dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

2007 m. dešiniajame Neries krante turėtų būti atidaryta Nacionalinė XX a. dailės galerija


Istorijos versija ir kolekcijos vizija

Skaidra Trilupaitytė

***

Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavimo, vykusio 2000 m. lapkričio 21 d. nutarimo pirmajame punkte teigiama, kad "LDS suvažiavimas dar kartą pareiškia, kad LDS prioritetinis uždavinys yra Nacionalinės galerijos įsteigimas kaip atskiro juridinio vieneto, finansuojant atskira eilute iš LR biudžete numatytų lėšų, suformuojant ir eksponuojant XX a. šiuolaikinės vaizduojamosios dailės kolekciją“. Toks nutarimas buvo pateikiamas kiekviename LDS suvažiavime jau daugiau nei dešimt metų. Žurnale "Dailė“ ši problema taip pat kelta ne vieną kartą (1998, 1999, 2000, 2001), tačiau tik 2002 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Meno taryba pagaliau patvirtino apibendrintą Nacionalinės dailės galerijos koncepciją, kurią pateikė Lietuvos dailės muziejus. Šioje koncepcijoje sujungti LDM ir LR kultūros ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu sudarytos darbo grupės parengti projektai. 2002 m. balandžio 17 d. Kultūros ir meno taryba prie LR kultūros ministerijos svarstė ir pritarė pateiktai koncepcijai, kurioje ketinama NDG atidarymą susieti su 2007 m. sausio mėn. sukankančiu Pirmosios lietuvių dailės parodos 100-mečiu.
Pagal LDM pateiktą koncepciją NDG turi būti atidaryta rekonstruotame pastate Ukmergės g. 28, Vilniuje. NDG tikslas - kaupti, kokybiškai tyrinėti ir pristatyti Lietuvos bei užsienio publikai XX ir XXI a. Lietuvos dailę kaip integralią Europos meninės kultūros dalį. NDG struktūroje numatyta XX–XXI a. Lietuvos vaizduojamosios dailės ir fotografijos ekspozicija, salė keičiamoms parodoms, lauko ekspozicija, konferencijų salė, dokumentacijos ir informacijos centras, saugyklos, edukacinė zona, galerijos parduotuvė. NDG rinkinius ir ekspozicijas ketinama formuoti chronologiniu-istoriniu principu, parodant 1907–1914 m. Lietuvių dailės draugijos veiklos laikotarpį, 1920–1940 m. tarpukario Lietuvos dailę, 1940–1960 m. okupacijos ir pokario laikotarpį, 1960–1990 m. Lietuvos dailės modernėjimo procesą, integruojant lietuvių išeivijos muziejui perduotus rinkinius.
Koncepcijoje numatyta rinkinių plėtimo strategija, nes 1900–2000 m. kolekcija yra negausi ir netolygi, palyginti su kitų laikotarpių rinkiniais. Joje nėra kūrinių, ženklinančių svarbias permainas XX a. pabaigos Lietuvos dailėje. Vienas uždavinių formuojant NDG kolekciją - sukomplektuoti paskutiniųjų metų dailės rinkinį. Čia Lietuvos dailės muziejaus siekiai sutampa su jau ketvirtus metus Lietuvos dailininkų sąjungos vykdomu projektu (parodų ciklu) "Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“.

***

Diskusijos apie Nacionalinės XX a. galerijos likimą jau turi nemenką istoriją - nacionalinės kolekcijos fenomenas ir jos įkūnijimo galimybės pastarąjį dešimtmetį buvo aptarinėjamos įvairiais aspektais. Priminsiu svarbiausius su šia tema susijusius straipsnius ir buvusius renginius:

"Nacionalinės galerijos fantomas“. Parengė Vilija Mačiulytė. 7 meno dienos, 1998, liepos 31, p. 8–9;
"Į XXI amžių be XX amžiaus dailės“. Pokalbis. Dailė’ 98 (Nr. 32), p. 14–19;
Tarptautinė konferencija-seminaras "Moderniojo meno muziejus: nuo idėjos iki realizavimo“. 1999, rugsėjo 24, Atviros Lietuvos fondo namai, Vilnius (konferencijos dalyvių diskusiją apie Lietuvos dailės muziejaus parengtą Nacionalinės galerijos koncepciją, straipsnius ir vertinimus žr. Krantai, 2000, Nr. 2);
Konferencija "Menas rodyti meną“. 2001, lapkričio 12–13, Lietuvos dailės muziejus, Vilnius (žr. Menotyra, 2001, Nr. 4).

