dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Vytautas Šerys. Portretinė plastika. Bronza, h 42. 1997

Vytautas Balsys. Rojaus sodas VIII.
Marmuras, varis, h 265. 1998

Stasys Žirgulis. Gyvenimo šaltiniai.
Granitas, aliuminis, h 20; 45 x 40, h 90. 2000

Leonas Strioga. Karalienė Pramotė. Granitas, aliuminis, h 55. 1998

Kęstutis Musteikis. Kamuolinis žaibas.
Geležis, akmuo, 80 x 250. 2000

Saulius Šiukšta. Vyras, moteris ir medis
Bronza, h 35. 1999–2000


Lietuvos skulptūros sąjūdis
1997–2001

by Aldona Dapkutė

Kalbėti apie skulptūrą kaip specifinį ar išskirtinį Lietuvos dailės reiškinį nėra tikslinga. Žiūrint iš naujojo meno pozicijų, tradicinėje skulptūroje per pastaruosius metus neįvyko kardinalių pokyčių – toleruojame įvairovę ir nesirūpiname formos naujovėmis. Skulptūra yra tik viena iš meno proceso dalių, tad šiandien labiau rūpi skulptūros egzistavimo prasmė, jos funkcionavimo sociume ypatybės. Todėl ir imuosi kelerių pastarųjų metų Lietuvos skulptūros apžvalgos.
Rūpi bendresniame meninių idėjų kontekste pažvelgti į skulptūrą, kuri kelia problemas, nesprendžiamas kituose dailės baruose, problemas, susijusias su kultūros politika Lietuvoje, su požiūriu į visuomeninį meno vaidmenį, t.y. skulptūros poveikį viešosiose erdvėse, nacionalinės mokyklos padėtį, jaunų menininkų likimą, amato kokybę, vertybinę tiek dailininkų, tiek valdžios institucijų orientaciją. Skulptūros apžvalga įgalina pamatyti išsamesnį dabartinės Lietuvos dailės vaizdą, įvertinti santykį su tradicijomis ir jų funkcionavimu. Maga pabandyti visapusiškiau suvokti, kokia yra mūsų dailės gyvenimo realybė.
Visa, apie ką čia rašysiu, susiję su LDS Vilniaus skulptorių sekcijos veikla 1997–2001 metais, su jos vykdomais projektais ir rengiamomis parodomis. Ši veikla nėra nei konceptualaus meno neigimas, nei alternatyva, o natūralus kūrybinis vyksmas, kurį lemia savo principams ištikimi, aktyviai ir nuosekliai kuriantys menininkai.

