dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL


Londonas, Tate Modern muziejus

Ramutė Rachlevičiūtė

Meninis gyvenimas, muziejų fondai, dailininkų padėtis Didžiojoje Britanijoje visuomet rūpėjo ir valstybei (XVIII a. viduryje įkurtas pirmasis pasaulyje Britų muziejus), ir privatiems asmenims – pramonininkams, teisininkams, kolekcininkams. 2000-ųjų gegužės mėnesį Londone atidarytas Tate Modern muziejus įsiveržė į didžiųjų šiuolaikinio meno muziejų gretas.
Muziejaus pirmtakės – Tate galerijos – pavadinimas yra cukraus magnato sero Henrio Tate’o, padovanojusio jai šimtą meno kūrinių, pavardė. Nuo XX amžiaus pradžios Tate galerija kryptingai domėjosi nacionaliniu ir moderniu menu. Nors keturiasdešimt metų buvo stengiamasi įkalti „teisingą“ pavadinimą „Nacionalinė Britų meno galerija“ (National Gallery of British Art), dėkinga nacija iki 1932 m. tvirtai laikėsi Tate Gallery vardo. Šiandien tai du atskiri muziejai – Tate Britain ir Tate Modern. Įsikūrę netoli vienas kito, priešinguose Temzės krantuose, jie tarsi simbolizuoja didžiulį britų susidomėjimą savo ir pasaulinio meno pasiekimais.
XX amžiaus pabaigoje kuriant naująjį Tate Modern muziejų, buvo domėtasi dailininkų pageidavimais, kaip ir kur eksponuoti kūrinius. Vieni norėjo, kad jų kūriniai būtų rodomi rekonstruotuose industrinės paskirties pastatuose ar sandėliuose, kiti svajojo apie XIX amžiaus pabaigos muziejų su iš viršaus sklindančia dienos šviesa. Beveik neatsirado siūlymų kurti naujas, specialiai suprojektuotas ir pastatytas galerijas. Taigi po dvejus metus trukusių svarstymų buvo pasirinktas 1947 metais suprojektuotas ir beveik dvidešimt metų Londonui tiekęs elektros energiją industrinis kompleksas. Rekonstruota ir meno reikmėms pritaikyta elektrinė tapo Tate Modern muziejum. Jį su priešingame Temzės krante esančia Šv. Pauliaus katedra, kaip kompozicine miesto architektūros atasvara, neseniai sujungė Tūkstantmečio pėsčiųjų tiltas.
Vieta puiki – netoliese įsikūręs Shakespeare’o teatras Globus, Jerwoodo Space’o menų centras, traukia minias žmonių į šį rajoną, kur Temzės krantinė veda iki pagrindinės Londono koncertų salės Poyal Festival Hall.
Trys elektrinės skyriai (boilerių, turbinų ir transformatorių) tapo trimis Tate Modern muziejaus padaliniais. Vietoje boilerių – septyni muziejaus aukštai. Didžioji turbinų salė virto 35 metrų aukščio kintama parodų erdve. Trečiojoje sekcijoje buvusiai elektrinei atminti palikta transformatorių ir valdymo pultų. Deja, pristigo lėšų vienam svarbiam architektūriniam akcentui – gigantiškam kaminui. Jį norėta paversti apžvalgos bokštu. Tačiau ant aukšto kamino pastatyta įspūdinga šveicarų architektų, kuriems buvo patikėta Tate Modern rekonstrukcija, šviesos dėžė – Šveicarijos Vyriausybės dovana. Architektūriniame Tate Modern konkurse dalyvavo 148 autoriai, iš jų atrinkti 6 finalistai. Tokie žymūs architektai kaip Renzo Piano, Rafaelis Moneo, Tadao Andao ir Remas Koolhaas pozicijas užleido keturiems šveicarams iš firmos Herzog@de Meuron. Jų projektas buvo įvertintas kaip itin taktiška industrinės erdvės interpretacija.
Elektrinę paversti tarptautinio modernaus meno namais prireikė 214 milijonų svarų sterlingų. Didelę lėšų dalį sudarė nacionalinės loterijos pelnas. Trūkstami 59 milijonai buvo surinkti iš privačių asmenų. Tai pasiekta Turnerio premijos komisijos pirmininko Nickolas’o Serota’o pastangomis.
Dailės istorikas seras Nickolas Serota nuo 1988-ųjų vadovauja Tate galerijai. Jis taip pat yra vadovavęs Oksfordo modernaus meno muziejui, Londono Whitechapel galerijai. Jau daugiau nei dešimtmetį jis laikomas vienu geriausiai meno gyvenimą išmanančių žmonių, kaip sako britai, kontinente. Jis gerbiamas ir dėl itin gerų ryšių su viso pasaulio dailininkais, meno vadybininkais ir kolekcininkais. Nickolas Serota yra kuravęs parodų Whitney muziejuje (JAV), kartu su kitais buvo Sidnėjaus bienalės (svarbiausios Australijos šiuolaikinio meno parodos) prestižo „gelbėtojų“ komandoje.
