dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Aleksas Andriuškevičius Personalinės parodos
1986 Menininkų namai, Kaunas
1988 Architektų namai, Kaunas
Grupinės parodos, akcijos, simpoziumai
1985, 1991 Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1986 tapybos paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
1991 „Dailininko knyga“, „Arkos“ galerija, Vilnius
tarptautinis performansų festivalis „The Works“, „Lango“ galerija, Vilnius
1992 Rytų Europos šalių meno festivalis „Orients“, Bekešabos miesto gamykla, Vengrija
1993 „Tai – laiškas“, Kauno paveikslų galerija
fotografijų paroda „Menas laisvėje“, Kultūros centro galerija, Antverpenas, Belgija
„Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1993, 1994, 1996, 1998 Prancūzijos–Baltijos videomeno festivalis, Ryga, Latvija; Vilnius, Lietuva; Talinas, Estija
1997 „Langai į Paryžių“, ŠMC, Vilnius
„Šeštojo pojūčio beieškant“, Kauno paveikslų galerija
„Eko-objektai“, Kaunas
1998 „Darbai ant popieriaus“, Kauno paveikslų galerija
„Kūnas ir rytai“, Modernaus meno muziejus, Liubliana, Slovėnija
tarptautinis forumas „Kontrolinė jausmų stotis“, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
meninio piešinio paroda, „Arkos“ galerija, Vilnius
2000 skardos simpoziumas, Zvartava, Latvija
2001 akcija „Personalinis judesys“, Kauno paveikslų galerija


Robertas Antinis. Akcija Dengianti plokštuma. 1990

Robertas Antinis
Personalinės parodos

1987 Kauno paveikslų galerija
1989 Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
Grupinės parodos, akcijos, simpoziumai
1974 skulptūrų paroda (kartu su tėvu R. Antiniu), M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
1976, 1980, 1984, 1988 Baltijos šalių skulptūros kvadrienalės, Ryga, Latvija
1976 tarptautinis skulptūros simpoziumas, Hainuvka, Lenkija
1977 skulptūrų paroda (kartu su tėvu Robertu Antiniu), Latvijos užsienio dailės muziejus, Ryga
1988 „Žmogaus ženklai. Skulptūra, piešiniai, fotografija“, Dailės parodų rūmai, Klaipėda
1989 lietuvių skulptūros paroda „Įvaizdis – nuo skulptūros iki ženklo“, Piritos gėlių paviljonas, Talinas, Estija
1991 „Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Universiteto dailės ir kultūros istorijos muziejus, Marburgas; Lippisch krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija
