dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Marketta Holmberg (Suomija). Vandens čiaupai (Monrealis, rugsėjis, Josette & Marie).
Mišri technika, 85 x 62. 1990

Leonardas Tuleikis. Tapybos erdvė. Kartonas, aliejus, 60 x 81. 1996

Gintaras Palemonas Janonis. Sėdinti. Drobė, aliejus, 100 x 81. 1996

Rimas Zigmas Bičiūnas. Medžių karalija.
Drobė, aliejus, 89 x 116. 2001

Aleksandras Vozbinas. Animalistiškai urbanistinis.
Drobė, aliejus, 92 x 73. 2000


Meno mainai: keletas minčių apie rezidencijų programas

Ieva Dilytė

Tarptautinis menininkų bendradarbiavimas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos dailėje tapo natūralus ir neišvengiamas. Integracija į tarptautinį šiuolaikinio meno vyksmą nuspalvina ne tik tarptautinių projektų ar parodų, bet ir vietinių meninių įvykių panoramą. Praeito dešimtmečio pradžioje atsivėrus sienoms į Vakarus atsidarė keliai ne tik laisvai sklisti informacijai, bet ir judėti menininkams, t.y. atsirado galimybė patiems pažinti Vakarų šiuolaikinio meno principus bei vyksmą.
Meno mainų sąvoka yra labai plati. Ji aprėpia tarptautinius projektus Lietuvoje ir svetur, išvežamas ir atvežamas parodas, simpoziumus, plenerus, kūrybines stovyklas, konferencijas. Norint šį procesą apibrėžti struktūriškai, derėtų išskirti kelias didžiausias menines institucijas, organizuojančias tarptautinius projektus. Tai Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), Šiuolaikinio meno informacijos centras (ŠMIC), užsienio šalių kultūros centrai Lietuvoje. Ypač svarbios asmeninės kuratorių bei menininkų iniciatyvos. Išvežamos ir atvežamos parodos, didžiausi tarptautiniai projektai ir kita dailės gyvenimo kronika iki 1998 m. buvo aptarta „Dailės“ žurnale (žr. „Dailė’98“: L. Jablonskienė „Nuo daugybės prie individualybės. Lietuvių dailės sezonai užsienyje“ ir B. Pankūnaitė „Apie atvežamas parodas“), taip pat LDS mėnraščiuose bei periodinės spaudos dailės gyvenimo kronikose. Kataloge „Lietuvos dailė 1989–1999“ ir knygoje „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ galima rasti išsamią informaciją apie stambiausius ŠMC ir Soroso šiuolaikinio meno centro (SŠMC) inicijuotus tarptautinius renginius. Apžvelgti paskutiniųjų trejų metų tarptautinius meninius įvykius šį kartą nėra mano tikslas, nors tokia apžvalga būtų tikslinga ir neišvengiamai turėtų atsirasti kituose žurnalo numeriuose. Čia bandysiu pažvelgti į kai kuriuos menininkų mainų programas bei meninę veiklą remiančių fondų veiklos aspektus Lietuvoje. Meninėje periodikoje tai beveik neliesta tema.
Lietuvos menininkai vis daugiau keliauja, kūrybinio akiračio plėtimas tampa esmiškas, tiek jauni, tiek jau pripažinti menininkai ieško konkrečios paramos, o informacijos sklaida kol kas nenuosekli ir neretai remiasi principu „iš lūpų į lūpas“. Trumpai aptarsiu kai kurias menininkų rezidencijų programas, aktyviausiai dirbančias su Lietuvos menininkais, pabandysiu nužymėti akivaizdžiausias problemas. Čia išsakytos mintys neišvengiamai remsis asmeniniais pastebėjimais, atsiradusiais sukaupus nemažai informacijos, taigi nebus siekiama objektyvumo ar sistemiškumo.
Dažniausiai menininkų stažuočių maršrutai, atrodo, driekiasi Šiaurės šalių link. Šiaurės šalių šiuolaikinio meno institutas (NIFCA) jau keletą metų bendradarbiauja su LDS, kuri įtraukta į meninių rezidencijų programos tinklą. Daugelis menininkų, nebūtinai LDS nariai, yra vykę į stažuotes vienoje ar kitoje NIFCA administruojamoje studijoje. Ši rezidencijų programa remia profesionalius menininkus iš Šiaurės ir Baltijos šalių. Menininkams sudaromos sąlygos keletą mėnesių gyventi ir dirbti įvairiose Šiaurės šalių regiono vietose bei Taline, Rygoje, Vilniuje, aprūpinant lėšomis kasdienėms reikmėms. Programa vykdoma bendradarbiaujant su vietinėmis menininkų organizacijomis ir tikintis plėsti kontaktus bei keistis idėjomis. 2002 metams organizacija siūlė 20 studijų 14-oje skirtingų vietų. 2001-aisiais gautos 33 lietuvių menininkų paraiškos. Iš 447 gautų anketų paaiškėjo, kad 12 menininkų nori reziduoti Vilniaus studijoje.