Nenorėčiau plačiau aptarinėti sąvokų "Nacionalinė galerija“ (ankstesniųjų diskusijų objektas) ar "Modernaus meno muziejus“ (vėlesnių diskusijų objektas) tikslingumo. Apibendrintai galima būtų teigti, jog pagrindinis visų diskusijų objektas yra "nacionalinė kolekcija“, mat dažniausiai diskutuojama apie XX a. antrosios pusės lietuvių dailės pristatymą. Šio rašinio tema - konkrečios institucijos, t.y. Nacionalinės galerijos kūrimo istorija, kuri nebūtinai tiesiogiai siejasi su šiandienos problemomis.
Istoriniu išeities tašku galima laikyti 1993 m., kai buvo ne tik oficialiai atidaryta Nacionalinė galerija, bet ir įvyko keletas kitų reikšmingų šiuolaikinės dailės gyvenimo įvykių. Tad šio rašinio tikslas - papildyti kai kurias anuomet išsakytas mintis, patikslinti kai kuriuos faktus ir akcentuoti tam tikrus tuometinius kolekcijos kūrimo aspektus, kurie iki šiol nebuvo (arba buvo tik nežymiai) akcentuoti. Tai darydama, atsižvelgsiu į institucijų tarpusavio santykius, kurių šiandien negalima ignoruoti. Mat sovietiniu laikotarpiu dailės gyvenimu besąlygiškai rūpinosi Dailininkų sąjunga, tuo tarpu atkūrus nepriklausomybę išsikristalizavo ne tik nauji meno reiškiniai, bet ir atsirado (o praeito dešimtmečio viduryje ir įsitvirtino) naujos institucijos, projektuojančios savas hipotetines kolekcijas. Todėl ne tik XX a. antrosios pusės dailė, bet ir jos raidą siekiančio aprėpti muziejaus įvaizdis neretai tarsi skyla į sovietinio ir nepriklausomybės laikotarpių koncepcijas. Beje, nors šiandien tarsi savaime suprantama, jog kolekcijos likimu turėtų rūpintis Lietuvos dailės muziejus, tačiau žvelgiant į analogiškas funkcijas atliekančių institucijų pavyzdžius kitose posovietinėse šalyse (žr. minėtą "Krantų“ žurnalo numerį), gali kilti visai logiški klausimai, kodėl būtent ši institucija turėtų būti atsakinga už šį visiems rūpimą klausimą, kodėl būtent viena, o ne kita valstybės dotuojama struktūra kaltinama dėl nesirūpinimo ar pernelyg didelio "rūpinimosi“ šiuolaikinės dailės raida. Kadangi oficialių su Nacionaline galerija susijusių sprendimų iš tiesų nebuvo itin daug, kai kuriuos tuometinius viešus pasvarstymus čia pasitelksiu kaip institucijų kompetenciją apibrėžiančius diskursus.
Jau XX a. devintojo dešimtmečio viduryje, o ir anksčiau buvo samprotaujama apie Nacionalinę galeriją, tačiau daugiausia architektūrinių nuomonių lygmenyje, tuo tarpu galimybė iš tiesų realizuoti muziejaus idėją kilo Atgimimo pradžioje, 1987-aisiais. Bene daugiausia iniciatyvos rodė tuo metu stipriausia ir prestižiškiausia dailininkus vienijanti institucija - LTSR Dailininkų sąjunga, turėjusi tikrai nemažą autoritetą tarp inteligentų. Sąjungos iniciatyvą palaikė Kultūros fondas (ir jo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba), Vilniaus universiteto lituanistai. Iš tiesų tuo metu ne tik dailininkus, bet ir visą inteligentiją buvo apėmusi Atgimimo euforija, todėl neatsitiktinai bundančios tautinės kultūros simboliai (o taip įsivaizduota ir Nacionalinė galerija) sutapatinti su istoriniu valstybės simboliu ir archeologiniu paminklu - Vilniaus Žemutine pilimi. Skepsis dėl šių rūmų atstatymo yra šių dienų mąstymo atspindys, o tuomet tarp dailininkų tarsi nebuvo abejojančių, kad Žemutinę pilį (kaip ir Lietuvos politinę nepriklausomybę) būtina atstatyti. Dažnas turbūt prisimena, jog 1987 m. per Dailininkų sąjungos suvažiavimą rūmams atstatyti spontaniškai pradėta rinkti lėšas; dailininkai kiek kas galėjo tiesiai "į kepurę“ metė savo uždirbtus rublius...