Tačiau Tate Modern muziejaus vizija, jos ekspozicijų sudarymo programa buvo patikėta ne Nickolas’ui Serota, o švedui Larsui Nittve. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dirbęs vyresniuoju kuratoriumi Stokholmo modernaus meno muziejuje, 1990-aisiais jis įkūrė šiuolaikinio meno centrą Malmėje (Švedija) ir jam vadovavo iki 1995 metų. Dar trejus metus dirbo Kopenhagoje Luizianos (Danija) modernaus meno muziejaus direktoriumi. Būtent jam ir buvo patikėtas šiuolaikinio meno gigantas – Tate Modern.
Mes įpratome prie pustuščių Vilniaus šiuolaikinio meno centro salių ir žinome, kad jose sujudimas būna tik vienos ar kitos parodos atidarymo dieną. Didžiojoje Britanijoje uoliai, su didžiuliu išmanymu bei meile dirbamas edukacinis darbas duoda puikius vaisius. Pastovios ekspozicijos nemokamos, bilietai parduodami tik vykstant keičiamoms parodoms. Reikia paklausyti, kaip Nacionalinėje galerijoje, Tate Britain bei Tate Modern muziejuose „eiliniai“ mokytojai veda meno istorijos pamokas prie konkrečių kūrinių. Analizuojamos ne tik formaliosios, semantinės paveikslo ypatybės, bet ir mokslo (geografijos, istorijos), muzikos, literatūros, kostiumo istorijos faktai ir jų atšvaitai meno kūriniuose. Po muziejų sales vaikšto, bendrus ekspozicijų vaizdus stebi tik darželinukai, na, gal dar pradinukai. Kiti gilinasi, naršo kūrinių klodus. Pensinio amžiaus žmonės sudaro didelę dailės muziejų lankytojų dalį – jie buriasi į muziejų mėgėjų draugijas, atskirose patalpose geria kavą, pietauja, sklaido meno spaudą ir dalijasi dailės bei kitomis pasaulio naujienomis.
Tate Modern rimtai pasiryžo užpildyti bedugnę, skiriančią „eilinius“ ir „elitinius“ šiuolaikinio meno parodų lankytojus. Pastoviojoje ekspozicijoje trejus penkerius metus laikomasi teminio principo. Nė viename pasaulio muziejuje tiek daug paaiškinimų kaip Tate Modern neteko regėti. Kiekvienam iš keturių teminių pastovios ekspozicijos padalinių parengtos bendro pobūdžio anotacijos. Kiekviena salė ir kiekvienas atskiras kūrinys turi palydimąjį specialisto tekstą, o ne kažkokias objektyvias „tikrosios“, „vienintelės“ meno istorijos ištraukas. Nuo klaidžiojimo po aštuoniasdešimt keturias muziejaus sales pavargę lankytojai kaskart patenka į „poilsio zonas“. Ten žiūrovai gali vartyti, skaitinėti monografijas, katalogus, žiūrėti į Temzės vandenis arba žemyn į Turbinų salę...
Tate Modern veikia taip, kaip ir svarbiausi Londono objektai: šeštadienį muziejus dirba pusę paros (10–22 val.). Kas porą valandų nurodytose vietose (meeting point) vyksta susitikimai su dailės istorikais, kritikais. Pateikiamos įvairios nuomonės ir taip griaunamas vienintelės meno istorijos, muziejuje chronologiškai ištįsusios nuo 1900-ųjų iki mūsų dienų, supratimas. Ekspozicija suformuota taip, kad plastiški riboženkliai ardo hierarchinius santykius tarp klasikinių modernizmo atstovų ir šiuolaikinių dailininkų, skleidžia įvairovės idėjas.
Rengdamas keičiamas parodas Tate Modern muziejus aiškiai užsibrėžė siekį būti ekspozicijų fabriku. 2000-ųjų pavasarį muziejus duris atvėrė parengęs prancūzų menininkės, daug metų gyvenusios Niujorke, Louise Bourgeois1
(g. 1911) kūrybos parodą. „Jos kūryboje dera suaugusiojo intelektas ir vaikiškos emocijos“, – aiškino ilgametis Louise Bourgeois asistentas Jerry Gorovoy2. Jos kūrybingumas ir nuopelnai, rodos, buvo tinkamai įvertinti, kaip sakytų anglai, „vyresnės moters“ (elderly woman) statusu. Louise Bourgeois sugebėjo apvaldyti didžiulę, it katedros, Turbinų salės erdvę ir jos guliveriški kūriniai (milžiniška voro, tiksliau, vorienės skulptūra ir instaliacijos – treji sraigtiniai poros namų aukščio laiptai) įrodė, kad Londono publikai menininkė gali pasiūlyti kai ką ne menkesnio nei gigantiškosios turbinos.
