dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Algis Kliševičius. Burtų knyga.
Mišri technika, 45 x 60. 1997


Klaipėda: meninio gyvenimo realybė ir perspektyvos

Ignas Kazakevičius

Aptariant dailės reiškinius, kartais įdomu pažvelgti, kas vyksta už meno kritikų ar pačių dailininkų susikurtų „širmų“, praskleisti filosofinį ar literatūrinį šydą. Tačiau šiuo atveju mane labiau domino uostamiesčio dailę veikiančios tendencijos ir meninės veiklos perspektyvos.
Taigi santykis. O santykis, jei jo bus laikomasi kaip galimos formulės, nusakančios miesto regiono meninę terpę, jį gvildenančiam autoriui (t.y. man) palieka mažai galimybių nagrinėti subjektyvias teorijas apie menamas ar esamas menininkų užimamas pozicijas. Todėl pasirinkau fakto konstatavimą. Nesiėmiau versti archyvų ir analizuoti paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio aktualijų bei meninių pokyčių. Juolab kad nematau prasmės gręžtis į praeitį, kai visi laukia permainų ateityje, o dabartį traktuoja tik kaip tarpinę būseną, funkcionuojančią tarsi savaime ir palaikomą tradicinio parodų vyksmo.
Klaipėdos meninis gyvenimas nėra itin margas ar sudarytas iš įvairiausių srovių, avangardinių ieškojimų, subkultūrinių sluoksnių ir pan. Jis teka ramiai, nedrebinamas konceptualių renginių ar kitokio, netradicinio meno akcijų. Priešingai, čia į tai žiūrima nepatikliai. Dominuoja tradicinė, vaizduojamoji dailė: tapyba, grafika, skulptūra. Parodų salėse dažniausiai sutinkami vietos menininkai bei svečiai iš Vilniaus. Branduolys – vyresniosios kartos dailininkai. Jie aktyviausiai rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse ekspozicijose, tarptautiniuose renginiuose, vykstančiuose ne tik savame mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Jaunimo, kuris meno vyksmuose galėtų reikštis kaip subkultūros formuotojas, – nėra. Taigi nėra ir aktyvesnės požiūrių diskusijos.
Miesto galerijos, sudarydamos savo parodų planus ir fondus, stengiasi nustatyti ribą tarp komercinės dailės ir vadinamojo „tikrojo meno“. Meno vyksmą formuoja kelios pagrindinės ekspozicinės erdvės. Tai komercinės dailės flagmanas, greitai dešimtmetį švęsianti privati „Baroti“ galerija. Dažniausiai čia eksponuojami populiarių ir paklausą turinčių vilniečių dailininkų darbai.
Parodų atrankos prasme atvirų durų politikos besilaikantys Dailės parodų rūmai užima tarpinę, „liberalią“ poziciją, t.y. tenkina nekuriančio vartotojo poreikius. Šviežio kraujo į šią miestui labai reikalingą, tačiau pastaruoju metu aktyviau nesireiškiančią galeriją įliejo čia įkurtas Prano Domšaičio vardo kultūros centras. Dirvonuojančius Dailės parodų rūmų plotus savo projektams naudoja ir „Baroti“ galerija, ir LDS Klaipėdos skyrius. Pastaroji institucija ir LDS Klaipėdos galerija tapo savotišku informacijos, leidybos ir meno centru. Šis „darinys“ sėkmingai jungia parodų ir projektinę veiklą. Įsiminė šiemet jų parengta ekspresionistinės tapybos ir senosios lietuvių skulptūros paroda „Klaipėda–Vilnius–Berlynas“ (Lietuva–Vokietija) bei taikomosios ir vaizduojamosios dailės sinteze grįstas projektas „Kėdė“. Jo dalyviai (Vitalis Čepkauskas, Romualdas Inčirauskas, Jolanta Šmidtienė, Saulius Bertulis, Audrius Gražys ir kt.), panaudodami įvairias dekoro technikas, elementariausią baldą pavertė meno kūriniu. „Baroti“ galerija blykstelėjo dėmesio sulaukusiu projektu „Erotika’2001“. Taigi, kol pas mus nėra nepriklausomų kuratorių, tenka pripažinti, kad sėkmingiausiai parodas organizuoja LDS Klaipėdos skyrius, „Baroti“ galerija ir pavieniai entuziastai. Kitos, mažesnės, miesto galerijos ir dailės salonai, kartą ar du per mėnesį rengdami įvairias parodas, atliepia minėtą tradicinės vaizduojamosios dailės tradiciją.
