dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Dalia Kasčiūnaitė. Prieškarinė Palanga’2001.
Fotografija, 90 x 75. 2001

Gediminas Akstinas. Performansas Horizontas
Orūnės Morkūnaitės nuotrauka


„Kurortinis romanas“

Rugsėjo 10–22 d. Palangoje, Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namuose „Dailė“, vyko tarptautinis simpoziumas „Kurortinis romanas“. Jame dalyvavo Dagmar Šubrtova (Čekija), Andrea Huszar (Vengrija), Alenka Pirman (Slovėnija), Peras Hüttneris (Švedija), Arni Gudmundssonas (Islandija), Juha van Ingenas (Suomija), Åse Hunstad (Norvegija), Farhadas Kalantary (Norvegija), Aija Zarina (Latvija), Andresas Koortas (Estija), Dalia Kasčiūnaitė, Arūnas Vaitkūnas, Gediminas Akstinas, Orūnė Morkūnaitė. Kuratorė Birutė Pankūnaitė, koordinatorė Ieva Dilytė. Simpoziumo paroda rugsėjo 21–spalio 15 d. veikė Antano Mončio namų-muziejaus galerijoje ir aplinkinėje erdvėje. Rengėjai ir dalyviai dėkoja Antano Mončio namams-muziejui, vilai „Ramybė“ ir „Fotocentrui“ Palangoje.

Iš koncepcijos: „Kurortinio romano, arba nedidelio monotoniją ardančio nuotykio, temai čia neteikiama jokių amoralių, radikalių konotacijų. Ji pasirinkta, bandant patikrinti vieną seną meninės praktikos fragmentą – plenerų tradiciją. Gal kasdienę aplinką trumpam pakeičiantis menininkas norėtų pakeisti ir rutininę dienotvarkę – užuot vykdęs suplanuotus darbus, įgyvendintų ką nors netikėta ir neįmanoma? Kurortinis romanas akimirkai pakeičia įprastą laiko skaičiavimą: tai, kas buvo reikšminga, virsta beprasmybe, o kas atrodė nesvarbu, – gyvybiškai būtina. Galimybė patirti kažką nauja yra vertesnė nei nuoseklumas“.

(B. Pankūnaitė)

Alenka Pirman

Bandyti išsiaiškinti?

1 diena, Vilnius–Palanga
Čia, pasirodo, galima derėtis dėl sezono pabaigos. Ieva ir dar pora piliečių įkalba autobuso vairuotoją išvykti vasaros laiku. Mes su Dagmara pirmos prisijungiame prie Anderso „Dailėje“. Kaifuojam nuo lėkščių kambariuose ir kt. Gali tik aikčioti: oho! Skubam prie jūros. Vėl kaifas – man horizontas, Dagmarai berods smėlio kokybė. Pietaujame su Dalia, kuri juokiasi paklausta, ar tai ji yra Nacionalinės premijos laureatė. Vakare sutinkame kitus.
Aklas pasimatymas!

2 diena, Palanga
Apžiūrėjus „Dailę“, tampa aišku, kad leisime laiką paminkle, skirtame anų–laikų–valstybės–paramai–menininkams. Visgi džiugu, kad atsirado papildomų antklodžių krūvelė.
Turbūt kiekviena šalis turi bent vieną (gal porą) menininką modernistą, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, o savo palikimą padovanojo tėvynei taip įsiamžindamas. Galbūt kiekviena šalis turi ir savo kartai svarbius mąstytojus, filosofus, kurie nieko neparašė ir todėl tapo mitinėmis asmenybėmis. Antano Mončio muziejuje susižavėjau istorijomis apie Justiną Mikutį, kurias pasakojo Arūnas.
Po pietų simpoziume pradeda dalyvauti ir BBC News. Ase sako, kad Palangoje jaučiasi saugi, bet aš veikiau būčiau namuose.

3 diena, Palanga
Lyja. Staiga pasijaučiame visai išsekinti BBC smegenų plovimo. Kažkam pakako jėgų išjungti televizorių. Tokiame istoriniame vakuume pradedame kalbėtis apie savo darbus. Tarsi tai būtų vienintelis prasmingas dalykas tokiu metu… Kalbamės apie ankstesnius projektus ir tai, ką galvojame dabar. Apie tai, kaip tai susiję su mūsų kasdienybe (išgyvenimu). Visi atidūs ir smalsūs. Aš papasakoju dvi istorijas: apie kriminalistikos principais grįstą, iš piršto laužtą pinigų paieškos projektą ir apie šimtą auksinių dantų krapštukų.

4 diena, Palanga
Dagmara sako, kad jaučiasi lyg Thomo Manno romane, o „Dailę“ pavadina sanatorija. Tai ką dabar daryti? Bėgti? Regzti romanus? Išsinuomoju dviratį ir traukiu į šiaurę. Pravažiuoju Šventąją ir kertu Latvijos sieną. Pirmasis namas prie jūros. Tokia vieniša vieta. Mediniai namai, apkarstyti spalvotomis atliekomis: plastmasiniais buteliais, šalmais, kelio ženklais etc. Čia gyvena pagyvenusi bedančių pora ir šuo, kurie leidžia man apsižvalgyti. Padarau kelias nuotraukas – man patinka ši vieta. Norėčiau taip gyventi, kai pasensiu! Grįždama jau prie Palangos pastebiu ženklą „Moterų pliažas“. Keista, atrodo, jau mačiau kažką panašaus…

5 diena, Palanga
…Išryškinu juostelę ir peržiūriu fotografijas – štai tai! „Vyrų pliažo“ ženklas, prikaltas prie bedančių poros namo Latvijos Nidoje. Turiu romaną! Kurortinį romaną… Ir ką?
Vakare Farhadas pradeda diskusiją apie meną. Tai, kad tuo metu gurkšnojame, nesumenkina klausimo svarbos. Kas yra menas? Be to, kad meną apibrėžia kontekstas, meno sistema, negalime pasakyti nieko kito, jokios universalios tiesos.

