dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL
Personalinės parodos
1987 grafikos paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1989 grafikos paroda, Lincas, Austrija
grafikos paroda, M.Mažvydo biblioteka, Vilnius
1993 grafikos paroda, „Vartų“ galerija, Vilnius
1996 grafikos paroda, „Baroti“ galerija, Klaipėda
1997 grafikos paroda, „Akademijos“ galerija, Vilnius
1998 grafikos paroda, „Akademijos“ galerija, Vilnius
grafikos paroda, „Baroti“ galerija, Klaipėda

Rimvydas Kepežinskas. Persona.
Akvatinta, mecotinta, 45 x 55. 1998

Grupinės parodos
1983 VI tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija
Baltijos šalių mažosios grafikos trienalė, Ryga, Latvija
1985 Mažosios grafikos bienalė, Lodzė, Lenkija
1986 VII tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija
sąjunginė plakatų paroda, Maskva, Rusija
Baltijos šalių mažosios grafikos trienalė, Ryga, Latvija
1987 tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
Mažųjų formų grafikos bienalė, Lodzė, Lenkija
tarptautinė plakatų bienalė, Varšuva, Lenkija
1989 VIII tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija
Lietuvos grafikos paroda, Geteborgas, Švedija
tarptautinė plakatų bienalė, Lahtis, Suomija
1990 tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
1991 tarptautinė plakatų bienalė, Lahtis, Suomija
tarptautinė grafikos trienalė, Krokuva, Lenkija
tarptautinė grafikos bienalė, Nykobingas, Danija
tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
1992 tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
1993 Mažųjų formų grafikos bienalė, Lodzė, Lenkija
tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
1995 tarptautinė grafikos trienalė, Fredrikstadas, Norvegija
1997 tarptautinė knygų iliustracijų paroda, Katalonija, Ispanija
tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija
1998 XI tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija
tarptautinė vaikų knygų iliustracijų paroda, Bolonija, Italija


Rimvydas Kepežinskas. Natiurmortas su Tauro kėde.
Akvatinta, mecotinta, 50 x 64. 1998
Apdovanojimai, stipendijos
1983 diplomas Baltijos šalių mažosios grafikos trienalėje, Ryga, Latvija
1986 prizas Baltijos šalių mažosios grafikos trienalėje, Ryga, Latvija
diplomas plakatų parodoje, Maskva, Rusija
1989 VIII tarptautinėje grafikos trienalėje, Talinas, Estija
1992 UNICEF prizas tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų parodoje, Bolonija, Italija
1997 vienas iš 10 apdovanojimų tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų parodoje, Bolonija, Italija
2001–2003 individuali valstybės stipendija

Rimvydas Kepežinskas. Fontanas.
Akvatinta, mecotinta, 45 x 55. 1998


Rimvydas Kepežinskas: docento Kepto vaizdaraščiai

Ramutė Rachlevičiūtė

„Ei, van Reinai (...) jau seniai nieko nei pieštum, nei kokį ofortą panuodytum. Gal ir gerai, kad laiku užsilenkei, prieš tris amžius. Tiek pripaišei pritapei – dėt nėra kur. Piteryje kabai, Paryžiuj – kabai, Londone – prašom, už Atlanto kiek nori. Tik pas mus nėra. Bet dar nevėlu. (...) Tai tiek žinių iš Marijos Žemės. O šiaip visas Tu nupirktas, gerai pakabintas ir sako, kad kiečiausias iki šiol, su kuo ir sveikinam 394-ojo gimtadienio proga“¹.

