dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL


Autentiškos kūrybos? Nebėra poreikio

Vytautas Rubavičius

Lietuvių kultūros aplinkoje menininku pavadintas žmogus pasijaučia kiek nejaukiai. Viena vertus, tai lyg ir normalus tam tikrą darbą dirbančio ir iš jo pragyvenančio (kartais) apibūdinimas, kaip ir bankininkas, durininkas... Tačiau sykiu menininko vardas vis dar prikelia tam tikrą mitologiją, kuri ne taip jau seniai menininką aiškiai išskirdavo iš visų kitų, o menui ir kūrybai teikė nelygstamą reikšmę. Tų prasminių sluoksnių sandūra „menininke“ verčia taip pavadintą žmogų nesąmoningai ironiškai atsiriboti nuo savęs – menininko. Tai, ką dabar vadiname meną sureikšminančia mitologija, buvo daugelio kūrėjų savastis, jų meninio savitapatumo esmė. Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, ypač aštuntajame dešimtmetyje, menas buvo labai aiškiai skiriamas nuo nemeno, o pats menininkas buvo laikomas (ir pats save intensyviai laikė) reikšminga visuomenine figūra, kuriai priskirtinas ypatingas statusas. Ir valdžios institucijos puoselėjo tą statusą. Valdžios tikslas buvo savaip skatinti to „ypatingumo“ raišką ir ja manipuliuoti, pasitelkiant menininkus ideologinėms užduotims vykdyti. Kad ir kokias kūrybines kančias menininkas išgyventų, jis išlaikydavo savąjį menininko tapatumą, o socialinis menininko reikšmingumas teikė tapatumui nelyg substancinį pagrindą. Menininko tapatumo esmė buvo autentiška saviraiška. Čia svarbu abu dėmenys – ir autentiškumas, ir saviraiška. Autentiškumas žymėjo patyrimo, egzistencinių išgyvenimų tikrumą, o saviraiška – to patyrimo išraiškos laisvę, įveikiančią visus išorinius bei vidinius apribojimus. Tad autentiškas menininkas galėjo būti ir komunistas, nes saviraiškos akte jam atsiverdavo galimybė „įveikti“ visokias socialines konvencijas.
Kritiniame diskurse „autentiškumas“ buvo pasitelkiamas kaip tam tikras kriterijus. Kūrinio vertė ne taip jau retai būdavo nustatoma aiškinantis jo autentiškumo laipsnį. Kritikas, suabejojęs kūrinio ar apskritai kūrybos autentiškumu, iš esmės neigė kūrinio meninę vertę, o kūrybą įtaigavo esant marginalinę. Beje, „autentiškumas“ būdavo priešinamas „racionalumui“, kuris paremdavo ar pakeisdavo „neautentiškumo“ argumentus. Suprantama, nebuvo ir negalėjo būti jokios „autentiškumo“ teorijos, kuri būtų galėjusi teikti tam tikrus „autentiškumu“ grindžiamus meno kūrinių interpretavimo principus. Vieno ar kito menininko kūrybinio autentiškumo vaizdinys susiklostydavo iš jo gyvenimo apraiškų, išreiškiančių jo atsidavimą menui ir kūrybai. Todėl autentiškais galėjo būti laikomi ir tie menininkai, kurie sąmoningai taikė vakarietiškojo avangardinio meno principus. Jų „autentiškumui“ svarbus buvo sąmoningo oponavimo socialistinio meno ideologijai dėmuo.
Vis dėlto profesionalios „autentiškos saviraiškos“ supratime glūdėjo netikrumo įtrūkis – juk tą saviraišką užtikrina tik ilgas kūrybinis kitų sukurtų meninių formų įsisavinimas. Autentišką saviraišką turėtų patvirtinti tam tikras pirminis autentiškumas. Dailininkai tokį pirminio autentiškumo šaltinį buvo aptikę į gyvenimo pabaigą ėmusių tapyti ar drožti žmonių kūryboje – ji buvo nepaprastai sureikšminta ir sušventinta. Ta profesionalių menininkų išskirta grupė buvo aiškiai atskirta nuo vadinamųjų liaudies menininkų.
