dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Stasys Juraška. Kūgis. Medis, h 55. 2000


Nacionalinė galerija – kultūros išlikimo viltis

Lietuvos dailininkų sąjunga jau keleri metai spaudoje („Dailė’98“), radijo laidose „Proskyna“ ir trejus metus rengdama parodų ciklą „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ kelia klausimą, kada Vilniuje bus pastatyta Nacionalinė XX a. vaizduojamosios dailės galerija. Šiame numeryje grįžtame prie rūpimos temos. Lapkričio 12–13 d. Vilniuje vyko mokslinė konferencija „Menas rodyti meną“, kurią rengė Lietuvos dailės muziejus, Kultūros ir meno institutas, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Konferencijoje buvo aptariami Lietuvos dailės reprezentavimo klausimai nuo XIX a. iki šių dienų.Tikimės, kad Lietuvos dailės muziejus, kurio prioritetas yra šios galerijos steigimas, pervadinęs Nacionalinę XX a. vaizduojamosios dailės galeriją Moderniojo meno muziejumi, siekia tų pačių tikslų.

Beveik porą dešimtmečių ši tema vyravo menininkų susibūrimuose, buvo keliami reikalavimai, rašomi pareiškimai. Tačiau per tą laiką ne tik niekas nepasikeitė, bet padėtis darosi vis labiau kritiška: muziejų fondai ir saugyklos perpildytos, naujų šiuolaikinės dailės kūrinių muziejai nebeįsigyja, dailininkai lengva ranka savo geriausius kūrinius parduoda privatiems užsienio ir vietos kolekcininkams. Besidomintiems Lietuvos menu sunku paaiškinti, kad šalyje nėra galerijos, kurioje nuosekliai būtų galima pamatyti visą XX a. dailės panoramą bei jos raidą. Dailės akademijoje studijuojantis jaunimas neturi galimybės susipažinti su tarpukario tapyba, skulptūra, grafika, taikomuoju menu, o ką jau kalbėti apie paskutiniojo XX a. dešimtmečio dailę. Dauguma kūrinių ar net kolekcijos (ypač jau mirusių dailininkų) laikomos butuose, dirbtuvėse, drėgnuose rūsiuose tam netinkamomis sąlygomis.
Menotyrininkai ypač susirūpinę paskutiniojo XX a. dešimtmečio kūrybos palikimu, formuojama (tiksliau, nesančia) valstybine kūrinių pirkimo politika. Dėl to, kad neberengiamos respublikinės parodos, atsirado privačių galerijų tinklas, Lietuvos daile ypač susidomėjo Vakarų kolekcininkai, susidarė paradoksali situacija – paskutinis XX a. dešimtmetis būsimoje XX a. Nacionalinėje galerijoje atrodys skurdžiausiai.
Sovietmečiu nedidelė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija veikė Vilniaus rotušėje, kukliai ir neįpareigojamai vadinamoje „Dailės muziejumi“. Muziejui persikėlus į Chodkevičių rūmus, ši kolekcija patalpinta buvusiame Revoliucijos muziejuje (Ukmergės g. 28), kuris dėl sunkios ekonominės padėties uždarytas. Apskritai pastatas nepritaikytas dailės kūrinams eksponuoti, todėl vadinti jį Nacionaline galerija būtų per skambu.
Devintojo dešimtmečio viduryje architektas Gediminas Baravykas inicijavo Nacionalinės galerijos (toliau NG) architektūrinių idėjų konkursą. Daugelyje projektų pastatas buvo komponuojamas senamiestyje, greta esamų muziejinių pastatų. Pavyzdžiui, siūloma pratęsti Dailės parodų rūmų (dabar ŠMC) pastatą, atstatant išgriautą Vokiečių gatvės posesiją. Didžiausias dėmesys tuomet buvo skiriamas pastato architektūrinei išraiškai, bet ne būsimos NG kolekcijos koncepcijai.