Apibendrinant uostamiesčio dailės ikonografiją, galima konstatuoti, jog tapyboje tebėra aktuali ekspresyvi raiška, spontaniškumas, egzistencialumas, pasikliaujama spalva, grynojo dažo kalba. Populiariausi žanrai – portretas ir peizažas. Grynosios abstrakcijos mėgėjų nėra daug, labiau „pasitikima“ lengva deformacija. Siužetuose dominuoja figūrinės kompozicijos. Algirdas Taurinskas, Angelina Banytė, Juozas Vosylius, Linas Julijonas Jankus, Liudvikas Natalevičius nesivaiko kraštutinumų, veikiau tobulina meistriškumą, t.y. puoselėja įdirbtus kūrybinius barus ir semia kažkelintą derlių jau gerokai nualintuose laukuose. Sąlygiškai radikalūs tapytojai – Algimantas Jusionis ir Raimondas Daukša. A. Jusionis išlaiko koloristiniam ekspresionizmui būdingą spalvinį aktyvumą ir formos plastiką, įkaitina ją beveik iki kraštutinės ribos. Monochrominė, neoekspresionistinė R. Daukšos tapyba pelenais šiame spalvingame kontekste atrodo net avangardiškai. Šio autoriaus darbai bendroms ekspozicijoms suteikia taip reikalingų kontrastų ir disonansų. Klaipėdiečiai menininkai nevengia ir literatūriškumo, puikiai jį derina su stichijų pajauta ir intuicija. Dekoratyvų tapybinį mentalitetą lemia ir kažkada studijuota monumentalioji tapyba, apipavidalinimas, scenografija.
Dauguma uostamiesčio grafikų laikosi įprastų stilistinių ir siužetinių mūsų grafikos paralelių. Realistinis ir abstrahuotas vaizdavimo būdas derinamas su poetizuotu, iliustratyviu turiniu. Kameriniai, lyriški darbai veikiau apeliuoja į jaukaus ir saugaus vidinio pasaulio paieškas nei į formos polemiką. Sąlygiškai originalesnio braižo, efektingesnės formos siekia Anatolijus Klemencovas, Algis Kliševičius, Augustinas Virgilijus Burba, Valdimaras Kalninis.
Skulptūra dėl specifinių savo raiškos niuansų (erdvė, medžiagos ir pan.) parodose pristatoma minimaliai. Lietuvoje išsamiausiai pristatyta Vytauto Balsio paroda „Rojaus sodai“. Aktyviai parodose dalyvauja Algirdas Bosas ir Klaudijus Pūdymas.
Taikomųjų menų pavadinimas – sąlyginis. Jie nėra smarkiai nutolę nuo tradicinės dailės. Formalios improvizacijos nėra glaudžiai siejamos su objektinėmis metaforomis. Keramika, tekstilė, juvelyrika ir kitos sritys nenutolsta nuo konkrečių šakų medžiagiškumo sampratos.
Žvelgiant į meną masiškumo prasme, domėn pirmiausiai ateina „Jūros šventė“. Žmonės mielai stebi teatralizuotas menines akcijas (tai kas, kad įvilktas į kitokį, dryžuotą, rūbą), mielai priima groteską, ironiją bei akibrokštus. Kultiniu virtusio renginio dailininkas A. Klemencovas šventės scenografijoje atskleidžia popkultūros, tradicinių menų ir šiuolaikinio požiūrio į meno kūrinį santykį. Jis vaizdžiai nubrėžia lengvai peržengiamą ribą tarp miniai skirtų šventės meninių akcentų („duonos ir žaidimų“) ir hipotetinių konceptualių renginių. Aktyvesnis vyksmas Klaipėdoje nieko nestebintų, tačiau norint, kad renginiai netaptų vienadieniai (net pseudomeniniai), reikėtų konkrečios ilgalaikės programos, pavyzdžiui, profesionaliosios dailės festivalio.
Kūrybinės emigracijos tendencijos aktualios ne tik Klaipėdai, tačiau uostamiesčiui tai atsiliepia itin skaudžiai. Miestas paprasčiausiai neturi rezervų. Dailininkus profesionalus ruošia tik VDA Klaipėdos universiteto Vizualinio dizaino katedra, o kituose miestuose studijas baigęs gabus jaunimas dažniausiai nebegrįžta į gimtąjį miestą. Minėtos katedros absolventai savo kūrybinę veiklą dažniausiai sieja su pasirinkta kryptimi ir kitose srityse neatsiskleidžia. Taigi Klaipėda, turinti pakankamą parodinės erdvės potencialą, stokoja novatoriškas idėjas skleidžiančios jaunosios kartos. Vienintelė galimybė užpildyti šią spragą – vaizduojamosios dailės katedros steigimas. Žinoma, problemos neišsispręs tarsi burtų lazdele pamojus, bet mąstyti reikia jau dabar, nes ilgainiui Klaipėdoje gali nelikti ir tradicinės dailės.
2002-aisiais Klaipėda švęs 750 metų sukaktį. Anaiptol su šia data nesieju galimų struktūrinių pokyčių meno sferoje, tačiau, žinant lietuvių įprotį kuopti savo kiemą šventėms artėjant, tikėtina, kad vien fejerverkais pasitenkinta nebus.

Į TURINĮ
ATGAL