„Autentiškumas“, „autentiška saviraiška“, „autentiška kūryba“ ir kitos panašios sąvokos visiškai išnyko iš dabartinio kritikos diskurso. Šitai rodo, jog esmiškai pasikeitė menininko, jo statuso, meno kūrinio visuomeninio ar egzistencinio reikšmingumo supratimas. O sykiu – ir menininko tapatumo. „Menininkas“ jau atsietas nuo „kūrybos“, „autentiškumo“, „egzistencijos“. Kaitos akivaizdoje pravartu yra pasiaiškinti su autentiškumu susijusias tam tikras esmes.
Meno ir menininko svarbos iškėlimas yra esminis modernistinio meno ir meninės ideologijos bruožas, suėmęs į save romantikų skelbtą meninio genijaus supratimą. Menininkas – tai išskirtinis žmogus, kuris savo kūryboje atskleidžia žmogaus ir būties ryšius, o savo autentiška saviraiška teigia esminį individo kūrybiškumą ir jo egzistencinę laisvę. Ypatinga meno ir menininko reikšmė buvo apmąstyta ir įtvirtinta filosofijoje – hermeneutinėje ir fenomenologinėje tradicijoje meno kūriniui pripažintas ontologinis statusas, o kūryba imta suvokti kaip būtiškas, tad ir būtinas bei įbūtinantis vyksmas. Svarbiausia šiuo atžvilgiu yra filosofinė M. Heideggerio kūryba. M. Heideggeris autentišką žmogaus buvimą skyrė nuo neautentiško, kasdienio, kur vyrauja įprastinės nuomonės, manymai, standartizuotos patirtys, šnekalai, turistinis smalsumas... Būtis autentiška tampa suvokusi savąjį baigtinumą ir ėmusi kelti sau buvimo prasmės klausimą. Autentiškumo būseną gali patirti ne tik menininkas, tačiau menininkui ji būtina kūrybai. Į meno kūrinį M. Heideggeris žvelgė kaip į būtiškosios atverties vietą, kurioje reiškiasi būtiškoji tiesa, svarbi visų gyvenamam pasauliui. M. Dufrenne’as išsamiau gilinosi į menininko autentiškumą, nes tik autentiškoje kūryboje perteikiamas patirtas absoliutus būties poveikis. Menininkas autentiškas būna tada, kai sugeba taip susikaupti ir atsiriboti nuo pasaulio, kad jo kūrinyje nelyg savaime apsireiškia būtiškoji prasmė. Autentiškos kūrybos aktas teigia žmogaus ir būties giminystę ir yra unikalus pasaulinis įvykis. Tad modernistinio meno aplinkoje puoselėtas autentiškumo supratimas iš esmės buvo solidžiai filosofiškai grindžiamas. Suprantama, nedaugelis ano meto Lietuvos dailininkų žinojo tokį pagrindimą esant ir juo rėmėsi.
Lietuvoje modernizmo ideologijos veikiama autentiškos kūrybos nuovoka išplito septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu Vakarų pasaulyje, išsisėmus avangardinėms tradicijoms ir vis labiau įsigalint vartotojiškos visuomenės poreikius tenkinančioms meninės produkcijos formoms, esmiškai pasikeitė meno ir menininko vaidmens supratimas. Tai vadinamojo postmodernaus būvio iškilimo metas, kai prekiniai santykiai užvaldo ne tik gamtą, bet ir kultūrą bei pasąmonę. Prekiniai santykiai ir vartojimo ideologija naikina meno ir nemeno, autentiškumo ir neautentiškumo, kūrinio ir nekūrinio priešinimą, kadangi vertybinį pasaulio „tinklelį“ jau formuoja rinkos plėtros ir vartojimo (ypač vaizdinių) skatinimo poreikiai. Vartotojiškasis pasaulis yra persmelktas reklamos, kuri savo tikslams pasitelkia visas įmanomas menines praktikas ir kuria bei skleidžia naujas. Reklamos industrija gamina daugybę „meninės“ produkcijos, kurios poveikio negali išvengti jokia tradiciškiau suvokiama meninės kūrybos sfera. Tačiau pati reklama neturi savojo referento, savosios „ontologinės srities“, ji yra be-prasmė, tačiau labai veiksminga ženklų žaismė, neigianti pačią autentiškumo ar autentiškos saviraiškos galimybę. Kita vertus, prekiniams santykiams nesvarbu jokie „autentiškumai“ ar „saviraiškos“ – menininkas turi teikti kultūros gėrybių rinkai paklausią produkciją, turi sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų, jos diktuojamų madų ir sykiu mokėti save pateikti kultūrinėms institucijoms, kurios gali padėti jam kaupti simbolinį kapitalą.
