dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Aukso pjūvis pagrįstas Euklido geometrijos postulatu apie tobulą atkarpos padalijimą į dvi dalis taip, kad ilgesniosios dalies santykis su trumpesniąja būtų lygus visos atkarpos santykiui su ilgesniąja dalimi.
Aukso pjūvio stačiakampis gali būti suformuotas lanko pagalba, kurio spindulys lygus stačiakampio įstrižainei, atmetus nuo jo kvadratą.

Klasikinis Leonardo da Vinci piešinys, pabrėžiantis kvadrato simetriją, kuri yra pagrindinis projektavimo schemos elementas.

"G“ raidė iš Luca Paccioli alfabeto, kurį jis sudarė pasinaudojęs Leonardo da Vinci piešiniu iš knygos "Apie dieviškąją proporciją“ (1509). Šis alfabetas - vienas ankstyviausiųjų, kuriame panaudotas "aukso pjūvio“ tipografikoje principas.

Senųjų meistrų paslaptyje saugotas kanonas yra viduramžių rankraščių ir spausdintų knygų pagrindas. Jį 1953 m. atrado Janas Tschicholdas. Puslapio ir rinkinio kraštinių proporcijos 2:3. Paraščių santykiai 2:3:4:6.

Pirmieji knygos "Polifilo sapnas“ (1499) puslapiai, kurie iki šiol yra knygų apipavidalinimo pavyzdys.

Gutenbergo biblijos (1455) kairysis puslapis. Išstudijavęs šios biblijos meninį apipavidalinimą Janas Tschicholdas padarė svarbų atradimą apie idealų rinkinio išdėstymą knygos puslapyje.

Le Corbusier sukūrė sudėtingą konstrukcinę sistemą, kuri paremta aukso pjūviu ir žmogaus proporcijomis. Šią sistemą jis pavadino modulioru ir joje pažymėjo tris pagrindinius atramos taškus - viršugalvį, saulės rezginį ir pakeltos rankos viršutinį tašką.

Elo Lissitzky ir Hanso Arpo sukurtas knygos "Die Kunstismen“ viršelis
ISO - tarptautinė standartų organizacija. Nustatyti popieriaus standartai - ISPS yra trijų tipų:
A0 - 841 x 1189 mm;
B0 - 1000 x 1414 mm;
C0 - 917 x 12 97 mm.

A0 - 841 x 1189
A1 - 594 x 841
A2 - 420 x 594
A3 - 297 x 420
A4 - 210 x 297
A5 - 148 x 210
A6 - 105 x 148
A7 - 74 x 105
A8 - 52 x 74
A9 - 37 x 52
A10 - 26 x 37
Nuo 1958 m. 26 šalys naudoja A tipą, 17 iš jų naudoja šį tipą kaip nacionalinį standartą.
Tai Europos šalys: Vokietija, Belgija, Olandija, Italija, Danija, Austrija, Ispanija, Portugalija, Šveicarija, Norvegija, Švedija, Suomija ir kt.
Tipų standartizaciją 1991 m. pirmą kartą pasiūlė vokiečių mokslininkas W. Ostwaldas. Jis panaudojo "geometrinio atitikmens“ ir "metrinio matavimo“ principus. Pagal pirmąjį principą popieriaus formatai ir visi gaminiai privalo turėti vieningą proporciją 1: Ö 2 (apytikriai 10:14). Ši proporcija leidžia dalinant lapą į 2, 4, 8, 16 , 32 ir t.t. tarp dalių išlaikyti pirminę proporciją.


Apie knygos pagrindus...

Bronius Leonavičius

***

Šiemet lietuviška knyga bus pristatyta Frankfurto knygų mugėje - viename didžiausių knygos forumų pasaulyje. Todėl šiame "Dailės“ žurnalo numeryje pradedame spausdinti straipsnių ciklą, kuriame įvairiais aspektais siekiame aptarti knygos meno pagrindus (skyrių parengė Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros magistrantė Sigutė Chlebinskaitė).
Paskutinysis XX a. dešimtmetis pasirinktas neatsitiktinai - tai pirmasis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis, kuriame įvyko daug reikšmingų visuomeninių, politinių ir ekonominių pasikeitimų. Lietuviškos knygos meno raidą geriausiai atspindi knygos meno konkursai, kurie pradėti rengti XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėl rengiami nuo 1993 metų. Konkursų tikslas - išaiškinti meniškiausiai apipavidalintas ir geriausiai išspausdintas per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos leidyklų išleistas knygas, skatinti knygų dailininkus ir leidėjus. Konkursui pateikti leidiniai vertinami atsižvelgiant į grafinį apipavidalinimą ir iliustravimą bei tipografinį atlikimą. Lietuvoje rengiamų knygos meno konkursų nuostatos remiasi pasauliniais šios srities kriterijais.
Pavyzdžiui, Šveicarijos ir Vokietijos gražiausių knygų konkursuose leidiniai vertinami pagal "Knygos dizaino ir atlikimo vertinimo kriterijų sąrašą“, atsižvelgiant į tai, ar apipavidalinimo idėja atitinka knygos turinį, ar tinkamai parinktas popierius, ar tekstas bei iliustracijos išspausdintos kokybiškai, ar knyga lengvai atsiverčia, ar ji gerai įrišta. Šie kriterijai rodo, kad knyga yra leidėjų, teksto autorių, dailininkų apipavidalintojų ir spaustuvininkų bendro darbo rezultatas.

