtis diktuoja, kad ji arba realizuojama ir tampa visiems labai gerai žinoma, arba nerealizuojama ir apie ją nesužino beveik niekas. Pasikeitus valstybės realijoms ši sritis atsidūrė komplikuočiausioje padėtyje. Pirmiausia dėl to, kad iki šiol niekaip neišsikristalizuoja vertybinių kriterijų sistema, pagal kurią galima būtų spręsti, kurie paminklai verti būti įgyvendinti. Ši priežastis lėmė nesėkmingą daugelio viešųjų konkursų baigtį. Jų finalą dažniausiai vainikuoja vienoda formulė – paminklas nestatomas, nes nesutampa projektų vertinimo komisijos ir pastatymą finansuojančio užsakovo nuomonės. O jei pasirinkimo teisė suteikiama ir visuomenei, laukia dar komplikuotesnė pabaiga. Todėl paminklai statomi stichiškai, lengviausiai įgyvendinami tie, kurie inicijuojami privačiai, o konkursai dažniausiai iš anksto pasmerkti žlugti. To pasekmė – atsiranda nepastatytų paminklų fenomenas.
Dar viena svarbi projekto dalis – tęstinių tarptautinių renginių pristatymas eksponuojant jų pagrindu kaupiamų kolekcijų lietuviškąją dalį. Jau pristatytos trys tokios kolekcijos: Vilniaus tapybos plenerų (1999), porceliano simpoziumų „Idėja“ (2000) ir Panevėžio keramikos simpoziumų (2001). Vadinasi, šiuolaikinės dailės palikimas nėra vien atsainiai barstomas. Ne vieną dešimtį metų vykstantys simpoziumai patvirtina, kad tradicijos nemirė, jos egzistuoja ir tebėra aktualios. Jų organizatoriai kaupia kūrinius, kurių kasmet daugėja, ir taip formuojami vertingi šiuolaikinės dailės rinkiniai, tik bėda, kad nėra kur juos tinkamai eksponuoti.
Apžvelgus trejų metų „Nežinomos dailės“ projekto parodas aiškėja naujas simptominis reiškinys – didelių apžvalginių parodų ilgesys. Rodos, prieš dešimtmetį buvome jomis persisotinę, be galo džiaugėmės atsirandančiomis privačiomis galerijomis, kurių kamerinės ekspozicijų salės siūlė naują orientaciją. Ore tvyrojo nedidelių personalinių, probleminių, dailininkų grupių parodų poreikis. Iki gyvo kaulo nusibodusios respublikinės, pribloškiančios kūrinių kiekybe ir primenančios muges, nekėlė jokio žavesio. Sprendžiant iš „Nežinomos dailės“ projekto kuratorių nuotaikų, padėtis pasikeitė. Tą liudija „Mažoji skulptūrinė plastika“ (2000), „Estampo dešimtmetis“ (2001). Atsiradusį ilgesį kuratoriai argumentuoja tuo, kad sukurta daug naujų kūrinių, kurių neeksponuojant vienoje vietoje nematome bendro šiandieninės dailės vaizdo, neįmanoma suprasti, kur link ji rutuliojasi. A. Olbutas teigė, kad „per praėjusį dešimtmetį tai buvo pirma tokios apimties šiuolaikinių Lietuvos skulptorių kūrybos apžvalga <…> atskleidusi kūrybos proceso turinį ir jo magiją, įvairių kartų požiūrį į erdvinę skulptūros formą, tradicijas, technologijas, eksperimentą, sąlyčius su dailės sritimis“. Teoriškai gal ir taip, o praktiškai išvydome mažoje erdvėje sugrūstą gausybę darbų, kuriuose atsispindi gerai pažįstamų autorių nuo seno žinoma stilistika. Naujienų beveik jokių, eksperimentais taip pat nelabai kvepia. Panašia nostalgija atsiduoda ir „Estampo dešimtmetis“. Skirtumas tik toks, kad S. Mažeikaitė apgailestavo negalinti parodyti visko ką norėtų, bet sutramdė pagundą sukišti į nedidelę erdvę nesuskaičiuojamą kūrinių kiekį. Dėl to ji smarkiai išlošė, nes ekspozicija neperkrauta, vientisa ir pakankamai atspindinti tai, kas vyko grafikos padangėje.
