dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Aloyzas Stasiulevičius. Vakaro preliudas. Iš „Muzikinio ciklo“.
Drobė, akrilas, koliažas, 80 x 100. 1999
Personalinės parodos
1962 Rašytojų sajunga, Vilnius
1964 Projektavimo institutas, Vilnius
1965 Dailės parodų rūmai, Vilnius
1970 Kauno paveikslų galerija
1971 Bidgoščiaus meno galerija, Lenkija
1972 Meno galerija, Nova Huta, Krokuva, Lenkija
Miesto muziejus, Vroclavekas; Torunė, Lenkija
1973 galerija „Trys kontinentai“, Varšuva, Lenkija
Dailininkų sąjungos parodų salės, Talinas
1981 Dailės parodų rūmai, Vilnius
Klaipėdos dailės parodų rūmai
1982 Šiaulių parodų rūmai
1984 Lietuvos dailės muziejus
Miesto parodų rūmai, Joensus, Suomija
1985 Lietuvos dailės muziejus
Paveikslų galerija, Lvovas, Ukraina
1989 „Vilnius tapyboje ir piešiniuose“, Tretjakovo galerijos parodų centras, Maskva, Rusija
1990 Klaipėdos dailės parodų rūmai
1992 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 „Pažvelgus atgal“, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Klaipėdos dailės parodų rūmai; Kėdainių rotušės dailės galerija
1996 galerija „Vartai“, Vilnius
1996–1997 „Baltas miestas“, Klaipėdos dramos teatras
1997–1998 Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilnius
1999 „Raudona. Mėlyna. Balta“, LDS Klaipėdos galerija
„Miesto struktūros“, Panevėžio miesto bibliotekos galerija „2-asis aukštas“
2000 „Raudona. Mėlyna. Balta“, Šiaulių universiteto dailės galerija
„Ne tik Raudona. Mėlyna. Balta“, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
2001 Vilniaus kongresų rūmai
„Vilniaus spalvos“, Vilniaus paveikslų galerija

