„Minkštas pasaulis“: moteriškumo dimensija

Rūta Pileckaitė

Šie metai kaip reta buvo turtingi šiuolaikinės tekstilės parodomis. Budapešto dailės muziejuje veikė didžiulė tarptautinė gobeleno paroda, kurioje dalyvavo Laima Oržekauskienė ir Feliksas Jakubauskas. Lodzės centriniame tekstilės muziejuje vyko jubiliejinė dešimtoji gobeleno trienalė, kurioje Lietuvai atstovavo dailininkės Eglė Ganda Bogdanienė ir Laima Oržekauskienė, o Feliksas Jakubauskas kaip praėjusios trienalės sidabro medalio laimėtojas buvo pakviestas surengti personalinę parodą. Rygos „Arsenalo“ muziejuje surengta Europos tekstilės paroda „Tradicijos ir inovacijos“.
Kaune M. Žilinsko ir Paveikslų galerijose veikusi paroda „Minkštas pasaulis“ savitai įsikomponavo į šiemetinių tarptautinių tekstilės renginių kontekstą. Greta lietuvių autorių joje pristatyti dailininkų iš Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos, Belgijos ir Jugoslavijos darbai.
Panašu, kad prieškarį siekiančias tekstilės tradicijas turintis Kaunas tampa ir šiuolaikinės lietuvių tekstilės „sostine“. Tekstilininkų veikla pastaraisiais metais čia itin gyva. Netradicinėse erdvėse – senamiesčio gatvėse ir kiemuose, apleistose senose bažnyčiose vyksta tekstilės meninės akcijos, Kauno dailės instituto tekstilės specialybės studentų diplominių darbų gynimas. Kaune įsikūrusi ir vienintelė Lietuvoje tekstilininkų gildija bei specializuota tekstilės galerija (2000). Neatsitiktinai didesnės apžvalginės tekstilės parodos čia įgyja savitas tradicijas.
Poreikis rengti apžvalginę šiuolaikinės tekstilės parodą yra nuosekli tąsa tekstilės sąjūdžio, kilusio po dailininkių Liucijos Kryževičienės ir Jūratės Urbienės 1992–1996 m. Vilniuje inicijuotų mini tekstilės simpoziumų „Linas“, kurie atvėrė kelią naujoms meninėms iniciatyvoms ir tarptautinių kontaktų plėtrai. 1997 metais startavusios kaip apžvalginės ekspozicijos, Kaune rengiamos šiuolaikinės tekstilės parodos netrukus išsiplėtė, įtraukdamos Baltijos, Šiaurės ir kitų Europos šalių autorius ir tapo bienalės statusą įgyjančiu tarptautiniu renginiu.
Kuruoti parodą „Minkštas pasaulis“ patikėta dailėtyrininkėms Algei Gylienei ir Snieguolei Surblienei. Laikantis pasaulyje įprastos konkursinių projektų rengimo praktikos, kvietimas dalyvauti parodoje buvo paskelbtas informaciniame leidinyje Textile Network. Vertinimo komisija iš pasiūlytų 120 kūrinių atrinko 64. Projektą parėmus Kultūros ministerijai, pirmą kartą Lietuvoje išleistas išsamus spalvotas šiuolaikinės tekstilės parodos katalogas.
Lietuvos šiuolaikinio meno parodų infrastruktūroje tekstilės pasirodymams atrasta „niša“ – išties sveikintinas dalykas, kuris leidžia tikėtis Kaune vykstančių šiuolaikinės tekstilės projektų tęstinumo ir meninės kokybės augimo.

Ką išryškino paroda?
Prieš kelerius metus pas mus buvo abejojama dėl šiuolaikinio meno įtakos taikomajai dailei pozityvumo. Paroda „Minkštas pasaulis“ byloja, kad šiandien tekstilė atsikratė mąstymo stereotipų ir „grynojo“ meno klišių įtakos, subrendo savaip kalbėti aktualiomis nūdienos temomis. Ko vertos jau vien site specific instaliacijos, pastaraisiais metais Kauno tekstilininkų rodytos Šv. Jurgio bažnyčioje. Jos tapo ne tik netradicinių erdvių sėkmingo pritaikymo pavyzdžiu, bet ir apnuogino realią, ne fasadinę, kultūros paveldo situaciją. Kelti klausimą apie tekstilę kaip marginalinį moterų meną tokiame kontekste būtų tiesiog nepadoru.
Tiesa, kad tekstilę daugiausia kuria moterys menininkės. Kita vertus, akivaizdu, jog mėgavimosi audimo amatu ar kruopščiu rankų darbu laikai praėjo. Net eksperimentavimas su naujomis medžiagomis, naudojamomis kaip tekstiliniai pluoštai, šiandien nebėra savaiminė vertybė. Ankstesnius spontaniškus eksperimentus dabar vis dažniau keičia konceptualumo siekis. Pasimokiusi iš žanrų ribų tarp dekoratyvinio ir šiuolaikinio meno nykimo laikotarpiu patirtų „pamokų“, nūdienos tekstilė tampa šiuolaikiškos išraiškos ir aktualaus turinio siekiančiu fiber art’u.

