dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1994 „Šeši sidabriniai dainuojantys kiaušiniai“, Vypersdorfas, Vokietija
1995 „Arkos“ galerija, Vilnius


Ona Grigaitė. Natiurmortas su mėlynu puodeliu.
Šamotas, spalvotos glazūros, 14 x 38 x 18, 1000
oC. 1992

Personalinės parodos kartu su Svajone ir Paulium Stanikais (grupė “Š.V.”)
1988 Kauno architektų namai
1990 Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
1991 Lietuvos dailės fondo vitrina, Vilnius
Lietuvos parodų rūmai, Vilnius
1992 Lietuvos dailės fondo vitrina, Vilnius
1993 6-oji „Š.V.“ paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1994 Lietuvos dailininkų sąjungos vitrina, Vilnius


Ona Grigaitė. Pano Mėlynas.
Šamotas, spalvotos glazūros, 158 x 94,
1000 oC. 1992
Grupinės parodos
1983 VDI studentų darbų paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1988 VDI studentų darbų paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Lietuvos taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, Ryga, Latvija
Respublikinė taikomosios dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1992 Lietuvių keramikos paroda, Dailės parodų salė, Kunštatas, Čekija
1993 V tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo paroda, Panevėžio dailės galerija
1993–1994 Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės paroda „Nuo svajonių iki realybės“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Talinas, Estija; Ryga, Latvija; Geteborgas, Švedija; Helsinkis, Suomija
1995 tarptautinė keramikos paroda „Fletcher Challenge Ceramics Aword“, Oklendo muziejus, Naujoji Zelandija
„Gray“ galerija, Velingtonas, JAV
1997 tarptautinė taikomosios dailės trienalė „Nenaudingi daiktai“, Taikomosios dailės muziejus, Talinas, Estija
2000 „Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 „Tradicija ir ateitis“, Visbio parodų salė, Švedija
paroda „Tarptautinių Panevėžio keramikos simpoziumų lietuviška kolekcija“ iš ciklo „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“, „Arkos“ galerija, Vilnius

Ona Grigaitė. Kompozicija Gėris. Molis, glazūra, h 11; ų 7; 83 x 43 x 5;
36 x 24 x 2,
1000 oC. 1993
Kūriniai visuomeninėse erdvėse
1989 dekoratyvinis pano AB „Dvarčionių keramika“ administraciniame pastate, Vilnius. 108x122, šamotas, spalvotos glazūros, 1000 oC
1990 dekoratyvinis pano su gulbe Dvarčionių vaistinėje, Vilnius. 220x290, šamotas, spalvotos glazūros, 1000 oC
dekoratyvinis pano AB „Dvarčionių keramika“ administraciniame pastate, Vilnius. 219x102, šamotas, spalvotos glazūros, 1000 oC
1991 dekoratyvinis pano AB „Dvarčionių keramika“ administraciniame pastate, Vilnius. 98x170, šamotas, spalvotos glazūros, 1000 oC
1992 dekoratyvinis pano AB „Dvarčionių keramika“ administraciniame pastate, Vilnius. 159x94, šamotas, spalvotos glazūros, 1000 oC