Idėjos ir faktai
LDS Vilniaus skulptorių sekcijos tęstinis projektas ,,Skulptoriai Vilniaus miestui“. Nuo 1997 m. LDS Vilniaus skulptorių sekcija puoselėja idėją įkurti sostinėje Skulptūrų sodą, kurio vizija įgyja vis realesnį pavidalą. Ši mintis ilgai nedavė ramybės skulptorei Daliai Matulaitei, kurios iniciatyva ir gimė projektas „Skulptoriai Vilniaus miestui“. Šiandien jau veikia Skulptūrų sodo steigimo iniciatyvinė grupė, į kurią įeina skulptoriai, menotyrininkai, kultūrologai, restauratoriai, architektai, verslininkai.
Bronzos liedinimo simpoziumai ir parodos Medalių galerijoje. Pirmasis įvyko taip pat 1997 metais, o 2001-aisiais vyksta jau penktą kartą. Kasmet Medalių galerijoje buvo pristatomi simpoziumo metu sukurti darbai. Simpoziumuose dalyvauja įvairių kartų skulptoriai (iš viso dalyvavo 38) iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos. Penktajame simpoziume nutarta kasmet nuliedinti po vieną darbą iš skulptūros palikimo. Šįmet atrinktas Šarūno Šimulyno kūrinys, kitąmet – Stepono Šarapovo.
Pirmasis simpoziumas sutapo su Vilniaus skulptorių sekcijos susibūrimu ir liejyklos UAB „Bronzos amžius“ įkūrimu. „Bronzos amžius“ tapo visų simpoziumų baze. Darbai bronzos liedinimo simpoziumams atrenkami konkurso keliu, sudaryti Vilniaus skulptorių sekcijos nuostatai, kurie skelbiami skulptoriams prieš konkursą: nurodoma vyraujanti tema, kūrinių dydžiai ir kt. Kviečiami dalyvauti visi skulptoriai LDS nariai, dirbantys figūrinės plastikos srityje. Bronzos liedinimo simpoziumus kuruoja jauni skulptoriai (1997 m. – Leonas Pivoriūnas; 1998 m. – Darius Bražiūnas; 1998 m. – Darius Bražiūnas ir Arvydas Ališanka; 1999–2000 m. – Gediminas Piekuras; 2000–2001 m. – Arvydas Ališanka).
Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis simpoziumai buvo skirti Vilniaus temai ir kviesta dailininkus kurti darbus galvojant apie galimybę padidinti iki parko skulptūros. Skulptoriai plastiškai įtaigiai perteikė Vilniaus miesto idėją: kūriniuose atsispindėjo istorinė, kultūrinė praeitis, dabarties miesto gyvenimas, ateities projekcijos. Penktasis simpoziumas orientuotas į bronzos liedinimo technologinio proceso galimybes. Nepamirštas ir Skulptūrų sodas – simpoziumuose praturtėjo plastinių formų įvairovė, išsiplėtė meninių idėjų arsenalas.
Mažosios skulptūros parodos tradiciškai rengiamos „Arkos“ galerijoje ir turi tikslą plėsti meninių idėjų suvokimą. 1997 metais vykusios ekspozicijos „Vilniaus skulptoriai. Mažoji plastika“ (kuratoriai Dalia Matulaitė, Darius Bražiūnas) siekis buvo atgaivinti mažosios skulptūros plastikos parodas (pirmoji vyko 1987 m.), parodyti, koks įvairių kartų, skirtingo patyrimo, mąstymo dailininkų santykis su savo kūryba, kokios stilistinės tendencijos gyvuoja. Dalyvavo trisdešimt autorių, tarp jų „klasikai“ Petras Aleksandravičius (1906–1977), Juozas Kėdainis (1915–1998), Vytautas Mačiuika (1929–1999), Bronius Vyšniauskas, Konstantinas Bogdanas, Stanislovas Kuzma, Vytautas Šerys bei jaunosios kartos skulptoriai ir VDA studentai.
Nuo 1988 m. mažųjų skulptūros formų parodos imtos vadinti „Skulptoriai Vilniaus miestui“ ir tapo sudėtine to paties pavadinimo projekto dalimi. Tokios parodos vyko LDS galerijoje „Arka“ 1998 ir 1999 metais, o 2000-ųjų kolekcija eksponuota Lietuvos menininkų rūmuose (Vilniaus rotušėje) ir sulaukė didelio vilniečių bei miesto valdžios palankumo ir dėmesio.
Skulptorių sąjūdis, kurio iniciatorė yra skulptorė Dalia Matulaitė (dabar Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė), iškėlė ir keletą lyderių – jaunų skulptorių, kurie, kaip minėta, ne tik vadovauja bronzos liedinimo simpoziumams, bet ir aktyviai įsijungė į Skulptūrų sodo iniciatyvinės grupės veiklą, imasi kuruoti naujus projektus.
Retrospektyvinė paroda „Portretas“, 2001 m. gegužės–birželio mėnesiais vykusi „Arkos“ galerijoje, ir akcija „Portreto lipdymas“. Parodos kuratoriui Gediminui Piekurui idėja surengti skulptūrinių portretų parodą kilo 2000-aisiais, kai pastebėjo, kad daugelis jaunų kolegų kuria portretus, bet neturi galimybės jų rodyti parodose. Be to, jis teigė turėjęs gerus mokytojus (B. Vyšniauską, G. Jokūbonį, V. Šerį, D. Matulaitę), kurie padėjo suvokti šio žanro specifiką.