Po L. Bourgeois parodos ir pastovios ekspozicijos atidarymo Tate Modern muziejus žiūrovams, žurnalistams ir kritikams leido pusmetį atsipūsti, suvokti pastovios ekspozicijos sudarymo principus. Rengiant šią XX amžiaus meno kolekciją kuratoriai – muziejaus direktorius Larsas Nittve, ekspozicijų skyriaus vadovė Iwona Blazwick ir vyresnysis vadovas Frances Morrisas konsultavosi su dailininkais, meno istorikais, kuratoriais apie galimybę nutolti nuo chronologinio naratyvo. Chronologinis meno srovių, krypčių, įvairių „izmų“ pristatymo principas buvo visokeriopai išplėtotas ir išsemtas daugiau nei prieš pusšimtį metų Niujorke, Modernaus meno ir kt. muziejuose. Ir minėtame muziejuje, ir Pompidou centre, Paryžiuje, ieškota įvairių teminių ekspozicijų pateikimo variantų. Šiandien Londone taip pat svarstoma, kaip pristatyti daugybę skirtingų meno istorijų, kaip atsakyti į žiūrovams labiausiai rūpimą klausimą: kodėl tai, ką jie regi Tate Modern muziejuje, yra menas.
Taigi buvo pasirinkta meną eksponuoti pagal žanrus – peizažas, natiurmortas, aktas ir istorinė tapyba, kuriuos Prancūzų dailės akademija įtvirtino jau prieš tris šimtmečius. Tačiau šis principas traktuojamas ir interpretuojamas labai plačiai: peizažas sujungia medžiagą ir aplinkos meną (environment), aktas apglėbia akciją ir kūną, istorija veda dialogą su atmintimi, visuomene, natiurmortas bičiuliaujasi su objektu, realiu gyvenimu ir pan. Vietoj vienintelės meno istorijos papasakojama keturios3.
Pradžioje ši teminė Tate Modern ekspozicijų struktūra sulaukė kritikos. Daugelis žurnalistų ilgėjosi ilgos linijinės chronologiškai ištįsusios XX amžiaus meno istorijos. Tačiau šiuolaikinio meno muziejaus kuratorių siekis sučiupti du tos linijos galus (istorinį ir dabartinį, kuris tik rytoj taps menu), daugybė konsultacijų su menininkais, noras atskleisti kūrybinį procesą ir dažnas pastovių ekspozicijų atnaujinimas (kai kur net kas mėnesį, kitur – kas pusmetį) Tate Modern muziejų daro labai patrauklų. Visų epochų meno kūriniai yra laiko keleiviai. Jie akimirksnį egzistuoja savo gimimo vietoje ir savo egzistenciją tęsia nuolat besikeičiančiame kontekste4.
2001 metų sausio–balandžio mėnesiais Tate Modern buvo surengęs pirmą megaekspoziciją „Šimtmečio miestai“ („Century City“). Pateikdamas devynis XX amžiaus meno chronologijos ir geografijos pjūvius, Tate Modern muziejus pasiūlė žiūrovams tarsi devynias ekspozicijas (kiekviena turėjo savą kuratorių). Tai leido dar kartą apmąstyti XX amžiaus meno istoriją. Vasarą veikė ekspozicija „Arte povera: menas be ribų (1962–1972)“. Rugsėjo mėnesį atidaryta paroda „Siurrealizmas, lytis ir seksualumas“. Kasmet ketinama rengti tris didžiules metines parodas, turinčias patraukti minias žmonių – Tate Modern kryptingai siekia, kad muziejus per metus sulauktų 2 milijonų lankytojų.

1 Louise Bourgeois yra 1999 m. tarptautinės Venecijos bienalės laureatė.
2 Irving Mark. „The Triumph of Bourgeois Values’“, The Independent on Sunday, 7 May, 2000, p. 4–5.
3 Riding Alan. „Tate Modern: Symbol orf Renewal in South London. The Tate Modern, Bright Star on the Thames‘s Other Side“, The New York Times, Monday, May 1, 2000, p. 1, 3.
4 „The Work of art as time traveller. London. An exclusive interview … about closely guarded secret: the thinking behind how the Tate Modern has arranged its art“, Interview by Louisa Buck. The Art Newspaper, p. 42, 44.

Į TURINĮ
ATGAL