dailė 2001/1
Į TURINĮ
ATGAL


Valstybės parama kūrėjams tarpukario Lietuvoje

Giedrė Jankevičiūtė

Kaip vertėsi dailininkai tarpukario Lietuvoje? Ar galėjo iš kūrybos pragyventi laisvas menininkas? Kaip rėmė dailininkus valdžia? Šie klausimai tampa aktualūs, svarstant nūdienę meno kūrėjų ekonominę būklę bei socialinį statusą, ieškant būdų sudaryti sąlygas jų profesinei veiklai. Juk profesinės dailininkų organizacijos, ginančios savo narių interesus, ir Vakarų Europoje, ir JAV pradėjo kurtis dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tais laikais gimė ir pirmosios valstybinės paramos dailei programos. O kaip buvo Lietuvoje?
Puikiai žinome, kaip mažai to meto visuomenė domėjosi daile, kaip nedaug buvo dailės mėgėjų, pajėgiančių įsigyti amžininko kūrinį. Tačiau aplankę Vinco Grybo muziejų, įsteigtą erdvioje jo dirbtuvėje Jurbarke, ar Antano Žmuidzinavičiaus namus Kaune, turbūt nepasakytume, kad šeimininkus slėgė pragyvenimo rūpesčiai. Namuką ant Žaliakalnio šlaitų sugebėjo susiręsti Juozas Zikaras, gana erdviai Kaune buvo įsikūręs Adomas Galdikas. Beje, jis garsėjo ir kaip senienų mėgėjas, turėjo įsigijęs rytietiškų kilimų. Galdikas puikavosi ir nauju automobiliu, o tais laikais automobilis dar buvo prabangos daiktas. Kalbame apie dailininkus, priklausiusius tuometinės meninės visuomenės viršūnei. Be to, jie visi, išskyrus Grybą, mokytojavo Meno mokykloje, gaudavo gana solidų aukštos kategorijos valdininko atlyginimą. Dažnas mažiau sėkmės lydimas profesijos brolis pavydėjo tokios laimės, nes vien iš kūrybos pajėgė verstis tik tokie keistuoliai kaip Vladas Eidukevičius. Kiti stengėsi užsitikrinti bent minimalias nuolatines pajamas: mokytojavo, dirbo įvairiose įstaigose, šliejosi prie taikomosios dailės ugdymu bei prekyba užsiimančių įstaigų, bendradarbiavo spaustuvėse, žurnalų redakcijose, kūrė plakatus, reklamas, pakuotes, o atlikusiu nuo šios veiklos laiku tapė paveikslus, raižė estampus, kūrė skulptūras parodoms.
Valstybinių užsakymų atsirado ketvirtame dešimtmetyje: pradėta dekoruoti naujų visuomeninių pastatų, įstaigų interjerus, vyko paminklų konkursai, Lietuva dalyvavo pasaulinėse Paryžiaus ir Niujorko parodose. Kaip gana solidus mecenatas reiškėsi Karo muziejus, aprūpinęs užsakymais būrelį akademistinės pakraipos tapytojų (Joną Mackevičių, Zigmą Petravičių) ir skulptorių (Antaną Aleksandravičių, Vincą Grybą, Bernardą Bučą). Tai užtikrino duonos kąsnį didelei daliai tuometinės dailininkų bendruomenės, bet neoromantizmo dvasioje brendusiems kūrėjams siejosi su jų raiškos laisvės suvaržymu, idealų išdavyste. Tik dailininkai, kuriuos galėtume vadinti lietuviškojo dizaino pradininkais (Gerardas Bagdonavičius, Jonas Juozas Burba, Jonas Prapuolenis), mėgino suvokti savo profesiją kaip verslą ir steigė privačias įmones, teikusias dailės darbų paslaugas.
Kaip bandyta spręsti šią dilemą? Visuomenė buvo pernelyg susirūpinusi ekonomika, politika ir asmenine gerove. Kultūros terpė, kurioje vertinama kūryba, gėrimasi talentu, išradingumu, ieškoma naujo, neįprasto, keisto, Lietuvoje tik formavosi. Liko viena išeitis – pelnyti valstybės dėmesį, rūpestį, pinigus.
Mecenato funkcijas Lietuvos Respublikos laikais valstybė atliko nuo pirmųjų nepriklausomybės metų. 1919 m. Rusijos pavyzdžiu suformuota Valstybės archeologijos komisija1. Jai pavesta rinkti, saugoti ir tirti „Lietuvos praeities liekanas“, steigti archeologijos bei istorijos muziejus, archyvus, derinti kelių pakraipų veiklą – paminklų apsaugą, tyrinėjimą ir muziejininkystę. Komisijos funkcijas nustatė Valstybės Archeologijos Komisijos taisyklės2. 1922 m. priimtas M.K.Čiurlionio galerijos įstatymas3 – pirmas Lietuvos Respublikos juridinis aktas, tiesiogiai palietęs dailės gyvenimo aktualijas, padėjęs pagrindus nacionalinio dailės muziejaus įkūrimui. 1922 m. suvalstybinta Piešimo kursų pagrindu pradėjusi veikti Meno mokykla. 1919–1922 m. priimti studijų užsienio šalyse rėmimo tvarką numatantys įstatymai, kurie vėliau tobulinti, plečiant jaunuolių galimybes išvykti4. Dailininkai turėjo teisę naudotis parama amatų ir taikomosios dailės studijoms. Dailės stipendininkų skaičių padidino valstybės įstaigoms bei institucijoms suteikta teisė reikiamus specialistus rengti savomis lėšomis. Šia paramos forma naudojosi jau pirmieji Meno mokyklos absolventai. Stipendijos bei paskolos padėjo išugdyti jaunąją dailininkų kartą, kurios pastangomis Lietuvos dailė pakeista struktūriniu bei plastiniu požiūriu: atsirado vitražo, sienų tapybos, keramikos, tekstilės meistrų, modernizuota plastinė raiška.
Ką dar darė valstybė menininkų labui? Beveik kasmet užŠvietimo ministerijai skirtas lėšas dailės parodose būdavo perkama kūrinių M.K.Čiurlionio galerijos rinkiniui. 1936 m. pradėjus veikti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, valstybės subsidijos naujų dailės darbų pirkimui išaugo. Itin dosniai mokėta autoriams uždailės kūrinius, skirtus Lietuvos reprezentacijai užsienyje (pavyzdžiui, uždarbus Lietuvos skyriams tarptautinėse parodose, vykusiose 1937 m. Paryžiuje ir 1939 m. Niujorke).