***

Knyga - tai sudėtingas socialinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinys. Knygotyroje pabrėžiama dvilypė knygos prigimtis. Pirma, knyga, apskritai spauda, apibūdinama kaip informacijos šaltinis, antra, tai vizuali informacijos forma. Raštas, jeigu knyga rankraštinė, šriftas, jeigu ji spausdinta, buvo ir yra regimoji žodinės informacijos pateikimo priemonė. Išraiškingas sutartinių grafinių šrifto simbolių (raidžių) panaudojimas žodžio prasmei perteikti, rankraštinės viduramžių knygos, Johanno Gutenbergo spaudos išradimas XV a. Maince (Vokietija), pirmieji spausdinti leidiniai - inkunabulai yra kultūros palikimas, kuriuo remiantis nuolat tobulinamas leidybos procesas. Pasaulio mokslininkai ir dailininkai nepaliauja tyrinėti knygos raidos dėsningumų ir atranda vis naujų knygų leidybos, apipavidalinimo būdų bei technologinių galimybių. Žymūs knygos meno tyrinėtojai ir meistrai - Stanley Morisonas, Williamas Morrisas, Janas Tschicholdas, Elas Lissitzky, Dušanas Schulzas, Albertas Kapras, Walteris Schilleris, Hermannas Zapfas, Vladimiras Favorskis, V.N. Liachovas, E.B. Adamovas, Emilis Ruderis, Allenas Hurlburtas, Maksimas Žukovas, Hansas Peteris Willbergas, Friedrichas Forssmanas ir kiti daug nuveikė, kad šiandieninė knyga taptų ir estetiška, ir funkcionali, ir lengvai skaitoma, ir daugiatiražė.
Knygos meno tyrimai liudija, kad lemiamos reikšmės knygos konstravimui (apipavidalinimui) turi puslapių ir atvartų proporcijos: santykiniai aukščio ir pločio dydžiai. Įdėmiausiai, kūrybiškai, net priekabiai smulkmeniškai knygų formatus ir knygų rinkinio bei laukų santykinius dydžius tyrinėjo Janas Tschicholdas. Išstudijavus rankraštinių knygų atvartų santykinius dydžius ir palyginus juos su inkunabulų pavyzdžiais, paaiškėjo senųjų meistrų naudoti kanonai. Remdamasis tomis išvadomis Tschicholdas pateikė leidėjams rekomendacijas, kaip pasirinkti knygų formatus, rinkinio ir jo laukų bei kitų atvarto elementų santykinius dydžius.
Janas Tschicholdas padarė svarbų atradimą: idealų rinkinio išdėstymą knygos atvarte sudaro proporcija 2:3. Slovakų dailininkas Dušanas Schulzas, nuodugniai išstudijavęs Europos šalyse ir Amerikoje naudojamus knygų formatų standartus, atrado būdą, kaip paįvairinti knygų bei žurnalų formatų standartus, siaurinant ar platinant juos, bet proporcingai išlaikant rinkinio ir atvartų santykinius dydžius. Metodika, kurią pateikė Schulzas, buvo naujas žodis knygos mene. Šio atradimo pagrindas yra žymaus architekto Le Corbusier modulioras, pagrįstas aukso pjūvio taisykle bei žmogaus figūros proporcijomis (Le Modulor, 1948–1955).
Kitas knygos meno meistras E. Lissitzky, kurdamas savo tipografines kompozicijas, siekė išraiškingo žodžio vaizdo. Ypatingą dėmesį jis skyrė šrifto dydžių (kegelių), spalvų ir šrifto kontrastų raiškai, jungdamas ją su žodžio prasme. Elas Lissitzky originaliai pratęsė savo pirmtakų tradicijas, kuriems šriftas buvo pagrindinė priemonė emocionaliam žodžio ir knygos vaizdingumui sukurti.(1)
Postulatai ir dėsniai svarbūs ir šiuolaikiniame knygos mene, nors daugeliui atrodo, jog knygos apipavidalinimas yra savaiminis dalykas, ypač kompiuterinės technikos laikais. Tačiau tai apgaulinga nuostata, nes, siekiant efekto, tariamo šiuolaikiškumo, nueinama klystkeliais. Kompiuteris yra puikus darbą palengvinantis įrankis, bet jį reikia tinkamai valdyti, kad turimos žinios būtų panaudotos tikslingai. Taigi, kad knygos apipavidalinimo menas nesustabarėtų, rengiant leidinius spaudai svarbios dvi prielaidos: leidybos tradicijų patirtis ir kūrybiškas (kritinis) naujumo pojūtis.
