dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL
Personalinė paroda
1991 „Kunst Carden“ galerija, Sanserė, Danija

Laima Oržekauskienė. Flower Power.
Popierius, plaukai, klijai, 17 x 20. 1999

Grupinės parodos
1988 respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Pabaltijo respublikų taikomosios dekoratyvinės dailės trienalė, Talinas, Estija
1990 respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1992 respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1993–1994 Baltijos ir Skandinavijos šalių dizaino ir taikomosios dekoratyvinės dailės paroda „Nuo svajonių iki realybės“, Talinas, Estija; Vilnius, Lietuva; Ryga, Latvija; Geteborgas, Švedija; Helsinkis, Suomija
1994 respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, ŠMC, Vilnius
tarptautinio lino simpoziumo paroda, „Arkos“ galerija, Vilnius
Škotijos ir Lietuvos mažosios tekstilės paroda, Edinburgas, Škotija
1995 respublikinė tekstilės paroda „Rudens audinys’95“, LDS Taikomosios dailės galerija, Vilnius
1996 respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, ŠMC, Vilnius
5 Kauno dailininkų kūrybos paroda, Kauno paveikslų galerija; Ryga, Latvija
tarptautinio lino simpoziumo paroda, „Arkos“ galerija, Vilnius
XI tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė, Szombathely, Vengrija
1997 tarptautinė tekstilės paroda „Tekstilė’97“ („Tekstilė ir nūdiena“), M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
1998 Lietuvos gobeleno paroda, Rohano pilis, Pontivy, Prancūzija
1998–1999 Lietuvos gobeleno paroda, Čikaga, S. Balzeko lietuvių kultūros muziejus; Vašingtonas, Lietuvos diplomatinė atstovybė, JAV
„Anchor“ firmos kilnojamoji Europos siuvinio paroda „Anchor prizas Europos siuviniui“, Vokietija; Didžioji Britanija; Šveicarija
1999 tarptautinė tekstilės paroda „Linija“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
Lietuvos gobeleno paroda, galerija „Arka“, Vilnius
apžvalginė 1989–1999 m. Lietuvos smulkiosios tekstilės paroda, LDS Taikomosios dailės galerija, Vilnius
VI tarptautinė tekstilės paroda, Kiotas, Japonija
tarptautinė tekstilės simpoziumo paroda „Paslėpti lobiai“, Herningas, Danija
2000 Lietuvos gobeleno paroda, LR užsienio reikalų ministerija, Vilnius
Lietuvos ir Austrijos tekstilės paroda „Tekstilės ryšiai“, Berchtold Villa, Zalcburgas, Austrija
tarptautinė tekstilės paroda „Nuo Lozanos iki Pekino“, Pekinas, Kinija
XIII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė, Szombathely, Vengrija
Lietuvos gobeleno paroda „Tradicija šiandien“, Tarptautinis kultūros centras „Caisa“, Helsinkis, Suomija
2001 tarptautinė tekstilės paroda „Tapiserija“, Budapeštas, Vengrija
X tarptautinė tekstilės trienalė „Lodzė’2001“, Lodzė, Lenkija
tarptautinė tekstilės paroda „Tradicijos ir novacijos“, Arsenalo muziejus, Ryga, Latvija
tarptautinė tekstilės paroda „Minkštas pasaulis“, M. Žilinsko dailės galerija, Paveikslų galerija, Kaunas


Laima Oržekauskienė. Noriu pamiršti.
Popierius, vinys, plaukai, 20 x 0,7. 1995
Kūrybinės grupės, simpoziumai
1994 tarptautinis lino simpoziumas, Vilnius
1996 tarptautinis lino simpoziumas, Vilnius
1999 tarptautinis tekstilininkų simpoziumas „Šiaurės pluoštas III“, Tuskeris, Danija
2000 tarptautinis tekstilės simpoziumas „Nuo Lozanos iki Pekino“, Pekinas, Kinija
2001 tarptautinis tekstilės simpoziumas „Tradicijos ir novacijos“, Ryga, Latvija
Apdovanojimai, stipendijos
1999 diplomas už kūrybinę klasikinių tradicijų tąsą tarptautinėje tekstilės parodoje „Linija“, Kaunas („Torsas XXL I, II“) nominacija Didžiajam prizui VI tarptautinėje tekstilės bienalėje Kiote, Japonija („Torsas XXL I, II“)
2001 parodos rėmėjų apdovanojimas tarptautinėje tekstilės parodoje „Minkštas pasaulis“, Kaunas („Kūnas XXL“)
2001–2002 individuali valstybės stipendija