Apie ką byloja tekstilė?
Realizuoti idėjoms kūrėjai pasitelkia viską, kas gali būti minkšta: siūlus, plunksnas, popierių, metalą, veltinį, tiulį, nėrinius. Tačiau tai nėra tikslas. Veikiau priemonė. Asmeninė moteriškoji patirtis – į tai neabejotinai koncentruojamasi. Ir čia moteriškasis diskursas pasirodo esąs ypač ryškus. Motinystė (Eglė Bogdanienė), moterystė (Vita Gelūnienė, Laima Oržekauskienė), „moterų karas“ (Sigita Blažiūnaitė), grožis (Monika Žaltauskaitė) ir nykiai buitiški prisiminimai apie namų sienas nuolat apaugančius pelėsius (Ligita Marcinkevičiūtė). Visa tai kartu su senomis šeimyninio albumo nuotraukomis (Jūratė Petruškevičienė), šeimos kalendoriumi (Anne Mie Boonen), puošniai aprėmintais veidrodžiais (Loreta Švaikauskienė) ir vąšeliu iš geltonų monotoniškų skrituliukų nertu kilimėliu (Danutė Valentaitė) įkūnija įvairius moteriškojo pasaulio aspektus. Tekstilė, atrodo, tiesiog nutrynė meną ir gyvenimą skiriančias ribas.
Kalbėjimui apie moteriškąsias patirtis pasitelkiamas kūnas, vaikų piešiniai, nuotraukos, net rūbai. Ankstesnį ironizavimą dabar keičia savistaba paremtos moteriškosios savimonės paieškos. Potrauminėje visuomenėje gyvenančiai moteriai jos išties nėra lengvos. Socialinių funkcijų vis daugėja, o ir reklamos formuojamas perfekcionistės įvaizdis reikalauja būti ir seksualia partnere, ir rūpestinga motina, ir tuo pat metu energingai karjeros siekiančia profesionale. Pasvarstyti tikrai yra apie ką.
Moteriškojo diskurso ryškėjimas patvirtina tekstilės sąsajas su aktualiomis šiuolaikinio meno tendencijomis. Kita vertus, ši sritis aktyviai naudojasi ir šiuolaikiškomis išraiškos formomis – instaliacijos ir objekto menas, fotografija, skaitmeninio vaizdavimo galimybės etc. Neatsitiktinai vengrų dailėtyrininkė Edit Andras* gobeleno audime yra įžvelgusi panašumų su skaitmeninio vaizdo struktūra. Kaip audinyje vizualiniai ženklai išgaunami nuosekliai kryžminant siūlą su siūlu, taip kompiuterinės programos vaizdą formuoja pikselių tankis. Tai rodo, kad priemonės, kuriomis nuo seno naudojasi tekstilė, nesvetimos ir šiuolaikinėms technologijoms.
Postmoderniajame mene neliko žanrų, medžiagų ar išraiškos priemonių hierarchijos. Svarbiausiu tikslu tapo idėja. Nė viena šiuolaikinio meno sritis neturi kokių nors pranašesnių galimybių nei kitos raiškos priemonės (klausimas, ar jas visada panaudoja). Tekstilė šiuo požiūriu ne išimtis. Pirmenybę konceptualumui teikiančiame šiuolaikiniame kūrinyje kas ir kaip tapo nedaloma visuma.
Skirtingų meno sričių sąveikoje šiandien nesunku įžvelgti ir grįžtamojo ryšio požymių. Tekstilinių medžiagų panaudojimas pastebimas ir šiuolaikinėje juvelyrikoje. Kita vertus, net praėjusioje ir šiemetinėje Venecijos bienalėje šalia dominuojančių video ir fotografijos darbų buvo galima pamatyti objektų, kuriuose pasitelkiamos tekstilinės medžiagos. Pakaktų prisiminti vien garsiosios 48-osios Venecijos bienalės laureatės Louise Bourgeois skulptūras ar šių metų bienalėje „Aperto“ parodoje ir Brazilijos paviljone rodytas dailininko Ernesto Neto instaliacijas.
Įvairių minkštų medžiagų ir formų populiarumas mene veikiausiai susijęs su tų kūrinių potekstėje slypinčiu saugesnio pasaulio ilgesiu. Tai ypač išryškėjo, kai po rugsėjo 11-osios įvykių JAV demokratines vertybes išpažįstančio Vakarų pasaulio saugumo jausmas buvo pakirstas iš esmės. Daugelis mene tvyrojusių nuojautų virto rūsčia realybe.
Parodos pavadinimas „Minkštas pasaulis“ buvo pasirinktas tik kaip tekstilės metafora, tačiau nūdienos įvykių kontekste suskamba kaip verianti saugaus pasaulio ilgesio gaida.

* Andras E. Tapestry in the Contemporary Art Scene. In Catalogue: Karpit. International Millennial Contemporary Exhibition, Budapest, 2001, p. 46.