Idėjų įgyvendinimas ir problemos
Projektas „Skulptoriai Vilniaus miestui“ įgyvendinamas nuosekliai, rengiant bronzos liedinimo simpoziumus, mažosios skulptūros parodas, pristatant projektą visuomenei ir Vilniaus valdžios atstovams. Pasistūmėta ženkliai – 2001 m. birželio mėnesį sostinės merui Artūrui Zuokui pristatytas projektas sulaukė pritarimo. Meras ketina palaikyti Skulptūrų sodo iniciatyvą ir padėti ją įgyvendinti. Kol kas neaišku, kurioje vietoje bus leista Sodą įkurti. Svarstomos dvi galimybės: iniciatyvinė grupė pageidauja, kad tai būtų Sereikiškių parkas (Bernardinų sodo dalyje), o meras siūlo Kūdrų parko teritoriją. Pasiryžę Vilniui sukurti brandžių kūrinių, susibūrė pajėgiausi Lietuvos skulptoriai, tarp jų daug jaunų menininkų, kuriuos domina figūrinės ir dekoratyvinės plastikos galimybės viešojoje erdvėje. Skulptūrų sodo idėja nėra deklaracija, tai ketverių metų pastangų ir nuoseklaus darbo rezultatas, kurį liudija parodose eksponuoti kūriniai, jų meninė vertė, būsimojo Skulptūrų sodo vizijos ir jo vietos aprašymai.
Kokia šio sąjūdžio prasmė ir reikšmė? Pirmiausia jis atskleidžia, kokia nevienalytė yra mūsų dailės panorama šiandien, kai vis didesnę erdvę joje užima naujasis menas, prabylantis apie nūdienos žmogų ir jo kasdienybę, menas, kuris vis veržliau įeina į pasaulinio meno kontekstą ir užkariauja visas ŠMC erdves. Tačiau vertybes keičiantis laikas nenugramzdino ir tradicine samprata grindžiamos kūrybos. Išliko poreikis ją kurti ir aktualizuoti.
Pastaruoju metu politinė ir ekonominė Lietuvos situacija lėmė, jog skulptūros gyvavimo galimybės gerokai susiaurėjo. Skulptūra, sukurta iš patvarių medžiagų, – brangus malonumas, kurį gali sau leisti ne visi skulptoriai. Reikėjo rasti būdų, kaip palaikyti skulptorių kūrybinį tonusą, neprarasti amato tradicijų, suteikti jauniems menininkams viltį įgyvendinti savo kūrybines idėjas Lietuvoje, o ne tik trumpalaikiuose simpoziumuose užsienyje. Reikėjo paremti tuos jaunus skulptorius, kurie nori kurti „nemadingą“ meną, ir suteikti jiems galimybę reikštis viešame kultūros gyvenime.
Todėl projekto „Skulptoriai Vilniaus miestui“ tikslai buvo: suburti Lietuvos skulptorius, rasti lėšų ir techninę bazę jų idėjoms įgyvendinti, suteikti galimybę kūrinius rodyti parodose, sukaupti idėjų banką būsimam Skulptūrų sodui Vilniuje ir įgyvendinti pagrindinį projekto tikslą – įkurti sostinėje Skulptūrų sodą. Šie tikslai buvo įgyvendinami keliais etapais.
Pirmiausia organizuoti bronzos liedinimo simpoziumai. Apibendrinant juos galima teigti, jog taip skatinama mažosios skulptūros, kaip eksperimentinės skulptūros rūšies, plėtra Lietuvoje ir puoselėjama jos specifika. Antra, skatinama tradicinės figūrinės plastikos ir modernizmo estetikos tąsa bei inspiruojami nauji plastiniai sprendimai patvarioje medžiagoje. Trečia, simpoziumai padeda išsaugoti skulptoriaus amato gyvybingumą ir autentišką santykį su medžiaga. Skulptorius iš Izraelio Dovydas Zundelovičius šį Lietuvos meno, amatų ir skulptūrinės medžiagos draustinį pavadino fantastišku ir teigė, kad tokio sąjūdžio niekur pasaulyje jau nebėra. Šis sąjūdis skatina skulptorius įgyvendinti naujus, niekur nerodytus projektus ir aktyviau įsijungti į meninį gyvenimą. Bronzos liedinimo simpoziumai suteikė galimybę bendradarbiauti įvairių kartų skulptoriams, o simpoziumų darbai sudarė bazinį pagrindą rengiant mažųjų skulptūros formų parodas. Ir svarbiausia – sukaupta idėjų bei suvienytos skulptorių jėgos kuriant Vilniaus skulptūrų sodą.