Šį „susispietusių miestelėnų“ laišką Rembrandtui ir kitus laiškus, skirtus meno pasaulio didiesiems, pavyzdžiui, Mozartui arba S. Konarskio gatvės gyventojų sveikinimą Beethovenui, Rimvydas Kepežinskas prieš porą metų kaligrafiškai išrašė ir eksponavo Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje, respublikinėje kaligrafijos parodoje.
Rimvydo kaligrafijos darbų tekstai būna dvejopi: ištraukos iš jo itin pamėgtų
S. Gedos, S.T. Kondroto, J.W. Goethe’s, T.S. Elioto ir kitų rašytojų kūrybos bei paties rašytiniai divertismentai – proginiai ar be jokios priežasties, dažniausiai sukurti vienu ypu, ilgai nesvarstant ir nedailinant. Žinoma, jie rašomi nesiekiant ką nors svarbaus pranešti, o dėl grožio, dėl paties rašymo hedonijos. Ir parašyti jie emocingai, bravūrišku greitraščiu, pasižyminčiu ypatingu, kone maurišku puošnumu. Tai gali būti visai nerišlus – jaustukų, ištiktukų ar kitokių skambesių kupinas nutrūktgalviškas tekstas, pavyzdžiui, Ramtadrylia uhačiaga , uhačiag... , pasirašytas 99 metų gruodžio 48 devintadienį. Kaligrafiniai ekspromtai imponuoja vizualiai, kaip abstraktus hieroglifų menas, kaip sienlaikraščio, garbės rašto ar sveikinimo adreso – kreipimosi, į kokį nors garbų meno pasaulio asmenį, instituciją – tikrenybė ir iliuzija.
Dažnas žiūrovas parodose ryžtasi tik vizualiai teksto kontempliacijai, gėrėjimuisi vaizdaraščiais. Rimvydo dailyraščių skaitymui, šifravimui ir mėgavimuisi kiek „erlickiška“ raštų stilistika pristinga laiko. O gaila, nes skaitinėti šias tekstines impresijas – pretekstą dailininko rankos miklinimui – iš tiesų smagu.
Kaune, J. Naujalio meno mokykloje, Rimvydas mokėsi gerai, todėl rašybos klaidų daro nedaug, na, o skyrybos ženklai ir didžiosios raidės sudėti taip, kad būtų gražu. Tekstai, o ir visa Kepežinsko kūryba – spontaniška, ekspansyvi, net sporadiška. Užrašyta, regis, vienu įkvėpiu ir neklausant vidinio cenzoriaus. Tarsi sklandi žaibiškos minties šliūžė dienoraštyje ar užrašų knygelėje – ūžt – ir baigta. Įtaigiai, su švelniu humoru, nuotaikingais vaizdinio mąstymo piruetais ir net ekscentriškais viražais. Šis dadaistų, o ypač siurrealistų, pamėgtas kūrybinio automatizmo metodas atpalaiduoja Rimvydo pasąmonės fantazijas ir jos laisvai katapultuoja laike bei erdvėje. Taigi ne itin sumanu būtų logiškai narplioti dailininko tekstus.
Didesnėmis raidėmis išrašytos pagrindinių kaligrafinių tekstų eilutės dažnokai net visai lengvai perskaitomos. Mažesnės raidės, t.y. parašytos tarp eilučių, ir teksto, ir vaizdo prasme yra antraeilės, lyg stafažinės ar ornamentinės, tarsi gero daktaro brūkštelėtos. Jas tik labai sumani vaistininkė galėtų perskaityti…
Retsykiais teksto komponavimas popieriaus lape įgyja ir atpažįstamą pavidalą – rašmenų „luitas“ kartoja, antrina spintos, sofos („Spinta rūbams“, 1999; „Sofa“, 2000) siluetą, raidės pinasi, raizgosi su šunimis („Šunys ir raidės“, 2000), bendrauja su įvairiais intarpais ir papildais. Kartais didelis dėmesys skiriamas koliažui, nesibaiminant net iškarpų iš iliustruotų moteriškų žurnalų, reklaminių bukletų, pabarstant bronzos ar aukso dulkėmis. Itin įspūdingos inicialinės raidės – lanksčios it visžalės slenktenės stiebeliai, judrios lyg vėjarodės. Kaip ir įsimintino (deja, pražuvusio) LIFE festivalio ženklo raidės – žmogeliukai akrobatai.