tarptautinis performansų festivalis „The Works“, „Lango“ galerija, Vilnius
1992 Rytų Europos šalių meno festivalis „Orients“, Bekešabos miesto gamykla, Vengrija
1993 „Šiuolaikinė lietuvių dailė iš Kauno“, „Likovnih umetnosti“ galerija, Slovenj Gradec; „Mestna Galerija“, Liubliana, Slovėnija
„Tai – laiškas“, Kauno paveikslų galerija
Europos bienalė, Niederlansitzas, Vokietija
fotografijų paroda „Menas laisvėje“, Kultūros centro galerija, Antverpenas, Belgija
„Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“, ŠMC, Vilnius
1997 „Šeštojo pojūčio beieškant“, Kauno paveikslų galerija
1998 „Darbai ant pop)ieriaus“, Kauno paveikslų galerija
„Kūnas ir rytai“, Modernaus meno muziejus, Liubliana, Slovėnija
tarptautinis Maskvos forumas „Kontrolinė jausmų stotis“, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
meninio piešinio paroda, „Arkos“ galerija, Vilnius
1999 „Vakar ir šiandien“, Kauno paveikslų galerija
akcija „2000-ųjų sutikimas“, Kauno kamerinis teatras
1999, 2000 tarptautinis skulptūros simpoziumas „Parkas 800“ (kartu su Česlovu Lukensku), Ryga, Latvija
2000 autorinė knyga „IR“ ir jos pristatymo akcija, M.Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2001 akcija „Personalinis judesys“, Kauno paveikslų galerija
Kūriniai viešosiose erdvėse
1970 „Perkūnas“, kaltas varis, h 500, Kaunas
1985 „Saulė“, kaltas varis, h 300, Menininkų namų skulptūrų skveras, Kaunas
1991 „Kryžius–medis“, bronza, h 500, Kaunas
1993 „Rūpintojėlis“, bronza, h 320, Rokiškis
antkapinis paminklas laisvės gynėjui T.Masiuliui, bronza, 305x60x40, Petrašiūnų kapinės, Kaunas
1994 „Vaikų Tora“, bronza, h 750, sinagogos kiemas, Kaunas
1997 „Riboženklis“, dažytas ąžuolas, Kauno ąžuolynas
memorialinė lenta akademinės bendruomenės nariams, žuvusiems per Lietuvos okupaciją, bronza, 120x100, Kauno technologijos universitetas
1999 „Šulinys“, betonas, h 80, Mežaparks, Ryga, Latvija
2001 antkapinis paminklas rašytojui J.Avyžiui, granitas, h 110, Antakalnio kapinės, Vilnius
Apdovanojimai, stipendijos
1980 Latvijos dailininkų sąjungos diplomas skulptūros kvadrienalėje „Ryga’80“
1993 pagrindinis prizas (kartu su A.Andriuškevičium ir Č.Lukensku) Europos bienalėje, Niederlansitzas, Vokietija
1996–1997 aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija


Robertas Antinis. Akcija Neregys. 1990

Česlovas Lukenskas. Instaliacija Persižvaigždžiavimas. 1990

Česlovas Lukenskas. Akcija Žmogus-krūmas. 1992

Grupė „Post Ars“. Landšafto regeneravimo projektas Partitūra. 1993

Grupė „Post Ars“. Instaliacija Vismatis. 1994


Grupė „Post Ars“

Alfonsas Andriuškevičius

Ne itin seniai, bet ir nelabai neseniai, o būtent 1990 m., Kaunas tartum nei iš šio, nei iš to vėl buvo tapęs laikinąja sostine. Tiksliau – laikinąja meno sostine. Dar tiksliau – laikinąja lietuvių avangardinio meno sostine. Mat tais metais ten atsitiko du dalykai: Aleksas Andriuškevičius (man ne giminė), Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas Dailininkų sąjungos parodų salėje surengė savo instaliacijų parodą; tie patys asmenys įsteigė grupę „Post Ars“. Tokio triukšmo, kokį sukėlė paroda, pokario Lietuvos meno pasaulyje (iš to pasaulio, aišku, eliminuoju valdžią ir visus su ja susijusius triukšmus), regis, dar nebuvo buvę. Ko vertos vien skulptoriaus Stasio Žirgulio protesto „tezės“, prikaltos prie salės durų (negi čia įmanoma išvengti asociacijos su Martino Lutherio tezėmis, prikaltomis prie Vitenbergo bažnyčios durų? Tiktai šios orientavo tam tikros pažangos linkui, tuo tarpu Stasio Žirgulio – deja, į atžangos pusę)! O kur dar laikraštiniai ir sakytiniai žodiniai protestai, grasinimai susidorojimui pasitelkti tremtinius ir pan. Pats grupės įsisteigimo faktas „praėjo“ ramiau. Mat Vilniuje jau buvo įsisteigusi grupė „24“, savo atsiradimu sudrebinusi egzistencinius Dailininkų sąjungos pamatus. Be to, ko gero, kauniškiams ir energijos dviem dideliems triukšmams nebūtų pakakę. Bet kalba ne apie tai. Kalba apie tai, kad 1990 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja avangardinio lietuvių meno sostine. T. y. apie tai, kad būtent ten buvo surengta avangardiškiausia to meto dailės paroda ir būtent ten įsisteigė avangardiškiausia to meto dailininkų grupė. Paskui situacija, žinoma, pasikeitė: Vilnius, manyčiau, vis dėlto atgavo savo pozicijas. Kaunas tuometinės pergalės vaisiais (o kaip šioje vietoje nekils asociacija su Žalgirio mūšiu ir jo pasekmėmis 1410?) tinkamai nepasinaudojo. Tačiau grupė „Post Ars“ tebegyvuoja, jos veikla tebesitęsia ir jos įtaka mūsiškės dailės procesams – neginčijama. Todėl toliau – apie pačią grupę.
Šiandien Lietuvoje gyvuoja kelios ar net keliolika (apie kai kurias gal jau galima sakyti: gyvavo) dailininkų grupių. Veiklos kolektyviškumo požiūriu jos nesunkiai pasidalina į tas, kurių nariai kuria individualiai ir tik eksponuojasi kartu, bei tas, kur viskas daroma drauge. Geri pirmojo atvejo pavyzdžiai būtų grupės „24“ ir „Individualistai“. Antrąjį atvejį gražiai iliustruoja „Akademinio pasiruošimo grupės“ veikla. „Post Ars“ irgi dažniau veikia kolektyviai nei individualiai, nors čia esama tam tikrų komplikacijų. Antai grupės branduolį sudaro trys pradžioje minėti dailininkai, tačiau savotišku asocijuotu jos nariu laikytinas ir fotografas Gintaras Zinkevičius, kuris dažniausiai tik dokumentuoja (fotografuoja) grupės kūrybą, bet karts nuo karto ir pats dalyvauja jos akcijose. Be to, nemažai akcijų postarsininkai yra atlikę bei instaliacijų sukūrę po du: tai Andriuškevičius su Lukensku, tai Lukenskas su Antiniu, tai Antinis su Andriuškevičiumi. Dar be to: kartais partneriais pasikviečiami ir iš viso kokie antrieji, tretieji ar ketvirtieji asmenys. Bet. Diskusijos (kartais iki barnių ir pykčių), kurių lauže sukibirkščiuoja būsimų darbų pavidalai, paprastai vyksta tarp trijulės A+A+L. Beje, bent jau du iš šitų trijų man yra sakę, kad tas diskutavimas ir teikia jiems didžiausią kaifą. Vadinasi, šiuo požiūriu „Post Ars“ – tikrai kolektyvinės kūrybos mechanizmas ir organizmas.
