dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Arvydas Stanislovas Každailis.
Istorinės vėliavos rekonstrukcija.
2001

Ieva Martinaitytė-Mediodia.
Tapybos instaliacija Migruojanti neurogenezė.
2001


„Neužgautos“ sąvokos

Jurgita Ludavičienė

„Gebėjimas šitaip eiti, regint atvirą ateitį ir nepakartojamą praeitį, ir yra esmė to, ką vadiname „dvasia“. Mnemosinė, atminties, įsisavinančio prisiminimo mūza, kartu yra ir dvasinės laisvės mūza.“

H.G. Gadamer, „Grožio aktualumas“

Vis beprasmiškesnės darosi Šiuolaikinio meno centre meno paieškos, vis dažniau vizualumo troškimas lieka nepatenkintas ir belieka sublimuoti jį į klaidžiojimą po vis išsamesnių ir painesnių katalogų labirintus. Vis tuštesnės salės ir sudėtingesnės koncepcijos, nuo kurių aidu atsimuša balsas tyruose – balsas, kimstantis nuo neatsakytų klausimų.
„Savigarba“ – nepriklausomo Švedijos kuratoriaus Anderso Kreugerio išdidžiai prezentuojama ŠMC – lūžta nuo konceptualių užmojų krūvio, atsainiai, iš aukšto, tačiau primygtinai reikalauja stebėtojo komunikacijos ir darbo su pateikiama ekspozicija, tačiau mainais pateikia… Ką? Galimybę pabūti eilinėje „šiuolaikinės visuomenės tyrimų laboratorijoje“? Lietuvių tauta po mikroskopu, tauta, kuriai (pasirodo) žodis „savigarba“ kelia dviprasmiškas reakcijas, bešališko kuratoriaus rankose demonstruoja bejėgišką vizualinį vs galingą mentalinį analizės rezultatą.
Anti-vizualumas. Paroda atsižada tiesioginės savo etimologijos: pa-rodyti – nėra jos tikslas. „Lietuvos dailė’01“ nėra sumanyta kaip reprezentatyvi šiuolaikinio Lietuvos meno apžvalga ar nacionalinės savigarbos iliustracija. Veikiau tai bandymas vizualiai patyrinėti, kaip šiuo metu suvokiamas tautos įvaizdis“ (iš informacijos spaudai). Žodis „vizualiai“ čia atrodo pakliuvęs per prievartą ir nejaukiai gūžiasi, kai faktai rodo visai priešingą situaciją. Tautos įvaizdis išties tyrinėjamas, išskaidant jį į sudėtines dalis: Žmogų, Sostinę, Šalį, buvusią praeitį primena Kronika, o dabartį bando atspindėti Gyvenimas. Tai, kas stereotipiškai gelbsti tautą – Žemė, ir tai, kaip tauta bando pasirodyti pati, vyksta Scenoje. Toks barokinį spektaklį primenantis vaidmenų išvardinimas skamba apgaulingai viliojančiai. Ima knibždėti reikšmės ir prasmės, asociacijos ir aliuzijos. Tačiau realybėje įkūnytas spektaklis vyksta vangiai ir nuobodžiai – ir klydinėti po nykiai tuščias ŠMC sales darosi dar blogiau, nei, anot Vaclavo Havelo, „laukti pražystant lelijos, kurios niekada nepasodinai“.
Selbstbewusstsein. Negirdėjau Vokietijoj vartojant kokio nors Selbstehrung ar panašaus savigarbos atitikmens. Užtat Selbstbewusstsein pasitaikydavo dažniau nei penkis kartus per dieną. Dabar net negaliu pritaikyti lietuviško atitikmens šitam terminui, taip tvirtai įsišaknijusiam vokiečių tautos kasdienybėje: savivoka, savižina ir pasitikėjimas savimi – šiomis savybėmis nereikia deklaruoti savigarbos. Ji virsta duotybe. O aš kažkodėl prisimenu bene Kudirkos palyginimą apie vaikus, išleidžiamus į mokyklą, kur lenkui sakoma „būk mandagus“, o lietuviukui – „būk geras“. Ir nė žodžio nei apie savigarbą, nei apie savivoką.