Vietiniai sovietų valdžios atstovai taip pat nebuvo abejingi šiam reikalui. Dar prieš minėtą suvažiavimą, 1987-ųjų vasarą, LKP Centro komiteto ir respublikos Vyriausybės dėmesys krypo į kūrybines sąjungas, viešai deklaruota parama dailininkams. Nutarime "Dėl respublikos kūrybinių sąjungų veiklos sąlygų gerinimo“ įrašytas įsipareigojimas įsteigti Nacionalinę vaizduojamojo meno galeriją(1). Tų pačių metų lapkričio 13 d. vykusiame Dailininkų sąjungos suvažiavime pasisakant apie Nacionalinę galeriją labiau derintasi prie tuometinės oficialios politikos. Sąjungos veiklos ataskaitoje buvęs pirmininkas Konstantinas Bogdanas minėjo skaudamą nacionalinės XX a. dailės kolekcijos problemą ir retoriškai klausė: "Greitai minėsime Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 50-ąsias metines, o ar turime lietuvių tarybinės dailės muziejų?“(2) Šiuo atveju vienokia ar kitokia politinė retorika mums ne tiek svarbi, bet įdomu pastebėti, jog jubiliejinėmis progomis iškylantys reikalavimai panašiai kartojami iki šių dienų.
1988 m. vasario 26 d. Dailininkų sąjungos vadovybės ir valdžios atstovų pokalbyje siūlyta ne tik spontaniškai rinkti lėšas, bet ir įsteigti visuomeninę komisiją, kuri reguliuotų Žemutinės pilies atstatymą ir Nacionalinės galerijos joje įkūrimą. Būtent iš valdžios atstovų lūpų skambėjo siūlymai neskaidyti idėjos, jėgų ir lėšų. Pavyzdžiui, Gediminas Kirkilas siūlė aktyviai išnaudoti "šios bangos pakilimą visuomenėje“(3). 1988 m. dailės salonuose ir Dailės dienų proga Nacionalinės galerijos statybai Dailininkų sąjungos nariai pervedė 2145 rublius (tai buvo negalutinė suma)(4). Dar 560 rublių pervedė ir tapytojų plenero, vykusio Raseinių rajono kolūkyje, dalyviai (5). Iš tiesų pinigų Nacionalinei galerijai buvo pervesta ne kartą, dėl lėšų paskirstymo taip pat bendradarbiauta su Kultūros fondu.
Deja, 1989 m. dailininkams iškilo naujų, dar radikalesnių politinių problemų. Metų pradžioje vykusiame neeiliniame Dailininkų sąjungos suvažiavime paskelbta apie atsiskyrimą nuo TSRS DS - lygiai vieneriais metais anksčiau, nei nepriklausomybę paskelbė visa šalis. Šiame suvažiavime buvo priimami nauji nepriklausomos Lietuvos dailininkų organizacijos įstatai, politinio pobūdžio rezoliucijos, todėl Nacionalinės galerijos idėja nesvarstyta (tiesiog tam nebuvo laiko). Bet iš principo ji nepamiršta - jau po mėnesio, 1989 m. balandžio 20 d., LDS valdybos prezidiumo posėdyje svarstytas Nacionalinės galerijos įkūrimo klausimas. Konstatuota, jog "visi raštai dėl NG yra pas R. Budrį, visa veikla užgeso. Reikia įkurti visuomeninę komisiją dėl Nacionalinės galerijos. Kultūros ministerija laukia“(6). Tai rodo, kad iniciatyva po truputį buvo perleidžiama Dailės muziejaus vadovybei, mat jei iš pradžių dailininkus ir inteligentiją vienijo tam tikras abstraktus entuziazmas, tai ieškant konkrečių sprendimų iškilo muziejinės specializacijos poreikis. Vis dėlto neaišku, kodėl komisija taip ir nebuvo įkurta.
Dar po metų, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų gegužės 18–20 d. vykusiame Lietuvos kultūros kongrese itin aiškiai skambėjo išsivadavimo iš valstybės diktato intonacijos, daug kalbėta apie kūrėjo laisvę ir teises. Tuo metu daugelis kūrėjų pritarė, jog ne Kultūros ir švietimo ministerija privalo rūpintis dailės politikos strategija, o patys dailininkai (t.y. Lietuvos dailininkų sąjunga); nutarta, jog menininkai turi rengti ir kultūros įstatymų bazę. Naujasis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys ministerijos vardu viešai išsižadėjo bet kokio diktato (tokie gestai visų pirma siejosi su totalitarizmo sistemos pasmerkimu). Vėl siūlyta sudaryti visuomeninį komitetą Nacionalinei dailės galerijai įkurti, o tai rodo, jog ilgiau nei metus ta linkme nieko nebuvo daroma.