Ir Rimvydo šnektoje, ir paties rašytuose tekstuose, piešiniuose, o ypač iliustracijose bei plakatuose, stebina nepaliaujamas džiūgavimas, sufleruojantis, jog dailininkas turi gerą humoro ir juoko prieglobstį – blužnį. Ačiū Dievui, nors vienas lietuvių kūrėjas nesikankina. Nesigraužiame, nepergyvename ir mes, žiūrovai. Kepežinsko darbuose nėra sureikšminto dailininko savojo „aš“ pėdsakų. „Brangus mano skaitytojau, gali neieškoti jokios prasmės“, – rašo ir švelniai šaiposi Rimvydas. Apžiūrinės meno kūrinius koks lankytojas parodoje ir „gal kas nors net skaityt pradės...“ „Pradedu aiškiai, pabaigiu neryškiai. Kartais pradedu labai rišliai, o trūksta kantrybė ir darau nerišliai. Kartais imu ir nusilengvinu… Kai nusprendžiu pabaigti – imu ir pabaigiu“ ². Ir taip toliau, ir panašiai.
Iš Kepto (taip meiliai jis vadinamas) spinduliuoja pakanti pašaipa, neaplenkiant pirmiausiai nė savęs, bei įtaigus gyvenimą teigiantis sąmojingumas. Darbą Vilniaus dailės akademijoje, Grafikos katedroje, jis pateikia ir vertina „iš docento varpinės“. Daugelis dailininko laiškų, kaip ir estampų, akvarelių bei plakatų, pasirašyti lengvai atpažįstama, kaligrafiška signatūra Keptas arba Docentas.
„Wolfgangai Amadėjau, (...) pergyvenau Tave aštuoniais metais. Ir žinai dėl ko? Užtai, kad aš į dieną po Simfoniją neparašau, ir iš viso jų nerašau ir niekada nerašiau. Aš ne kompozitorius – Aš Docentas. Jau penki metai. Bet profesija panaši – visokiais būdais jautrinti žmones, kad neišpindėtų nuo piniginių storėjimo ir kilnojamo ir nekilnojamo turto. Darbas visiškai beprasmiškas ir prastai apmokamas, dažniausiai visai už ačiū. Bet už tai darai, ką nori ir kada nori. O jei dar kas nors ima ir patinka – pasijauti velniškai reikšmingas ir talentingas kaip Spinoza. (...). Tarp kitko Nekrošius apie tamstelę vaidinimą padarė. (...).
...Gerai, kad niekad neperskaitysi šitų mano paistalų, o tai į Strasburo teismą paduotum. Nors Tau dzin. Vienu žodžiu, sveikinu Tave su 244-oju Gimtadieniu nuo gimimo nieko Tau nelinkėdamas, tuo labiau, kad nei fakso, nei @ Tavo negavau. 2000 Docentas“.³
Toks saldžiai apgaulingas šaipymasis neturėtų klaidinti parodų lankytojų, jog Rimvydui šioje ašarų pakalnėje ir gyvenimas, ir kūryba, ir dėstytojo darbas Vilniaus dailės akademijoje, ir docento pareigos – viskas yra tik skambus „dzin“. O kaip pavadinti kai kuriuos savanoriškus gestus, pavyzdžiui, dailininko pasiūtą ir Grafikos katedroje kabančią vėliavą bei kitas meilias šioje vėsioje pragmatizmo epochoje primirštas patriotiškas iniciatyvas. Iš tiesų keista, kad dailininkas neįklimpsta inercijos liūnan ir dalykus, su kuriais kiti ilgai gravituoja ir vis plukdina ateitin, jis ima ir svaigulingai įgyvendina vienu ypu.
Štai vieną dieną Rimvydą Kepežinską užklumpa L. van Beethoveno gimtadienis ir jis negali nebrūkštelėti kaligrafinio laiškelio, memorijos: Brangus kiekvieno lietuvio širdžiai ir ausiai Liudvigai /Kiek daug praėjo metų, kai Tu parašei tą savo paskutinę natą. Visi ir toliau eina iš proto nuo Tavo Devintosios, šiurpsta nuo Penktosios, brinksta paakiai nuo Mėnesienos. O kiek Tu nervų sugadinai kitiems ir sau. Šitoj ašarų pakalnėj. Ir išėjai Sau. Bent Nacionalinės premijos palaukęs būtum – nusipirkt padėvėtą Subaru „Legacy“ galėtai – vargo nežinotai. (...). Taip kad švęsk savo 230-ąjį gimtadienį ir žinok – visi čia Tave puikiai prisimena ir vis groja, groja“...4