Gal todėl ir parodoje nėra nei vieno, nei kito? Savo vertės pojūtį demonstruoja tik vis tie patys ŠMC menininkai, eilinį kartą užtikrintai teigdami, jog nesvarbu – jaunas kuratorius ar senas, užsienietis ar lietuvis, vis tiek jie yra ir bus šitoje savo tėvonijoje su tais pačiais ar naujais darbais, tempiamais ant koncepcijos kurpalio. Nesvarstysiu, kiek savižinos Dariaus Žiūros gustoniečių akyse; paprastai būdavo sakoma, jog kaimas – vienintelė vieta, kur dar liko nesugadinta, nepažeista lietuvių tautos „šerdis“. Dabar pakanka pasiskaityti Lietuvos rytą (necituosiu) ir pasižiūrėti į Romualdo Rakausko skustagalvius dzūkiškos bažnyčios šventoriuje, kad įsisąmonintum šiuolaikinio lietuviško kaimo nuosmukį, žmonių degradaciją etc. Tik kuo čia dėtas Gustonių kaimas, verčiamas įkūnyti banalias menininko užmačias? Geriau jau tautinė savigarba, išdidžiai raudonuojanti ant sienos Arvydo Každailio „Istorinės valstybinės vėliavos rekonstrukcijos pasiūlymo“ pavidalu. Heraldikos komisijos narys virsta lietuviškuoju Jasperu Johnsu, išlaikančiu savo vertės pojūtį ir tokioje dviprasmiškoje situacijoje, kai vėliava kolektyvinėje sąmonėje vis rečiau atsiejama nuo juodo kaspino ant jos stiebo. Užtat Stasys Povilaitis aidi per visą ŠMC, net sprogdamas iš pasitenkinimo savimi pačiu, ir jokios vaškinės „Akademinio pasiruošimo grupės“ (APG) gėlės neužgoš jo balso, kankinusio mane visą vaikystę per ekskursijas su tėvais automobiliu. Dabar tiek į ekskursijas, kurios buvo skirtos kaip tik mano tautinei savimonei ugdyti (Anykščių šilelis, Punia, Puntukas, Raseinių Žemaitis, Maironio muziejus et cetera), tiek į S. Povilaitį žiūriu su atlaidumo pilna nostalgija. APG toliau sėkmingai eksploatuoja kolektyvinės tautinės savimonės panoptikumą. Objektų tolesniems tyrinėjimams pakaks net kasdien sukuriant po kūrinį. Kad tik nepristigtų vitrinų, kuriose galima užkonservuoti tautišką pasipūtimą, neturintį jokio pagrindo.
Istorija. Eilinį kartą esu baksnojama nosimi į savąją (tolimesnę ir visai artimą) istoriją. Nuo Gariūnų vyrukų ir nevagiančio, nespekuliuojančio, tik vis naują namą kasmet pasistatančio buhalterio iki nieko nesakančių Liutauro Pšibilskio fotografijų su restauruotais Laisvės monumentais Kaune ir Pranciškaus Smuglevičiaus romantiškai uždokumentuotų miesto vartų kopijų. Laikas prezentuojamas visais pavidalais: romantizuojama didinga Vilniaus praeitis, tragiškoji griovimų ir triumfališkoji greitkelių statybų epopėja, košeliena panelių galvose, įnirtingai gausinama Panelės žurnalo, bei nuostabioji Ingos Krukauskienės „žydroji svajonė“, intelektualieji ŠMC kavinės dialogai, pasitinkantys praeivį prie įėjimo (pavydėtina dabartis), ir spėliojimai, kokia iš viso šito galėtų susikonstruoti ateitis.
Oficialioji istorija dabar, regis, galėtų tapti tikra magistra vitae – pernelyg jau pamokantis Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės vaikščiojimas po tuščią Vilniaus geto vietą ar (netikėtai tragiškai aktualizavęsis) dirižablis, įsirėžiantis į „Lietuvos“ viešbutį garsiajame Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinyje“*. Tačiau ne saviems. Pernelyg ji arti, toji sovietinė istorija: dar tebeturiu kaspiną, kuriuo buvo surištos mano kasytės einant į pirmą klasę, bute tebestovi sovietinis praustuvas ir fajansinė pseudotautiniais rūbais apsitaisiusių šokėjų pora; dar iš kalbos neišnyko Černiachovskio aikštė, „Čiobrelis“ ir „Vaiva“ ir pažįstamas vis tebekviečia taksi, nurodydamas adresą „prie „Vilbaros“. Bet keistas ir iš pradžių intriguojantis atrodo kuratoriaus noras prisišlieti prie istorijos, kurioje pats nedalyvavo: tai galėtų duoti nuotolinės išminties vaisių. Tikrovėje pastarieji suvyto dar nenunokę. Tikrovėje tai virto bandymu pačiam susitapatinti su svetima istorija ir bandymu sutapatinti mus su dar neužmiršta praeitim.