Antra vertus, pradėjus rimtesnius archeologinius tyrimus Žemutinėje pilyje, Nacionalinės galerijos įsteigimo joje idėja nepasiteisino. Galbūt todėl vėl - bene po 80 metų - iškelta Nacionalinės dailės galerijos, kaip sudėtinės Tautos rūmų dalies, idėja, kurią puoselėjo dar M.K. Čiurlionis. Pagrindiniame Lietuvos kultūros kongreso pranešime, kurį rengė Arvydas Šaltenis, apeliuota į tai, jog "Nepriklausomybės metais Nacionalinės galerijos funkcijas iš dalies atliko M.K. Čiurlionio galerija. O dabar tik dalimis viskas rodoma“(7). Todėl Kultūros kongreso rezoliucijoje (kur būtent naujajai Kultūros ir švietimo ministerijai siūlyta nedelsiant parengti ir viešai apsvarstyti Nacionalinės dailės galerijos koncepciją) tarsi žengtelėta atgal, į XX a. pradžią, kai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus dailės draugija ir "Čiurlionies kuopa“ sudėjo savo lėšas ir įsigijo sklypą Vilniuje, ant Tauro kalno, Tautos namams statyti(8). Kultūros kongreso nutarime iš tiesų galima rasti netiesioginių sąsajų su romantizmui būdinga "homogeniško“, daugelį funkcijų jungiančio, reprezentacinio tautos statinio idėja; tai turbūt lėmė ir tuometiniai ką tik nepriklausomybę išsikovojusios kūrybinės inteligentijos siekiai. Deja, tuo pat metu reorganizavus pagrindinių meno gyvenimą reguliuojančių institucijų veiklą bei funkcijas, siekiai įkurti naują muziejų netapo strateginiu dailės politikos uždaviniu, jie komplikavosi ir prigeso, vėliau sužibdami vis naujose vizijose.
Valstybei inicijavus kultūros decentralizacijos politiką, Kultūros ir švietimo ministerijoje buvo įkurtos įvairios ekspertų komisijos ir Meno taryba, o kūrinius muziejams pradėjo pirkti nebe ministerija kaip anksčiau, bet pačių muziejų sudarytos komisijos. Lietuvos dailininkų sąjunga 1991 m. pradžioje nutarė Dailininkų sąjungos parodinio fondo kūrinius (už 1 mln. 47 tūkst. rublių) padovanoti muziejams(9). Tuo metu LDS vadovybė aktyviai derėjosi su Kultūros ministerija dėl Dailės parodų rūmų priklausomybės (norėta perimti pastatą kartu su Vyriausybės skiriama dotacija), tačiau LDS prezidiumo posėdžiuose diskutuota ir apie naujos Nacionalinės galerijos vietą. Pavyzdžiui, likus mažiau nei mėnesiui iki šalies nepriklausomybės paskelbimo ir trims mėnesiams iki Kultūros kongreso, LDS vadovybė pritarė, kad Revoliucijos muziejuje būtų eksponuojama šiuolaikinė (išskirta mano - S.T.) lietuvių dailė, buvo rengiamas straipsnis spaudai(10). Nors LDS dar tebebuvo vienintelė dailininkų interesams atstovaujanti institucija, ryškėjo dailininkų bendruomenės susiskaidymas. Daug ginčų kilo dėl nesėkmingos reorganizacijos ir neišvengiamos LDS turto privatizacijos projektų. Blanko, skaidėsi ir nebe tokia aiški atrodė ir būsimosios nacionalinės kolekcijos vizija. Iškilo tam tikrų ideologinio pobūdžio prieštarų, - mat į sovietinio laikotarpio kūrybą staiga pažvelgta ne tik kaip į nacionalinės kultūros dalį, bet ir kaip į totalitarinės sistemos palikimą. Prieš pat XIII Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavimą, vykusį 1991-ųjų rudenį, tapytojas Povilas Ričardas Vaitekūnas, grupės "24“ įkūrėjas, siūlė paleisti sąjungą, įvertinant jos veiklą nuo 1940 m. Priežastis - "…nebeturime savo narių kūrybos - pagrindinio turto. O