dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1990 „Arkos“ galerija, Vilnius
1992 Kauno paveikslų galerija, Kaunas
1994 „Kauno lango“ galerija, Kaunas
1997 „Iš vieno suolo“, Klaipėdos paveikslų galerija, Klaipėda
2000 „Žvilgsnis“, DS Kauno galerija, Kaunas


Virginija Babušytė-Venckūnienė.
Sidabrinės mano vienatvės.
Poliruotas aliuminis, granitas, nerūdijantis plienas, 163x27x13, 1999


Virginija Babušytė-Venckūnienė.
Skirtingos trajektorijos.
Aliuminis, metalinis tinklas, 110x67, 2000

Virginija Babušytė-Venckūnienė.
Skirtingos trajektorijos.
Aliuminis, metalinis tinklas, 110x67, 2000


Virginija Babušytė-Venckūnienė: visuotinumo ilgesys

Kristina Budrytė

Tūkstantmečių sandūroje kaunietė skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė atšventė savo jubiliejų. Tuo pat metu DS Kauno galerijoje veikė jos abstrakčių reljefinių darbų iš aliuminio paroda “Žvilgsnis“. Aliuminio skulptūros, reljefinės plokštės, išsaugojusios visas šiuolaikinės technikos mėgstamo metalo savybes (atsparumą/lengvumą), sukėlė daugybę aliuzijų į seną, lapidariumo apibrėžtą erdvę, kur dar galima rasti romantiškų Oskaro Milašiaus eilių išrašų.
Skulptorės kūrybinio kelio pradžia buvo taip pat kiek romantiška: 1974 metais, kartu su Stasiu Žirguliu, Vytautu Juzikėnu, Rimu Šulskiu, Aloyzu Jonušausku ir Vladu Kančiausku baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), grįžo į Kauną, kur namuose, savo kieme, pradėjo skaptuoti iš medžio skulptūrines kompozicijas, biustus. Tuomet, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, svajokliškas motyvas buvo dažnas skulptorės darbuose, kaip turbūt dažnas būdavo žvilgsnis į saulėtą ar debesuotą dangų, į saulės švystelėjimą pro debesų uždangą. O abstrakčioms sąvokoms, kurias ženklino ir darbų pavadinimai („Jaunystė“, 1976; „Bičiulystė“, 1977; „Šauksmas“, 1977; „Jūros motyvais: Šeima“, 1978), suteiktos masyvios skulptūrinės formos turėjo ir jaunystės lyrikos, ir begalybės dinamikos ženklų.
Pirmuose darbuose akivaizdus aiškumo ilgesys, miglota prasmės, galbūt tikslo nuoroda. Tuo pat metu (1974–1976) skulptorė dėstė piešimą Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno aukštesnioji meno mokykla). Piešimas Virginijai visad buvo ir liko svarbiausia akademinio paruošimo disciplina (institute piešimą dėstė prof. Petras Aleksandravičius). Galbūt todėl net monumentaliuose, didelių apimčių jos darbuose linija valdo pagrindinius plokštumų plotus ir judesius.
Devintajame dešimtmetyje skulptorė renkasi įvairesnes medžiagas, skulptūros žanrus, kuria ir mažosios plastikos, ir monumentaliosios skulptūros darbus. Iš pirmosios grupės galima išskirti neapibrėžtos anatomijos, tarsi po plačiais apdarais pasislėpusias figūras. Šiose skulptūrinėse kompozicijose jaučiamas padidėjęs dėmesys erdvei: figūros kartais atitraukiamos viena nuo kitos – taip reiškiama abejonė („Kryžkelė“, 1986–1988), kartais vaizduojamos palinkusios viena prie kitos – tokiu būdu norima sukurti emocinį ryšį („Žaidimas“, 1986; „Pokalbis“, 1986). Žmogaus ar paukščio siluetai redukuojami, detalės supaprastinamos, ne tiek siekiant išryškinti medžiagos grožį, kiek norint plastiškai ir metaforiškai įprasminti tam tikrus simbolius, tiesas, vertes.
Tačiau dėl abstraktesnės formos šios skulptūros netapo hermetiškos ar uždaros. Kaip tik devintajame dešimtmetyje Lietuvos skulptūroje buvo susidomėta nefigūrine, archajiškų elementų plastika (Vytautas Narutis, Kęstutis Musteikis, Naglis Nasvytis). To laiko Virginijos kūryba įkūnijo pusiausvyrą tarp abstrakčios figūros ir bandymo identifikuoti individualumą. Peržvelgus autorės „keistųjų apsiaustų“ kompozicijas, atmintyje iškyla Ksenijos Jaroševaitės „pirmieji negražūs krikščionys“, tik pastarieji – „drūti, aptakūs, sustingusiais gestais žmogeliai“, o Virginijos skulptūrėlėms labiau pritinka redukuotų formų miestelėnų uniforma, savo vienodumu išreiškianti kiekybės ir kartojimo kokybės santykį. Miestelėnų kilmę ženklina ir manieringos žmogelių pozos: į priekį atkišamos rankutės – ruošiamasi žaidimui, lengvai užmetama koja ant kojos, smalsaujamai pasilenkiama – pradedama šnekėtis.
