dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Grupinės parodos
1984 keramikos paroda „Vienas puodas“, LDS Kauno skyriaus parodų salė
1989 tarptautinė plakatų bienalė, Lahtis, Suomija
1990 I grupės „Angis“ paroda, LITEXPO, Vilnius
1991 tarptautinė plakatų bienalė, Lahtis, Suomija
1992 IV tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo paroda, Panevėžio dailės galerija
keramikos ir fotografijų paroda (kartu su Gintautu Trimaku), „Lango“ galerija, Vilnius
keramikos paroda (kartu su Dalia Gentvainyte), „Vartų“ galerija, Vilnius
keramikos paroda, „Baroti“ galerija, Klaipėda
III grupės „Angis“ paroda, Kauno paveikslų galerija
1993 IV grupės „Angis“ paroda, Kauno paveikslų galerija; „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
1994 keramikos ir tapybos paroda (kartu su Ričardu Nemeikšiu), „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
lietuvių tapybos ir keramikos paroda, Venecija, Italija
1995 tarptautinė scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalė „Praha’95“, Čekija
1996–1999 kilnojamoji paroda „Baltijos šalių keramika“, JAV universitetų galerijos
1999 Lietuvos keramikos paroda, galerija „Seeschloss Ort“, Gmundenas, Austrija
XI Austrijos keramikos mugės paroda-konkursas „Vaza gėlėms“, Gmundenas, Austrija
2001 XIII tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo paroda, Panevėžio dailės galerija
XIII Austrijos keramikos mugė, Gmundenas, Austrija


Jonas Arčikauskas. Šešėlio kostiumo eskizas O.Milašiaus pjesei „Migelis Manjara“.
Lietuvos valstybinis dramos teatras, Vilnius. 1996

Svarbiausi darbai teatre ir kine
1983 T.Wilder. „Mūsų miestelis“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1984 J.Vaitkus (pagal A.Saint-Exupéry). „Literatūros pamokos“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1985 N.Gogol. „Pamišėlio užrašai“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1986 J.Marcinkevičius. „Erelnyčia“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1987 M.Korres. „Senelių namai“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
I.Radičkov. „Lozoriaus giedojimai“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1988 Č.Aitmatov. „Golgota“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
1989 A.Škėma. „Pabudimas“. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, Vilnius
A.Camus. „Kaligula“. Zalcburgo „Elisabethbühne“ teatras, Austrija
1990 A.Mickevičius. „Vėlinės“. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, Vilnius
1991 J.W.Goethe. „Egmontas“. Zalcburgo „Elisabethbühne“ teatras, Austrija
F.Bajoras. „Dievo avinėlis“. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, Vilnius
1993 B.Brecht. „Opera už tris skatikus“. Oslo mokyklinis teatras, Norvegija
A.Dvor`ƒaƒk. „Requiem“. Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras, Vilnius
B.Kutavičius. „Akmenys ir paukščiai“. Kopenhagos modernaus šokio trupė, Danija
1995 A.Strindberg. „Sapnas“. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, Vilnius
S.Beckett. „Belaukiant Godo“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
A.O. von Harward. „Vienos miško pasakos“. Oslo mokyklinis teatras, Norvegija
1996 W.Shakespeare. „Tuščios meilės pastangos“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
H.Ibsen. „Lėlių namai“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
V.Bartulis–E.Ionesco. „Pamoka“. Kauno centras „Menų sambūris“
O.Milašius. „Migelis Manjara“. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, Vilnius
1997 A.Strindberg. „Tėvas“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
N.Ostrovskij. „Talentai ir gerbėjai“. Šiaulių dramos teatras
R.Strauss. „Salomėja“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras, Vilnius
A.Vedenskij. „Eglutė pas Ivanovus“. Stokholmo „Cinnober“ teatras, Švedija
1998 A.Honegger. Oratorija „Žana d’Ark ant laužo“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Trakų festivalis
A.Fuggard. „Kelionė į Meką“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
L.Jakimavičius, J.Pocius. „Signataras“. Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
Vilniaus muzikos akademijos II kurso studentų šokio ir judesio plastikos spektaklis. Vilnius
1999 P.O.Beaumarchais. „Figaro vedybos“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
U.Giordan. „Andrė Šenjė“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
J.W.Goethe. „Su Goethe’s Faustu“. Kauno centras „Menų sambūris“, „Kitas krantas“; Šv.Ignoto bažnyčia, Vilnius
2000 A.Čechov. „Nebaigta pjesė“. Klaipėdos valstybinis dramos teatras
2001 P.Handke. „Publikos išplūdimas“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius
A.Čechov. „Žuvėdra“. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
2000–2001 kino filmas „Vienui vieni“.


