dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1961 Vilniuje
1981–1988 studijavo Šiaulių pedagoginiame institute dailės pedagogiką

Gediminas Akstinas. Vežimas.
Metalas, lakštinis plienas, 250 x 320 x 120, 1998
Personalinės parodos
1996 "Galas“. Galerija "Jutempus“, Vilnius
1998 "Virusas“. ŠMC, Vilnius


Gediminas Akstinas. Tampymasis
Metalas, lakštinis plienas, 1995
Grupinės parodos
1996 "Asmeninis laikas. Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė 1945–1995“. "Zamek Ujazdowski“, Varšuva, Lenkija; "Maniežas“, Sankt Peterburgas, Rusija
1997 XII tarptautinė mažosios skulptūros paroda. Galerija "Murska Sobota“. Slovėnija
Tarptautinis performansų festivalis "Dimensija O“. ŠMC, Vilnius
"Kartūs žaislai. Naujoji dailė iš Lietuvos“. Giedrės Bartelt galerija, Berlynas, Vokietija
1998 "Žvaigždės matyti iš žemės“. Šv. Hiacinto koplyčia, Sen Godenas, Prancūzija
"Kontaktas“ (su Vidmantu Jusioniu). Galerija "Kauno langas“, Kaunas
1999 "Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“. ŠMC, Vilnius
2000 Tarptautinis performansų festivalis "Naujienos 2000“. Minskas, Baltarusija
2001 Šiuolaikinio meno paroda ant reklaminių stovų. Vilnius
Penkių Lietuvos menininkų paroda. "Galerija 1“, Upsala, Švedija
Tarptautinis simpoziumas "Kurortinis romanas“. Palanga
"Šviesa“. Justino Vienožinskio dailės mokykla, Vilnius

Gediminas Akstinas. Pradžia ir galas lovoje.
Metalas, lakštinis plienas, 47 x 164 x 205, 1996
Stipendijos, apdovanojimai
1995 metinės SŠMC parodos "Užmiršta dabartis“ laureatas
1995 SŠMC stipendija
1998 SŠMC stipendija


Gediminas Akstinas: būti čia ir būti kitur

Jurgita Ludavičienė

Išmintingiausia kalba - be žodžių, aukščiausias veiksmas - neveikimas.
Žinojimas, kuris pasiekiamas visiems - negilus.