Laima Oržekauskienė: rasti save

Lijana Šatavičiūtė

Laima Oržekauskienė jau geras dešimtmetis dalyvauja svarbiausiose tekstilės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Lodzė, Szombathely, Budapeštas, Kiotas, Pekinas, Edinburgas… Jos kūriniai patenka į tas prestižines parodas, kurių meninę kokybę sergsti budrios kuratorių ir griežtos įvairių žiuri narių akys. Tik į Lodzės tekstilės trienalę tekstilininkai patenka kaip savo šalies atstovai (pvz., laimėję konkursą Lietuvoje), visur kitur konkurencija vyksta tarp žymiausių pasaulio tekstilininkų.
Savam krašte pranašu nebūsi. Praėjo tas laikas, kai sulaikę kvapą laukdavome kiekvieno, kad ir nedrąsaus, naujo talento blykstelėjimo. Tikras paradoksas, kad ne kiekvienam, besidominčiam menu, Laimos Oržekauskienės vardas ką nors sako. Kas ji? kaunietė? vilnietė? Tuo tarpu Laima, suradusi savą kelią, ramiai triūsia dirbtuvėje ir ugdo jaunąją kartą – jau keliolika metų dėsto VDA Kauno dailės instituto Taikomosios tekstilės katedroje, o nuo 1996 m. ir vadovauja. Matyt, vadovauja gerai, nes ši katedra yra tarptautinės tekstilės asociacijos European Textile Network narė, o ją baigusių tekstilininkų kūryba ne pirmi metai intriguoja originaliais ir moderniais darbais parodose.
Laima – vilnietė. Save ji laiko maištautojų hipių kartos atstove. Teigia, kad jos menines pažiūras ugdė Vilniaus vaikų dailės mokykla, kurioje baigė tapybą. Iš vaikystės įtariai vertinusi laikinąją sostinę, meilės ir šeimyninių aplinkybių genama atsidūrė Kaune. Vis svajojo iš čia ištrūkti ir grįžti atgal į gimtąjį miestą. Gyvenimas koregavo planus. Kaune, o ne Vilniaus dailės institute 1985-aisiais baigė tekstilę. Gana greitai pradėjo ieškoti savo kūrybos braižo. Pradžioje rėmėsi lietuvių liaudies rinktinių juostų raštais. Ypač traukė svastikos motyvas, apie kurį medžiagos sovietmečio bibliotekose aptikti nepavyko – ji skaitytojams buvo neprieinama. Svastika nebuvo toleruojama ir Kauno „Dailės“ kombinate, kuriame norėdama užsidirbti pragyvenimui jaunoji tekstilininkė vienerius metus audė juostas.
Siekis pažinti giluminius liaudies kūrybos klodus Laimą nuvedė į Latviją. Skirtingai nei Lietuvoje, latviai nesibaimino „įtartinų“ ornamentų, ir Rygos bibliotekose jai pavyko gauti visas pas mus draustas knygas. Negana to, kasmet birželio pirmąją savaitę greta Rygos įsikūrusiame Latvijos buities muziejuje vykdavo liaudies amatų dienos, kur tautiniais drabužiais apsitaisiusios latvės audė ir pardavinėjo pledus, garsiąsias lielvardes juostas ir kitus audinius, puoštus įvairios modifikacijos svastikos motyvais (jų, pasirodo, gali būti kelios dešimtys).
Po to dailininkės keliai suko į Indiją, kur svastika vėl buvo jos studijų objektas. Laima pamatė, kad pasaulis platus ir kartu mažas. Ornamentas, raštas – universali kategorija. Rytai ir Vakarai neatskiriami ir šiame plačiame kontekste svarbu atrasti savą techniką, stilių, idėjas. Tiltą tarp Rytų ir Vakarų tiesti padėjo mąstytojai S. Kierkegaard’as, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, H.Ch. Andersenas.
Pradėjusi nuodugniai studijuoti klasikinį gobeleną, Laima įsitikino, kad tik klasikos pagrindu, t.y. per „objektyvųjį“ pradą (net per technikos citavimą), galima kūryboje pakilti aukščiau, rasti savitą raišką. Oržekauskienei nepriimtina „subjektyvioji“ kryptis (taip ji vadina tradicinę lietuvių tekstilę), kuomet, nesilaikant klasikos taisyklių (kaip ir neišsiaiškinus klasikinio prancūzų gobeleno vadinamosios štrichuotės išraiškos galimybių), iškart puolama improvizuoti, paprastinti techniką – precizišką audimą keisti melanžu.