Lietuvių menininkai pirmą kartą buvo pakviesti dalyvauti šioje programoje 1999 metais. NIFCA stipendijas jau yra gavę Darius Girčys, Aušra Andziulytė, Evaldas Jansas (1999 m.), Algimantas Šlapikas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Arturas Savickas, Darius Žiūra ir Naglis Rytis Baltušnikas (2000 m.). Šių metų stipendininkai buvo Audrius Novickas, Gediminas Urbonas, Nomeda Urbonienė ir Kristina Inčiūraitė.
Lietuvos dailininkų sąjungos kuruojamoje šio tinklo studijoje Vilniuje nuolatos lankosi Šiaurės šalių menininkai. 1998 m. Vilniaus studijoje stažavosi Anna Bjerger, Kjetil Sk¸ien, Thorvalduras Thorteinssonas, 1999-aisiais – Pernilla Carlsson, Erikas Hagensas, Hege L¸nne, 2000 m. – Cecilia Heisser, Janas Hietala, Egill S¿björnsson, 2001 m. – Juha van Ingenas, Liisa Pentti. Šį rudenį Vilniuje stažavosi Aurora Reinhard iš Suomijos. Nors NIFCA programa nekelia ypatingų reikalavimų ir sąlygos rezidenciją baigti ekspozicija, tačiau dažniausiai menininkai, dalyvaujantys programoje, rezidencijų metu rengia parodas, ruošia įvairius projektus, kurie įgyvendinami rezidencijos laikui pasibaigus, užmezga kontaktus su vietos menininkais, ateityje peraugančius į bendrus projektus su konkrečiais menininkais arba organizacijomis rezidencijos vietoje.
Kaip teigia šios bene aktyviausiai su lietuvių menininkais dirbančios mainų programos atstovai, esminis tikslas yra bendradarbiauti su vietos menininkais bei institucijomis. Atvažiuojantys menininkai, regis, aktyviai įsijungia į tai, kas vyksta Lietuvoje, yra kviečiami dalyvauti bendruose projektuose, patys rodo iniciatyvą. Janas Hietala 2000 metais dalyvavo parodoje „Nekaltas gyvenimas“ Šiuolaikinio meno centre, ŠMC eksponuoti ir Pernillos Carlsson darbai, šiemet Juha van Ingenas surengė parodą-akciją „Sampler“ „Arkos“ galerijoje, dalyvavo tarptautiniame simpoziume „Kurortinis romanas“ Palangoje. Deja, informacijos apie lietuvių menininkų bendras ar pavienes ekspozicijas, susijusias su stažuotėmis svetur, trūksta. Taip pat mūsų menininkai nėra įpratę pasidalinti sėkmingiausių rezidencijų patirtimi.
Be centralizuoto NIFCA tinklo, įvairias kitas programas Šiaurėje nuolat siūlo ir lokalinės Šiaurės šalių meno institucijos.
Geografine prasme plačiausią stipendijų menininkams programą rengia Tarptautinis kultūros rėmimo fondas UNESCO–ASCHBERG. Rezidencijų programa, įkurta 1994 m., skatina jaunų menininkų profesinį augimą, suteikdama galimybes mokytis specializuotose institucijose. Fondas bendradarbiauja su plačiu tarptautinių institucijų-partnerių tinklu. Siūlomų stipendijų skaičius ir gaunamų anketų kiekis nuolat didėja. Į rezidencijų tinklą įsijungia naujos institucijos, įvairėja meninės disciplinos. Šio tinklo fondų stipendijas yra gavę ir įvairiose vietose stažavęsi nemažai Lietuvos menininkų. Eglė Rakauskaitė ir Gintaras Makarevičius, laimėję Civitella Ranieri fondo stipendiją, stažavosi Italijoje, Sigitas Staniūnas Cemeti Art Foundation dėka keletą mėnesių dirbo ir surengė parodą Yogyakartoje, Indonezijoje. Tai tik keli pavyzdžiai. Daugiau galima sužinoti tik iš pačių menininkų arba jų biografijų Šiuolaikinio meno informacijos centre.