Pirmoji metų mažųjų skulptūros formų paroda (1997) akivaizdžiai parodė, kaip laikas nušlifuoja kiekvieno menininko esmingąjį aš, išryškina savaiminio meninio proceso prasmę, kaip laike ir erdvėje sąveikauja idėjos, kaip jos sužėri ar nyksta.
Dailininkai, patys atrinkdami darbus ekspozicijai, aktualizavo mažosios skulptūros sampratą ir jos galimybes. Parodoje dominavo figūrinės kompozicijos, asociatyvi ir abstrakti plastika. Ryškėjo pastangos ne tiek ieškoti originalių plastinių sprendimų, kiek išreikšti save per individualią stilistiką, praturtinti ją sava patirtimi ir vidinėmis galiomis. Paaiškėjo, kad dauguma skulptorių, pasinaudoję mažosios plastikos teikiama laisve, nenukrypo nuo esminių jos reikalavimų: svarios problematikos, profesinės kultūros, t.y. reikšmingos formos.
Ekspozicijos buvo natūralus atspindys vyksmo, kurį galima pavadinti pačių skulptorių iniciatyva atsiliepti į kvietimą kurti miestui, kuriame daugelis gimė, augo, mokėsi, brendo kaip menininkai. Nors ir žinodami, kad Skulptūrų sodas – kol kas tik vizija, dailininkai pateikė nemažai kūrinių, kurių idėjas galima būtų realizuoti kaip parko skulptūrą urbanistinėje aplinkoje. 1999 metų paroda dabar suvokiama ne tik kaip kūrybinių ieškojimų erdvė, bet ir kaip kūrybinio sąmoningumo, pasiryžimo kurti Vilniui nežinios akivaizdoje. Parodose bandyta atsakyti į klausimą, kokiomis formomis įkūnysime kūrybinę Vilniaus sielą XXI amžiuje. Po šių parodų nebeliko abejonių, kad sumanymas kurti Skulptūrų sodą įgauna konkretumo, o Vilniaus valdžios atstovai nebegali šio fakto ignoruoti.
Mažosios skulptūrinės plastikos parodos pateisino organizatorių lūkesčius: ypač džiugu buvo greta matyti vyriausios kartos meistrų kūrinius ir gabių, jaunų skulptorių darbus, kurie liudijo ne tik tradicijų tąsą, bet ir savitą požiūrį į šią kūrybos sritį, praturtėjusį konceptualaus meno patyrimu, bei individualų ir drąsų santykį su medžiaga. Išryškėjo keletas bendresnių tendencijų. Pirma, skulptūra grįžta prie žmogaus, jo figūros (Kęstutis Svirnelis, Saulius Šiukšta, Vytautas Narutis), antra, skulptūra – tai didinga idėja (Dalia Matulaitė, Lionginas Virbickas). Jaunųjų kūryboje (beje, ne vien jų) intriguoja gamtos ir kultūros formų integravimas, justi sąsajos su giliais tautos savivokos ir kultūros klodais, kurie įkūnijami per XX amžiaus pabaigos žmogaus suvokimą, nujaučiant XXI amžiaus būties ir meno trapumą (Arvydas Ališanka, Mindaugas Aučyna, Audrius Liaudanskas, Gintaras Mikolaitis, Marius Zaveckas). Skulptūra harmonizuoja dvasią, tampa metafizinio pasaulio metafora, tikėjimo ženklu (Tamara Janova, Romas Kazlauskas, Juozas Genevičius, Stasys Juraška). Skulptūrinė forma yra ir meilė, ir poezija, ir prisiminimai… (Vytautas Šerys, Julius Narušis, Juozas Kalinauskas, Gediminas Piekuras, Darius Bražiūnas). Skulptūra – tai universali forma, aktyvizuojanti erdvę (Valdas Bubelevičius, Marius Zavadskis, Rytas Jonas Belevičius). Skulptūra tampa kintančiu daiktu, skrydžiu (Linas Žilius, Andrius Ališauskas, Asta Vasiliauskaitė, Gediminas Kalinauskas). Skulptūra – medžiagų sąskambis, kontempliacija, atverianti jos substancialumą (Gediminas Piekuras, Simonas Dūda, Vytautas Šerys, Kazys Venclovas, Dalia Matulaitė). Parodose „Skulptoriai Vilniaus miestui“ skulptūra paliudijo savo gyvastingumą – jose dalyvavo keturiasdešimt penki Lietuvos skulptoriai.
Skulptoriaus Gedimino Piekuro kuruota paroda „Portretas“ pirmiausia atskleidė ir jo, ir kolegų vertybines nuostatas – pagarbą lietuvių skulptūros istorijai, liudijo jos pažinimą ir norą atgaivinti atmintį. Paties G. Piekuro stilistinis diapazonas labai platus. Jis kuria ir realistinį portretą, ir abstrakčią plastiką, ir konceptualius kūrinius.
