dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Andres Tali (Estija). Romeo ir Džuljeta VIII.
Skaitmeninė spauda, 37 x 104. 1999

Jo Ganter (Škotija). Priedas VIII.
Autorinė technika, 74 x 81. 2000

Virge Jõekalda (Estija). Oazė.
Sausa adata, 106 x 106. 1999

Pamela Delaura (JAV). Savisauga V.
Šilkografija, monotipija, mišri technika, 41 x 65. 1998


XII Talino grafikos trienalė

Saulė Mažeikaitė

Šį rudenį Taline atidaryta jau XII tarptautinė Talino grafikos trienalė, nuo seno garsėjanti kaip prestižinis grafikos renginys. Kaip ir anksčiau, taip ir šįkart pristatytos savarankiškos Latvijos, Lietuvos (sudarė Helmutas Šabasevičius) ir Estijos grafikos kolekcijos. Visi kiti autoriai galėjo savarankiškai dalyvauti konkurse, kur darbus atrinko griežta tarptautinė žiuri. Konkurso būdu į trienalę pateko ir lietuvių dailininkų Aistės Krasauskaitės, Jūratės Stauskaitės bei Rasos Janulevičiūtės darbai. Estijos televizija itin domėjosi, kaip vyko nacionalinių kolekcijų sudarymas, nes kiekviena kolekcija (ypač nacionalinė, per kurią, ne paslaptis, lengviau patekti į prestižinius renginius) visuomet kelia polemiką dėl atrankos principų ir rodomo meno vertės.
Po vernisažo ir teorinės konferencijos vykusioje diskusijoje buvo kalbama ne tik apie trienalės ateitį bei demokratiją (žinoma, aptariant ir „nedemokratiškus“ kūrinių atrankos kriterijus), videomeno atsiradimą ekspozicijoje etc. Kas nugalės – naujų idėjų ar „naujų technikos pasiekimų“ pristatymas – parodys laikas, bet panašu, kad trienalė juda būtent pirmąja kryptimi. Konferencijoje buvo išsakyta mintis, kad grafikos menas tapo elitinis (dėl to, kad ne visi jį mėgsta?). Tai skamba keistai, žinant, kad tiražavimas, kaip informacijos perteikimo būdas, yra labiau demokratiškas nei elitinis. Amerikietis Mercury’s Robertsas, reklamuodamas savo vardą, puikiai pasinaudojo tiražavimo galimybėmis – parodoje ir prie pastato dalino plakatus bei vizitines korteles su internetiniu adresu mercury@hotmal.com bei užrašu „Remember Me“, juo labiau kad ir jo vardas primena kitą įžymybę. Greta galerijos šlapo ir Tomo Gilhespy kūrinys iš senų spaudinių briketų „Vakardienos naujienos“ – metafora apie spaudos ateitį.
Trienalėje kritiškai atsiliepta apie konkurenciją ne tik patenkant į ekspoziciją, bet ir skiriant prizines vietas. Londonietis kritikas Vestminsterio universiteto dėstytojas Deividas Bate’as kalbėjo apie konkursų nereikalingumą (nors prizai didina renginio prestižą). Lietuvių dailininkas Redas Diržys siūlė kitą trienalės kolekciją leisti surinkti psichiatrui arba architektui. Geidžiamo objektyvumo nėra ir nebus, tad grafikams derėtų su tuo susitaikyti, nes pakankamai aukštai pakeltą trienalės meninę kartelę būtent ir sąlygojo griežta atranka.
Nežinau, kokiais kriterijais vadovavosi tarptautinė žiuri, tačiau Grand Prix apdovanotą kūrinį ekspozicijoje tikrai sunku rasti. Prizas atiteko estui Andresui Tali už kūrinį „Romeo ir Džuljeta“ (skaitmeninė spauda). Vaizdžiai tariant, žiūrovui pateikiami trys apdegusios W. Shakespeare’o knygos variantai, atversti skirtinguose puslapiuose. Tačiau analizuojant šį kūrinį būtina žinoti grafikos kontekstą, išmanyti jos technikų privalumus ir trūkumus, iliustratyvumo, teksto ir vaizdo santykius, suvokti skaitmeninės ir ofseto spaudos paraleles (pirmas kopijuoja antrą), išmanyti apie modernias technologijas etc. Kitu atveju erzina vienur daugiau, kitur mažiau apdegę lapai, lyg reflektuotų kokį ypatingą istorijos, literatūros reikalingumą–nereikalingumą. Beje, trienalėje pristatyta nemažai kūrinių, analizuojančių vaizdo ir teksto santykį. Įdomesnis pasirodė latvio Leonardo Laganovskio darbas, įvertintas prizu – išdidintame popieriaus lape (130x100) pateikiamas neįsivaizduojamo mažumo tekstas (tiesa, perskaityti dar galima), sudarantis ritmišką tekstūrą.