Dar keletas traukos vietų, kurios reikšmingos lietuvių menininkams, yra Vakarų Europoje. Menininkų namuose Bosvilyje, Šveicarijoje, šiemet stažuojasi Eglė Paulina Pukytė ir Arūnas Gudaitis. Iki šiol ten yra dirbę Augustinas Beinaravičius, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Eglė Rakauskaitė, Orūnė Morkūnaitė, Algis Lankelis ir kt., o septyni šveicarų menininkai dirbo Vilniuje. Tarptautinėje Zalcburgo vaizduojamųjų menų vasaros akademijoje šiemet mokėsi Sigutė Chlebinskaitė, Rokas Dovydėnas, Žilvinas Landzbergas, Židrūnas Mirinavičius, Evelina Sutkutė, anksčiau – Eglė Gineitytė. Schloss Solitude akademijos Štutgarte, Vokietijoje, stipendijas yra gavę Žilvinas Kempinas, Eglė Rakauskaitė, Vladimiras Tarasovas ir Gintaras Šeputis.
Galima rasti nemažai fondų, kurie konkrečiai nesusiję su rezidencijų programomis ir remia tiek jaunus, tiek jau pripažintus menininkus. Stipendininkų atranka tokiais atvejais griežta, o konkurencija didelė. 1992 metais Deimantas Narkevičius gavo The Delfina Studios Trust fondo paramą ir stažavosi Londone. Prestižinio Pollock Krasner fondo premijas 1994 m. laimėjo Rūta Katiliūtė, 1996 m. – Kęstutis Grigaliūnas, 1997 m. – Eugenijus Antanas Cukermanas.
Didžiausios Lietuvos meninės institucijos tarptautinių menininkų mainų procese dalyvauja organizuodamos ir remdamos tarptautinius projektus, platindamos informaciją apie rezidencines programas ir fondus (ŠMIC, ŠMC, LDS), kuruodamos rezidencines menininkų studijas (LDS).
Kai kuriais atvejais menininkai sulaukia pagalbos iš suinteresuotų užsienio šalių atstovybių. Prie jų veikiantys kultūros centrai tarpininkauja įvairioms programoms, bet patys jų dažniausiai neinicijuoja. Šiaurės šalių ministrų tarybos informacijos biuras Vilniuje efektyviai skelbia informaciją menininkams. Nuo 1999 m. Sleipnir programos kelioninę stipendiją yra gavę apie 30 vaizduojamųjų menų atstovų. Kol kas esminis atstovybių kultūros centrų vaidmuo yra informacijos apie fondus ir programas teikimas. Šiaurės šalių informacijos biuro nuomone, vaizduojamųjų menų kūrėjų domėjimasis siūloma informacija galėtų būti ir didesnis.
Jauni menininkai neišvengiamai susiduria su koncentruotos ir išsamios duomenų bazės problema. Galima diskutuoti apie įvairių institucijų informacijos platinimo kokybę, tam skiriamą dėmesį. Daugumos programų ir fondų nuostatų vienas pagrindinių punktų yra jų veiklos sferų plėtimas, savireklama. Jie suinteresuoti aprėpti kuo platesnę menininkų auditoriją. Tarpininkaujančios institucijos prisiima atsakomybę efektyviai informuoti. Palyginti nedidelio lietuvių menininkų aktyvumo priežastis gali būti spragos informacijos sklaidos sistemoje, o gal menininkai tiesiog nepasitiki savo jėgomis? Gal tikslinga būtų sukoncentruoti bent pagrindinę, pačią bendriausią tokio pobūdžio informaciją vienoje vietoje?
Dauguma rezidencinių programų siekia ieškoti tarptautinių kontaktų, juos plėsti ir palaikyti. Sunku būtų užčiuopti konkrečius, greitai pasiekiamus rezultatus, juk rezidencijas nebūtinai vainikuoja ekspozicija. Iš programose dalyvaujančių lietuvių menininkų galima tikėtis didesnio aktyvumo ieškant naudingų kontaktų su Vakarų menininkais ir kuratoriais. Kita vertus, ne mažiau vertinga šiuo atveju individuali patirtis, (as)meninis dialogas, įspūdžiai ir įtakos. Sėkmingi veiklos rezultatai lemia abipusę šiuolaikinio meno sklaidą. O tai, kad gerai organizuojama ir finansuojama rezidencijų programa pasiteisina, įrodo Šiaurės šalių šiuolaikinio meno instituto pavyzdys. Šiaurės šalių menas Lietuvoje pristatomas labai plačiai. Tad ar nevertėtų apsvarstyti galimybės sukurti organizuotą rezidencijų programą? Juolab kad baigėsi didelių apžvalginių parodų laikas ir lietuvių dailei dabar atstovauja individualybės.

Į TURINĮ
ATGAL