Ona Grigaitė: daugiakalbiai ženklai

Vaida Ščiglienė

Žvalgantis po keramikės Onos Grigaitės kūrybinių idėjų labirintus, stebina jos gebėjimas išlikti netipiška, originalia asmenybe margoje šiuolaikinio dailės gyvenimo panoramoje. Jau daugiau nei keturiolika kūrybos metų menininkė domisi daiktu kaip žmogiškosios būties ženklu – ji stebi ir fiksuoja žmogų supančius daiktus, kurie jos kūriniuose praranda savo reikmeniškąją prigimtį ir virsta daugiareikšmiais ženklais.
Autorės meninė sistema remiasi žaidimo principu, o dažnas jos kūrinių palydovas – provokuojanti ironija. Atrodytų, kas čia savito? Juk panašūs dalykai rūpi ne vienam šiuolaikiniam menininkui. Tačiau, pažvelgus į devintojo dešimtmečio keramikos meno kontekstą, minėti orientyrai įgyja kiek kitą prasmę. Gyvybingai besiformuojančios naujos šios dailės atmainos, vadinamosios konceptualiosios keramikos, iškilimas sulaukė kontroversiškų vertinimų. Buvo skiriama aiški riba tarp Vakarų dailės krypties – konceptualizmo ir lietuviškojo romantizuoto „konceptualizmo“ (mat nors ir siekta formos bei turinio atitikmens, vis dėlto kūriniai neretai stokojo aiškios idėjos). Būta ir radikalesnių pasisakymų – keramikos menui buvo diagnozuota „mažakraujystė“, ji kaltinta dvasios ir kūno negalia, pasireiškiančia gyvybinių funkcijų sutrikimu etc.
Šiame kontekste Grigaitės darbai ženklino kiek kitokias kūrybines nuostatas. 1987 metais, baigusi keramikos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), jauna menininkė ėmė aktyviai ir drąsiai reikštis Lietuvos meniniame gyvenime. Jos bandymai vaizduoti daiktą kaip autonomišką plastinį objektą, kaip daugiakalbį ženklą sutapo ir su bendresniais dailės procesais, ypač su novatoriškomis tuo metu skulptūros tendencijomis (jų įtaką menininkė neišvengiamai patyrė kūrybos pradžioje). Šį etapą autorė vadina pilkuoju. Dominuoja raiškaus silueto, estetizuotos formos, metalą primenantys objektai. Tai – ženklai užuominos.
Pilkajame periode vis dar stebima prigimtinė keramikos, kaip indo, idėja, tuo tarpu kitame – spalvotajame – tarpsnyje vaizduojamieji objektai visai praranda praktiškumą. Šis menininkės kūrybos laikotarpis siejamas su grupės „Š.V.“ (1988–1994) veikla. Daikto-objekto meninės tendencijos to meto keramikoje ryškiausiai atsiskleidė grupės „Š.V.“, t.y. trijų jaunų, naujovių siekiančių menininkų – Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Onos Grigaitės kūryboje. Jie ryžtingai atsisakė dramatizuotos ir romantizuotos kūrinio sampratos, o meninę kalbą ir formą derino su idėjiniu turiniu. Pasak menotyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės, savo kūryboje jie „kvestionuoja visas vertybes: tradicines ir avangardines, dvasines ir materialiojo pasaulio, rimtąsias ir pramogines“*.
Spalvotojo laikotarpio kūriniuose Ona Grigaitė plastinius ir idėjinius eksperimentus sieja su natiurmortu. Tačiau jos sukurti keraminiai indų, augalų, įvairių valgių ir gėrimų natiurmortai nėra vien dekoratyvi puošmena. Daiktams dailininkė suteikia ypatingų savybių: jie koketuoja, stebina, o kartais ir šokiruoja. Jie prisodrinti prasmių. Autorė manipuliuoja opozicijomis: amatas–menas, kūrinys–gaminys, funkcija–disfunkcija, rimta–komiška etc. Didelis emocinis poveikis šio periodo darbuose tenka spalvoms: jos ryškios, kartais net šokiruojančiai aitrios (pavyzdžiui, mėlyno, žalio ir rožinio arba žalio ir skaisčiai raudono deriniai). Kaip ir pasirinktų daiktų-objektų paprastumas, taip ir spalvos aštrina intrigą. Galima įžvelgti ironijos, taip pat ir nemenką autoironijos dozę. Žvelgiant į žaismingus Onos natiurmortus, vaizduojančius kepsnius ar vaisių asorti, mintys nevalingai krypsta į kulinariją. Tarytum specifinė keramikos medžiaga – molis ir tradiciniai jo formavimo būdai (lipdymas, žiedimas, liejimas, konstravimas voluojant, pjaustant, lankstant ir galiausiai degant) sąmojingai prilyginami maisto gaminimo menui.
„Parodinė“ keramika nėra vienintelė Onos Grigaitės kūrybos kryptis. Ji sukūrė daug darbų viešosiose erdvėse (1989–1992). Keturis pano galima pamatyti AB „Dvarčionių keramika“ administraciniame pastate, o „Pano su gulbe“ – Dvarčionių vaistinėje Vilniuje. Šiuose kūriniuose autorė lieka ištikima spalvai, netikėtiems spalvų deriniams, blizgioms glazūroms. Visa tai suteikia darbams nepakartojamos žaismės. Dekoratyviniuose pano menininkė nelieka abejinga ir daikto kaip ornamento, kaip ženklo variacijoms.
Keramika, ši specifinių medžiagų ir technologijų sritis, nėra vienintelė kūrybos erdvė, kur autorė save realizuoja. 1994 metais Onai Grigaitei buvo paskirta Brandenburgo stipendija. Stažuodamasi Vypersdorfe (Vokietija) ji sukūrė instaliaciją „Šeši sidabriniai dainuojantys kiaušiniai“, kuri tarsi dar kartą paliudijo, jog nėra griežtų ribų tarp atskirų meno šakų. Šiame darbe į pirmą planą iškyla idėja, o medžiagos, panaudotos kūriniui sukurti, t.y. fotoaudinys, šilkas, pramoniniai daiktai ar net maisto produktai (šeši sidabrine spalva nudažyti kiaušiniai), tėra priemonė minčiai išreikšti. Maža to, eksponuojant kūrinį, didelis emocinis poveikis teko ir specialiai parinktai muzikai bei ekspozicinei erdvei ir apšvietimui. Darbas įtaigus vienijančia idėja, sukauptumu, jame atskleidžiamas gamtoje užkoduotas amžinas gimimo ir nykimo, mirties ir atgimimo motyvas (beje, šis motyvas stiprės vėlesnėje jos kūryboje).
Sukaupta mintis, polinkis į kontempliaciją, kone sakralinė rimtis būdingi ir autorės vadinamam rožiniam periodui bei po jo ėjusiam – baltajam. To laikotarpio aktualios meninės problemos menininkei rūpi iki šiol. Anksčiau pastebimą lengvą maištą, koketiškumą keičia susimąstymas, meditacija. Kinta ir spalvų santykis bei požiūris į jas. Spalvos parenkamos tikslingai, turi simbolinę reikšmę – rožinė, raudona, balta. „Jos skaudžios“, – sako Ona. Kinta ir meninis vaizdas, pasirenkami objektai: taurė, ranka, širdis, žvakė. Jų prasmių derėtų ieškoti gilesniuose kloduose. Kūrinio idėja, pasak autorės, atsiranda intuityviai: iš vidinio pasaulio, iš citatos, aplinkos ar kultūros ženklų. Tačiau vienaip ar kitaip tai susiję su amžinųjų tiesų paieškomis ir yra tarsi atsvara šiandieninio pasaulio chaosui.

* A. Aleksandravičiūtė, „Tikrovės atspindėjimo keramikoje pokyčiai“, Kultūros barai, 1994, Nr. 10, p. 29.

Į TURINĮ
ATGAL