Jau beveik dešimt metų Lietuvoje ginčijamės, kas yra modernizmas, o kas postmodernizmas, ar jie reiškėsi mūsų dailėje, ar šios sąvokos iš viso nėra tuščios. Visuomet laikiausi nuomonės, kad šios sąvokos yra turiningos, kad tiek modernizmo, tiek postmodernizmo lietuvių dailėje būta ir yra. Todėl dabar žvilgtelsiu į „Post Ars“ šiuo aspektu.
Vėlgi: mūsų grupės nesunkiai skyla į labiau modernistines ir labiau postmodernistines. Modernistinės: „24“, „Individualistai“, „Angis“ ir t.t. Postmodernistinės: „Žalias lapas“, „Akademinio pasiruošimo grupė“. Pastarosioms, be mažiausios abejonės, priklauso ir „Post Ars“ (čia gražiai telpa ir Fluxus tradicija), nors aš pats, dar būdamas nepakankamai įsigilinęs į šiuodu terminu, 1990-aisiais vadinau juos modernistais. Kokie „Post Arso“ bruožai iškyla, ištarus postmodernizmo burtažodį?
Pirmiausia: jie nesistengia gaminti „amžinų“ objektų, procesas ir laikinumas yra jų prerogatyva. Kokiame muziejuje dabar snaudžia Česlovo Lukensko kūriniui skandalingojoje 1990 m. parodoje panaudotos natūralios kiaulių galvos, kur tie duonos kepalai, kuriuos tąsyk, daužydamas žemdirbiškus tabu, kalė prie sienos Aleksas Andriuškevičius, kur iš vatos pagamintos (Roberto Antinio kūrinys) žmogaus kūno išklotinės? Kur tai, kas vyko per akcijas Zatyšiuose, Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Jonavoje, Bekešaboje, Pereslavlyje ir kitur? Nebent šis tas užfiksuota Gintaro Zinkevičiaus nuotraukose.
Antra: nesiekdami fizinio tvarumo, postarsininkai dažniausiai naudoja lengvai besidekonstruojančias, itin pavaldžias destrukcijai bei entropijai medžiagas: žemę, vandenį, ugnį, stiklą, visokias šiukšles. Jie pradėjo nuo žemės Zatyšių karjere, įkalbėjo žemei savo koordinates ir užkasė jas Zapyškyje, manau, kad paskutinė jų akcija taip pat bus susijusi su žeme (arba pelenais), ir jie prisidės prie to globalinio komposto, kurį viename savo eilėraščių aprašė Waltas Whitmanas. Be to, jų kūrinių medžiaga labai dažnai yra jų pačių kūnai, taip pat sudaryti iš žemės, vandens ir ugnies (gal dar oro).
Trečia: ši grupė ir atskiri jos nariai (pirmenybė čia gal tektų Aleksui) bene pirmieji Lietuvoje ėmė taip intensyviai eksploatuoti (dailės srityje!) žodinius tekstus. Ir tai darė taip gerai, kad vienu tarpu grupės lyg ir nariu net buvo tapęs aukščiausios klasės žodžio meistras Herkus Kunčius, spausdinęsis „Post Ars“ leidinyje Tekstai (1992).
Galiausiai: kaip bežiūrėtum, negali nematyti, kad postarsininkų kūryba yra gerai impregnuota mirtimi ir erotika.
Bet grįžkime prie Kauno. „Ar dabar jus jau pripažįsta, mėgsta Kaune?“ – paklausiau vieną „Post Ars“ narį prieš rašydamas šį tekstą. „Pripažįsta ir palaiko maždaug taip, kaip kad tu, Alfonsai Andriuškevičiau, buvai palaikytas Dailininkų sąjungos suvažiavime po Arvydo Každailio kalbos. Žinai, sėdintieji abipus manęs tiek plojo tave „išdulkinusiam“ (kalboje) A. K., kad nuo jų alkūnių smūgių mano šonai buvo mėlyni. Bet, žinoma, Kauno meninis jaunimas į mūsų pusę nespjaudo. Turime vieną kitą rėmėją ir iš paaugesnių žmonių tarpo. Žodžiu, gyventi galima“. Ak, Kaune, Kaune! Mėtyk, mėtyk akmenis į savo pranašus. Bet drauge žinok, kas tavęs laukia už tai.