Jonas Arčikauskas. Scenografija ir kostiumai A.Srtinbergo pjesei „Sapnas“.
Lietuvos valstybinis dramos teatras, Vilnius. 1995
Kūrybinės grupės, simpoziumai
1994 keramikos seminaras „Dekoras“. Svanekegardenas, Danija

Jonas Arčikauskas. Švilpis Totemas. Šamotas, medis, molio glazūra, 6 x 21 x 12, 1000 oC. 1994
Kūriniai viešosiose erdvėse
1986 Dvylikos fontanų alėja, Druskininkai
1992 Gedulo dienos Sausio 13-osios metinių renginių apipavidalinimas minėjimo vietose ir Vilniaus Arkikatedroje
1997 kompozitoriaus V.Bartulio autorinio koncerto-vaidinimo apipavidalinimas. Šv.Ignoto bažnyčia, Vilnius
vaikų erdvinių kompozicijų renginys „Mindaugo karūna“, skirtas Valstybės dienai. Vilniaus Žemutinė pilis
2000 Valstybės dienos Vasario 16-osios minėjimo apipavidalinimas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius
M.K.Čiurlionio gimimo 125-mečio minėjimo apipavidalinimas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius
2001 P.Vileišio 150-mečio minėjimo apipavidalinimas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius
Valstybės dienos Vasario 16-osios minėjimo apipavidalinimas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius
moksleivių menų šventės „Džiaukimės drauge!“ apipavidalinimas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius

Jonas Arčikauskas. Švilpis Paukštukas 32.
Angliškas molis, glazūra, kava, 10 x 10 x 29, 1000 oC. 1994
Apdovanojimai, stipendijos
Apdovanotas teatrų festivaliuose Kaliningrade, Torunėje („Kontakt“), Panevėžyje, Stokholme (Strindbergo festivalis)
1996 Lietuvos teatrinė „Kristoforo“ premija už scenografiją ir kostiumus
Kauno teatrinė „Fortūnos“ premija už scenografiją ir kostiumus
1999 III prizas XI Austrijos keramikos mugės parodoje-konkurse „Vaza gėlėms“, Gmundenas, Austrija
2000 Lietuvos teatrinė „Kristoforo“ premija už scenografiją ir kostiumus
Kauno teatrinė „Fortūnos“ premija už scenografiją ir kostiumus
1997–1998 aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija
2001–2003 individuali valstybės stipendija