Žymiai originaliau iš panašios padėties išsisuko „Lietuvos juvelyrikos’90–99“ (1999) kuratorė Rūta Pileckaitė ir ekspozicijos architektas Valdas Ozarinskas, sėkmingai panaudoję parodos idėjine ašimi tapusį netikėtą eksponavimo būdą.
Antrą niuansą aktualizuoja „Mažosios tekstilės“ (2001) paroda. Jos kuratorė Marytė Gurevičienė skundėsi, kad sudėtinga surinkti parodai kūrinius, nes senų dailininkai jau nebeturi, o naujus kuria ne visi, dalis iš jų sunkmečiu keičia profesiją ir pan. Kita vertus, senųjų vietą užima gabūs ir išradingi Dailės akademijos studentai, kurių darbai patvirtina, kad turime stiprią tekstilės mokyklą. Iškyla netikėtas klausimas, savotiškai uždarantis nežinomos dailės problemų ratą – koks yra pagrindinis projekto tikslas. Berods buvo kalbėta apie baimę prarasti XX a. pabaigos lietuvių dailės aukso fondą, kurio vieta Nacionalinėje galerijoje. Tačiau net ir patiems gabiausiems studentams, mano galva, per drąsu ten pretenduoti. Atsiskleidžia didysis projekto paradoksas – tai, kas auksinėmis raidėmis įrašyta į praėjusio amžiaus pabaigos dailės istoriją, visai neblogai žinoma, o tas, kas nežinoma, dar turi paūgėti, kad nusipelnytų paauksavimą. Derėtų tvirčiau apsispręsti, ar siekiama parodyti tai, kas vertingiausia, bet nebūtinai nežinoma, ar tai, kas tikrai nežinoma, bet nebūtinai vertingiausia.
Trečias – aktualumo niuansas. Ar visuomenei tikrai aktualu tai, ką projekto autoriai iškelia į dienos šviesą? Ar visuomenė tikrai ištroškusi pažinties su tais kūriniais, o jie sąmoningai ir nepelnytai slepiami? Panašu, kad ne. Ne naujiena, kad daile domisi labai nedidelė visuomenės dalis. Daugelis įvykių paliečia tik profesiškai su daile susijusius žmones, nedidelį būrelį, savotišką masonų ložę, išsiskiriančią sugebėjimu šifruoti vizualinės kalbos kodus. Žinoma, medalis turi ir kitą pusę – jei neaktualinsim, niekada netaps aktualu, todėl nuleisti rankas – ne išeitis. Ypač kai jau turime užkrečiančių pavyzdžių: atsiminimus apie minias, plūstančias į Taikomosios dailės muziejų pažiūrėti Jano Matejko „Žalgirio mūšio“ ar Vilniaus arkikatedros lobyno. Be to, aktualumo niuansas apima dar porą funkcijų: švietėjišką – norint išugdyti žiūrovą, mokantį vizualinių išraiškos priemonių abėcėlę, reikia, kad jis turėtų iš ko tos abėcėlės mokytis; ir reprezentavimo – į Lietuvą atklydę įvairūs atvažiavėliai nori arba dėl aukšto rango iš mandagumo privalo susipažinti su mūsų kultūros, vadinasi, ir dailės panorama. Peršasi išvada, kad XX a. pabaigos dailininkų kūriniai, nors plačiosioms masėms šiandien ir neaktualūs, iš principo neturėtų išnykti iš visuomenės akiračio, o priešingai – būti jai tinkamai pristatyti.
Ketvirtas – finansinis niuansas. Kaip žinia, praeitų metų pabaigoje, prasidedant šaltajam sezonui, dalis valstybinių dailės galerijų taupumo sumetimais buvo uždarytos. Tai akivaizdžiausiai liudija, kad didelių turtų puoselėjimas brangiai kainuoja. Kyla klausimas, kam reikalingos uždarytos galerijos? O jeigu jų dar padaugės?
Svarstymus vainikuoja dvi pagrindinės išvados. Pirma, „Nežinomos dailės“ projektas iškelia ir paryškina svarbias praėjusio amžiaus pabaigos dailės problemas. Antra, tai geras būdas išlaikyti gyvą ir aktualią Nacionalinės XX a. dailės galerijos idėją. Belieka palinkėti vieno – iš anksto pasirūpinti, kad atšalus orams ji nebūtų pusmečiui uždaryta, kaip atsitiko su išeivijos dailės kolekcija Radvilų rūmuose.

Į TURINĮ
ATGAL