dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL


Snobo auklėjimo problemos
Samprotavimai apie metodą*

Gintaras Beresnevičius

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų ar užvis geriausiai - labai labai daug snobų, yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje.
Klausimas - kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma - paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra - kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Menininkai, literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos, ypač mokslinės knygos, yra per brangios, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. O ką jau kalbėti apie meno knygas ar dailės kūrinius. Taigi jie skirti snobams - pagrindiniams kultūros vartotojams, įgalintiems ją pirkti.
Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą dabar yra uzurpavęs pižonas. Pinigų turinti infantili asmenybė, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, striksi, dainuoja, ir svarbiausia - PAL sistemoje, arba yra labai ir specialiai spalvota. Pižonas - tai kolibrio atmaina. Tai jis finansuoja margaplunksnes madų demonstracijas, popso renginius, dizainą ir dizainerius, bet aukštosios kultūros - ne. Pižonas nemoka rinktis. Snobas irgi nemoka rinktis, bet dėl to kankinasi. Pižonas ir nemoka, ir nesikankina. Jis vartoja tai, kas juda ir mirksi. Ta akimirka, kai turtingas pižonas imasi finansuoti garsaus rašytojo knygos išleidimą, paverčia jį snobu. Tačiau tokių atvejų dar nepastebėta. Kaip ir, tarkime, romano, novelės ar kitų meno sričių konkursų. Tikras snobas įsteigtų stipendiją romanui parašyti ar skirtų ją metams kokiam nors menininkui, susiedamas savo vardą su garsiu kūrėjo vardu. Arba, jei jis būtų Snobas iš garbingos didžiosios "S“, sietų savo vardą su naujų meno ir literatūros talentų paieškomis, pirmosiomis knygomis ar pirmosiomis parodomis. Tai yra neįtikėtinai smagus ir vaisingas užsiėmimas, nes Snobas, atradęs talentą, būtų prisiūtas prie jo amžiams, kaip Gallimard’as prie Camus. Ne autorius turi ieškoti rėmėjo, tai nesusipratimas, o rėmėjas turi ieškoti autoriaus. Jeigi jis Snobas.
Štai kokio snobo ir Snobo mums reikia. Ir mes turime laukti jo taip intensyviai ir nuoširdžiai, kaip laukiama Godo (neduokdie tokio paties pasisekimo).
Ką daryti, kad prakutęs buržua iš pižono kategorijos pereitų į snobo? Pirmiausia, suteikti jam humanitarinį išsilavinimą, kuris tikrai negarantuoja meninio skonio, bet suteikia galimybę rinktis, tai yra žinoti, kad kiekvienu atveju yra daugiau nei viena galimybė ir kad pasirinkimo akimirka ir padaro žmogų tuo, kuo jis yra. Kaip tai padaryti - nežinau. Bet kelių į šį šviesų tikslą turėtų būti. Visų pirma galima tikėtis, kad menas, kultūriniai spaudiniai gali priversti žmogų susimąstyti, parodos ugdyti meno poreikį etc., tačiau žmogus pirmiau turi pats panūsti nueiti į parodą, nusipirkti romaną ar dailės kūrinį. Galima kalbėti, kad kultūriniai ar intelektualūs žurnalai neskaitomi, nes jie, sakykime, "per sunkūs“, nuobodūs eiliniam piliečiui, juose nenagrinėjami tūlą pilietį dominantys klausimai. Dėl nuobodumo ir "sunkumo“ gal ir galima muštis į krūtinę - tokie leidiniai dažniausiai skirti ne liaudžiai, o intelektualams, meno profesionalams ar gerokai prasilavinusiems kultūros vartotojams. Lietuvoje nėra vadinamojo "bendro lygio“, į kurį orientuotųsi ir kurį vainikuotų lietuviška knyga, literatūrinis žurnalas, kultūrinis savaitraštis. Vartojimo piramidės viršuje - vis tobulėjančios buitinės technologijos, vis brangesni baldai, madingos mašinos, egzotiškos kelionės. O pačioje pačioje viršūnėje - politinė karjera ar politinė įtaka. Kultūros detalių šioje piramidėje apskritai nėra, nors formuoti asmenybę galėtų ir turėtų būtent kultūra. Jei į tą piramidę įmontuojamos "Marlboro“ cigaretės, kultiniai filmai, ekologiški maisto produktai, "Karūnos“ šokoladas ar "Lavazos“ kava, neįmanoma, kad, sutarus dėl tam tikrų žaidimo taisyklių, į vartojimo lauką nepatektų ir dailės kūriniai, moderni klasikinė muzika, periodinis kultūros leidinys, lietuvių rašytojo romanas.
Akivaizdu - reikia kultūros vadybos. Tarkime, kad prabangiame verslininkės kabinete vietoje atsainiai (bet pabrėžtinai) numesto "Cosmopolitano“ atsirastų "Metai“ ar "Kultūros barai“, o nauja lietuvių grafikos paroda-pardavimas būtų reklamuojama tris mėnesius per TV ir radiją kaip kokia nors Pugačiova. Verslininkui daikto vertę sudaro jo vartojimo indeksas (pageidautina kuo aukštesnis). Pavyzdžiui, reklama galėtų įrodyti ar įkalti, kad, tarkime, "Metai“ ar "Šiaurės Atėnai“ priklauso aukščiausiai vartojimo kategorijai, kad rimtas verslininkas, bankininkas negali savęs įsivaizduoti be Schopenhauerio ar bent jau Šliogerio veikalo po pagalve.