 

Česlovas Lukenskas
Personalinės parodos

1985 Kauno mokytojų namai, Kaunas
1987 Architektų namai, Kaunas
Panevėžio meno mokykla
1989 Dailės parodų rūmai, Vilnius
1991 instaliacija „Homo Faber“, Menininkų namai, Kaunas
1994 „Mažosios skulptūros ir asambliažai“, Panevėžio dailės galerija
instaliacija „Lizdas“, Šiuolaikinės muzikos festivalis „Was hören Wir?“, Kadičas, Vokietija
1999 instaliacija „Ąžuolo knyga“, knygynas „Humanitas“, Kaunas
2001 žemės meno projektas „Upės akys“, Briksenas, Italija
Grupinės parodos, akcijos, simpoziumai
1988 Šiuolaikinės dailės paroda, Šiuolaikinio meno centras, Kijevas, Ukraina
1991 instaliacija „Paskutinė vakarienė“, Dailės parodų rūmai, Vilnius
V Baltijos šalių jaunųjų dailininkų trienalė, Dailės parodų rūmai, Vilnius
tarptautinis performansų festivalis „The Works“, „Lango“ galerija, Vilnius
1992 Rytų Europos šalių meno festivalis „Orients“, Bekešabos miesto gamykla, Vengrija
1993 „Tai – laiškas“, Kauno paveikslų galerija
„Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“, ŠMC, Vilnius
1994 „Europos atradimas“, Kopenhaga, Danija
1996 akcija „Prieš smurtą. Kartuvės“ (kartu su J. Maldžiūnu), Kaunas
1998 „Kūnas ir rytai“, Modernaus meno muziejus, Liubliana, Slovėnija
akcija „Antinomizmas“. „Septynios meilės postmodernizmui dienos“, Kauno paveikslų galerija
1999 „Kelionė į Tadž Mahalą“, Kauno paveikslų galerija
„Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2000 „Nekaltas gyvenimas“, ŠMC, Vilnius
akcija „Išmestas žmogus“ (kartu su KDI studentais), Kaunas
Stipendijos, apdovanojimai
1996 galerijos „Denkmalschmiede“ Hofgen stipendija projektui „Lizdas“, Vokietija
1999 Atviros Lietuvos fondo stipendija (kartu su „Post Ars“ grupe) projektui „Mandala“ tarptautiniame žemės meno simpoziume, Pereslavlis Zaleskis, Rusija
2000 Atviros Lietuvos fondo stipendija naujam studijų kursui parengti
2001 „Prishna 901–2001“ stipendija (Italija) projektui „Upės akys“
Atviros Lietuvos fondo stipendija vasaros studijoms Vidurio Europos universitete

 

Post Ars“ parodos ir akcijos
1989–1991 „Post Ars“ akcijos, Zatyšiai, Jonavos rajonas
1990 Kauno dailininkų instaliacijos, Dailininkų sąjungos parodų salė, Kaunas
„Post Ars“ paroda-veiksmas, Architektų namai, Kaunas
1991 „Post Ars“ instaliacijos, galerija „Rzezby“, Varšuva, Lenkija
1992 akcija „Lova“, Architektų namai, Kaunas
hepeningas „Žaidimai“, Galerija AL, Kaunas
„Post Ars“ fotodokumentai, piešiniai, projektai, veiksmai, ŠMC, Vilnius
1993 „Baltai šiandien. Šiuolaikinė Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė“, Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts, Paryžius, Prancūzija
„Europa bienalle Niederlansitz II“, Atviros anglies kasyklos, Brandenburgo žemė, Vokietija
1994 „Dodekafonija“, Akademinis dramos teatras, Vilnius
„Plitimas, pakeitimas, įsipainiojimas“, Kauno paveikslų galerija
„Grupių paroda“, ŠMC, Vilnius
1995 „Nauji dokumentai“, Balzeko Lietuvos kultūros muziejus, Čikaga, JAV
„1995: Lietuvos dailė“, ŠMC, Vilnius
„Trys dienotvarkės“, Mücsarnok, Budapeštas, Vengrija
1996 „Trys dienotvarkės II“, Miesto parodų salė, Tamperė, Suomija
„Recepcija“, ŠMC, Vilnius
„Leisk paukščiui pailsėti“, Rotušės aikštė, Kaunas
1997 „Selest’ Art 97“, Saint Hilaire arsenalas, Selestatas, Prancūzija
tarptautinis performansų festivalis „Dimensija O“, ŠMC, Vilnius
1998 akcija „Upė“, Zapyškis, Kauno r.
„Gyvenimo tapetai“, Kauno paveikslų galerija
„Septynios meilės postmodernizmui dienos“, Kauno paveikslų galerija
1999 tarptautinis žemės meno simpoziumas, Pereslavlis Zaleskis, Rusija
„Post Ars“ grupės 10-mečio paroda „Kamufliažai“, Kauno paveikslų galerija
Pirmasis žemės meno simpoziumas, Dailininkų sąjunga, Kaunas
2000 skulptūros simpoziumas „Riga-800“, Ryga, Latvija
skulptūros simpoziumas „Abonementas skulptūrai“, Kaunas
akcija „Krikštas“, Meno festivalis, Jonava

Į TURINĮ
ATGAL