Knygos dailininko apipavidalintojo darbas skiriasi nuo dailininko iliustratoriaus. Pastarasis siekia autentiškos saviraiškos, individualios literatūros kūrinio interpretacijos, metaforiškumo. Iliustracija kuriama ne tiek tekstui papildyti, kiek jo vaizdingumui įtvirtinti ir praplėsti. Vaizdo ir žodžio raiškos skirtumams apibūdinti, jų sintezei apibrėžti verta prisiminti Leonardo da Vinci posakį: "Tapyba - tai nebyli poezija, o poezija - akla tapyba“. Vizualinio meno savybės suteikia kūrybai daugiau tikroviško jutimo negu žodis ar raidė, bet raidės perteikia žodžius tiksliau negu tapyba.
Knygos dailininko apipavidalintojo (konstruktoriaus), suprantančio savo pareigą ir atsakomybę, tikslas - neakcentuoti savo individualybės. Knygos apipavidalintojui svarbu įsigilinti į būsimos knygos rankraščio bei iliustracinės medžiagos turinį ir tipografijos priemonėmis sukurti atitinkamą funkcinį vaizdą, knygos maketą, parengti leidinį spaudai. Knygos meno esmė - absoliuti visų vizualinių elementų harmonija: funkcionalus, išraiškingas rankraščio ir iliustracinės medžiagos - maketo parengimas, tinkamai parinktas popierius, tobulas poligrafinis atlikimas ir geras įrišimas.
"Tipografinis knygos apipavidalinimas yra labiau mokslas nei menas“, - rašė Janas Tschicholdas(2). Knygos mene labai svarbu saiko ir gero skonio jausmas, kas leidyboje retai įvertinama (tam rengiami knygos meno konkursai). Daugeliui žmonių ir net leidėjams tai nevisiškai suvokiama. Knygos dailininko darbas - nepaklausi prekė, bet įtikinama estetinė pajauta yra būtina prielaida pabrėžiant tobulą darbą, kuris paremtas harmoningo apipavidalinimo nuostatų ir poligrafijos galimybių išmanymu. Netiesa, kad dėl skonio nesiginčijama. Jis išugdomas taip, kaip ir meno suvokimas. Knygų dailininkais profesionalais negimstama, jais tampama nuosekliai gilinantis į šios profesijos paslaptis.
Terminas "dizainas“ kilęs iš angliško žodžio design - projektuoti. Jis atsirado XX a. pradžioje ir siejamas su konstruktyvizmo, funkcionalizmo idėjomis. Šiuo terminu apibūdinamas pramoniniu būdu gaminamų daiktų-etalonų projektavimas. Jokio skirtumo tarp knygos projektuotojo (dailininko apipavidalintojo) ir dizainerio nėra. Tačiau žodis "dizaineris“ kai kam skamba patraukliau ir šiuo metu madingiau. Nepaisant vertimo iš anglų kalbos, lietuviškai jis apima plačią sąvoką. Suprojektuoti šrifto garnitūrą ar gaminio etaloną, pavyzdžiui, būsimos knygos maketą, plakatą, firminį ženklą, motociklo kėbulą, kėdę, nėra lygiaverčiai dalykai... Reikalinga specializacija. Gal todėl Lietuvoje daugiau niekas, išskyrus Vytautą Bačėną, nėra sukūręs šrifto garnitūros.
Paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje pagausėjo privačių leidyklų, tačiau leidykla leidyklai nelygu. Padaugėjo įvairios tematikos leidinių, ypač verstinių. Pasikeitė leidyklos darbo organizavimas, o atsiradus kompiuterinei technikai - ir teksto rinkimo bei knygos maketavimo procesas. Dabar visas knygos parengimas vyksta leidyklose, o spaustuvėse atliekami tik spaudos ir įrišimo darbai. Kaip žinia, rankraštis ir šūsnys iliustracijų - tai dar ne knyga. Knygos sudarymo, redagavimo, techninio parengimo, maketavimo, iliustracinės medžiagos skenavimo ir spalvų skaidymo darbai yra labai svarbi prielaida, kad knyga būtų kokybiškai išleista. Todėl labai svarbu gerai organizuoti leidybinį darbą. Dažnai leidyklose daugiausia laiko gaištama redaguojant rankraštį ir parenkant iliustracinę medžiagą, skaitant daugybę korektūrų. Ir atliekama tai meninio projektavimo (apipavidalinimo) sąskaita.