Deja, reikia ištarti tą "šventą“ žodį - Reklama. Kaip žinia, pasirinkti būtent šias sauskelnes ar šokoladą įtaigoja reklama, vadinasi, reklama gali padaryti įtaką ir lietuviškos kultūrinės periodikos sklaidai. Antra vertus, mūsų kultūriniai savaitraščiai yra tokie finansiškai bejėgiai, kad apie jokią reklamą negali nė svajoti, nebent valstybė įpareigotų komercinius transliuotojus ir visuomeninę TV penkis procentus reklamos laiko skirti Lietuvos intelektualinei ir meninei produkcijai. Bet čia kaip visada bus imta rėkti apie teisių varžymus, žiniasklaidos laisvės pažeidimus ir pan. O gal ir ne? Niekas juk nebandė.
Įmanomas ir kitas kelias - jungti kelių kultūrinių savaitraščių jėgas ir leisti vieną solidesnį kultūrinį savaitraštį, o gal ir leidinį, išeinantį dusyk per savaitę. Teoriškai jo galimybės rinkoje būtų didesnės. Tačiau nusistovėję dabartinių kultūrinių leidinių tiražai rodo, kad jie turi savo nišą, savo skaitytoją, "grupę draugų ir bendraminčių“, ir šios sistemos išardymas vardan vieno menamai įdomaus ir storo kultūros leidinio nieko gero neduotų. Tiesa, įmanoma iš trijų savaitraščių ("Literatūra ir menas“, "7 meno dienos“, "Šiaurės Atėnai“) kurti daidžestą - jungtinį leidinį (tokiu atveju minėti savaitraščiai neišnyksta) ir bandyti jį įpiršti kokiam dienraščiui kaip kultūros priedą. Tačiau tai irgi fantastikos sritis. Yra ir trečias kelias - imti kultūrinėje spaudoje pyktis, rietis, piktžodžiauti. Dabar laikomasi paliaubų, diskusijų nėra. Kodėl? Dėl labai nestabilios padėties. Jei du leidiniai susitarę ims muilinti trečią savaitraštį, tai bus suprasta kaip Jerichono triūbomis duotas paliepimas tą leidinį sunaikinti, užtraukti ir taip siaurą maitinančią virkštelę. Mes mandagūs.
Arba iš visų šių fantastiškų ar keistų projektų pagimdytume tą, kuris subrendęs, perbrendęs ir visiems žinomas. Tarkime, iš "Veido“, "Atgimimo“, "Laisvosios Europos“ radijo žurnalistų bei kultūrinių savaitraščių ir žurnalų desanto sukurtume normalų, vakarietišką, laisvos minties, nepriklausomą dienraštį, kuriam rūpėtų ir savi finansiniai reikalai, ir operatyvi informacija, ir analizė. Tokiame dienraštyje kultūrai, literatūrai, menui būtų skirti didžiuliai plotai, panašiai kaip Vakaruose, kur be to joks dienraštis nelaikomas rimtu.
Tačiau ir mūsų žiniasklaidoje toną duoda pižonai.
Taigi už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, kurioje lygiomis teisėmis galėtų gyventi ir būti auginami mūsų mieli, pasiilgti snobai - kultūros vartotojai! Tačiau kad ir kiek snobų beprikursime, kad ir kokie jie bus geranoriški, vis vien Lietuvoje su trimis milijonais gyventojų be valstybės paramos nebus išsiversta. Mes, tai yra - jie, mūsų išrinktieji, kalba apie objektyviai skurdžią ekonomiką, gėdingą kaulijimą iš valstybės ir rėmėjų paieškas. Tačiau turtingoje Skandinavijoje apie ekonomiką, rėmėjus nešnekama - valstybės lėšos tiesiog kište kišamos kultūrai. Todėl ten ir Skandinavija. Tada ir rėmėjai vienas kitą nori perspjauti. Ir remia taip, kad net dulkės kyla.
Ir vis dėlto snobo auginimas - sudėtingas reikalas. Geras skonis dirbtinai neišauginamas. Jis yra arba jo nėra. Snobas tai puikiai nujaučia ir todėl įtaria, kad gero skonio arbitras vis dėlto yra ne jis, o kažkokia duotybė - meno enciklopedija, garsus autorius, žinomas ir autoritetingas leidinys. Tad būtų galima ir apibendrinti - sustiprinti snobo pasitikėjimą galima arba nurodant jam tekstus, komentarus, arba dar geriau - naudoti pačią tiesiausią, širdin einančią reklamą, kurią platina garsioji agentūra VBS ("viena boba sakė“). Tiktų ir tiesioginis snobo "auklėjimas“ - reikia jį nutverti gatvėje, paimti už sagos, ar geriau, visų sagų ir tol aiškinti apie gerą skonį, kol jis užsilenks. Darbas sunkus, bet jei dirbsi nuolatos, snobas kad ir bėgios į kitą gatvės pusę, jį vis vien pasiseks pagauti, ypač jei gaudys du ar trys gero skonio arbitrai profesionalai.
O snobas, einantis tikruoju keliu, yra nepaprastai vertingas pilietis. Mat jis yra ir autoritetas pižonams, kurie neturi skonio ir dėl to nesijaudina, bet visu kuo mėgdžioja snobus, tad išugdytas ir išauklėtas snobas suteiktų galimybę pasipurtyti ir pižonų luomui.
Ir tada - sužydėtume.

__________
* Parengta pagal pranešimą, skaitytą 2002 03 06 III Lietuvos kultūros kongrese Vilniuje.

Į TURINĮ
ATGAL