Dailininkės kūrybą, pasak jos pačios, sudaro trys klodai: dvinytas audimas (gobeleno technika), svastikos citata ir ženkliškasis pradas. Prie to prieita ne iškart. Pirmuosius reikšmingesnius darbus – gobelenus „Karalius“ ir „Stovinčioji“, kuriuos, laimėjusi konkursą, Laima išaudė 1987–1988 m. Kauno valstybiniam dramos teatrui, pati autorė dar laiko „subjektyviosios“ krypties darbais. Tiesa, audžiant „Stovinčiąją“, knietėte knietėjo paviršių išmarginti liaudies juostų ornamentais. Taip dailininkė pradėjo formuoti vaizdą iš struktūrinių lietuvių liaudies juostų raštų elementų. Ši tendencija susiformavo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje respublikinėse taikomosios dailės parodose eksponuotuose gobelenuose (pvz., „Sopulingoji“, 1988).
Tikrojo savo kelio atradimą dailininkė sieja su Baltijos ir Skandinavijos šalių parodoje „Nuo svajonių iki realybės“ rodytu „Išsiliejimu“ (1992), kuriame liko minimumas motyvų, o apsiribota tik vaizdą modeliavusia svastika. Iš šio gyvastingo ženklo, kuris senovės Rytuose, baltų ir kituose Europos kraštuose simbolizavo saulės ratą, ugnį, besikryžiuojančius žaibus, keturias pasaulio šalis, laimę, sveikatą ir pan., konstruojama gobeleno plokštuma.
Tolydžio Oržekauskienės kūryboje grynėjo vaizdas ir technika. Mažėjo vaizdinių, motyvų, menkėjo jų siužetinė prasmė. Pavadinimai ženklino tarpinę būseną – tarp labai asmeniškos ir universalios („Vieną kartą baigiau“, 1995; „Šiandien jaučiuosi tragiškai“, 1996; „Apibrėžiu ratą“, 1997). Man visada atrodė, kad išausti tokį precizišką, ploną audeklą įmanoma tik horizontaliomis staklėmis, minant daugybę pakojų ir rankomis renkant išganingąsias svastikas. Juk technikos požiūriu tai šešiolikanyčiai ar net trisdešimt dviejų nyčių audiniai! Pasirodo, Laima audžia ant paprasčiausio vertikalaus rėmo, prieš metimą atitinkamai nudažiusi siūlus. Skirtingo storio sruogos, iš kurių išrenkamos svastikos, kaišomos tam tikromis trumpomis atkarpomis – būtent jos optiškai modeliuoja formą ir sukuria atspalvių įvairovę. Šią sudėtingą, ypatingo kruopštumo ir išankstinių skaičiavimų reikalaujančią techniką Laima įvardijo autorine. Pirmieji darbai, kuriuose vyravo svastikos motyvai, pasižymėjo gana nesudėtingu vaizdu, tačiau ilgainiui kompozicija darėsi vis komplikuotesnė, įgydama skirtingo šviesio pustonių, reikalaujančių tiesiog virtuoziško technikos valdymo. Šiais metais apsilankiusi X Lodzės tekstilės trienalėje ir išvydusi ten eksponuotą Laimos kūrinį „Torsas XXL I, II“, viena švedų menotyrininkė laiške klausė autorės, ar tai ne kompiuterizuotas audimas. Kinai jos audiniuose įžiūrėjo kitos sudėtingos technikos – žakardo – požymių.
Laima Oržekauskienė – originali ir nesikartojanti menininkė, gimusi po maištinguoju Vandenio ženklu. Savęs produktyvia nelaikanti dailininkė sukūrė ir kitokios stilistikos darbų. Dažniausiai tai modernios erdvinės struktūros ir objektai – veido atliejas primenantys „Noriu pamiršti“ (1995) ir „Close Your Eyes“ (1997), daugiafigūrę eiseną įkūnijantys „Drabužiai“ (1997), hipių judėjimą įamžinusios miniatiūrinės popieriaus masės pėdutės „Flower Power“ (1999), žmogaus plaukais siuvinėtos gėlių rašto ažūriškai nertos kelnės „Neaptaškyk manęs“ (2000). Groteskas, nostalgija, siurrealizmo atgarsiai ir vėl klasika. Pati autorė stiliaus kaitos tokioje įvairovėje neįžiūri. Kiekvienas šių darbų yra tų pačių kūrybinių idėjų tąsa.
Lietuvoje vangiai besisukantis tekstilės parodų ratas neatspindi natūralių pokyčių šioje meno srityje ir konkretaus autoriaus kūryboje. Šią vasarą viso pasaulio dailininkų akys nukrypo į tarptautinę Budapešto parodą „Tapiserija“. Pasaulyje vėl jaučiamas didžiulis susidomėjimas gobelenu, tradicine audimo technika, kuris atsirado persisotinus tekstilės avangardu. Ar mūsų tekstilės parodose juntami tie poslinkiai?
Štai tokia ta Laima Oržekauskienė – viena ryškiausių šių dienų lietuvių tekstilininkių. Kūrybinga ir disciplinuota, racionali ir intuityvi, besiremianti klasika ir nepaprastai šiuolaikiška. Tiesiog iki pačių gelmių besiskverbianti į jai rūpimus dalykus.

Į TURINĮ
ATGAL