- Gal tu nieko nerašyk, - sako man Gediminas Akstinas, ir kaip čia tinka tas epigrafas iš Sąjūdžio laikų knygutės nuplyšusiais viršeliais. Apie tuos išminčius, kurie ieško žmogaus, praradusio žodžius, kad galėtų su juo pasikalbėt: apie tuos, kurie įstengia pereiti kiaurai ugnį ir vandenį, bet dar daugiau pasiekia tada, kai įstengia to nedaryti. O apie Akstiną? Apie jo darbus rašyti galima nedaug; daugiau - apie tai, kodėl ir kas tvyro aplink juos ir lieka po jų. Inversija, paliekanti erdvės interpretacijoms, kurios geriau jau taip ir nuslystų į erdvę, nei nerangiai spraustųsi ant popieriaus lapo. Visa tai todėl, kad Gediminas Akstinas dirba ne tiek su objektais, kiek su erdve aplinkui.
Kartos, išaugintos tradicionalizmo ir persimetusios į konceptualizmą, atstovas išlaiko gebėjimą dirbti rankomis: moka drožti lentynėles iš medžio (jeigu prireikia), moka raišioti muses ant siūliukų arba skaptuoti mažas išsišiepusias galvutes su mediniais dantimis. Tačiau dar geriau, kai to nereikia. Dar geriau, kai galima operuoti efemeriškomis sąvokomis, sukuriant sunkiai apibūdinamą įspūdį. Todėl kad pojūčiai, o ne objektai, yra pagrindiniai Gedimino Akstino instaliacijų veikėjai ir jų "tikslinė grupė“. Rankų darbas, jau sakiau, tebėra - reikia išdrožti lentynėles, kad ant jų galėtum susikabinti muses ar sustatyti popierinėmis servetėlėmis aprištus pagaliukus. Reikia išdrožti baisingą kiekį lazdelių - stirnos kojyčių su kanopėlėmis, kuriomis vis tiek nepasiremsi, o gali tiktai draugiškai klūpoti šalia fotografijoje, iliustruodamas žmogiškųjų sąnarių trapumą. Reikia suvirinti metalinę lovą, kurioje gulėdamas galėtum judėti drauge su ja, jeigu negali nieko daugiau. Rankų darbas būtinas, nes koncepcija be jo šluba. Akstino idėjos nėra savitikslės, jos reikalauja preciziško įgyvendinimo ir empatiško suvokėjo. Neužtenka vien suprasti, "ką jis tuo norėjo pasakyti“, reikia dar čiupti lazdelę ir bandyti ja remtis einant toliau. Nusinešti su savim tai, ką jis sako, o dar labiau - ką nutyli.
Pastovumas ir kintamumas svarbus Akstinui - kaip galimybė sukeisti įkyrėjusias duotybes vietomis, kaip fenomenologinis "sąmonės sprogimas“, kai žinai, jog tas ar kitas objektas turi apibrėžtą pastovią vietą - ištiesi ranką ar nukreipi ten link žvilgsnį - ir jo neberandi. Galėtum vieną kartą įsižnybti sau į šlaunį, pamatęs kybančią ore varpinę Katedros aikštėje, pastatytą ant platformos su ratais. Architektūrinė Vilniaus konstanta, amžinoji pasimatymų vieta, istorinis paminklas taptų vaikišku žaisliuku, laukiančiu, kol jį kas nors patemps ir nusiveš su savimi. O kol varpinė tebestovi (nes trūksta lėšų sumanymui įgyvendinti) buvo galima patraukti namo kampą (bent jau fotografijų pavidalu šis projektas "Tampymasis“ 1995-aisiais buvo išties ištampytas po visą žiniasklaidą). Nepajudinamas namas, pastovus - nebent kas nors nugriautų - padaromas mobiliu.
Pastovi, nors neapčiuopiama yra mūsų regima horizonto linija - ten, kur į jūrą leidžiasi saulė (ir būsiu sentimentali, kiek tik man patiks - tai įeina į 2001 metų LDS tarptautinio projekto-simpoziumo "Kurortinis romanas“ sąlygas). Tačiau Gediminas Akstinas kiekvieną vakarą mezgė romaną su besileidžiančia saule tam, kad perkeltų horizonto liniją į galerijos erdvę; horizontas, savaime įkūnijantis tai, kas neapčiuopiama, neapibrėžta, tolima, tampa linija, materialia, artima - ant gretimos sienos. Linija, palydima ne poilsiautojų klegesio ar svajingų atodūsių, o neslegiančio naujagimių verksmo diktofonuose. Ar tai reikėtų sieti su noru "atgimti dvasia“ žiūrint į horizonto liniją - tegu spėja tie, kurie klijuoja namuose sienas fototapetais su jūros vaizdu.
Skaidrumas čia kaip ir netiktų. Koncepcija gali būti efemeriška, kūriniams šitą kategoriją pritaikyti sunkiau. O iš tiesų viskas yra atvirkščiai - nes būtent skaidrumo pojūtį išsineši, kantriai lipusi laiptais į paskutinį laiptinės narvelį, kuriame nėra butų, o tik atviras langelis ir tos pačios trapios stirnų kanopėlės. Baltumas ir skaidrumas persmelkia vežimą didžiuliais ratais ir plonais stipinais, mėlyną lovą ir prie lubų kabančią latekso formą Šiuolaikiniame meno centre; tegul nuo lovos kojų ir laša degtinė - įspūdis toks, lyg gulėtum ligoninės lovoj ir žiūrėtum į baltas lubas "v komnate s belym potolkom, s pravom na nadeždu“, kaip gerokai anksčiau dainavo "Nautilius Pompilius“. Gulėtum su teise matyti horizontą - nes reikia būti čia, kad tuo pačiu metu galėtum ir būti kitur, kur dingsta palatos lubos ir sienos, o vietoj jų atsiranda toji pati žemės ir dangaus susiliejimo linija.
O šiaip jau Akstinas gerokai šaiposi: iš "gražių“ interjero elementų - sukurdamas galimybę ant lentynėlės susikolekcionuoti muses, iš noro atsiremti į relikvijas - Šv. Hiacinto koplyčioje sukabindamas tarsi lazdas vis tas pačias stirnų kojytes, iš siekimo turėti horizontą savo namuose ant sienos - nužymėdamas liniją galerijoje, iš medicinos baimės ir tikėjimo ja - tvirtindamas prie baltai dažytos lentynėlės klizmas, šaiposi iš pastovumo troškimo šiame besikeičiančiame pasaulyje. Tie patys elementai - lazdelės, lentynėlės, vežimo ratai keliauja į skirtingas erdves, užkrėsdami sunkiai išgydomu horizonto virusu. Ir atrodo, kad išties didesnė išmintis yra - nedaryti. Tegul virusas dirba savo darbą.

Į TURINĮ
ATGAL