Mažiau elegantiški, tarybinių plakatų stilistiką primenantys (juoda ir raudona) ruso Aleksandro Konopliovo bei amerikiečio Roberto Glazgowo kūriniai, kuriuose derinami įvairaus dydžio autentiški ir transformuoti tekstai. Pavyzdžiui, Christianas Oprisas iš teksto lapų padaro ne lėktuvėlį, bet šlepetes; yra ekspozicijoje ir daugiau konceptualių kūrinių.
Trienalės ekspoziciją galima nagrinėti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad minėta paralelė tarp vaizdo ir teksto, arba prigimtinio grafikos iliustratyvumo konstantos – ne paskutinėje vietoje. Retas autorius (pavyzdžiui, švedas Mikaelis Kihlmanas) imasi dideliuose formatuose fotografiškai tiksliai imituoti retrogradiškus vaizdus. Kolekcijoje ryški mass media įtaka: daugelis kūrinių sukurti naudojant skaitmenines technologijas. Šiuo atžvilgiu lietuviškoji parodos dalis buvo labai skurdi (išskyrus Vytenio Jankūno darbus). Kai kurie eksponatai paprasčiausiai skenuoja aplinkinių ekranų paviršius, papildydami autorinius komentarus. Tarp vadinamųjų aplinkos kopijų išsiskiria jauno latvių menininko Tifo Bitmapo kūrinys „Tif Bitmap pranešimas 3“ (labai suprantamas kompiuterininkams; Estijos meno muziejaus premija). Tai iškalbinga juoda plokštuma, metalizuotas paviršius ir kampe tebevykstančio proceso dokumentavimo ikona – absoliučiai nuasmenintas, bet kartu ir autentiškas pavargusio kompiuterininko darbas.
Peeter Maria Laurits iš Estijos juodame paviršiuje sukuria antidokumentiškas, bet ne mažiau įkvepiančias metamorfozes. Su Grierson iš Škotijos (beje, jos personalinė paroda vyko galerijoje „Kairė-Dešinė“) skenuoja erzinančius kompiuterių ir kitokius ekranus. Jos požiūris į technologijas net neironiškas, bet saikingai neigiamas. Mėgstama dokumentavimo atmaina – kūno kopijos. Kūneliai pateikiami taip, kad tenka ilgai aiškintis, kuri gi čia dalis – efektingumas ir dokumentalumas suplakami kartu. Tačiau aplinkos kopijų atsiranda ne tik skaitmeninėmis technologijomis sukurtuose darbuose – autentiškų daiktų (vokų, laiškų, pašto ženklų, nuotraukų etc.), kaip kopijų, panaudojimas plačiai paplitęs. Kita vertus, vis labiau ignoruojamos grafikos kaip su konkrečia technika susijusios meno rūšies ribos. Vienas įdomesnių pavyzdžių – Piia Lehti iš Suomijos kūrinys „Kaip tu mane prisimeni“. Tai 28 dalių kortų ir atvirukų derinys iš atspaudų, su teksto užuominomis (greetingcard su atvirukų įvaizdžiais). Vienos jų užverstos, kitos – atverstos, o kilnoti juos galima tik užsimovus baltas pirštinaites.
Tarp „grynųjų“ grafikų išsiskyrė Peeteris Allikas iš Estijos. Tai autorius, kuris pasitelkęs ikonografinius įvaizdžius kuria linksmus fantastinius darbus: naras, išlipantis iš jūros su kūdikėliu ant rankų, ir angelas Apreiškimo poza („Mistinė natūros esencija“). Klasikinis juoda-balta derinys, kruopštus raižinys bei perfrazuotas suvokimo ribotumas yra šio autoriaus kūrinių privalumai. Parodoje atiduota duoklė ir estų grafikos patriarchams (pvz., Leonardui Lapinui – jis ir trienalės ekspozicijos autorius; Vive Tolli – apdovanota prizu).
Nors trienalėje daugybė įvairiausių kūrinių, tačiau čia nesijauti lyg senienų ekspozicijoje. Būtiną šiuolaikinio meno siekį – naujumą – paroda puikiai atliepė, net XII Talino trienalės prezidentės Eve Kask kūriniai kardinaliai atsinaujinę. Pavyzdžiui, „Nesibaigiančioje istorijoje“ autorė akivaizdžiai pasinaudojo informatyvios aplinkos įvaizdžiais, nors pati meilės istorija banaliai prasideda ir baigiasi prie stalo.
Tradicinė, pagrindinę parodą lydinti buvusių trienalės prizininkų kūrinių paroda, kurioje yra ir kelių lietuvių kūrinių (Petro Repšio, Rimvydo Kepežinsko, Mikalojaus Povilo Vilučio, Danutės Jonkaitytės etc.), dar kartą primena apie demokratišką grafikos meno prigimtį, jos savybę uždaroje visuomenėje tiražuoti informaciją (prisiminkime, koks svarbus kitados atrodė dalyvavimas trienalėje). Tačiau jei kam ir knieti atriboti grafiką nuo šiuolaikinio meno raidos, vargu ar pavyks. Toks didžiulis renginys kaip Talino grafikos trienalė akivaizdžiai juda atvirumo link, o informacijos sklidimo ir grafikos sklaidos būdai papildomi ne tik ant popieriaus atspausta informacija.

 

Į TURINĮ
ATGAL