dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL

Johanas Hiksa.
Kunigaikščių Wittgensteinų jachta „Vilija“. 1876
Albumino atspaudas, 95x158. Irenos Grigiškytės nuosavybė

Albertas Swieykowskis.
Vilniaus panorama. 5 dalys,
1864–1866 Albumino atspaudai: 168x231, 164x231, 163x230, 167x232, 164x232. Valstybės istorijos muziejus, Rusija

Aleksandras Straussas ir Jarosławas Brzozowskis.
Jeni Krüdner. Apie 1866
Albumino atspaudas, 91x57. Lietuvos valstybės istorijos archyvas


Vilniaus fotografija

Margarita Matulytė

Parodos:
Vilniaus fotografija. 1858–1915, „Arkos“ galerijoje,
2001 m. vasario 7–kovo 11 d.
Vilniaus fotovaizdai atvirukuose, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, 2001 m. vasario 10–kovo 25 d.
Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės fotografijos
„1944 metų Vilnius“, Vilniaus rotušėje, 2001 m. kovo 1–18 d.
Knygų paroda Vilniaus fotografijos istorija, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, 2001 m. kovo 5–23 d.
Vilnius Stanisùawo Filiberto Fleury fotografijose,
„Prospekto“ galerijoje, 2001 m. kovo 6–18 d.
Tarptautinė Lietuvos fotografijos istorijos konferencija Vilniaus fotografai Lietuvos nacionaliniame muziejuje,
2001 m. kovo 8–9 d.
Dalyvavo istorikai ir menotyrininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos. Aptarta Vilniaus fotografų (nuo pirmųjų iki šių dienų) veikla, supažindinta su paskutinių tyrinėjimų šioje srityje rezultatais, paskelbti nauji faktai, apžvelgti Vilniaus fotografijos rinkiniai bei šaltiniai, istoriografija.
Knyga Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose (sudarytoja Margarita Matulytė, dailininkas Eugenijus Karpavičius, LNM, 2000, I premija Gražiausios knygos konkurse).
Organizatorius Lietuvos nacionalinis muziejus

Idėja
Projektas pratęsė Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografijos tyrinėjimų ir retrospektyvos publikavimo darbų ciklą Lietuvos fotografijos istorija. Gausus bei vertingas Vilniaus fotografijos palikimas, išblaškytas, tačiau išsaugotas įvairiuose Lietuvos ir užsienio muziejuose, archyvuose, bibliotekose, privačiose kolekcijose, pirmą kartą buvo pristatytas kompleksine programa. Tai pagrindas tolesniems fundamentaliems tyrinėjimams. Eksponuojant Vilniuje dirbusių fotografų palikimą akcentuotas ne ikonografinis aspektas – į fotografiją pažvelgta kaip į atskirą kultūros sritį ir meno rūšį. Pasirinkti keli pagrindiniai orientyrai – chronologija, autoriai ir žanrai.

