dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Algirdas Griškevičius. Senamiesčio sonata
Drobė, aliejus, 90 x 60, 1998


Galerijos: deklaracijos ir praktika

Ieva Dilytė

Šiandien daug diskutuojama apie šiuolaikinės Lietuvos dailės pristatymą ir išsaugojimą. Nacionalinės XX a. vaizduojamosios dailės galerijos steigimo aptarimai, vykstantys siaurame žinybų rate, koncentruojasi ties finansavimo bei būsimosios institucijos struktūros klausimais. Prieš gerą pusmetį Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centro surengtoje konferencijoje "Menas rodyti meną“ (2001 11 12–13) pasikeista idėjomis dėl dailės reprezentavimo ir kolekcijų formavimo. Neseniai vykęs Kultūros kongresas (2002 03 22–23) suteikė dar vieną galimybę įvardyti bei sukonkretinti rūpimas kultūros problemas. Buvo svarstomi valstybinės svarbos kultūros reikalai, skambūs "Lietuvos dailės reprezentavimo, nuo kurio priklausys ir pastarosios įvaizdis ES“ tikslai. Lietuvos dailininkų sąjungos inicijuotoje diskusijoje "Menininkas ir galerija“ (2002 02 28) kalbėta apie struktūriškai smulkesnes meno institucijas - dailės galerijas. Tikėtasi aptarti ne Lietuvos kultūrinio įvaizdžio formavimą ar panašias, konkretumo parametrus sparčiai prarandančias problemas, bet meno rinkos klausimus ir kartu menininkų, galerijų ir meno vartotojų interesų suderinimo galimybes. Ar tikslinga tokio pobūdžio diskusija šiandien? Kodėl ją inicijavo Dailininkų sąjunga? Kam ji aktuali ir kas lieka visai abejingas tiek komercinių, tiek institucinių galerijų problemoms?
Diskusija "Menininkas ir galerija“ - naujos LDS iniciatyvos pradžia (kiekvieno mėnesio gale visuomenė kviečiama išsakyti savo mintis įvairiomis rūpimomis meno temomis). Galerijoms skirtos diskusijos tikslas - aptarti jų funkcijas, santykio su menininkais specifiką, menininko statusą dabartinėje - rinkos - situacijoje. Tokio pobūdžio diskusija neabejotinai savalaikė ir aktuali, tačiau kiek institucinių galerijų reikalai turi bendra su privačių galerijų problemomis - kitas klausimas. Tai parodė ir negausus diskusijos dalyvių skaičius, ir nedidelis menininkų bei galerininkų aktyvumas atsakant į menotyrininko Viktoro Liutkaus parengtas anketas (išplatinta apie 200 klausimynų, sulaukta apie 30 atsakymų). Diskusijoje dalyvavo LDS galerijų darbuotojai, vos du privačių galerijų atstovai, likusieji - menininkai, dauguma - Dailininkų sąjungos nariai. Neišvengta ir nesusipratimų, nes dauguma, tarp jų ir žiniasklaidos atstovai, tikėjosi, kad diskusija bus skirta tik LDS galerijų reorganizacijos klausimams. Tačiau temų spektras buvo gerokai platesnis. Antra vertus, LDS ruošdamasi būsimai pertvarkai savo kieme tikėjosi išgirsti ir menininkų, ir savų galerininkų pastabas, pasidairyti į kitaip dirbančius kolegas, juolab kad privačių, nepriklausomų, komercinių galerijų atstovai išsakė daug racionalių minčių. Institucinių galerijų reorganizacijos būtinybė seniai pribrendo, nes jų veikla akivaizdžiai neatitinka šių dienų meno rinkos diktuojamos realybės. Taigi diskusija visų pirma buvo reikalinga jos iniciatoriams, galerijoms ir menininkams. Ne itin aktyvus privačių galerijų dalyvavimas leistų manyti, kad privačios galerijos Lietuvoje ne diskutuoja, o dirba ir ieško praktinių sprendimų. Taigi ar svarbiausių valstybės problemų, tokių kaip Nacionalinės XX a. galerijos steigimas, fone galerijų ir menininkų santykių aptarimas yra aktualus? Ar tokio pobūdžio diskusija padės naujai pažvelgti į dailės reprezentavimo, tarptautinės sklaidos ir ryškių meninių asmenybių ugdymo perspektyvas, ar apsiribos tik vietinių meno kūrėjų–tarpininkų–vartotojų santykių aptarimu?