Jonas Arčikauskas: tarp rėmų ir laisvės

Raimonda Širvinskienė

Dvi jėgos varžosi dėl dailininko Jono Arčikausko palankumo: ugnies užgrūdintas, vyriškai santūrus molio dievas ir nežabotas, manieringai pompastiškas teatro demonas. Įelektrintas šių dviejų stichijų menininkas savo kūryboje išlieja viduje glūdinčius prieštaringus pradus. Aistringa, maištaujanti prigimtis prasiveržia kunkuliuojančioje teatro erdvėje, o racionalus, mąslus pradas randa prieglobstį dirbant vienatvėje su ugnimi ir žeme. Tačiau taip dailininkas išsidalina tik paviršiuje. Paties menininko išorė – rami, santūri (tik žvilgsnis išduoda neramų temperamentą), o pro daugiasluoksnį kūrybos luobą veržiasi netikėtos versmės ir sutaiko tas prieštaringas jėgas.
Skirtingi Jono meniniai potraukiai susikryžiavo dar pradinėse klasėse. Jis nepiešia, kaip dauguma vaikų, bet nesiskiria su moliu. Tuo tarpu mama – mokytoja – patiki sūnui dramos spektaklių apipavidalinimą. Vis dėlto trauka moliui buvo stipresnė ir specialybę jis pasirenka nedvejodamas. Kita vertus, pabėgti nuo teatro nepasiseka. Vienaip ar kitaip būsimasis dailininkas randa būdų, kaip prisivilioti nebandančią priešintis Melpomenę. Studijų metais (1980–1985) nuolat tenka suktis tarp dviejų mūzų. Teatras dailininką pasigrobia vis dažniau. 1983 metais režisierius Gytis Padegimas pakviečia Arčikauską išbandyti jėgas profesionalioje dramos scenoje (iki tol jis talkino Kauno politechnikos instituto dramos studijai, Kauno muzikiniam teatrui).
Po „Mūsų miestelio“ (1983), pastatyto kartu su G. Padegimu, Jonas tampa savas Kauno dramos teatre, kur jau kitais metais su Jonu Vaitkum sukuria „Literatūros pamokas“, o baigęs keramikos mokslus pakviečiamas dirbti Kauno dramos teatro dailininku (1985). Keramikai lieka tik užpildyti tuštumas tarp spektaklių. Tačiau molis kantrus ir dailininkas jam nelieka abejingas – nuo 1984 metų dalyvauja parodose, nuo 1990-ųjų yra grupės „Angis“ narys, tais pačiais metais pradeda dėstyti Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje.
Tuo pat metu prasideda ženklus Arčikausko kūrybos periodas teatre, kuris ypač suaktyvėja 10-ojo dešimtmečio viduryje. Per vienerius metus dailininkas „nubėga“ kelių spektaklių maratoną. Susiformuoja Vaitkaus–Arčikausko duetas, nenutrūksta sena draugystė su aktoriumi Valentinu Masalskiu, kurią sutvirtina „Fausto“ idėja, atgyja ryšiai su Kauno muzikiniu teatru. Derinti skirtingas meno sritis tampa vis sunkiau. Bet Jonas nesiruošia skyryboms.
Taip susiformavo daugialypė, spalvinga ir reikli menininko asmenybė. Tokia, kokią dailininkas atrado Antono Čechovo kūryboje, šiemet kurdamas „Žuvėdrą“:
„Prieš mane atsivėrė iki tol nepažįstamas Čechovas. Juo iki šiol bodėjausi, nuo dažno „vartojimo“ jis buvo supančiotas nuobodulio, nostalgijos ir atodūsių. Čechovas tapo tarsi nugludintu staliuku, kurį patogiai kiekvienas prisitaiko. Skaitydamas jo parašytus laiškus artimiems žmonėms, pamačiau gyvą, klystantį ir išdykaujantį žmogų, jo sarkastišką santykį su pseudoakademistiniu menu“.1
Šis netikėtas atradimas patvirtino dailininko požiūrį į teatrą:
„Teatras tuo ir žavus, jog nuolat darai atradimus ir nuolat įsitikini, kad viskas seniai nulemta. Dailininkui teatre lieka tik patvirtinti ir parodyti santykį su tuo, kas seniai žinoma, ką jis įterpia į dabartines sąlygas ir pateikia kaip savą plastinį kodą. Sąlygos nuolat riboja menininką ir verčia su jomis skaitytis nepriklausomai nuo to, ar vienas lipdai molį, ar kolektyve kuri scenografiją. Laisvė mene – tai tik poza“.²