Istorijos žaliava – tos patirties nuoplaišos – pateikiama kaip galutinis produktas. Taip, parodoje įdomiausia – autentiški trumpametražiai filmai apie propagandinę sovietinę/lietuvišką tikrovę, fotografijos su moksleivių šypsenomis ir plastmasinėmis ramunėmis abiturienčių plaukuose, ponas Jonas ant sofos, personifikuojantis „inteligentišką kaimyną iš trečio aukšto“. Tik įdomiausia dėl to, kad taip iš tiesų buvo, kad toji (tegu ir propagandinė) kronika slėpė savyje žmones, kurie balansavo tarp geidžiamo ir esamo, kalbėjo ezopine kalba – visa tai mes ir taip žinome. Tačiau žalia istorija ir žalia patirtis įdomios pačios savaime, kai joms nebandoma suteikti meno kūrinio statuso. Kitu atveju restorane užsisakęs kepsnį, gautum gabalą žalios mėsos, iš kurios patiekalą turėtum pasigaminti pats. O nesuvirškintą pseudokroniką patiekti galima?
Garbės žodis, „kažko vis trūksta, kažko vis negana“. Ir netgi ne kažko, o apmąstytos, meno kūriniu paverstos istorinės atminties ir asmeninės patirties. Nes dabar istorijos, nutikusios gerokai prieš man gimstant, atrodo gerokai šviežesnės už ką tik sukurtus kūrinius.
Anti-emocionalumas. Nesuvaldytos suskaidytos erdvės, kūrinių blankumas (pasimetęs Lino Jablonskio piešinio kseroksas ir labiau žaidimų automatą, o ne socialinės kritikos aparatą primenantis Kęstučio Andrašiūno ekranas, pasiklydę Mykolo Šalkausko paveikslai, niekaip nekomunikuojantys su Arūno Gudaičio autoportretinės odos skuteliais, kruvinai nykus tęstinis kolaboracinis projektas ar niekieno peizažai, taip ir netapę paminklais) verčia ne kolaboruoti ar bandyti spėlioti „užkoduotas“ prasmes ir koncepcijas. Jie tiesiog jokie, tie darbai, kuriuose kūrybinė energija (jei tokia buvo) tapo nukanalizuota potencija; vidinė įtampa neglūdi po pelenais – išvarvėjo, palikusi rezultatą tarsi tuščią kiaušinio lukštą. Santūrumas, toji šiaurietiška duotybė peržengė Rubikoną ir virto nuoboduliu. Darbų gretinimas neskatina komunikuoti, mena tik nykią tyrų tylą, kurios trikdyti neverta. Priešingai nusprendęs žiūrovas gali nertis iš kailio, pripildydamas tą lukštą savo emocijų, prisiminimų, samprotavimų. Tačiau tai bus jo, o ne ekspozicijos nuopelnas.
Laboratorija. Ekspozicija primena visų paliktą mokslinio tyrimo institutą, po kurį klaidžiodamas gali rasti atliekamų tyrimų pėdsakų. Pavyzdžiui, apie pagyvenusių žmonių mąstymo skirtumus Lietuvoje ir Aliaskoje, kai jie atsakinėja į Eglės Rakauskaitės užduodamus vienodus klausimus. Arba tyrimas „Aplinkinių reakcija į provokaciją panaudojant „Švelnų“ kečupą“ (aut. Arūnas Gudaitis). Arba apmąstymai apie atminties patikimumą ir talpumą, stengiantis iš jos ištraukti kuo daugiau lietuviškų eilėraščių ir dainų (įdomu, kuo baigėsi Lauros Stasiulytės eksperimentas, t.y. kiek baitų lietuvių tautosakos talpina statistinio lietuvio atminties saugyklos?). Interaktyvus neaiškios paskirties J. Remeikytės, I. Stanaitytės, V. Šileikienės ir A. Skersytės tyrimas, kur žiūrovas nežinia dėl ko privalo