dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Steponas Šarapovas. Ironiškas biustas.
Bronza, h 16,5. 1981


Steponas Šarapovas. Moters figūra. Bronza, h 13. 1975


Steponas Šarapovas

(1936–1981)

Aldona Dapkutė

Lietuvoje dabar labai aktualus XX amžiaus dailės palikimo išsaugojimo ir pristatymo visuomenei klausimas. Daugybė dalykų lieka tarsi užmiršti ir ateičiai nereikalingi. Pirmiausia todėl, kad neturime Nacionalinės dailės galerijos, kurioje vienoje vietoje galėtume pamatyti visą dailės panoramą, tendencijas, raidos dinamiką ir žymiausių, tą raidą lėmusių dailininkų kūrybą. Antra vertus, naujai pristatoma Lietuvos dailės istorija – fragmentiška, skiriama atskiroms dailės rūšims ar problemoms. Be to, politiniai, kardinalūs paties meno bei dailės gyvenimo pokyčiai lėmė skeptišką požiūrį į daug ką, kas vyko sovietiniu laikotarpiu. „Užmaršumo“ priežasčių daug. Tai svarbu kalbant apie skulptorių Steponą Šarapovą – vieną iš ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos kūrėjų. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų po skulptoriaus mirties, naujojo meno pokyčių fone galime suvokti, kokį pasaulinio lygio menininką – modernistą turime čia, Lietuvoje. 2001 m. birželio 27–liepos 7 d. LDS galerijoje „Arka“ veikė Stepono Šarapovo mažosios skulptūros paroda. Joje buvo eksponuojama per 70 mažosios skulptūros darbų.
Pirmoji Lietuvos mažosios plastikos paroda įvyko 1979-aisiais Vilniuje. Šarapovas šioje parodoje nedalyvavo, bet pirmieji jo mažosios plastikos darbų sukūrimo metai (1961–1968) ir meninė jų vertė rodo, kad jis yra vienas šios rūšies pradininkų ir vienas pirmųjų skulptorių, kurie pajuto mažosios skulptūros aktualumą, specifiką ir plastines galimybes. 1976 metais jo kūriniai – jau ne pirmą kartą – nepriimami į respublikinę parodą. Po to jis nustojo dalyvauti oficialiame parodų gyvenime.

