dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Vytautas Pakalnis. Fragile
II tarptautinis popieriaus meno simpoziumas „Pop.menas’02. Papiruso misterijos“. Popierius, 200 x 500 x 166. 2001


Meno kūrinys kaip menininko savimonės dokumentacija

Jonas Valatkevičius

I problema. Ar menininkas yra profesija?
Akivaizdu, jog šiandien menininkui vis mažiau reikalingas akademinis išsilavinimas. Menininko techniniai įgūdžiai vis labiau priklauso nuo konkretaus jų pritaikymo: tam tikrais atvejais jam vis dar gali prireikti tradicinės technikos žinių (piešimo, tapybos etc.). Tačiau kartais naudingesni bus programuotojo, garso operatoriaus ar vaizdo montuotojo įgūdžiai. Jų poreikį lemia aplinka, kurioje efektyviausiai gali būti įgyvendinta konkreti idėja. Nėra jokių apriorinių taisyklių ar reikalavimų – kiekvienas atvejis numato savus žaidimo principus. Antra svarbi aplinkybė diskutuojant šiuo klausimu – subjektyvaus originalumo nykimas. Nors naujumo/gebėjimo stebinti poreikis tebėra aktualus, tačiau jis sąlygotas ne modernistinės savimonės strategijų, o greičiau bendresnio kapitalistinės vartotojiškos visuomenės nuolat kintančių mados ciklų judėjimo. Naujo reikia ne dėl naujų prasmių, o todėl, kad seno niekas nebeperka. Iš menininko nebereikalaujama autentiškumo ir jam jau nebūtina kūrinį atlikti savo rankomis. Jis, nė kiek nesumenkindamas savo kūrybinio prestižo, gali pasitelkti konkrečios srities profesionalą (arba tiesiog amatininką), pajėgiantį techniškiau atlikti idėjos transformaciją į regimą/girdimą/liečiamą objektą. Niekam nekyla dvejonių, kai menininkas pasitelkia, pavyzdžiui, kompiuterių žinovą. Naujų technologijų dėmuo lengvai įtikina, jog menininkui nėra būtina jų tobulai įvaldyti. Tačiau taip pat menininkas gali pasitelkti ir tradicinių meno šakų amatininkus. Praktiškai nėra skirtumo tarp profesionalaus programuotojo ir akademinio tapytojo triūso, kai juo, įgyvendindamas savo idėją, pasinaudoja šių įgūdžių stokojantis menininkas.
Taigi, atrodytų, amato išmanymas negali tapti šiandienos menininko apibrėžimo dalimi. Kas tuomet lieka? Galbūt menininku galėtume vadinti tą, kuris geba rasti originalių idėjų ir jas pateikti meno pasauliui (rinkai) įprastu būdu? Gal ir taip. Tačiau čia susiduriame su fundamentalia kliūtimi. Pateikti svarstymai labai gerai tinka ir dar vienai, su meno kūryba paprastai nesiejamai, veiklos sričiai. Taip galėtų būti apibrėžiamas ir copywriter, arba reklamos idėjų kūrėjo, darbas. Šioje srityje niekada nekyla dilemų dėl prarasto/prarandamo autentiškumo ar individualizmo, kurio nyksmą vis dar apverkia meno mylėtojai.
Reklama yra taikomosios kūrybos sritis ir jos funkcinis tikslingumas leidžia pateisinti visas priemones, kurios padeda siekti užsibrėžto tikslo. Įdomu ir tai, kad meno ir reklamos gamintojai šiais laikais ne tik naudoja panašias technologijas, bet ir idėjas neretai formuluoja panašiu būdu. Be abejo, reklamos kūrėjo darbo aplinkybės yra palankesnės, todėl ir jo pagaminamas produktas tiek technologijų lemtos formos savybėmis, tiek minties skaidrumu lenkia meninę produkciją. Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinė reklama jau seniai kuriama pasitelkus tas strategijas, kurios, atrodė, priklauso tik meninės kūrybos laukui. Dar vienas slenkstis. Tad pats laikas pereiti prie antros šio rašinio problemos ir pažiūrėti, ar erdvė, kurioje egzistuoja meno produkcija, kuo nors skiriasi nuo kaimyninių zonų. Galbūt tai padės suvokti šiandienos menininko prigimtį.