Paroda Vilniaus fotografija. 1858–1915: istorija ir atradimai
Ankstyviausia eksponuota fotografija – 1858 metų ponios Gùowackos fotoportretas, sukurtas fotografo Giuseppe Achille Bonoldi, 1841 m. į Vilnių atvykusio italo, 1863 m. sukilimo Lietuvoje ir Paryžiaus Komunos dalyvio. Pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas Abdonas Korzunas pristatytas fotografija Geležinkelio tunelio statyba Paneriuose (1860 m., iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rinkinių). Kiti jo darbai, saugomi Varšuvos nacionaliniame muziejuje, buvo parodyti konferencijoje.
Išskirtinė parodos dalis – pirmą kartą į Lietuvą iš Rusijos atvežta ankstyvosios Vilniaus fotografijos kolekcija. Tai Valstybės istorijos muziejuje, Maskvoje, saugomos unikalios, niekada neeksponuotos Alberto Swieykowskio ir Vilhelmo Zacharčiko fotografijos. Albertas Swieykowskis – vienas pirmųjų Vilniaus fotovaizdų autorius, dirbęs mieste 1860–1866 metais. Fotografas sudarė originalių 32 fotolakštų Vilniaus albumą. Ypatingą vertę turi Maskvos muziejaus saugyklose aptikta penkių fotografijų Vilniaus panorama, pirmoji žinoma tokio dydžio Lietuvoje bei viena ankstyviausių Europoje. Vilniaus astronomijos observatorijos fotografas Vilhelmas Zacharčikas į Vilnių atvyko iš Sankt Peterburgo 1865 m. observatorijos vedėjo Matvejaus Gusevo kvietimu. Vilniuje pradėjo veikti antra pasaulyje fotografinė saulės tarnyba. Apie 1866 m. Vilhelmas Zacharčikas fotografavo Vilniaus miesto vaizdus, sudarė savo Vilniaus albumą iš 47 fotografijų. Tai vertinga miesto ikonografija, išplėtusi Vlado Drėmos „dingusio“ Vilniaus apibrėžtas ribas, sudominusi miesto archeologus bei kultūros paveldo tyrinėtojus.
„Arkos“ galerijoje eksponuoti pilni abiejų fotografų albumai. Lituanistikos paieškos užsienyje bei jos įtraukimas į bendrus projektus atgaivino nutrūkusius Lietuvos ir Rusijos muziejų ryšius. Pasak Valstybės istorijos muziejaus vadovų – tai jų pirmas per dešimt metų bendradarbiavimas su viena iš trijų Baltijos valstybių.
Parodos sensacija – iki šiol nepažįstamas XIX a. Vilniaus fotografas Johanas Hiksa (1859–1934). Józefo Czechowicziaus amžininkas yra pirmasis žinomas vilnietis fotografas, fotografavęs Europą. Johanas Hiksa gimė Verkiuose čeko Johano Hiksos ir prancūzės Marijos Magdelenos Bullmann, atvykusių į Lietuvą iš Austrijos–Vengrijos kunigaikščio Peterio Wittgensteino kvietimu, šeimoje. Fotografas kunigaikščiams tarnavo nuo 1876 m. Su Verkių dvaru siejami reikšmingi Lietuvos fotografijos faktai: pirmasis dagerotipavimas 1839 m. bei Johano Hiksos 1876–1900 m. fotokamera fiksuoto bei kaupto spalvingo dvaro gyvenimo bei kelionių archyvas.
Johano Hiksos palikimas yra ne tik vertinga ikonografinė medžiaga, bet ir savitas fotografijos meno objektas. Jo aktyvios fotografinės veiklos laikotarpis sutampa su impresionizmo apraiškų mene atsiradimu. Išprusęs, ištisus metus keliaujantis ir gyvenantis pagrindiniuose Europos kultūros centruose: Paryžiuje, Londone, Berlyne, Vienoje, fotografas, be abejonės, žinojo apie naują, laužančią salonines tradicijas, menininkų poziciją, kuri galbūt veikė tolesnę jo kūrybą. Fotografo darbai pasižymi individualumu, netrafaretinėmis kompozicijomis. Vilniečio ankstyvosios marinistinės fotografijos datuotos 1876 m. (autoriui buvo tik septyniolika metų). Pietų Prancūzijos vaizdai, ypač vienas jų – fototriptikas Restorano Nicoje gaisras, galėtų būti paskelbti pasaulinės fotografijos analuose greta darbų tokių autorių kaip prancūzas Gustave’as Le Gray ar amerikietis Williamas Henry Jacksonas. Johano Hiksos palikimą išsaugojo jo anūkė Irena Grigiškytė, vienas albumas priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Gerai žinomus Józefo Czechowicziaus darbus parodoje papildė pirmą kartą skelbiami Vilniaus panoramos autorinis 2 dalių montažas (apie 1870 m.) ir Vilniaus geležinkelio stoties fotografija (XIX a. 8–9 deš.). Jano Buùhako ekspozicija buvo surengta iš ankstyvųjų darbų, datuotų 1912–1913 m. Paties autoriaus suklijuoti sąsiuvinių lapai taip pat anksčiau nebuvo eksponuoti. Amžių sandūros Vilniaus fotografų darbai atspindėjo naują, persmelktą įvykiais: paminklų statymu, procesijomis, tautinių projektų įgyvendinimu, laikmetį.
Parodoje eksponuotose fotografijose – išnykusio miesto, XIX a. vid.–XX a. pr. Vilniaus gyvenimo atodangos. Fotografai fiksavo šiandien dar atpažįstamą kraštovaizdį, tuo metu urbanistinėmis grimasomis neiškreiptas architektūrines panoramas, singuliarinius, Vilnių reprezentuojančius objektus – bažnyčias, Miesto teatrą, tik pastatytą geležinkelio stotį, generalgubernatoriaus rūmus. Nepriartindami objektyvo prie kasdienybės „smulkmenų“, jie užsklendė galimybę pažinti miesto praeitį dokumentaliai bei detaliai. Taip, kaip jį matė Jascha Heifetzas ar Chaimas Soutine’as ir galbūt giliai pasąmonėje užfiksuotus vaizdus vėliau perkėlė į muzikines interpretacijas bei tapybos ekspresijas. Fotografai kūrė gražaus miesto iliuziją. Vilhelmas Zacharčikas, klaidžiojęs su kamera vaizdingomis Betliejaus Pavilny ar Karlsbado ties Belmontu apylinkėmis, neužsuko į vietinę smuklę ir neužfiksavo (gal tai jo tiesiog nedomino?) pikantiškų scenų. Józefas Czechowiczius fotografavo Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią, kiek vėliau, 1877 metais, jos griuvėsius, tačiau neperžengė vienuolyno slenksčio ir neįamžino basųjų karmeličių, laisvomis nuo pamaldų valandėlėmis gaminančių dirbtines gėles ar liejančių iš vaško vaisius. Stanisùawas Filibertas Fleury, „įsileidęs“ į kadrą žengiančius mediniais šaligatviais praeivius, „nepritraukė“ parduotuvių vitrinų bei čia pat grioviais tekančių pamazgų. O fotografuodamas respektabilų Šv. Georgijaus prospektą neįėjo į naujų namų, vėliau priskirtų istorizmui, laiptines, nepakilo į provincialios, bet vis dėlto buržua butus su europietiškomis voniomis ir vaterklozetais.
Išraiškinga portretinės fotografijos ekspozicija atskleidė komercinę fotoateljė veiklą ir drauge supažindino su fotoportreto raida, geriausiais darbais šioje srityje. Į fotoateljė atėję įsiamžinti miestiečiai su fotografų pagalba kūrė kilnių, pasiturinčių ir jeigu ne visada protingų, tai bent gerbiančių save įvaizdį. Vėliau istorikų sudėti akcentai vienų vardus nugramzdino į nebūtį, kitų – sureikšmino. Tačiau fotografijų parodoje istoriškumą niveliuoja meninis įtaigumas. Todėl nežinomos mergaitės Jeni Krüdner atvaizdas intriguoja labiau negu žymių archeologo grafo Eustachijaus Tiškevičiaus ar sukilėlių vado Konstantino Kalinausko fotoportretai.
Prieš šimtmetį sukurtų fotografijų visuma, persunkta miesto vaizdų, įvykių bei jų dalyvių įvairove, apibūdinama pragmatiška sąvoka – praeitis. Tačiau atidžiau pažvelgus į jaudinančią medžiagą, praeitis tampa savotišku danse macabre.

Į TURINĮ
ATGAL