6 diena, Palanga
Vėl nueinu prie „Moterų pliažo“ ženklo. Manau, kad tiesiog prikalsiu prie jo fotografiją su namu, ant kurio kabo „Vyrų pliažas“.
Kol Vilniuje žmonės žiūri Pinos Bausch spektaklį, mes Palangoje okupuojame „Dailės“ virtuvę. Andrea ir Juha imasi kulinarijos. Mums didelė garbė, kad kartu švenčia gražaus keraminio pano, puošiančio svetainės sieną, autoriai (toks mūsų pokštas). Atrodo, kai kas galės palyginti realiame laike ir erdvėje vykstantį romaną su kuratorės pasiūlyta metafora.

7 diena, Palanga–Nida–Palanga
Laisvadienis. Pasirodo, iki Thomo Manno tikrai ne taip toli.

8 diena, Palanga
Šiandien laikas bėga lėtai. Dar ištisos penkios dienos. Dažnai girdisi „aš noriu namo“. Vakarieniaujame su Dailininkų sąjungos vadovais. Jaučiu, kad iš mūsų kažko tikimasi. Mes atsakingi už viso to rezultatą. Galvoju, kad į menininkus žiūrima (ir jie patys taip į save žiūri) kaip į vištas, dedančias auksinius kiaušinius. Visa, ką sakome, prie ko prisiliečiame ar ką pagaminame, taip lengvai tampa menu. O ar aš turiu teisę suklysti, nepadaryti? Lig šiol padėjau tik kokius tris ar keturis „auksinius kiaušinius“. Negaliu blefuoti, be to, nėra reikalo muilinti akių visam pasauliui.

9 diena, Palanga–Žemaitija–Palanga
Religinė kelionė. Kažkokia velniava.

10 diena, Palanga
Atsisakau kolegų, alkoholio ir maisto, kad įvykdyčiau savo planą. Man rodos, visai normalu per 40 minučių nueiti ten ir atgal; normaliai jaučiuosi ir kaldama fotografiją, garsui aidint aplink miške; normaliai jaučiuosi ir slavų kalbų mišiniu aiškindama vietinei moteriškei, ką ji čia mato…, bet visiškai kvailai imu jaustis fotografuodama tai, ką padariau! Būtent – viskas Palangoje (mūsų diskusijos, mintys, kalbos apie meną) buvo prasminga. Prisiminiau pokalbį apie meną. Dauguma sutiko, kad neįmanoma apibrėžti, kas tai yra. Taigi jei nežinau, kas yra menas, kodėl, po galais, mėginu nufotografuoti šį visiškai asmenišką ženklą viešoje erdvėje? Gal tai iš tiesų tik sentimentas, maža turintis bendra su menu? Jei tik pateiksiu fotografiją (= įrodymą!) Birutei, tai taps pretenzingu teigimu, kad štai tai yra menas. Hm. Nežinau, ką daryti.
Grįždama atsitiktinai pamatau Gedimino performansą paplūdimyje. Kolegos irgi čia su juo. Prisijungiu ir žiūriu į horizontą. Viskas yra taip, kaip turi būti. Vyrai tyli, merginos plepa. Žinau, kad tuo pat metu Aija kartu su dukra kažkur ant kopos piešia saulėlydį.

11 diena, Palanga
Mes visą laiką džiaugiamės, būdami čia ir leisdami (švaistydami?) laiką kartu. Stebiuosi, kaip tos lėtos dienos virto tokia turtinga patirtimi. (Kaip ir numatė Birutė: „Kurortinis romanas akimirkai pakeičia įprastą laiko skaičiavimą.“) Kadangi pirmą kartą dalyvauju simpoziume, Orūnė mane perspėja, kad nemanyčiau, jog ir kiti bus tokie patys.
Peras ir Arnis prisijungia prie mūsų vakare ir po skaidrių–apie–menininkų–kuruojamas–erdves apžiūros leidžiamės į begalines kalbas apie meno sistemą. Sveiki sugrįžę į realų pasaulį!

12 diena, Palanga
Parodos atidarymo diena. Darbai pagaliau padaryti. Tik aš negaliu pateikti įrodymo. Jei pateikčiau, prieštaraučiau pati sau. Birutė kantri: „Dabar man duodi gerą pamoką“. Suprantu, kad sau taip pat – paprastutė pamoka apie dokumentų reikšmę mūsų darbe.
Vakaras skirtas pabaigos šventei, kuri tuo pat metu atrodo kaip gedulas. Net Antanas Mončys, modernistas, virto mišraine. Arūnas deklamuoja man Mandelštamą. Pasakiau tai Asei, ji pasipiktino: „Ką, tau irgi?“

13 diena, Palanga–Vilnius
Geri laikai baigėsi, sako Farhadas. Grįžkime į normalius, teigia BBC.

Iš anglų k. vertė Lolita Jablonskienė

Į TURINĮ
ATGAL