Šalia šių kompozicijų galima išskirti ir kitą grupę darbų („Ruduo“, 1986; „Per rugių lauką“, 1988), kurie primena pokarinių Alberto Giacometti figūrinių skulptūrų dalis, būtent ne visą skulptūrą, bet savotiškas jos citatas. Džakometiškos efemeriškos juostos, vos užčiuopiami siūleliai naudojami įsivaizduojamos, neapibrėžtos erdvės ir tikrosios realybės, konkrečios vietos, kontrastingam santykiui atskleisti. Giacometti visada konfrontavo su unikaliu individualumu, kurį tačiau bandė reprezentuoti ir parodyti kaip neįmanomybę: „Kai tu atvaizduoji akį tiksliai, tu rizikuoji suardyti kaip tik tai, kas slypėtų už jos, pavyzdžiui, žvilgsnis... Nė viena mano skulptūra nuo karo laikų nebevaizduoja akies tiksliai. Ir aš labai dažnai naudoju vertikalią liniją vietoj akies lėliukės.“ Turbūt nesąmoningai skulptorei buvo artimas toks supaprastinimo gyvybingumas, nes ir vėlesnėse didelių apimčių skulptūrose ji stilizavo ir paprastino formas.
To paties devintojo dešimtmečio monumentaliosiose skulptūrose („Vaivorykštė“, 1984, Alytuje; „Atostogos“, 1986, Klaipėdoje; „Rytas“, 1988, „Versmė“, 1987, Kaune) varijuoja tik keletas temų ir motyvų: moteris-vaikas, šeima. Kūrybą pradėjusi nuo didelės realistinės kompozicijos „Motinystė“ (diplominis darbas, vadovas prof. Juozas Kėdainis), autorė ir vėliau abstraktesnėse skulptūrose bando apmąstyti amžinąsias tiesas, įprasminti kultūrinę atmintį.
Dešimtajame dešimtmety atsiranda metaforiškos lygių paviršių ir kontrastingai smailėjančių formų (iečių/ilčių/ragų/smaigalių) kamerinės kompozicijos („Pajūryje“, „Liepa – medaus mėnuo“, „Iš miglos“, „Kitas krantas“, 1992; ciklas „Dėžutės“, 1995). Beaistriai, įmantrių siluetų „smaigaliai“ tapo savotiška gynybine siena, intraversijos išraiška, kuri nepripažįsta jokios svetimos interpretacijos, nors būtent tokios skulptūros labiausiai asociatyvios dėl eklektiškos medžiagų ir paviršių sumaišties.
Pastarąjį dešimtmetį skulptorė dažnai dalyvavo tarptautiniuose simpoziumuose, kur sukūrė landšafto skulptūrų („Vitražas“, 1996, Muritzo nacionalinis parkas, Vokietija; „Ramybė“, 1996, Wigry nacionalinis parkas, Lenkija; „Prasiveržimas“, 1997, Fanano, Italija; „Nesusikalbėjimas“, 2000, Saint-Pons de Thomieres, Prancūzija). Ir iš šių darbų nuotraukų matyti, kad Virginijos Babušytės-Venckūnienės kūryboje mintis visada nevienareikšmė.
Apibendrinant galima išskirti du etapus skulptorės kūrybinių ieškojimų kely. Pirmąjį tiktų nusakyti kaip posūkį nuo įvairovės (patirtos kultūrinės įtakos, gausūs meno istorijos pavyzdžiai, mokytojų kūryba) link paprastumo (plastinei kalbai pakanka vos kelių dalykų – žmogaus anatomijos, proporcijų, judesio). Antroji – grįžtamoji kryptis – tai ėjimas nuo paprastumo link įvairovės. Taigi kūrybos pradžioje buvo siekiama absoliuto, nekintamo centro, visumos, o vėliau ieškoma reikiamo kelio. Pradžioje norėta griūvančio kitimo fone sustabdyti akimirką, „pagauti“ daiktus, neatitinkančius estetikos formų. Pirmieji darbai įkūnijo trumpą ir greitą kelią – skulptorė tiksliai stabilizuodavo erdvę, atrasdavo tinkamą vietą, dovanodavo poilsio minutę ir iliuziją, tarsi visuomeniškumo jausmas ir atrastas bendrumas galėtų teikti kasdienybės džiaugsmą. Vėliau nuo šių romantiškų intencijų pasaulio atsiskyrė kiti dalykai: atsitiktinumo, fragmentiškumo, abstrakcijos problemos. Skulptūrinės erdvės reikalavo prieštaringų dalykų derinimo, pauzių, momento atradimų („smaigalių“ kompozicijos – tarsi prikišamai rodomas pirštas ar akibrokštas „seniesiems meistrams“, visų pirma Michelangelo, kurio supratimu, gera skulptūra yra tokia, kurią lengva neatskėlus nė vienos dalies ridenti nuo kalno). Ir vis dėlto tai buvo tradicinio meno sampratos išsaugojimas, melancholiško ilgesio „liekana“, kur simbolių nepaslepia forma, o skulptūrų grakštumas išsaugo savo pirmapradę masę. Tai ir yra tas neatitikmuo šių dienų „nepakeliamam būties lengvumui“.