Sėkmingą galerijų ir menininkų draugystę Lietuvoje temdo neaiškumas. Pabandysiu įvardyti, kiek tai bus įmanoma, bendras šio neaiškumo priežastis ir atkreipti dėmesį į vieną kitą institucinių galerijų veiklos problemą. Medžiagos pamąstymams suteikė V. Liutkaus anketų rezultatai ir diskusijos dalyvių pasisakymai.
Žodis galerija - itališkos kilmės. Taip buvo vadinamos puikiai apšviestos Renesanso rūmų salės, skirtos priėmimams. Jos buvo dekoruojamos sienų tapyba, veidrodžiais, vėliau imta eksponuoti tapybos darbus. Galerija suvokiama ir kaip dailės kūrinių kolekcija, atliekanti įvairias (reprezentacinę, edukacinę ir kt.) funkcijas. XIX a. privačios didikų galerijos tapo viešomis institucijomis - muziejais, parodų salėmis. Smulkių, privačių galerijų reikšmė nesumažėjo, jos sėkmingai tebeveikia šalia žinybinių, įsiliedamos į polifonišką meno panoramą. Galerijos, parduodančios vaizduojamojo meno kūrinius, rengia arba nerengia parduodamų kūrinių ekspozicijas. Galerininkai, kolekcininkai perka meno kūrinį, kurį vėliau eksponuoja galerijoje ir perparduoda. Galerija, kaip tarpininkas tarp menininko ir meno vartotojo, siekdama parduoti menininko sukurtą produktą, plėtoja įvairiapusišką veiklą ir tokiu būdu dalyvauja dailės gyvenime.
Lietuvoje šiuo metu veikia apie 50 realių ir keletas virtualių galerijų. Pagrindines galerijų funkcijas galerininkai ir menininkai Lietuvoje supranta panašiai. Teoriškai institucinių bei privačių galerijų pozicijos sutampa, abi siekia parduoti meno kūrinį, tik kaip joms tai sekasi? Anketų rezultatai parodė, kad dauguma atsakiusiųjų galerininkų greičiausiai nėra profesionalūs meno vadybininkai. Nė viena iš galerijų tiesiogiai nemini tokių marketingo principų kaip orientacijos į tikslą ar sugebėjimo išmanyti pirkėjo poreikius ir elgseną, formuoti pardavimų strategiją, į kurią įeina ir reklama. Diskusijoje nė karto nenuskambėjo "vartotojo“ terminas. Institucinėse galerijose padėtis dar sudėtingesnė, jos tarsi pakibusios tarp rinkos dėsnių ir institucijos strategijos. Plėtoti aktyvią komercinę veiklą institucijų galerininkai nesuinteresuoti. Jie skundžiasi negalį laisvai vykdyti menininkų atrankos ir todėl formuoti savo įvaizdžio, efektyviai pasitelkti reklamos, juos slegia mokesčiai. Pasikliaujama tik valstybės ar papildomu finansavimu. Todėl ne komercija, o reprezentacinių parodų rengimas, kuratorių ambicijų realizavimas, įvaizdžio kūrimas yra šių galerijų prioritetas, ir komercinės sėkmės sunku tikėtis. Nemanau, kad tikslinga kelti klausimą, kokių galerijų mums reikia: komercinių ar reprezentacinių. Visavertei meno rinkai reikia įvairių ir kuo daugiau. Klausimas kitas: kokių galerijų reikia konkrečiai institucijai ar kolekcininkui? Galerija (arba institucija) renkasi prioritetus: meninius, komercinius, edukacinius ar jų suderinimą.
Galerijų santykiuose su menininkais irgi daug neapibrėžtumo, prietarų, stereotipų. Kai kur dar tikimasi, jog galerijos turėtų vadovautis sąžiningumo, geranoriškumo, pagarbos ar panašiais, daugiaprasmiškai verslo santykių atžvilgiu skambančiais, kriterijais. Nenuostabu, kad menininkams yra tekę patirti vienokių ar kitokių nuostolių dirbant su galerijomis. "Gera galerija - tiesiog erdvė, kur malonu pabūti, t.y. turinti gerą atmosferą, o perdėm komercinis požiūris į reikalus yra trūkumas“ (iš anketų atsakymų). Teisiškai pagrįstas santykių reguliavimas, reikia manyti, supaprastintų ir padarytų daug aiškesnes kai kurias bendradarbiavimo procedūras. Dabar santykiai nėra pagrįsti tipinėmis sutartimis, nėra numatoma atstovavimo, nuostolių atlyginimo sąlygų. Sunku pasakyti, kokį teisinį pagrindą turėtų tokios sutartys dabartinėje situacijoje. Taigi kol kas veikia asmeninio sąžiningumo principas ir "garbės žodžio“ kodeksas.