Kita vertus, parodoje buvo juntamas susirūpinimas dėl dabartinės skulptorių padėties ir atsakomybė už mūsų skulptūros profesionalumą, jos ateities perspektyvas. Pagrindinis klausimas skambėjo kaip parodos moto: kas mums svarbiausia žmoguje, mene? Ar tęsiame tradicijas, ar atvirai žvelgiame į ateitį? Pirmąją „Portreto“ parodą sudarė dvi dalys: XX amžiaus portreto klasikos retrospektyva (18 penktojo–aštuntojo dešimtmečio kūrinių buvo pasiskolinta iš Lietuvos dailės muziejaus fondų) ir šiuolaikinis portretas bei naujausi pastarųjų metų skulptorių darbai ir piešiniai.
Portretas skulptūroje yra vienas seniausių meninės komunikacijos būdų. Kūną, regis, menas išnarstė iki galo. Tačiau kas yra žmogus? Gal verčiau klauskime, koks yra menas apie žmogų? Modernizmas atvėrė daug plastinių žmogaus traktuotės galimybių, neišstumdamas portreto, nors jokia žanrinė problematika nebuvo aktuali. Postmodernizme portretas tampa vienu populiariausių vaizdinių, jis gyvuoja naujajame realizme, naujajame istorizme, mėgstamas fotografijoje, videomene, performanse. Nevengiama net drastiško idealaus grožio neigimo plastinės chirurgijos būdu, metant iššūkį visuomenės masinių idealų intervencijai ir nuasmeninimo grėsmei (aišku, kad tai ne vienintelės priežastys).
„Portreto“ parodai atrinkti kūriniai, kuriuose išlieka žmogaus individualybė: ir išorinis panašumas, ir tipažas, ir vidinė konkretaus portretuojamojo autentika. Laikytasi pagrindinių kanoninių žanro reikalavimų, stengiantis parodyti portreto tipų, plastinės stilistikos ir medžiagų įvairovę. Paaiškėjo, kad turime įspūdingą XX a. portretų galeriją: nuo realizmo, liaudies skulptūros stilizacijos iki modernizmo estetikos ir naujojo meno apraiškų. Dabar atrodo, kad nė viena kryptis nėra pranašesnė už kitą, kad laikas tik dar labiau išryškina žmogiškųjų vertybių svarbą, nepaisant to, kokia kalba menas apie jas byloja. Reikia pripažinti, kad naujojo meno patirtis ir suformuotas pliuralistinis požiūris į meno reiškinius pakeitė požiūrį į realistinį portretą, kuris parodoje anaiptol neatrodė anachronistiškai ir nuobodžiai. Greičiau priešingai: kėlė susidomėjimą, vertė ir vėl patikėti meno galia. Paroda parodė, jog Lietuvoje sąlygiškai siekiama skirtingų meninių koncepcijų balanso, kad, be ŠMC proteguojamų menininkų, esama ir kitų kūrybingų asmenybių, nepatenkančių į jo akiratį, netelpančių į šios institucijos kuruojamų projektų koncepcijas. Gerai, kad jiems atsiranda galimybė eksponuotis, praplečiant mūsų šiandienos vizualinio meno panoramą. „Portreto“ paroda susilaukė daug žiūrovų, jaunų skulptorių susidomėjimo, nors būta ir skeptiško kai kurių menininkų požiūrio, ir piktų kalbų. Normali reakcija į normalų meninį vyksmą. Manoma, kad šis projektas bus tęstinis ir aprėps visas įmanomas dabarties portreto žanro modifikacijas neatmetant fotografijos ir naujų technologijų.
Dauguma jaunų menininkų, dalyvaujančių Skulptorių sekcijos projektuose, sėkmingai kuria užsienyje rengiamuose simpoziumuose, yra avangardinio meno projektų dalyviai Lietuvoje bei užsienyje. Tai byloja, kad laikas atsisakyti meninių pozicijų supriešinimo. Į šią problemą galima pažvelgti giliau, turint galvoje visuomeninį ir kūrybinį angažuotumą, socialinius, ekonominius veiksnius ir kt. Tai nepaneigia fakto, kad egzistuoja ir bus gyva meninių idėjų kaita. Ir kad visada buvo ir bus menininkų, kurie tvirtai pasirenka tik vieną savirealizacijos kelią. Svarbu suvokti, kas vyksta, o ne aklai neigti realybę, imtis vienpusiškų vertinimų ar kurti meno hierarchijos mitus.

Į TURINĮ
ATGAL