Svarbiausios grupinės parodos
1974, 1980, 1984, 1988 Pabaltijo skulptūrų kvadrienalės, Ryga, Latvija
1975 Lietuvos moterų dailininkių paroda, Vilniaus dailės parodų rūmai
1979 Grupinė mažosios plastikos paroda, Kauno paveikslų galerija, Kaunas
1979, 1982, 1985 Pabaltijo jaunųjų menininkų parodos, Vilnius
1983 Jaunųjų menininkų paroda, Maskva, Rusija
1984 Kauno skulptorių paroda, Klaipėda
1985 „10 Lietuvos skulptorių“, Kelnas, Vokietija
Kauno ir Klaipėdos skulptorių paroda, Kaunas
1987 „Lietuvos vaizduojamoji dailė“, Maskva, Rusija
1988 Kauno skulptorių paroda, Tartu, Estija
1989 „Lietuvos dailė“, Pavija, Italija
1992 Kauno dailininkų paroda, Sodertalis, Upsala, Brunsvikas, Falun muziejus, Borlangas, Švedija
1993 „Pabaltijo dailininkai“, Stokholmas, Švedija
Skulptorių kūrinių paroda, Kauno paveikslų galerija, Kaunas
1994 Kauno dailininkų paroda, Porvo, Suomija
1995 „Box’95“, M.Žilinsko dailės galerija, Kaunas
1996 „Requiem tradicijai“, Kauno paveikslų galerija, Kaunas
Tarptautinė skulptūros kvadrienalė „Krusceles/Kryžkelė“, Ryga, Latvija
1997 „Lietuvos dailė’97: galerijos pristato“, ŠMC, Vilnius
1998 I aliuminio liedinimo simpoziumo dalyvių darbų paroda, DS Kauno galerija, Kaunas
1999 Kauno dailininkų paroda „Tapyba–skulptūra–grafika’99“, Kauno paveikslų galerija, Kaunas
„Kauno dailė’99“, Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda
2000 Tarptautinė paroda „Integrart’99“, Varšuvos dailininkų sąjungos galerija, Varšuva, Lenkija
„Kauno galerija pristato“, D.Rostworovskio galerija „Podbrzezie“, Krokuva, Lenkija
Lietuvos dailininkų kūrinių paroda, Dortmundo rotušė, Dortmundas, Vokietija
„Tradicija ir ateitis“, ŠMC, Vilnius
I tarptautinio marmuro simpoziumo dalyvių darbų paroda. Turizmo centras, Saint-Pons de Thomieres, Prancūzija
II aliuminio liedinimo simpoziumo dalyvių darbų paroda, LDS Kauno galerija, Kaunas