Aloyzas Stasiulevičius. Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti.
Drobė, akrilas, 81 x 116. 1996
Svarbesnės grupinės parodos
1956 Šiuolaikinės tapybos paroda, galerija „Peintres du Monde“, Paryžius, Prancūzija
1962 Respublikinė portreto paroda, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1966 „Vilnius dailės kūriniuose“, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1967 Jaunųjų dailininkų paroda, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
EXPO’67, Monrealis, Kanada
1968 Šiuolaikinės tarybinės tapybos paroda, Dailės galerija, Kanai, Prancūzija
1969, 1972, 1975, 1978, 1981, 1984 Vilniaus tapybos trienalės
1971 Lietuvių tapybos paroda, Kadriorgo muziejus, Talinas, Estija
1973 Lietuvos, Latvijos, Estijos dailės paroda, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
1977 „Tradicija ir dabartis Lietuvos dailėje“, Kaljaris, Italija
1978 Lietuvos tapybos, grafikos ir taikomojo meno paroda, Erfurto dailės galerija, Vokietija
1978, 1984, 1987, 1993 tarptautinio Vilniaus tapybos plenero parodos, Menininkų rūmai, Vilnius
1979 „Vilniaus universitetas dailėje“, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1982 Tarptautinė tapybos trienalė, Sofija, Bulgarija
1989, 1995, 1999 Pasaulio žemaičių dailės parodos
„Ars Sovietica“, Šiuolaikinio meno galerija, Helsinkis, Suomija
1991 Šiuolaikinė lietuvių tapyba, Rotušės galerija, Švecingenas, Vokietija
1993 „Individualistų“ grupės paroda, Klaipėdos dailės parodų rūmai; ŠMC, Vilnius
„Dabarties laiko aspektai lietuvių tapyboje“, Elmshornas, Vokietija
1994 „Individualistų“ grupės paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Kėdainių rotušės dailės galerija
1995 „1995: Lietuvos dailė“, ŠMC, Vilnius
1997 „Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“, ŠMC, Vilnius
Lietuvos meno paroda, Šarža, Jungtiniai Arabų Emyratai
1998 Šiuolaikinės lietuvių dailės paroda, Kijevas, Ukraina
„Individualistų“ grupės paroda „Menininkas, moteris, vynas, daina“, Klaipėdos dailės parodų rūmai
tapybos paroda, skirta Vilniaus miesto globėjui šv. Kristoforui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
I tarptautinio tapybos plenero „Ch. Soutine’o dienos“ darbų paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
„Mažas paveikslas, didelė harmonija“, Miesto kultūros centras, Nokanas, Japonija
1998–2000 Lietuvių tapytojų paroda, Lietuvos Respublikos ambasada, Pekinas, Kinija
1999 Vilniaus žemaičių dailininkų darbų paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
„Individualistų“ grupės paroda „Tapyba’99“, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius; Panevėžio dailės galerija
Šiuolaikinių lietuvių tapytojų paroda, Šiuolaikinio meno centras, Ankara, Turkija
II tarptautinio tapybos plenero „Ch. Soutine’o dienos’ 99“ darbų paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
lietuvių tapytojų paroda VI tarptautiniame Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalyje PROBALTICA’99, Torunės miesto rotušė, Lenkija
grupinės parodos Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje (rengė ELISER BELGIUM, kuratorius Serge Celani)
„Individualistų“ grupės paroda „Vilnius sveikina Berlyną“, Lietuvos Respublikos ambasada, Berlynas, Vokietija
1999–2000 metinė Vilniaus tapytojų paroda „Dovana sau – naujas veidas“, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
„Individualistų“ grupės paroda, Lietuvos Respublikos ambasada, Londonas, Didžioji Britanija
2000 „Tarptautinių Vilniaus tapybos plenerų lietuviška kolekcija“ iš ciklo „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“, „Arkos“ galerija, Vilnius
„Tradicija ir ateitis“, apžvalginė vaizduojamosios ir taikomosios dailės paroda 1997–2000, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
tapybos paroda, Lietuvos Respublikos ambasada, Varšuva, Lenkija
„Individualistų“ grupės paroda, „Grosvenor House“ viešbučio galerija „Gallery Bar“, Londonas, Didžioji Britanija
„Individualistų“ grupės paroda, Karališkoji muzikos akademija, Londonas, Didžioji Britanija
paroda „Šiuolaikinė lietuvių dailė“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui, Varšuvos kultūros centras, Lenkija
2001 „Individualistų“ grupės plenero „Dangus. Jūra. Aš“ darbų paroda, Palangos parodų paviljonas; Klaipėdos dailės parodų rūmai
Tarptautinė dailės paroda, Centriniai dailininkų namai, Maskva, Rusija
„Individualistų“ grupės paroda, Šiaulių universiteto dailės galerija
paroda-konferencija „Menininkas ir istorija“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius
lietuvių dailininkų darbų paroda, J.Baltrušaičio namai, Maskva, Rusija
„Šiuolaikinė Lietuvos tapyba“, Baris, Roma, Venecija, Italija
Lietuvos tapybos paroda, G.Gounaro muziejus, Atėnai, Graikija
„Savigarba. Lietuvos dailė’01“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Aloyzas Stasiulevičius. Dvi laukiančios.
Drobė, akrilas, koliažas, 80 x 100. 1998
Plenerai
1996–2000 Baltijos pleneras, „Baltijos“ poilsio namai, Palanga
1997 Žemaičių tapytojų pleneras, Žemaičių dailės muziejus, Plungė
tapybos pleneras „Žmonės žiūri į žvaigždes“, Kulionių k., Molėtų r. (plenero darbų paroda Etnokosmologijos muziejuje)
1999 tapybos pleneras „Alaušas’99“, skirtas Sudeikių seniūnijos dailės galerijai įkurti, Utenos r.
tapybos pleneras Jaltoje, Krymas, Ukraina

Aloyzas Stasiulevičius. Fuga II. Iš „Muzikinio ciklo“.
Drobė, akrilas, koliažas, 80 x 100. 1997
Apdovanojimai, stipendijos
1978 Lietuvos dailininkų sąjungos premija IV Pabaltijo tapybos trienalėje, Vilnius
1982 IV tarptautinės Sofijos tapybos trienalės laureatas, Bulgarija
1997 LR aplinkos apsaugos ministerijos premija už urbanistinius Vilniaus peizažus
LR vidaus reikalų ministerijos konkurso I premija
1999 pagrindinė premija III pasaulio žemaičių parodoje, Plungė
1996–1997 aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija
2001–2002 individuali valstybės stipendija