Monumentalistika – didžiosios visumos idėja
Aštuntajame dešimtmetyje Šarapovas buvo žinomas tik kaip monumentalistas: originalių, valdžios nepritarimo sulaukusių nekonvencionalių paminklų, memorialų, naujos koncepcijos dekoratyvinės skulptūros pradininkas. Būtent monumentalistika atnešė skulptoriui pripažinimą ir kartu daugiausia nuoskaudų bei kartėlio. Jo noras monumentalistikai suteikti modernistinę plastiką ir sykiu ją oficialiai įteisinti Lietuvoje buvo tik fanatiškai savo profesijai atsidavusio menininko iliuzija. Sukurti darbai buvo naikinami, išmontuojami dalimis, nukeliami iš skirtos vietos, viešai nerodomi ir pan. Bet šioje srityje padaryti originalūs darbai ir atradimai nedingo be pėdsako: Šarapovas dalyvavo aštuoniuose dideliuose konkursuose ir daugumoje jų buvo premijuotas; sukūrė tris memorialus, du monumentalius reljefus; yra aštuonių dekoratyvinių darbų, dešimties antkapinių paminklų autorius.
Dar besimokydamas Dailės institute (dabar VDA), kur 1961–1967 metais studijavo skulptūrą, su architektu Gediminu Baravyku ėmė dalyvauti monumentų konkursuose. Monumentuose-memorialuose Šarapovas, bendradarbiaudamas su architektais, įgyvendino skulptūros, architektūros ir gamtos sintezę. Fenomenalus skulptoriaus sugebėjimas mąstyti erdviškai lėmė itin sėkmingą skulptūros ir architektūros sinkretizmą. Jis suvokė aplinkoje slypinčią meninės idėjos potenciją. Tokio kelių menų sąveikos masto ir pobūdžio Lietuvoje dar nebuvo: nutrinamos dviejų menų ribos, kuriama vadovaujantis ir plastikos, ir architektonikos principais, siekiant „didžiosios visumos“. Ji buvo pasiekta memoriale komjaunuoliams, žuvusiems už tarybų valdžią Lietuvoje, pastatytame Kaune 1979 metais. Toks buvo oficialus memorialo pavadinimas, suteikęs galimybę realybėje, o ne vien kūrybinėje vaizduotėje išvysti originalius kūrybinius sumanymus. Iš tiesų skulptoriui mažiausiai rūpėjo tarybinės idėjos, jį domino grynai meninės problemos ir galimybė jas realizuoti.
Tai buvo menininko „paslaptis“, bet, deja, būtent dėl tematikos šis nepaprastai įspūdingas Šarapovo ir Baravyko ansamblis, atkūrus nepriklausomybę, buvo sunaikintas. Nebėra ir puikaus Stepono sukurto reljefo memoriale OFLAF-54 koncentracijos stovyklos kaliniams netoli Pagėgių. Izraelyje gyvenantis skulptorius Dovydas Zundelovičius apie jį yra pasakęs, kad „XX amžiaus skulptūroje jis nematęs tokio lygio reljefo“*. Dabar ne kiekvienas gali pamatyti ir monumentalius reljefus „Disputas“, „Kelias“ (1979–1981) LR Seimo rūmų eksterjere. Šie mažai iškilūs reljefai – didžiausi ir meniškai įtaigiausi iki šiol sukurti bronzos reljefai Lietuvoje. „Didžiosios visumos“ idėja savaip transformuota ir dekoratyvinėse skulptūrose: „Tauras“ (1975) Vilniuje, „Šaulys“ (M.K. Čiurlionio atminimui, 1975–1981) Palangoje. Didelis apmaudas apima, pamačius neįgyvendintus skulptoriaus paminklų L. Stuokai-Gucevičiui, M.K. Čiurlioniui Vilniuje projektus, kurie pranoko savą laikmetį, netelpa ir į lig šiol Lietuvoje vis dar tebegyvuojančią paminklo kaip statulos sampratą.

Skulptūra netapo rėmais
Steponą Šarapovą galima pavadinti septintojo–aštuntojo dešimtmečio naujų plastinių idėjų gaivintoju, įkvepiančiu savo ieškojimais ir kitų skulptorių bei architektų veiklą. Steponas buvo komunikabilus, ypač mielai bendravo su architektais, dalijosi naujomis idėjomis, dalyvavo konkursuose, vadovavo liaudies skulptorių stovykloms Juodkrantėje ir Čiurlionio kelyje. Kūrybiniai sumanymai liejosi per kraštus, jų užtekdavo ne tik jam pačiam, bet ir kolegoms. To meto skulptoriai, architektai, bičiuliai, kurie dažnai lankydavosi jo dirbtuvėje Užupyje, gerai prisimena skulptoriaus filosofinius samprotavimus apie bekraštį realizmą, „ketvirtąjį matą“, būtį ir meną, jo erudiciją ir toleranciją, nuolatinį veržimąsi į pasaulio kultūros erdves. Tai buvo intelektualus labai spontaniškos prigimties menininkas, neužsisklendęs tik siauruose skulptūros baruose. Nors būtent skulptūra buvo visas jo gyvenimas, bet ji netapo rėmais, įtvirtinančiais kartą atrastus dalykus.