Pastebimai sumažėjo lietuvių dailininkų iliustruotų grožinės ir ypač vaikų literatūros leidinių, beveik neleidžiama iliustruotų tautosakos knygų, skirtų vaikams ir jaunimui. Knygynuose dominuoja buitiškas "popsas“. O stipriausias lietuvių dailininkų "koziris“ buvo ir yra vaikams skirtų knygų bei grožinės literatūros iliustravimas ir apipavidalinimas - meninis projektavimas. Tai patvirtina 1970–1980 metais tarptautinėse parodose Bratislavoje, Leipcige, Bolonijoje pelnyti "Aukso obuoliai“, sidabro, bronzos medaliai, plaketės, "Anderseno premija“ ir kiti apdovanojimai.
Kasmetiniai knygos meno konkursai, Baltijos valstybių knygos meno trienalės, organizuojamos Vilniuje, nebuvo ir nėra dailininkų užgaida. Tai būtinybė ir galimybė apžvelgti šios meno šakos pasiekimus ir trūkumus, palyginti, kas daroma pas mus ir svetur, ir bent iš dalies formuoti bendrą leidybinę estetiką. Kasmetiniuose knygos meno konkursuose premijuoti mūsų leidiniai eksponuojami Frankfurto ir Leipcigo knygų mugėse pasaulio valstybių gražiausių knygų specialioje ekspozicijose. Šios ekspozicijos fone vyksta Vokietijos knygos meno konkursai. Tai puiki galimybė pamatyti ir palyginti, kas daroma pasaulyje knygų leidybos ir technologijos srityse. Tačiau ne ką pasieksime, jeigu ir toliau į Lietuvoje rengiamus kasmetinius knygos meno konkursus pateks tik po vieną ar dvi iliustruotas knygas vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems su originaliomis lietuvių dailininkų iliustracijomis. Čia neturiu galvoje verstinių enciklopedinio ir kitų didaktinio pobūdžio leidinių. Paskutinė VII knygos meno trienalė "Vilnius 2000“ parodė, kad jeigu ir toliau bus vykdoma tokia leidybinė ir finansavimo tvarka per įvairius fondus, tarp leidėjų ir dailininkų konkurencija išnyks. Jos ir dabar beveik nėra. Be normalių užsakymų pajėgiausi mūsų dailininkai iliustracijų tik parodoms (be atlyginimo) nekurs. Susidarė situacija, kad dažniausiai finansuojamas gamybinis procesas, t.y. skiriamos lėšos poligrafinėms medžiagoms (kurių kainos pasaulinės) ir poligrafiniam įvykdymui, o leidybiniam paruošiamajam darbui - lėšos menkutės. Bet būtent leidybiniame kūrybiniame procese suformuojamas būsimo leidinio meninis lygis.
Nenormalu, kad LR kultūros ministerijos leidybos komisija, Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio komisija ir Atviros Lietuvos fondas beveik nedotuoja dailės leidinių, o juo labiau knygos meno teorinių knygų, argumentuodami, kad tai brangiai kainuoja. Tačiau juk tokie leidiniai reikalingi ne vien knygos dailininkams! Tai bendras kultūros reikalas, norint neatsilikti nuo spartaus pasaulio leidybos proceso. Visuomenės edukacijai būtina ne vien tik grožinė literatūra, bet ir dailės leidiniai, monografijos. Intelekto ugdymui labai svarbūs ir teoriniai veikalai, skirti įvairioms dailės šakoms. Žinoma, grožinės literatūros leidyba čia niekuo dėta - TRŪKSTA BENDROS LEIDYBINĖS POLITIKOS. Prognozuoti, kaip tai atsilieps bendram estetiniam ugdymui, - sunku, tačiau dabar matyti akivaizdus abejingumas.
Tai paaiškėjo ir ruošiantis dalyvauti tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje, kur šiemet Lietuvai skiriama speciali erdvė. Organizatoriai "nesuprato“, kad tokia proga reikėtų kreiptis į Lietuvos dailininkų sąjungą ar Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą ir jų atstovus įtraukti į bendrą darbą. Net specifinėms užduotims atlikti pasirenkami viską labai gerai išmanantys "žinovai“. Ir jie nė kiek nerausta, patvirtindami renginio emblemą, į kurią žvilgterėjus pasidaro aišku, kad per 455 metus, nuo tada kai išleista pirmoji lietuviška knyga, lietuviai taip ir neišmoko normaliai parašyti žodį LIETUVA.

________
1 Lissitzky E. Maler, Architekt, Typograf, Fotograf. Dresden: VEB Verlag der Kunst, 1976.
2 Tschichold J. Ausgewällte Aufsätze über Fragen der Gestalt des Buches und der Typographie. Basel: Birkhäser Verlag, 1975.

Į TURINĮ
ATGAL