Aloyzas Stasiulevičius: amžinojo miesto mitas

Algis Uždavinys

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius savo kūryboje mėgina sujungti skirtingas tikrovės plotmes, pats tapdamas savotišku demiurgu, tarpininkaujančiu tarp dangaus ir žemės. Tačiau menininką domina ne pirmapradžio landšafto bruožai, bet sakralinę ašį turinčio „miesto“ struktūra. Šioje meninėje kosmogonijoje „miestas“ atrodo senesnis už pačią žemę ir yra tapatus iš paslėpties pasirodančiai fenomenų tikrovei. Panašiai mąstė dar senovės egiptiečiai, žemiškos būties atsiradimą prilygindami pirminio kauburio (šventavietės ir dieviškojo miesto) iškilimui. Prisiminkime, kad graikų kalbos žodį polis A.K. Coomaraswamy sieja su sanskrito kalbos žodžiais pur (miestas) ir puruša (žmogus). Archajinių mitų požiūriu tikrovė yra iš kosminio žmogaus kūno dalių išskleistas „miestas“, turintis daug suvokimo lygmenų.
Siekdamas įkūnyti „amžinojo miesto“ provaizdį, Stasiulevičius niekada neišsižada konkretumo. Jo kūrybos objektas – visada tas pats pusiau mitinis, iliuzinis ir kartu lengvai atpažįstamas miestas, virstantis vienintele egzistencijos vietove dangaus akivaizdoje. Vilnius – vaiduokliškas idealų, svajonių ir nuopuolio miestas, tarsi K. Kavafio Aleksandrija, iš kurios neįmanoma pabėgti. Tai efemeriška realybė, kurioje pasenstama ir numirštama, niekada nesuradus kito kranto, kitos stebuklų žemės. Todėl dailininkas nori prakirsti langą į transcendenciją „čia ir dabar“, medžiaginį miesto kūną užklodamas permatomu vaizduotės šydu. Visa romantiška anapusybė suprojektuojama į vaizdinį, kuris atsiveria kaip pažįstama ir širdžiai miela topografija. Jos dėmenys kaleidoskopiškai kinta, tačiau vidinis karkasas lieka pastovus.
Braižydamas gatvių trajektorijas, dailininkas vengia žmonių, apie kuriuos byloja nebent laikraščių iškarpos ant vaikiškas kaladėles menančių pastatų. Juose įkalintų žmonių moralinį pagedimą atsveria ir anuliuoja estetinė vizija, kadangi autorius (lyg antikos išminčius) pasaulį mato iš paukščio skrydžio, savo „miestą“ susiedamas su žvaigždėmis. Kaip kažkada I. Kantui, žvaigždėtas dangus ir etinė intencija Stasiulevičiui tampa savotišku būties „įstatymu“, lemiančiu meninės raiškos ypatumus. Ta erdvė, kurioje tarpsta „amžinojo miesto“ epizodai, yra subjektyvaus regėjimo perspektyva, pateikta kaip objektyvus dermės miražas. Todėl neatsitiktinai autorius gręžiasi į krikščioniškąją metafiziką bei mitologiją, mėgindamas ją susieti su savo asmeniniais išgyvenimais ir vietine geografija. Kristus nukryžiuojamas kiekviename erdvės koordinačių taške, todėl Vilnius dailininkui taip pat yra dramatiškas scenovaizdis ir kažkokių misterijų vieta. Kadangi visą būties akiratį užpildo neregimo archetipo atvaizdas, tai meninės tikrovės elementai įgyja sapnui būdingų bruožų. Autorius nepavargsta klajodamas šio labirinto tranšėjomis ir kontempliuodamas geometrinėmis figūromis virstančius namų siluetus. Daugybė skleidžiasi vienybėje, kurią išreiškia schematiškos žvaigždynų figūros – savotiški lemties ženklai, ištirpstantys kosmoso begalybėje. Tačiau Stasiulevičius pabrėžia intymiąją kosminės egzistencijos pusę, suvokdamas kiekvieno elemento ryšį su jį pranokstančiais pradais. Estetinį ir kartu metafizinį apraiškų tolydumą išreiškia kolorito tolydumas: dailininkas renkasi vieną ar kitą dominuojančią spalvą (pavyzdžiui, balkšvai pilką, sidabrinę arba mėlyną), ja nudažo visą ritmiškai sukonstruotos struktūros audinį. Aiški kūrinių semantika dera su meninių poteksčių įvairove, kurios atsiranda improvizuojant ta pačia tema ir ieškant vis naujų netikėtų išraiškos niuansų.
Išorinė tikrovė Stasiulevičiui yra būtinas atspirties taškas kuriant idealizuotą simbolinę panoramą. Pastarąją galima aiškinti dvejopai: kaip transformuotą išorybės viziją ir kaip vidinio sielos gyvenimo metaforą. Dailininkui tapyba kartu reiškia ir dvasinį kelią, vedantį link būties slėpinių, kurie atsiskleidžia meniškai atmainytos šiapusybės pavidalu. Mitinė ir empirinė plotmė susilieja. Menininkas nori būti lakoniškas ir monumentalus, tačiau jis neatsisako nei lyrinių išgyvenimų, nei tapsmui būdingos dinamikos. Šiuo požiūriu Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba pasižymi saikinga pusiausvyra ir liudija autoriaus estetinę bei etinę atsakomybę. Pasaulio grožis atspindi sielos grožį, ir atvirkščiai, kadangi tik panašus gali pažinti panašų.