NG idėja aiškiai buvo suformuluota 1987 m. Lietuvos dailininkų suvažiavime. Spontaniškai pradėtos rinkti lėšos. 1990 m. vykusiame Pirmajame pasaulio lietuvių kongrese buvo patvirtinta „Lietuvos kultūros programa“, numatyta įkurti NG, sudaryti ir apsvarstyti jos koncepciją. Idėja atstatyti Žemutinę pilį, kaip ir Radvilų rūmus, pasirodė nereali, nebent turėtume porą šimtų tūkstančių milijonų atliekamų litų (šiandien, regis, tam pinigų atsirado, tačiau objekto paskirtis anaiptol ne NG). Buvo siūloma pritaikyti senosios spaustuvės pastatą, esantį Maironio g., Vilniaus dailės akademijos muziejui, kaip NG atitikmeniui. Bediskutuojant netruko prabėgti dar dešimtmetis. Dailininkų suvažiavimo, įvykusio 1998 m. balandžio 28 d., nutarimo ketvirtajame punkte rašoma: „Inicijuoti Nacionalinės galerijos pastatymą“.
Artėjantis Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo jubiliejus suteikė viltį realizuoti ilgai puoselėtą idėją, nes vienas iš paminėjimui skirtų objektų buvo ir NG. Tačiau buvo sunku konkuruoti su tokios svarbos objektais, kaip Žemutinė pilis, Valdovų rūmai ar Tautos namai, kuriuose buvo numatyta ir NG. Tuomet, kaip niekada anksčiau, spaudoje pasirodė daug publikacijų NG tema. Audringas diskusijas sukėlė ne pati galerijos idėja, bet jos vieta. Be jau minėtų siūlymų, daug dėmesio sulaukė Lukiškių aikštė. Susiformavo iniciatyvinė grupė, kuri pateikė NG koncepciją, nurodydama ir konkrečią vietą – Lukiškių aikštę. Koncepcijoje išdėstytos pagrindinės galerijos funkcijos, o jų tikrai nemažai (žr. „Nacionalinė galerija yra valstybės ir kultūros garbės reikalas“, 7 meno dienos, 1997 05 30). Ją pasirašė žymūs kultūros žmonės: dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, kritikai, filosofai (61 parašas). Šios grupės iniciatoriaus tapytojo Ričardo Povilo Vaitekūno vizualiniai regėjimai dailėtyrininkams padarė nemažą įspūdį ir vėliau stebino, kaip „utopiška nuostata istoriniame kontekste įgauna naujų vertybinių atspalvių“ (E. Lubytė „Didžiosios vizijos paribiai“, Krantai, 2000, nr. 2; „Lukiškės – Turgaus, Lenino, Tautos kančių aikštė?“, 7 meno dienos, 1997 01 31).
Diskusija NG tema buvo tęsiama radijo laidoje „Proskyna“ (redaktorė J. Jurkūnienė, vedė dailės kritikė D. Zovienė). Dalyvauti pokalbiuose buvo kviečiami dailininkai, architektai, meno istorikai, muziejų darbuotojai, kultūros valdininkai. Deja, pastarieji vis žadėdavo atvykti į laidą, bet savo žodžio taip ir netesėjo. Pasisakymai buvo argumentuoti, diskusija konstruktyvi ir vaisinga. Pokalbių ciklas baigėsi Lietuvos dailininkų sąjungoje 1997 m. gegužės 7 d. tema „Į XXI amžių be XX amžiaus dailės“. Pokalbyje dalyvavo tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Gvidas Raudonius, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Aleksandras Lukšas, Dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis, dailininkai Bronius Leonavičius ir Artūras Vaškevičius. Pokalbį vedė dailės kritikė
D. Zovienė (žr. žurnale Dailė’98).
„Paskirtos modernios patalpos dešiniajame Neries krante – būsimos XX a. Nacionalinės galerijos bazė. Dailės muziejus konsultavosi su užsienio architektais, turinčiais didelę patirtį statant meno galerijas. Jų teigimu, ši vieta yra tinkama galerijai“, – sakė LDM direktorius R. Budrys. A. Lukšo nuomone, „norint pradėti projektuoti pastatą, po to jį statyti, pirmiausiai reikia suformuluoti užduotį, aprobuoti koncepciją“. „Dailės akademijos, skaičiuojančios jau 200 metų, profesūros kūryba ir