Meninės nuostatos: modernizmo estetika
Dailininko kūrybos problematika apima ne vienadienius, o kardinalius skulptūros specifikos bei ryšio su architektūra, gamta klausimus, projektuojama į ateitį. Stepono Šarapovo kūryba reprezentuoja XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos dailės modernizmo estetiką, originalumo ir individualumo konstantą, menininko išskirtinumo ir misijos sampratą. Menas – tai kūryba vardan reikšmingos kūrybinės idėjos. Su tokia nuostata Šarapovas įeina į dailės istoriją kaip dramatiško laiko atstovas, oponavęs oficialiai to meto meno politikai ir atvėręs duris savitam lietuviškam modernizmui, kuris formavosi ne tik Vakarų menininkų veikiamas (C. Brancusi, A. Calder ir kt.). Šarapovas atkreipė dėmesį ne tik į liaudies skulptūrą, bet ir į liaudiškus rakandus bei įvairius liaudies meno reliktus, mokėsi iš jų formos konstruktyvumo, tikslingumo. Ir dabar aktualiai atrodo etnografijos elementų taikymas profesionalioje skulptūroje. „Skulptūra man yra kaip daiktas“, – dažnai sakydavo kolegoms. Bendra skulptūros kaip daikto erdvėje koncepcija nulėmė visų skulptūros rūšių lygiateisiškumą ir svarų įnašą į lietuviškos daiktiškosios skulptūros kryptį.

Mažoji skulptūra: kūrybos procesas ir medžiagos sakralizavimas
Nors monumentalistikos liko tik pėdsakai, bet gausus mažosios skulptūros, piešinių palikimas. Mažoji skulptūra išsišakoja keliomis kryptimis, atveria begalę idėjų. Neįgyvendintų, neišrutuliotų…
Skulptorius ypač daug dėmesio skyrė reikšmingos formos problemoms, tad mažoji skulptūra organiškai išplaukia iš visos kūrybos koncepcijos, yra viena iš įvairiopas galimybes teikiančių meninių ieškojimų, eksperimentavimo grandžių. Kartu su mažosios plastikos problematika atsiskleidžia Šarapovo pasaulėjauta, meninės nuostatos, profesinė erudicija. Didelę reikšmę skulptorius teikia įrankių galimybėms „prakalbinti“ medžiagą, jos paviršių, apskritai įvairioms techninėms naujovėms. Galutinis, daugiausia lemiantis estetinę kūrinio vertę darbo etapas – atlikimas iš patvarios medžiagos. Tokio požiūrio įteisinimas – neabejotinas Šarapovo indėlis į lietuvių skulptūros raidą. Skulptoriui rūpėjo, kaip su turima medžiaga pasiekti didžiausią abstrahavimo laipsnį. Medžiaga tarsi sakralizuojama, įgyja metafizinę prasmę. Tai didelio meistro prisilietimas prie medžiagos neprimetant jai savęs, bet ir besąlygiškai nepaklūstant. Apie tai ypač aktualu kalbėti dabar, kai skulptoriaus amatas vis labiau vertinamas tarptautinėse parodose ir simpoziumuose, o Lietuvoje turi tendenciją nunykti. Gal Stepono Šarapovo kūrybos pažinimas paskatins ne vieną amato prasmingumu abejojantį skulptorių nepasiduoti vien konceptualaus meno magijai.
Būdingiausi skulptoriaus kūrybos bruožai – ypatingas medžiagos pojūtis, medžiagų įvairovė, non finito principas, organiško augimo, kelio metafora, raiški anatominė transformacija, silueto ir tūrio žaismas – ryškiai atsispindi ne tik iš medžio, bronzos, vario, žalvario, aliuminio, melchioro sukurtoje mažojoje skulptūroje, bet ir portretuose, medaliuose, unikaliuose renesansinio užmojo piešiniuose. Stepono Šarapovo temos: muzikantai, rūpintojėliai, šauliai, lankininkai – visai naujos Lietuvos skulptūroje. Kiekvienas jo darbas kilo iš vidinės būtinybės ir todėl prabyla daugiaprasme kalba, tampa egzistencijos estetiniu įsikūnijimu. Net įgavę laiko patiną, darbai atrodo gaivūs, kupini energijos. Trapiose plastinėse formose justi erdvės ir laiko reliatyvumas, o kartu ir amžina žmogiškumo konstanta.

* D. Zundelovičius, „Lietuva tapo savitu skulptūros rezervatu“, Lietuvos rytas. Mūzų malūnas, 2001 06 26

Į TURINĮ
ATGAL