„Pasidaryk pats“ – toks galėtų būti Rimvydo devizas. Jo išradingas nagingumas dekoruojant sodybos interjerą, meistraujant ir nebanaliai puošiant baldus bei įvairiausius buities rakandus ir rykus visokeriopai išfotografuotas ir aprašytas bene visuose pastarojo dešimtmečio lietuviškuose namų buities bei šeimos žurnaluose. Auksarankis menininkas visus sprangius buities darbus gliaudo it riešutus. Jam paklūsta ne tik medis, metalas, bet ir tekstilė, oda, įvairios technikos bei technologijos. Taigi Rimvydas Kepežinskas dūšioje yra ne tik vizualistas, bet ir užkietėjęs taikomistas, utilitaristas. Tai aiškiai matyti jo sukurtoje autorinėje dailininko knygoje „Apokalipsė“ (2000) – siūtoje zigzagais, raikytoje, koliažuotoje ir margintoje.
Dailininko kūryboje, ypač knygų iliustracijose, kai kur pasitaiko ir žaižaruojančio hedonizmo (jei tarsime, kad vizualaus gėrėjimosi malonumas yra didžiausias gėris), ir blykčiojančio „juokdario įžūlumo“ bei švelniai regą ir klausą krebždinančio šelmystės kutulio. Kepežinsko kūrybai apibūdinti geriausiai tiktų ne lietuviški, bet prancūziški terminai. Pavyzdžiui, singerie, t.y. „dekoratyvinis motyvas, vaizduojantis scenas su beždžionėmis, dažniausiai humoristines“5, paplitęs rokoko ir neorokoko dirbiniuose. Tik Rimvydo kūryboje šis motyvas ne karikatūriškas, o švelniai pamėgdžiojantis, lengvai pašiepiantis žmonių ydas. Ir dar derėtų pridurti, kad vietoj beždžionių Rimvydo knygų iliustracijose, plakatuose, atvirukuose regime šunis (atpažįstamų veislių – taksų, basetų ir neatpažįstamų, tik dailininkui kinologui žinomų). Bet užvis labiausiai pritiktų terminas dro^lerie (pranc. – juokas, pokštas), t.y. „dekoratyvinis motyvas, vaizduojantis nedideles figūrines ar animalistines sceneles, kupinas fantazijos ir humoro“, paplitusias gotikos laikotarpio iliuminacijose, medžio drožyboje, Renesanse ir baroke sumišusias su grotesku, kinų stilistikos imitacijomis6. Taigi dro^lerie – „pokštai kūryboje“ ar „kūrybos pokštai“ geriausiai tiktų Rimvydo Kepežinsko kūrybai apibūdinti.
Kai dailininkas neranda pagavaus knygos teksto, ima ir pats jį susikuria. Taip atsitiko anuomet, kai knygų iliustracijose jis norėjo įamžinti basetą Burvę. Garsioji „Burvė vonioje“ nukeliavo net į Bolonijos vaikų knygų mugę ir, anot jos autoriaus, „dailininkas per šunis net į žmones išėjo“7. Per šunis pateko ir į europietiškos iliustracijos bienalę Japonijoje, skirtą lenkų animalistui Józefui Wilkonui, ir daug kur kitur. Rimvydo mėgstama knygos rūšis – „paveikslėlių knyga“ – gausiai iliustruota ir adresuota ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, kur iliustracijos ir tekstas yra kone lygiaverčiai.