studentų diplominiai darbai sudarytų ne mažiau įdomų NG segmentą“, – tokią mintį pasiūlė Dailės akademijos rektorius A. Šaltenis. Dailininkas B. Leonavičius citavo Muziejų įstatymą: „Už muziejų politiką yra atsakingas Kultūros ministerijos Muziejų skyrius. Prie jo veikia visuomeninis patariamasis organas – Muziejininkų ekspertų komisija, be kurios išvadų Ministerija nesteigia, nereorganizuoja ir nelikviduoja jokio muziejaus…“ Neveiklumas juridiškai pateisinamas. Apibendrindamas susitikimo mintis, LDS pirmininkas pasakė, kad „minčių ir koncepcijų išskaidymas kenkia bendram tikslui ir sumenkina jėgą. Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos nuomone, dešinysis Neries krantas yra tinkamiausia vieta NG. Svarbiausia rasti lėšų projektavimo darbams objektą išplėsti ir pritaikyti“. Pokalbio dalyviai parengė kreipimąsi, kurį įteikė tuometiniam LR premjerui Gediminui Vagnoriui.
Štai ir atėjo naujasis XXI amžius. Neabejingas NG problemai žurnalas Krantai visą 2000-ųjų antrąjį numerį skyrė temai „Moderniojo meno muziejus. Nuo vizijos iki realybės“. Toks ir diskusijos, paskelbtos žurnale, pavadinimas. Ją vedė menotyrininkė Lolita Jablonskienė. Sutrumpintai pateikiame kai kurių pasisakiusiųjų mintis. Svečiai aplankė pastatą, kurį planuojama paversti NG. Katalin Neray, Ludwigų muziejaus (Budapeštas) direktorė: „…Vieta labai patiko. Iš terasos puikus vaizdas. Ta vieta turi didžiulę potenciją ir gali tapti traukos centru“. Architektas Kazys Varnelis (jaun.): „…Sumanymas geras, erdvė labai tinkama ir tai yra pirmas žingsnis. Bet aš susirūpinęs dėl kitko – jūs apimti atmetimo sindromo, nes šitas pastatas turi ne tik nemalonų praeities šleifą, bet ir nesama patikimų idėjų, kaip jį pertvarkyti.“ Tapytojas Ričardas Povilas Vaitekūnas: „Moderniajam menui vis dėlto reikėtų rasti vietą senamiestyje – atstatyti Radvilų rūmus ar parinkti kuriuos nors kitus, tam tinkamus. Ir griežtai atskirti meną nuo socialistinio realizmo. Ten, už upės, reikėtų ne tiek kūrinius, kiek autorius akcentuoti… Mūsų Dailės muziejaus aruodų 80 procentų sudaro grynas socrealizmas. Taigi ten, už upės, būtų ką rodyti. O su moderniuoju menu tektų palaukti“. Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Iš esmės nėra ne tik pinigų, bet ir geranoriško, kolegiško nusiteikimo. Netgi diskusijose dėl muziejaus ateities neatsiranda bendraminčių bloko, kuris suvienytų bendrai veiklai. Dabar mes matome, kiek vienas ar kitas projektas yra utopiškas“. Skulptorius Mindaugas Navakas: „Visos patalpos, bet kurios, yra geros. Tačiau yra blogi administratoriai. Tad iki pasimatymo po kokių 40 metų!“ Menotyrininkas Viktoras Liutkus: „Iš tikrųjų tos diskusijos gali trukti be galo ir be krašto, jei vis tiek neišsiaiškinam, nuo ko pradedam ir ką darom“. V. Liutkus tame pačiame žurnale straipsnyje „Lietuvos moderniojo meno muziejus: viltys ir galimybės“ užduoda retorinį klausimą: „Ką galima būtų daryti, norint pajudėti iš mirties taško?“ Ir pats atsako: „Išeities tašką, vilčių ir galimybių objektą turiu vieną – pastatą Ukmergės g. 28. Laikausi nuostatų, kad būtina pradėti tai, kas šiuo metu ir dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis yra prieinamiausia, kas nepareikalaus didesnių laiko ir lėšų sąnaudų“.
Ar tęsiame diskusiją toliau, ar pradėsime darbus?

Parengė Vilija Mačiulytė

Į TURINĮ
ATGAL