Vis dėlto dailininkams, kaip ir kitiems mūzų globotiniams, valstybės parama atrodė nepakankama, jie bandė valdžiai pateikti skolos raštelius, gėdino valdininkus užtamsumą, per menką rūpinimąsi menu bei jo kūrėjais. Menininkai neabejojo, kad būtent valstybė turi suteikti tautai „maksimumą kuo patogiausių galimybių ir apsaugos jos dvasios savybėm pilniausiai pasireikšti“, neslėpė, kad tam valstybę ir kūrė, tačiau ironiškai tvirtino, jog „ir dėdė Žemės Ūkis, ir teta lietuviškoji Prekyba, ir ponia lietuviškoji Industrija, ir galingieji giminaičiai ponai Finansai – visi jie yra tos vargšės lietuviškos kultūros skolininkai“5.
Tačiau deklaracijomis ir priekaištais neapsiribota. Dailininkų bendrija ne tik kėlė kultūros bėdas bei negeroves, bet ir bandė ieškoti problemų sprendimo būdų. Štai Paulius Galaunė 1926 m. pristatydamas Lietuvos skaitytojams naują Sovietų Sąjungoje pradėtą leisti žurnalą „Nauka i iskusstvo“ apmaudavo, kad panašaus leidinio trūksta ant lietuvių valdininkų darbo stalų, o komentuodamas žurnalo publikaciją „Valstybės meno politikos pagrindai“, faktiškai formulavo Lietuvos valstybės kultūros politikos gaires: „valstybė betarpiškai valdyti meną negali, bet gali ir turi jį saugoti, remti, organizuoti“, „menui koreguoti ir ekspertizuoti turi būti aukštesnis autoritetingas valstybinis organas, kuris planingai reguliuotų „visuomeninės reikšmės visą menišką formiškumą“ – paminklų statymą, aikščių planavimą ir t. p.“, akcentuodamas, jog meno rėmimas yra viena valstybės funkcijų, vykdoma valstybiniais užsakymais, pirkimu, konkursais, valstybinėmis subsidijomis, fondais gabiems menininkams palaikyti6. Tačiau sudaryti nuoseklią dailės politikos programą nuolat keičiantis vyriausybėms buvo sunku. Antra vertus, valdžios struktūrose ilgokai trūko atskiro padalinio, koordinuojančio meno institucijų veiklą, oficialius meno renginius, jo sklaidą šalies viduje bei užsienyje. Ilgą laiką tuo rūpinosi Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamentas, reprezentacija užsienyje – Užsienio reikalų ministerija. 1931 m. panaikinus Bendrųjų reikalų departamentą visas Švietimo ministerijai pavaldžias ne švietimo įstaigas bei institucijas pradėjo kuruoti ministerijos generalinis sekretorius, ir tik nuo 1934 m. – naujai suformuotas Kultūros departamentas. 1935 m. prie Kultūros departamento pradėjo veikti Meno komisija.
Tuo pat metu sukruto ir dailininkų bendruomenė. Nepaisant įtampos tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, tarp atskirų grupuočių bei stovyklų, 1935 m. įsteigta profesinė dailininkų organizacija – Lietuvos dailininkų sąjunga. Kultūros politikos reikalą plačiu mastu iškėlė 1935 m. sušaukto „Naujosios romuvos“ kultūros kongreso dalyviai. Gana rimtai pradėta svarstyti ir ilgokai brandintą Kultūros fondo sumanymą. Pirmasis Lietuvos kultūros fondo įstatymo projektas parengtas dar 1926 m.; pagal jį, Kultūros fondas turėjo steigti muziejus, bibliotekas, rengti parodas, remti meno kūrinių kūrimą, naudodamas lėšas, gautas iš įvairių šaltinių, nes net „apdėjimas mokesčiu nors ir mažu proc. įvairių pajamų sudarys nemažas Fondo sumas, kurių pagalba bus galima dideliais žingsniais varyti pirmyn kultūros darbą“7. Pagrindines įplaukas turėjo sudaryti mokesčiai už prekybą alkoholiniais gėrimais bei prabangos dirbiniais. 1927 m. sušauktas Kultūros kongresas, išrinkta komisija Kultūros fondui steigti, tačiau sumanymą užgožė kiti reikalai. Tik 1938 m. oficiozas „Lietuvos aidas“ paskelbė naujus Kultūros fondo „metmenis“. „Spauda, literatūra, tapybinis menas, muzika, teatras, mokslas, etnografija – šit tos pagrindinės šakos, kurios turėtų išaugti ant išbujojusio Kultūros Fondo medžio. Kelti šių visų sričių kūrybingumą, planingai ir sistematingai organizuoti jų darbus, remti jas materialiai ir duoti savitą, lietuvišką kryptį – svarbiausieji Kultūros Fondo uždaviniai“, – rašė projekto autoriai, nepamiršdami nurodyti, kad „tapybinio meno srityje taip pat yra daug skubių, tvarkytinų reikalų. Sudaryti pakankamas sąlygas menui tarpti, žadinti visuomenės meninį pomėgį, organizuoti visame krašte, užsieniuose meno parodas – tai būtų Kultūros Fondo darbo gairės“8. „Pats fondas nekurs kultūros, bet ją rems, sudarys sąlygas jai giliau ir plačiau reikštis“, – aiškino skaitytojams po gero pusmečio „Naujoji romuva“, žadėdama, kad fondas bus įkurtas „įstatymo keliu“, numatant „glaudų vyriausybės ir visuomenės bendradarbiavimą“9. Vilčių teikė kai kurie poslinkiai: 1938 m. pradėjo veikti Literatūros fondas, kurio lėšas sudarė fondo rėmėjų aukos, Rašytojų draugijos narių mokesčiai (5 proc. nuo premijų ir 2 proc. nuo honorarų), pajamos iš loterijų, labdaros vakarų ir kt.
Panašus fondas įsteigtas ir Dailininkų sąjungoje. Tačiau laukdami, kol bus įkurtas Lietuvos kultūros fondas, dailininkai reikalavo valstybės dėmesio: pensijų įstatymo, valstybės premijų užgeriausius metų dailės kūrinius, vidaus stipendijų, kurios taip vadintos, kad skirtųsi nuo užsienio studijų stipendijų. 1938 ir 1939 m. paskyrusi premijas užgeriausius dailės kūrinius valstybė dar labiau įsitvirtino kaip oficialus dailės vertintojas bei mecenatas.