Rimvydas galėtų būti priskirtas didžiausiems mūsų laikų animalistams. Tokią prielaidą patvirtina sumaniai naudojamos plastinės gyvūnų anatomijos žinios, įsimintinos miklių judesių (it rištinio kilimo mazgais ar energingais spiralių judesiais, besisukančiais apie savo ašį), darnių proporcijų studijos. Tik Rimvydo bestiariumas be bestijų. Šunys – ne anubiai, ne cerberiai, o išmintingi civilizacijos pradininkai, ištikimi gerumo, laimingos santuokos simboliai. Grakščiai judrios bei kosminės gyvybinės galios sklidinos jų kūno formos raizgosi, nepaliaujamai sukasi lyg kokioje laimės karuselėje. Kompozicijose nėra statikos, nėra nė vienos tiesios linijos. Ir nuotaika rokokiškai lengva tarsi markizetas.
Antai jaunas estų animalistas Navratila turi savo galeriją Talino senamiestyje. Gaila, kad Rimvydas negyvena Antverpene, mat miesto Zoologijos sodas ir Karališkoji zoologijos draugija kiek ankstėliau ypatingai rėmė kūrybingus zoomorfine tematika kuriančius menininkus.
Tačiau estampuose Rimvydas Kepežinskas tarsi nori atsigriebti ir surimtėti. Čia jis vengia pokštų, siekia abstrakcijos, ypač didelio formato lakštinės grafikos darbuose. Dailininkas stengiasi būti mizerabilistu, ištikimu pabrėžtinai taupioms raiškos priemonėms, ir visokeriopai priešinasi estetiškai išgrynintai, rafinuotai elegantiškai savo paties knygų iliustracijų, kaligrafijos darbų meninei formai. Jis paklūsta grafikos spausdinimo procesui ir imasi rūgščių laistymo, varvinimo, tikėdamasis netikėtų vaizdinių. Dailininkas daug kartų ėsdina metalo plokštes ir daro bandomuosius atspaudus, stebėdamas, kaip kinta vaizdas. Rimvydas atsiduoda veiksmo tėkmei, retsykiais net nykimo ar irimo procesams, vykstantiems rūsyje, kur yra jo dirbtuvė, – drėgmei, pelėsiams, šviesai ir kitokiems aplinkos poveikiams. Grafikas stebi, kaip ryškėja ar blunka aksominės juodos, bitumo, sepijos spalvos, tonų perėjimai, faktūros. Taigi metalo plokštė Rimvydui tampa improvizuoto kūrybos veiksmo arena, kurioje gimsta ūksminga, saulėvengė kūryba, iš toli atrodanti it kita veidrodžio pusė. Norėdamas atkreipti dėmesį į amalgaminį estampų juodumą, Rimvydas vienas pirmųjų lietuvių grafikos lakštus ėmė eksponuoti be stiklų. „Vengiu literatūros, nes kai pripaišau, žiūrovai stovi, nagrinėja…“ „Sumanymas pradžioje būna šviesus, vėliau patamsėja“. „Labai norėjau nesukti galvos, norėjau, kad rūgštys už mane sugalvotų…“8
Net ir nuodydamas plokštes, itin mėgdamas aklinai juodą spalvą, šiurkštaus, grūdėto paviršiaus mecotintą bei keletą kartų ėsdinamą akvatintą, dailininkas ilgai neištveria minimalisto kailyje. Pavyzdžiui, estampe „Miškas“ nendrėse gulintis paslaptingas žvėris yra mielas, tarsi koks paveikslėlių knygos herojus „mymrikas“. Arba nuotaikinga dryžuota arka, išnyranti „Tigro jūroje“ (1998), vonia su kojelėmis „Fontanas IV“ (1997), žaismingi ir grakštūs net sarkofagai („Fontanas III“,1997), o „Naktis dykumoje“ (1996) – jaukiai paslaptinga...
Monochrominiuose, pabrėžtinai santūriomis raiškos priemonėmis atliktuose lakštinės grafikos darbuose tvyro ne pesimistinė, ne dramatinė nuotaika, o švysteli švelnus siurrealistinis pokštas. Ir mintyse išnyra kaligrafinio Rimvydo laiško nuotrupa apie velniškai vasaros pasiilgusį docentą ...

1, 3, 4 Tekstai iš kaligrafinių R. Kepežinsko darbų. Kalba netaisyta.
2, 7, 8 Iš autorės pokalbio su dailininku 2001 metų spalio 8 dieną.
5 Dailės žodynas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 385–386.
6 Ten pat, p. 107

Į TURINĮ
ATGAL