Svarbus meninės kūrybos deautentizavimo (išmetafizinimo) ir visokių menas – nemenas opozicijų naikinimo veiksnys buvo septintajame dešimtmetyje pradėjusi plisti dekonstrukcija. J. Derrida ir jo pasekėjų įvairiose šalyse įtvirtinta dekonstravimo praktika rodė visų esminių mąstymo opozicijų, esmių bei tiesų sąlygiškumą. Dekonstruotas buvo ir subjektas bei jo tapatumas – jis tapo diskursinės praktikos padariniu. Kita vertus, kaip tik dekonstrukcijos plotmėje išryškėjo, kaip „autentiško“, „tikrojo“ ar „būtiškojo“ meno diskursas išstumia į periferiją bei marginalizuoja kitas menines praktikas, primesdamas joms savo viršenybę ir ją instituciškai įtvirtindamas. Šitai ryšku buvo sovietinės sistemos sąlygomis: sistemos ideologai skleidė „teisingo“, „priimtino“, „reikalingo“ meno diskursą, o menininkai kūrė savąjį „tikrąjį“ meną. Nenorintis būti išstumtas iš viešosios erdvės menininkas turėjo vienaip ar kitaip savąjį „tikrumą“ derinti su oficialiuoju. Aštuntojo dešimtmečio sąlygomis šią funkciją jau ėmė atlikti kritinis interpretacinis diskursas, išmokęs visokią kūrybą įvilkti į „reikalingo naujoviškumo“ ar „priimtino meninio eksperimentavimo“ rūbelius. Tačiau svarbus dalykas tas, kad autentiška modernistinė kūryba buvo laikoma ir išgyvenama kaip tam tikra opozicija sovietiniam meniniam idealui.
Atkurtos nepriklausomybės metais vykstančius sparčius meno ir jo suvokimo pokyčius galima sieti su postmoderniųjų meninių praktikų ir požiūrių įsisavinimu, kuriantis naujai visuomeninei santvarkai, įsivyraujant rinkos ir vartojimo ideologijos teigiamoms vertybėms bei stereotipams. Ypač šitai ryšku vadinamųjų vaizduojamųjų menų sferoje, kadangi šie menai greičiausiai pasitelkiami šiuolaikinės vaizdinio bei reginio kultūros reikmėms. Ką jau kalbėti apie naujų komunikacinių technologijų pagrindu atsirandančius menus. Tų pokyčių kryptingumą savaip nusako visų jaučiamas svarbiausias dabartinės lietuvių kultūros imperatyvas – „išeiti į Europos ar net pasaulio rinką“. Menininkas gali tikėti savos kūrybos autentiškumu, tačiau jis gerai suvokia, jog rinkos sąlygomis joks „meninis autentiškumas“ negali prilygti, tarkime, išreklamuotam „siaubingos maniako pasąmonės“ dirbiniui. „Autentiškumas“ gali būti išmestas į rinką ir tapti paklausus tik paverstas tam tikru prekiniu ženklu, tačiau jau be jokių metafizinių sąsajų su „būtimi“ ar „egzistencija“.
Tačiau ši meno ir kūrybos išautentinimo tendencija nėra tokia jau vienareikšmė, kaip gali pasirodyti kad ir iš šio dėstymo – „autentiškumo“ diskursas išlieka ir kultūros atmintyje, ir kaip dalies menininkų (net labai sėkmingai įžengusių į rinką) patirtis, jų brendimo šerdis. Ir pati dekonstrukcija yra savaip su tuo diskursu susijusi – juk tai M. Heideggeris kartu su „Būties prasmės klausimu“ iškėlė Vakarų metafizinės tradicijos dekonstravimo projektą. Todėl dekonstravimo peržengimuose, plyšiuose, išesminimuose ir išprasminimuose neišvengiamai sušvyti ir buvusios, o sykiu – būsimos „autentiškos meninės saviraiškos“ prasmės. Galbūt net užgrūdintos atlaikyti suprekinimo ir suženklinimo galią.

Į TURINĮ
ATGAL