Menininkas šventai tiki šia tiesa ir ji sklinda iš jo darbų. Keramikai Jonas Arčikauskas patiki trauką mistiniam pasauliui, nepažintai kosminei erdvei, senojo Egipto praeičiai, mitams, kurie susipina ir išauga į neįprastus statinius, į netikėtas fantastines būtybes. Jos skleidžia pirmapradės gamtos didybę, iš jų srovena žmogiška išmintis, atsiveria tikėjimo paslaptis. Taip žuvis suauga su jaučiu („Upė“, 1989), figūra virsta indu („Žmogelis“, 1992) ir išsirutulioja ambivalentiškas, įvairių reikšmių pripildytas reginys. Bet dailininkas neleidžia fantazijai kerotis iki begalybės, sutramdo ją šiuolaikinio racionalaus žmogaus ranka. Veržlios formos įkalinamos tiksliame geometriniame tūryje („Upė“), masės auginamos kryptingai ir aiškiai („Miestas-lazdelė“, 1992), kol molis įgyja monolito jėgą, o sprogstantys, trūkinėjantys pavidalai spaudžiami, kol nurimsta, į plokštumas (fontanai-žibintai, 1986). Bėgančios, nykstančios formos suapvalinamos („Birbalynas“, 2001), iš jų plūsteli prigimtinė medžiagos gyvybė, kol galų gale visa tai „nutupdoma“ ant nuodėmingosios žemės. Neįprastose, bet sutvarkytose formose atsiranda angos, atsiveria tuštumos, išnyra vamzdeliai, snapeliai, pro juos ima veržtis vanduo ar šviesa (fontanai-šviestuvai) arba kas nors ima ir papučia (švilpiai).
Neišduodamas savo jautrios prigimties, neatsisakydamas gyvenimiškos patirties ir išminties, dailininkas tarsi prisitaiko prie vartotojiško nūdienos gyvenimo būdo, atskleidžia pirmaprades molio savybes, pripažįsta jo funkcionalumą. Taip jis atiduoda pagarbą amatui. Kūrybiškumo ir amato jungtis liudija menininko profesionalumą, jo sugebėjimą aprėpti gyvenimo visumą, išskirti fundamentaliąsias vertybes, aiškią orientaciją meno krypčių labirintuose, pateikia darbo kokybę, be kurios Arčikauskas neįsivaizduoja jokios žmogaus veiklos.
Šią nuostatą dailininkas ilgai brandino. Ankstyvojoje kūryboje ryškėjo proporcinga fantazijos ir racionalumo jungtis ir svarbiausia buvo nauja kokybė. Pastaraisiais metais prasiveržė išlaisvinta vaizduotė – vis stipriau pasikliaujama jausmo galia. Ji suaugina anatomines struktūras, įkūnydama naujos būties virsmą. Dailininkas nespekuliuoja netikėtumais – tiesiog jie yra žaisminga kūrybos proceso pradžia. Proceso, kuris įtraukia ir pavergia, kaip tai įvyko šių metų Panevėžio tarptautiniame keramikos simpoziume. Menininką veikė ne tik kūrybinė atmosfera, bet ir naujos pažintys, iš naujo atrastas jausmas:
„Visada atsigaunu, kai turiu galimybę prisiliesti prie natūralios medžiagos“.³
Tačiau teatras, jo apgaulinga tikrovė nuolat budi ir vis įsuka į savo kaprizingą erdvę. Jonas Arčikauskas besąlygiškai priima teatrališko reginio žaidimo taisykles, kur trokštama efektų, paslapties. Jis pripažįsta, jog „teatras labiausiai pažeidžiamas menas, iš kurio visuomenė dažniausiai tikisi pramogų“. Dailininkas pasiduoda apgaulei, kuria pompastišką, daugiasluoksnį, įvairialypių formų kaskadą, blizgesio ir spalvų pasaulį. Bet čia pat – griauna taisykles, kurias diktuoja paviršutiniškai perskaitytas pjesės tekstas. Priešindamasis konkretumui Arčikauskas perkelia vaizdinį į amžinybės erdvę. Jis nepripažįsta tiesioginio istorinės formos perkėlimo į sceną ar jos interpretacijos. „Aš taip pat darau tyrimą“, – sako menininkas.
Scenovaizdyje Arčikauskas sutrauko logiškus istorinės medžiagos dėstymo ryšius ir kuria naujas citatų konfigūracijas. Renesansinė spektaklio didybė išardoma su Shakespeare’o komedijoms būdingu lengvumu. Monumentalią rimtį sudrumsčia rokokiniai niekučiai („Tuščios meilės pastangos“, 1996), bespalvis XIX a. dailumas keičiamas kaprizingomis manierizmo linijomis ar nudažomas simbolinėmis Ibseno vizijomis („Lėlių namai“, 1996), iškraipomas kontrastingomis spalvomis ar šmaikščia Čechovo ironija („Žuvėdra“, 2001). O rokokinis lengvumas apkarstomas sunkiasvorio metalo blizgesiu, suveliamas su putojančia U. Giordano aistra („Andrė Šenjė“, 1999), plastikinių butelių kekės paverčiamos pasakiškais senojo pasaulio sodais ir rūmais („Salomėja“, 1997).