 

Aloyzas Stasiulevičius

Mintys

Anąkart sapnavau keistą sapną. Regis, einu keliu žemyn ir pamažu prieš mano akis atsiveria slėnis. Išvydau baltus šviesius rūmus su didžiuliais balkonais. Juose mačiau vyrus ir moteris baltais rūbais – šventiškus, besišypsančius. Atpažinau Paulių Juodišių, Raimondą Katilių, Antaną Gudaitį, dar keletą menininkų. Staiga šalia manęs atsirado kaip visada geraširdiškai besišypsantis tapytojas Bronius Uogintas. „Ką jūs čia veikiate?“ – klausiu jo. „Tapau“, – atsakė jis. „Ar viskas čia gerai?“ – „Neblogai, – patvirtino, – tik čia nuolat skamba sena muzika…“
Pabudęs pagalvojau – danguje menininkai reikalingi… Pomirtiniame pasaulyje menininkai, regis, ir toliau tapys paveikslus, lipdys skulptūras, muzikuos…

O tuo tarpu čia, Vilniuje, atidaromos vis naujos parodos, kuriose daug gražių paveikslų – pardavimui (reikia gyventi…). Arba parodos, kuriose vien tuščios erdvės su zirziančiais monitoriais. Sunku išlaikyti dvasios ramybę šiame sumaištingame pasaulyje, sunku, kai aplink tiek daug triukšmo, riksmo, kičo.

Išgirstu neįtikėtiną dalyką – vokiečių kompozitorius Stockhausenas pareiškia, kad Niujorko prekybos centro susprogdinimas yra didžiausias šio šimtmečio meno šedevras. Savo kūryboje jis visada apie tai svajojęs.
Susinaikinimo menas. Mirties menas. Gražiai susprogdinti miestą, šalį, planetą. Išnykti dideliame dulkių, griuvėsių, dūmų kamuolyje. Subyrėjusio pasaulio vaizdas – kiek daug kartų jis buvo eksploatuotas menininkų drobėse, filmuose, muzikoje. Praėjusio amžiaus mene buvo gausu menininkų – griovėjų. Dabar tai, kas tūnojo šių menininkų galvose, tapo kraupia realybe.

Mes gimstame, kiekvienas atsinešdami savo misiją. Manau, kad menininko misija yra ne vien reikšti save, savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę. Anot K. Pendereckio, didelė dalis dabarties meno susipriešino su Dievu. Tačiau yra menininkų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis bando išsaugoti savąsias vertybes, kūryboje tęsti Dievo ir žmogaus dialogą. Dažniausiai tai vienišiai, tolimi triukšmingam meno turgui. Czesùawas Miùoszas tokius įvardija kaip žmones, grojančius fleita prieš įšėlusią stichiją. Tokių vienišių menininkų, ačiū Dievui, dar yra.

Krizė, bankrotas, devalvacija – nuolat girdime per radiją, televiziją, skaitome spaudoje. Tačiau šalia to vyksta teatrų šventės, muzikos festivaliai, atidaromos naujos parodos. Kūrybos upė teka galinga srove. Meno nepalietė ekonomikos nuosmukis. Užsidarė bankai, krito akcijų kursai – menas išlieka pastovia vertybe. Menininkas visuomet kryžkelėje – tarp savo talento ir kasdienybės reikalavimų. Pasirinkimo laisvė susijusi su atsakomybe – kokias vertybes kūrėjas išpažįsta. Juk menininkas ant savo pečių neša ateinančią dieną. Tiek savo menu, tiek buvimu visuomenėje jis privalo mažinti neapykantą, destrukciją, skleisti ramybę ir santarvę. Menas yra gija, jungianti žmones, tautas, valstybes.

Savo kūryboje jau daugelį metų mąstau apie Vilnių. Jis man svarbus kaip amžinos žmogiškos dvasios ženklas. Tai miestas, kuriame sukaupta gili tautos istorijos atmintis – ji įrašyta architektūros formose, miesto struktūroje, mūruose, sienose, bokštuose. Šiame miesto įvaizdyje bandau pamatyti amžiną ir dramatišką žmogaus kūrybiškumo kelią.

Vilnius, 2001 m. spalio 10 d.

Į TURINĮ
ATGAL