II problema. Ar meno rinka yra ekonominė sąvoka?
Menininko apibrėžimas nulemtas erdvės, kurioje jis veikia ir kurioje funkcionuoja jo kuriamas produktas. Nors pas mus tai erdvei apibrėžti nėra įteisintos sąvokos, tačiau dažniausiai vartojami du deriniai: meno pasaulis ir meno rinka. Pirmasis žodžių junginys – emocionalesnis, sunkiau konkretizuojamas ir asocijuojasi su XIX–XX a. sandūros to paties pavadinimo simbolistiniu rusų meno judėjimu. Palikime jį ramybėje. Daugiau šansų ką nors suprasti teikia derinys meno rinka – terminas, grubiai įterpiantis meno kūrinį į judrią prekių galaktiką, kurioje pliuškenasi dabarties visuomenė. Taigi kūrinys – prekė, slidinėjanti privataus ir valstybinio kapitalo rankose. Meno kūrinys nuolat keičiamas į pinigus – institucija ar kolekcininkas jį perka iš menininko, vėliau parduoda valstybei, kitai institucijai ar kitam kolekcininkui. Vis dar galima įsigyti ar parduoti ne tik XX a., bet ir gerokai ankstesnių laikų kūrinius.
Ratas, kuriame sukasi kūrinys-prekė, yra stabilus ir amžinas. Ir nors kiekvienas nūdienos menininkas žino, jog XIX a. modernistų darbų kainos šoktelėjo tik po jų mirties, tačiau šiandien nesugebėjimas parduoti savo kūrinio valstybei, institucijai ar kolekcininkui toli gražu nelaikomas privalumu. Čia reikia turėti omeny ir tuos atvejus, kai kūrinys nėra nuperkamas, tačiau finansuojama jo gamyba. Menininkas praktiškai netenka galimybės legitimuoti savo veiklos, jeigu jam nepavyksta įterpti savo produkcijos į egzistuojančią meno rinką. Mes galime manyti, jog pasaulyje kuria daugybė nežinomų genijų, tačiau mėgautis įmanoma tik viešai pripažintų kūriniais. Visi kiti kūrėjai nepasiekiami. O kas visagalės informacijos laikais yra nei fiziškai, nei virtualiai nepasiekiamas, tas praktiškai neegzistuoja.
Meno žiniasklaida ir akademinis diskursas taip pat tėra meno rinkos dalis. Ši situacija jau prieš keletą dešimtmečių sukūrė tokį reiškinį kaip projektų menininkas – tai kūrėjas, gaminantis produkciją pagal konkrečius, dažniausiai institucijų, užsakymus. Šio tipo kūrėjo darbo principai dar labiau nutolę nuo klasikinių meno kūrybos būdų ir dar labiau primena, pavyzdžiui, reklamos gamintojo strategijas. Esminis skirtumas tarp modernizmo laikų menininko ir šiandienos kūrėjo darbo yra veiklos prioritetų pokyčiai. Šiandien menininkas yra priverstas užsiimti ne tik produkto gamyba, bet ir jo sklaida: jis privalo mokėti pristatyti savo kūrinių idėjas, žinoti, kaip pildomos anketos prašant finansinės paramos ir kiti panašūs dokumentai, taip pat išmanyti viešųjų ryšių reikalus ir darbo su galimais rėmėjais principus. Nors dažnai šias užduotis atlieka institucijos, tačiau menininkui jau nebepakanka pasyviai laukti, kol visuomenė jį pastebės. Dažnas kūrėjas gali pats aktyviai paveikti savo poziciją meno rinkoje.