Šiame iškreiptai supintų istorinių epochų mazge, kurį dailininkas palieka išmazgyti ne tik žiūrovui, bet ir režisieriui bei aktoriams, įkūnijamas Arčikausko požiūris į išorinį blizgesį, apgaulingai žavų teatro gyvenimą, amžiną žmogaus potraukį prabangai. Dailininkas ironiškas, bet atlaidus. Savo kūryba jis tolerantiškai pripažįsta, jog visa tai žmogiška, kad žmogų valdo prieštaringa prigimtis, kurią geriausiai atskleidžia aktorius. Spektaklyje jo kūnu ir siela tampa kostiumas.
Jonas Arčikauskas, vienas iš nedaugelio scenografų, nūdienos teatre kuriančių „gyvą dekoraciją“ 4. Jos iškalbingumą, neribotas galimybes scenografas pajuto „Golgotoje“ (1988), kur teko paragauti ir siuvėjo amato. „Golgota“, „Sapnas“ (1995) – tai pirmieji spektakliai, kuriuose dailininkas atrado teatrališko ir žmogiškojo pasaulio versmes, kur atsivėrė jo teatriškoji prigimtis. Ji nuolat primena apie apgaulę, apie Kito asmens egzistavimą, vidinius asmenybės nesutarimus, su kuriais susiduria kurdamas vaidmenį aktorius, statydamas spektaklį režisierius, juose nardo personažai, juos išgyvena scenografas.
Kostiumas Arčikauskui tapo visagalio teatro dvigubo žaidimo veidrodžiu (puiki iliustracija – „Faustas“, kur besikartojantį veidrodinį reginį valdo grėsmingas metalinis narvas). Svarbiausias kostiumo komponentas – grimas, kaukė. Kostiumas tampa kostiumu-kauke, kuri, pasak žmogiškuosius pasąmonės kampelius naršiusio psichologo Jungo, yra fasadas, rodomas publikai. Tai būdas prisitaikyti prie masės, užmegzti ryšį su aplinka. Kaukė yra tai, „kuo žmogus nėra, tačiau jis pats ir kiti žmonės jį laiko“ 5, kas nuolat egzistuoja teatre.
Ilgainiui kaukė ima dominuoti Arčikausko scenovaizdyje („Tuščios meilės pastangos“, „Figaro vedybos“, 1999), o kostiume įgauna ne tik žmogiškus pavidalus („Žana d’Ark ant laužo“, 1998; „Eglutė pas Ivanovus“, Stokholmas, 1997). Ji tarsi priauga prie veido, dengia pusę veido arba nešiojama rankoj. Kaukėse nuolat kartojasi tie patys motyvai, glaudžiai susipinantys į teatrališkų prasmių sistemą. Pasikartojančiu motyvu tampa rožė. Ji pražysta ant veido, pati tapdama kauke („Eglutė pas Ivanovus“), skleidžiasi drabužių formose, blizgiuose paviršiuose. Tačiau apie apgaulingus grožio kerus perspėja grėsmingi spygliai, mitologiniai bausmių motyvai: ispanų manierizmo apykaklės pavirsta lėkšėmis, ant kurių galva, kritusi nuo Juditos ar Salomėjos rankos, atsiduria tarsi ant skydo.
Panašią sistemą dailininkas taiko ir derindamas aktoriaus kūną ir drabužį. Kūnas apauginamas pompastiškomis formomis, sukaustomas karkasais, kuriuose atsiveria properšos. Pro renesansines prakarpas išneria ne plonyčiai marškinių debesys, bet nuogybė. Kūnas tampa prairusios medžiagos skiautiniais ir… drabužio papuošalu. Čia susikryžiuoja priešybės, valdančios dailininką, – pompastiškai iškreiptos formos prieš miesčioniškumą. Tačiau estetiška forma sušvelnina priešybes.
Į postmodernistinį žaidimą dailininkas įsitraukia be prietarų ir moralizavimų – tiesiog atlieka žmogiškąją išpažintį, išpažįsta nuopuolius ir pakilimus ir tikisi, jog bus atleista.

1,2, 3 Iš pokalbio su dailininku Jonu Arčikausku, vykusio 2001 metų rugsėjo 15 dieną jo namų slėpiningame kiemelyje, šalia nedidukų medelių, kuriuos tarsi skulptūras formavo pats dailininkas.
4 Rusų scenografijos teoretiko V. Beriozkino sukurta sąvoka taikoma scenografijai, kurioje dominuoja ne dekoracijos, o kostiumas ir iškalbingos jo formos.
5 Jung C.G. Gestaltung des Unbewussten. Zürich, 1950, p. 55.

Į TURINĮ
ATGAL