Lietuvos meno rinka yra vangi, padrika arba jos iš viso nėra - tai menininkų ir galerininkų nuolat kartojama mantra, atrodo, atperkanti visas nesėkmes. Meno rinkos gyvybingumas priklauso nuo visuomenės ekonominės padėties. Absoliučiai visose anketose ir diskusijose minima menka meno vartotojų perkamoji galia. Ir tai pripažįstama neįveikiama problema. Ar galima specifiškam meniniam produktui taikyti bendrus vadybos principus? Pavyzdžiui - pateikti produktą, atitinkantį vartotojų poreikius, arba suteikti jam didesnę vertę už tą pačią kainą (t.y. kai svarbiau yra pardavimo technika, reklama ir rėmimas). Didelė reikšmė tenka dailės populiarinimo, propagavimo, kitaip tariant, reklamos dalykams. Įdomus šia prasme gali būti stambių komercinių parodų (Vilniuje nuolatos užimančių LITEXPO komplekso erdves) pavyzdys. Rengiamos įvairiausių produktų gamintojų ir paslaugų tiekėjų mugės, tačiau galerijoms prisistatyti ir reklamuotis tokiu būdu dar neįprasta. Dairytis į kiek kitomis sąlygomis dirbančias Vakarų galerijas būtų gal apgaulinga, tačiau vertinga, išlaikant rezervuotą poziciją. Čikagoje ir Niujorke kasmet rengiama Skulptūrinių objektų ir funkcionalaus meno mugė (SOFA), kurioje prisistato įvairios komercinės JAV ir Europos galerijos. Šių metų renginyje dalyvauja 52 galerijos, jis organizuojamas kartu su Niujorko amatų muziejumi ir Sotheby’s NY, skelbiama taikomųjų menų savaitė, numatoma plati edukacinė programa. Tai masinis, net pramoginis renginys, skiriamas ir eiliniams žiūrovams, ir specialistams. Orientuojamasi į kokybišką dviejų ir trijų dimensijų taikomąjį meną, skirtą plačiajai visuomenei. Dalyvauti kviečiamos prestižinės galerijos, prekiaujančios aukštos meninės kokybės darbais. Taip pritraukiamas masinis vartotojas, o galerijų stenduose dažnai eksponuojami solidūs tapybos darbai, skulptūriniai objektai. Mugės metu sudaromi kontraktai, vyksta aukcionai, visokeriopai reklamuojasi galerijos, pristatančios tiek jaunus, tiek gerai žinomus skulptorius, tapytojus, keramikus, juvelyrus, tekstilininkus, taip pat - ir kolekcininkus. Čia pristatomos ir restauravimo dirbtuvės, rengiami paskaitų ciklai, vyksta renginiai miesto galerijose. SOFA, žinoma, turi ir savo svetainę internete (www.sofaexpo.com). Taigi ar įmanomas būtų panašaus pobūdžio renginys Vilniuje? Ar tikslinga būtų trumpam sukoncentruoti Lietuvos galerijas vienoje erdvėje? Ar tai padėtų ugdyti meno vartotoją ir jį pažinti? Ar tokio pobūdžio dailės populiarinimas gali daryti įtaką meninei darbų kokybei?
Gilintis į Lietuvos galerijų reikalus ieškant bendrumų - komplikuotas dalykas. Institucinių ir privačių galerijų specifika skiriasi. Aišku viena - universalaus recepto, kad galerija veiktų sėkmingai, nėra. Atrodo, laimi tas, kas yra aiškiai apsibrėžęs prioritetus ir veiklos kryptis. Ar dailę norima tik rodyti, aktyviai dalyvauti dailės gyvenime, ar meno kūrinį traktuoti kaip specifinį rinkos produktą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis? Svarbu - deklaracijų, tikslų bei priemonių darna. Taigi baigti šiuos svarstymus norėtųsi retoriniu klausimu: ar institucinės galerijos taps meno vartotojui ir kartu - menininko ir pačios galerijos labui dirbančiomis galerijomis?

Į TURINĮ
ATGAL