komunikuoti su autorėmis kompiuteriu; lyginamoji teatro salių analizė (žiūrint nuo scenos). ŠMC panaudojamas kaip laboratorija, kur menininkai tarsi seismografai fiksuoja visuomenės gyvenimo pokyčius, bandydami provokuoti pastarąją reakcijai (nesvarbu kokiai), o rašančiuosius – tekstams. Tačiau atoveiksmio nėra, kadangi veiksmas pernelyg vangus. Gausėja tik koncepciją narpliojančių tekstų. O patyrimo, kuris užgautų – turiu galvoje klavikordo XVII a. pagimdytą pasakymą, kai bet kas – mintis, vaizdas ekrane, kaštono lapas ant šlapio asfalto ar katino žvilgsnis nuo palangės – staiga užkabina kažin ką galvoje ir lieka aidėti dar ilgai po to, kai išeini ir užmiršti šį poveikį sukėlusį objektą – nerastum nė su žiburiu.
Išgyvenimai. Parašiau apie nykius, nuobodžius, nepaveikius darbus. Nerašiau dar apie gerus. Dar parašysiu. Taip knietėjo pasiskolinti Svajonės ir Pauliaus Stanikų „Svajonių lėktuvėlio“ epigrafą iš Mieželaičio. Ir visai nesvarbu, jog Eduardas Mieželaitis – Lenino premijos laureatas. Svarbiau poezijos netikėtumas žiūrint į miniatiūrinį lėktuvėlio pjūvį per dangų. Svarbios sąsajos ir gilyn vedantys takai, vaizdinės ir žodinės formos dermė su švelniu ironijos atspalviu. Pjūvis tiek per laiką (…reikėjo berniukams…), tiek per erdvę („Omano sultonatas“). Tiek per tą vietą, kurioje glūdi tas Gadamerio apibūdintas „nesumokslinamas kokybės pojūtis“. Jis priverčia tyrinėti žaliai fluorescencuojančios Ievos Martinaitytės-Mediodia instaliacijos komplikuotumą, leidžiantį prišlieti žvilgsnį prie Niujorko mokyklos, sekti perregimas jos formas, detalių persipynimus, pieštuku išvedžiotas linijas ir suprasti, kad kokybę suponuoja toli gražu ne „migruojančios neurogenezės“ pavadinimas, o efemeriškos formos pojūtis. Formos, pavaldžios laikui ir mokyklai, kuriančios paraleles tarp buvusių Zapkaus studentų ir dabartinių Niujorko meno koledžo magistrantų. O LTB darbuotojos įkūnija dabartį, besišaipydamos tiek iš pačių savęs, tiek iš mūsų, kuriems taip svarbu pinigai. Jos savo noru dainuoja, iliustruodamos kantiškąjį „nesuinteresuotą žaidimą“, ir tai jau Nomedos ir Gedimino Urbonų nuopelnas, kad sugebėjo jį įpavidalinti. Mums savo dabartyje belieka ironiškai pasicituoti „money, money, money“ ir pabandyti užsikrėsti beatodairišku Taupomojo banko kolektyvo džiaugsmu.
Kūriniai, pretenduojantys į meninę kokybę, o ne į „meno praktikos“ ar „meno teorijos“ iliustravimą, neišgelbsti parodos; egzistuodami kažkaip atskirai nuo jos, lieka styroti pasinėrę į neveiklumui pasmerktą sapną. Ir greičiausiai ne jie įspūdingiausiai atrodys būsimajame parodos kataloge, kuris (neabejoju) bus puikus. Gilus, pilnas koncepcijų, išsamiai paaiškinsiančių „Savigarbos“ prasmę ir reikšmingumą; dirbantiems su „šaltiniais“ jo užteks keleriems metams. Tačiau kyla vis didesnė pagunda kuratoriui pasiūlyti pasitenkinti vien rašytiniu koncepcijos variantu. Jai įgyvendinti reikia tikrai nemažai laiko, erdvės ir dotuojamų finansų. O vizualusis rezultatas verčia padaryti išvadą, jog idealiausias tekstas apie parodą būtų tuščias popieriaus lapas. Ir Mnemosinei netektų šluostytis ašarų beieškant „užgauti“ sugebančių geštaltų. Ir savigarba liktų savo vietoje.

* Straipsnis buvo parašytas iki tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių JAV (red. pastaba).

Į TURINĮ
ATGAL