dailė 2001/2
Į TURINĮ
ATGAL

Irma Balakauskaitė. Sėdinti III.
Ofortas, akvatinta, 12,5 x 20. 2001

Titapol Suwankusolsong (Tailandas). Supermenas supermenas.
Šilkografija, 22 x 30. 2000

Danutė Gražienė. Balti Fragmentai VI.
Mišri technika, 21 x 29, 2001

Nikolaj Batakov (Rusija). Liturgija.
Ofortas, 25 x 12, 2000


Vilniaus mažosios grafikos trienalė

Ieva Pleikienė

IV tarptautinė mažosios grafikos trienalė „Vilnius’2001“ tradiciškai užėmė „Arkos“ galeriją, o ją lydinti praėjusios trienalės laureatų darbų paroda įsikūrė „Kairėje-Dešinėje“. Taigi turėjome progos išvysti platų mažosios grafikos spektrą.
Trienalės organizavimą lydėjo skepticizmo šešėlis, iškėlęs aibę klausimų, kuriuos susumavus liko esminis – ar paroda išties reikalinga. Pagrindinė šio skepsio priežastis labai proziška ir paprasta: ne idėjų ar entuziazmo, bet pinigų stigo rengėjų – Vilniaus grafikų – optimizmui palaikyti. Skurdaus prašytojo ekskursai atėmė daug energijos, tačiau jie davė gerą derlių, kurio vaisiai – išsami ekspozicija ir solidus katalogas. Jie sakyte sako, kad paroda nėra leisgyvė, priešingai – užima tvirtas pozicijas 2001-ųjų Vilniaus dailės gyvenimo kalendoriuje.
Lietuviškoji trienalės dalis – tai mūsų grafikos klasikų ir entuziastingo jaunimo choras. Svečių kolekcija marga ir netolygi, čia sutinkame ir grafikos žvaigždes (pvz., Vladimiras Gažovičius iš Slovakijos, Toshio Yoshizumi iš Japonijos), ir visą būrį negirdėtų, studentiško amžiaus autorių (pvz., dailininkai iš Tailando, kuriantys kompiuterinę grafiką). Noras dalyvauti Vilniaus mažosios grafikos trienalėje liudija, kad ji žinoma ir vertinama daugelyje pasaulio šalių.
Siekiant suvokti parodos koncepciją, nesunku pastebėti, kad ji remiasi gana konservatyvia meno samprata. Tai ypač akivaizdu lyginant mūsų ekspoziciją su tarptautine Talino grafikos bienale, kurioje ženkli vieta tenka postmodernioms raiškoms. Vilniškės parodos sudarytojai vadovaujasi dailės kaip estetinės vertybės ir emocinės paveikos suvokimu. Tiesa, čia įsileistos ir kūrybai tinkamomis pripažintos skaitmeninės technologijos, bet nepageidautina nei orientacija į mass media raiškas, nei jų naudojimas. Išlaikyta labai aiški takoskyra tarp masinės ir elitinės kultūros. Ji įsivaizduojama kaip privaloma ir savaime vertinga. Parodoje eksponuojama kompiuterinė grafika iš principo niekuo nesiskiria nuo tradiciniais grafikos būdais atspaustų darbų. Konceptualiai kompiuterinė grafika puikiai išsitenka organizatorių apibrėžtose vertybinėse ribose: geras kūrinys turi būti dvasingas, estetiškas ir preciziškai atliktas. Iš pažiūros netgi tokių kūrinių atlikimas sunkiai atskiriamas: čia nerasime kompiuteriniam vaizdui būdingų specifinių efektų. Tiesiog dailininkai kažkokių paskatų vedami pakeičia tradicinį rankų darbo ir atspaudo nuo klišės metodą nauju – darbo su pele monitoriuje būdu, bet esminių permainų dėl to neįvyksta. Vienintelė išimtis – latvio, pasivadinusio Tifu Bitmapu, atvejis. Jis plėtoja nuoseklią kompiuterinę koncepciją, į kurią įtraukia ne tik vaizdų kūrimą, bet ir savęs įvardijimą kompiuteriniais terminais. Tačiau ir šis variantas nėra vienalytis: nuo žodžių galima nesunkiai atsiriboti, nesuprasti jų reikšmės arba tiesiog nežvilgterėti į paveikslų etiketę. Tuomet standartizuota kūrinio prigimtis ištirpsta, prieš akis lieka beveik neutralus vizualus pavidalas, pakankamai originalus, kad jį būtų galima vadinti dailės kūriniu. Tačiau tai tik teorinės prielaidos. Praktiškai sukurtas savitas kalambūrinis žaidimas.
Trienalės Grand Prix vertinimo komisija skyrė Nikolajui Batakovui iš Kaliningrado. Tai simptominis pasirinkimas, dar kartą iliustruojantis principines parodos suvokimo nuostatas. N. Batakovo kūriniai puikiai atspindi mažosios grafikos prigimtines ypatybes: iš žiūrovo ji reikalauja intymaus santykio, atidaus žvilgsnio; iš dailininko – taiklumo, atrankos, precizijos. Kūriniuose justi misterija, būdinga senajai viduramžių miniatiūrai, kuri pavergia gebėjimu mažiems, vos pastebimiems dalykams įpūsti didelę dvasią. Žavi juvelyriškas kruopštumas, atida detalei.
Greta preciziškų, iki smulkmenų apgalvotų kūrinių ryški spontaniškų, kartais eskiziško pobūdžio darbų grupė, atstovaujanti kiek kitokiam miniatiūros supratimui ir labiau vertinanti eksperimentinį jos aspektą. Mažas formatas naudojamas kaip bandymų laukas, terpė fiksuoti impulsus, kurti daugybę variacijų ta pačia tema. Išraiškingiausias šios tendencijos pavyzdys – Manuelio Castro-Coboso (Ispanija) dienoraščio lapeliai su įkomponuotomis spontaniško braižo kompozicijomis.
Vilniaus mažosios grafikos trienalė palieka gerą įspūdį. Ekspozicija aiškiai atspindi vertybines jos rengėjų nuostatas – tai taip pat didelė vertybė, padėjusi išvengti suneštinės mugės įvaizdžio, kuris neretai prasismelkia į dideles grafikos parodas. Koncepcijos konservatyvumas nėra joks trūkumas. Šioje disputų epochoje jis tiesiog byloja, kad tebeegzistuoja įvairios meno raiškos, kurių kiekviena savaip vertinga.

Į TURINĮ
ATGAL