_______________
1 Valstybės Archailogijos Komisijos įstatymas, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 08 28, 11/137.
2 Valstybės Archailogijos Komisijos taisyklės, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1920 03 26, 25/300.
3 M.K.Čiurlionio vardo galerijos įstatymas, in: Vyriausybės žinios, 1922 01 17, 78/689.
4 Žr. Taisyklės skirti stipendijas aukštąjį mokslą einantiems, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, Nr. 11; Taisyklių skirti stipendijas aukštąjį mokslą einantiems pakeitimas, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1922, Nr. 112; Valstybės stipendijų ir paskolų įstatymas, in: Vyriausybės žinios, 1928, 283/1814; Taisyklės valstybinių stipendijų ir paskolų įstatymui vykdyti, in: Vyriausybės žinios, 1932, 392/2686.
5 „Lietuviškosios kultūros skolininkai“, in: Literatūros naujienos, 1935 01 15.
6 G-nės [Paulius Galaunė], „Apie rusų meną“, in: Pradai ir žygiai, 1926, Nr. 1, p. 32.
7 Kultūros fondo įstatymo projektas (1926), LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1475, l. 1.
8 „Kultūros Fondo metmenys“, in: Lietuvos aidas, 1938 04 09.
9 „Kultūros fondas“, in: Naujoji romuva, 1939, Nr. 19, p. 428.

Į TURINĮ
ATGAL