III problema. Ar savimonė yra aktuali sąvoka
meno rinkos sąlygomis?
Terminas savimonė mūsų meno diskurse yra vienas esminių. Toks jis tapo bene prieš dešimtį metų, kai vyresnieji mano kolegos dailės kritikai pradėjo aktyvią diskusiją šia tema. Kad ši diskusija kilo ir kodėl tebėra aktuali iki šiol – stebėtis nereikėtų. Tiek sovietinėje dailėje, tiek posovietinių jos transformacijų metais savimonės klausimas buvo itin svarbus. Taip atsitiko visų pirma dėl etinio dėmens, tokio svarbaus sovietinių laikų menininkams. Apsisprendimas būti menininku reiškė ir stovyklos pasirinkimą, o priklausymas vienai iš dviejų pagrindinių stovyklų (oficialaus/neoficialaus meno) turėjo politinį atspalvį. Ši dualistinė situacija tiek kūrėjus, tiek suvokėjus vertė aiškiau formuluoti savimonę remiančius postulatus. Sovietiniais laikais pastarieji dažniausiai būdavo nujaučiami, tačiau viešai nesvarstomi. Jie ir buvo vadinamosios ezopinės kalbos pagrindas. Tad tampa aišku, kodėl savimonės klausimas tapo toks reikšmingas posovietiniais laikais ir kodėl tiek buvo apie tai diskutuojama. Politiniai įvykiai radikaliai pakeitė viešąjį diskursą ir leido tai, kas anksčiau buvo slepiama ir nujaučiama, iškelti viešumon ir svarstyti atvirai.
Tačiau grįžti prie savimonės sąvokos šiandien jau reiškia visai ką kita. Juk minėtos diskusijos, kilusios prieš dešimt metų, vėliau aprimo. Taip atsitiko todėl, kad visuomeninio gyvenimo sąlygos ėmė kisti labai sparčiai ir ženkliai pakeitė meno situaciją. Neatsitiktinai, nors ir pripažindamas savimonės termino reikšmę, šį rašinį pradėjau nuo pakitusios situacijos apibūdinimo. Tik taip įmanoma bent šiek tiek atskleiti pokyčius, vykstančius mūsų mene.
Laikantis čia pateikto šiandienos menininko ir aplinkos, kurioje jis veikia, aprašymo, tektų susitaikyti su išvada, jog savimonė nėra jam svarbi sąvoka. Tiesiog būtume priversti pripažinti, jog savimonė čia tėra techninis terminas, greičiau svarbus paties menininko karjerai nei jo kūrinių suvokėjams. Savimonę reikėtų suprasti kaip minėtos situacijos racionalų išsiaiškinimą tam, kad būtų atliekami teisingi veiksmai, kurie menininkui leistų tapti pripažintu meno rinkos dalyviu, o jo kūriniams – vertinga preke. Tad savimonė nebūtinai taptų svarbia jo produkcijos prasmių dalimi. Aišku, kūriniai galėtų būti ir tokios savimonės dokumentacija, tačiau jie būtų gana speficiniai – meno rinkos vidinės konstrukcijos tyrimai, vertinimai, interpretacijos ir t.t.
Nuo pat konceptualizmo, o gal net nuo ankstesnių laikų socialinius meno reiškinio egzistavimo principus nagrinėjančio meno netrūko. Tačiau esu giliai įsitikinęs, jog šie kūriniai yra svarbūs tik meno rinkos viduje. Mat eilinio suvokėjo neturėtų dominti vidiniai meno rinkos dalyvių santykiai, nebent tai būtų skandalingos intrigos. Bet, manau, visi pripažinsime, jog tai greičiau geltonosios spaudos nei meno reikalas.
Esminis termino savimonė pokytis ir pastebimas ten, kur meno kūryba virto gamyba, kur ryžtas būti menininku neteko etinės dimensijos ir apskritai tapo tiesiog noru. Kurti meną nebereiškia pasirinkti tiesos pusę ar išversti Dievo žodžius į žmonių kalbą. Šiandien tai tiesiog vienas iš galybės užsiėmimų, todėl menininkų reikalavimai suteikti jiems ypatingas sąlygas dvelkia naftalinu – tarsi kurti meną būtų prasmingiau nei vairuoti troleibusą ar gydyti žmones. Kaip šiandien meno kūrėjo savimonės išviešinimas neretai pasireiškia menininkų bendruomenės intrigų atvėrimu ir viešu sąskaitų suvedinėjimu, taip anksčiau tas pats veiksmas atverdavo kokybiškai kitus klodus ir rodydavo atsakingo apsisprendimo, ištikimybės gyvenimo principams pavyzdį.

Išvados. Ateities perspektyva
Padėtis nėra tokia liūdna, kaip galėtų pasirodyti. Viena, menininko apibrėžimo ir meno kūrinio erdvės pokyčiai toli gražu nėra negatyvūs. Nepaisant to, jog juos galima apibrėžti ekonominiais ar politiniais terminais, šie kitimai neužkerta kelio įdomaus, aktualaus ir t.t. meno gyvavimui. Tiesiog kartais naudinga žinoti praktines jo būties sąlygas – taip nusidrieks tiesesnis takelis prasmių, kurios kitu atveju gali tapti nepasiekiamos, link. Antra, yra efektyvi išeitis, tačiau ji nėra lengvai įgyvendinama. Meno rinkos egzistavimas iš esmės priklauso nuo bendros vartotojiškos visuomenės padėties. Todėl ir pasidarė įmanoma apie meną kalbėti atsisakant visais laikais būdingo emocinio patoso. Meno virsmas į vieną kapitalistinės gyvensenos formų subanalino tiek menininko veiklą, tiek kūrinio prasmių sklaidos lauką. Tad išeities iš susidariusios aklavietės ieškančio meno veikėjo judesiai bus artimi veiksmams to, kuris apskritai mėgina humanizuoti kapitalistinę visuomenę. Dažniausiai tai atliekama atsisakant šiandienos pasaulio primestų komunikacijos, vertybių sistemos ir panašių reikalavimų. Tad ir menininkui, norinčiam išvengti vyraujančios meno rinkos žaidimo taisyklių, tektų ieškoti už jos poveikio zonos esančių kūrybos būdų. Jų tikrai pakanka, tačiau, kaip ir anksčiau minėtų kapitalizmo humanizuotojų atveju, taip ir čia neišvengiamos rimtos kliūtys. Mat tas, kuris nesilaiko vyraujančios sistemos reikalavimų, visada gali būti pripažintas visuotinei tvarkai grėsmę keliančiu pažeidėju ir susilaukti neutralizuojančių veiksmų.
Tačiau svarbiausia yra tikėti, jog, nepaisydami visų sunkumų bei kliūčių, mes dar galime sukurti kitokį pasaulį. Juo labiau kad net Lietuvos meno orbitoje jau yra žmonių, ne tik tokius veiksmus atliekančių, bet ir mėginančių fiksuoti naujas patirtis.

Į TURINĮ
ATGAL