Simpoziumai, plenerai
1996 Tarptautinis skulptūrų simpoziumas “Natur&Kunst“, Muritzo nacionalinis parkas, Vokietija
Tarptautinis skulptūrų simpoziumas „Meno žiedas“, Wigry nacionalinis parkas, Lenkija
1997 XIV tarptautinis akmens skulptūrų simpoziumas „XIV Simposio Internazionale su Pietra di Fanano“, Fanano, Italija

Konkursai
1986 konkursas Vilniaus universiteto Kauno fakulteto fasadui (III premija), Kaunas
Respublikinis konkursas skulptūrai prie M.Žilinsko galerijos (II premija) Kaunas
1989 Konkursas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklui, Vilnius
Užsakomasis konkursas dekoratyviniam akcentui Nemuno saloje, Kaunas
1997 Uždaras monetų konkursas „Lietuvos miestai“ (III premija), Vilnius
1999 Uždaras monetų konkursas „Baltijos keliui – 10“ (III premija), Vilnius

Apdovanojimai, stipendijos
1993 Užsienio lietuvių premija respublikinėje parodoje „Ruduo“, ŠMC, Vilnius
1996 Diplomas tarptautinėje skulptūros kvadrienalėje “Krusceles“, Ryga, Latvija
1999 Kauno dailininkų sąjungos diplomas užgeriausią skulptūros kolekciją parodoje „Tapyba-skulptūra-grafika 99“, Kaunas
LR aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija

Kūriniai viešosiose erdvėse
1976–1979 „Motinystė“, h 150, granitas, Pasvalys
1977 „Vaivorykštė“, 200x250x150, metalas, Alytaus jaunimo parkas
1986 „Atostogos“, 100x200x70, granitas, M.Mažvydo parkas, Klaipėda
1987–1988 „Šeima“, 69x140x45, bronza, Birštonas
1988 „Muzika“, h 168, bronza, granitas, Mažeikių kultūros namai
„Rytas“, 170x250x150, granitas, Kauno viešoji biblioteka
1989 „Versmė“, 160x270x170, bronza, prie Šilainių vidurinės mokyklos, Kaunas
1996 „Vitražas“, 300x150x25, medis, Muritzo nacionalinis parkas, Vokietija
1996 „Ramybė“, 100x250x50, medis, Wigry nacionalinis parkas, Lenkija
1997 „Aktas“, h 150, ąžuolas, Bialystoko kultūros mokykla, Lenkija
„Prasiveržimas“, h 200, granitas, Fanano, Italija
2000 „Nesusikalbėjimo siena“, h 250, marmuras, Saint-Pons de Thomieres, Prancūzija
2001 „Per rugių lauką“, h 90, aliuminis, nerūdijantis plienas, LR Prezidentūros kiemas, Vilnius

Į TURINĮ
ATGAL