esantis sukauptas turtas yra fiktyvus, daugiausia uždirbtas menininkų, tarnavusių ideologijai“(11). Prieš suvažiavimą viešai kalbėjo ir tuometiniai Dailininkų sąjungos vadovai, o Fondo direktorius Vaclovas Krutinis, tarsi apibendrindamas minėtą dailininkų susipriešinimą, retoriškai klausė: "Viename paskutiniųjų LDS valdybos plenumų kai kurie jos nariai paskelbė, kad LDS yra nusikalstama organizacija ir ją reikia panaikinti. Tuomet gal reiktų sunaikinti ir visą meną, sukurtą 1940–1990 m., o Nacionalinės galerijos kolekciją pradėti kurti nuo šiandien?“(12) Bent teoriškai galima numanyti, kad menininkų bendruomenėje jau funkcionavo ir dvi skirtingos tariamosios kolekcijos koncepcijos - sovietmečio oficialaus ir sovietmečio neoficialaus meno. Pastarąją P.R. Vaitekūnas ilgainiui išplėtojo iki kone utopinių įvaizdžių (kurie buvo pristatyti ir minėtame "Krantų“ žurnalo numeryje). Dailėtyriniu požiūriu šią perskyrą aiškiausiai atskleidė etapinė Elonos Lubytės kuruota paroda "Tylusis modernizmas“, 1997 m. surengta ŠMC, ją lydėję pasisakymai.
1991-aisiais iš tiesų būta daug netikrumo. Vis dėlto įdomu pasižiūrėti, kaip savo kompetenciją modeliavo jau minėtos institucijos. Tuometinis Dailininkų sąjungos pirmininkas Bronius Leonavičius reikšmingojo XIII LDS suvažiavimo metu teigė: "Mūsų LDS galėtų tvarkyti šiuolaikinės dailės reikalus, koordinuoti ir organizuoti parodas (buvo kalbama dar prieš ŠMC įkūrimą, kovojant dėl Dailės parodų rūmų priklausomybės - S.T.). Kultūros ministerija galėtų rūpintis muziejų reikalais, paveldu ir kultūros paminklais“(13). Apie Nacionalinę galeriją šiame pranešime neužsimenama, tačiau netiesiogiai visiems rūpimos XX a. dailės kolekcijos idėja išryškėjo tame pačiame suvažiavime kalbėjusio kultūros ministro Dariaus Kuolio pranešime. Jame buvo išdėstyti kultūros decentralizacijos principai, aptariamas naujų dailės kūrinių pirkimo ir ekspertų komisijų įkūrimas (kadangi nuo šiol ne pati ministerija, bet jos ekspertų komisijos tapo tarsi pagrindine strategine valstybinės dailės politikos grandimi) ir t.t. Teigta, jog "mėginome moderniau, atsižvelgdami į prieškario respublikos laikus, tvarkyti kūrinių įsigijimą“. Mat lėšos, skirtos kūriniams įsigyti, Kultūros ministerijos kolegijos sprendimu tuo metu buvo perduotos dviem muziejams, tikintis, kad "patys muziejai, muziejų vadovai turėtų gebėti iš šiuolaikinės dailės formuoti tautos istorinius turtus ir <…> kūrybiškiau pažvelgti į modernios dailės kūrinių įsigijimą valstybei“(14). Tuo metu niekas neprieštaravo, kad tiek "moderniosios“, tiek "šiuolaikinės“ dailės - o tai reiškia ir Nacionalinės galerijos - likimas atsidurtų senųjų muziejų rankose…
Galima konstatuoti, jog atkūrus nepriklausomybę egzistavo net kelios už šiuolaikinės dailės reikalus atsakingos institucijos, 1991–1992 m. pasisakiusios ir Nacionalinės galerijos klausimu. Pavyzdžiui, 1992-ųjų pradžioje Kultūros ir švietimo ministerijos Dailės ekspertų komisija pritarė idėjai Nacionalinę galeriją įrengti atstatytuose Radvilų rūmuose(15). Mat kurį laiką buvusio Revoliucijos muziejaus patalpos priklausė 1992 m. įsteigtam Valstybės muziejui. Tačiau, vykdydamas LR Vyriausybės 1992 m. lapkričio 23 d. potvarkį, ministras D. Kuolys įsakė nuo 1992 m. lapkričio 24 d. Lietuvos valstybės muziejų reorganizuoti į Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus Naujausių laikų istorijos skyrių ir perduoti Lietuvos valstybės muziejaus pastatą Vilniuje, Studentų g. 8, į Lietuvos dailės muziejaus balansą(16). Kaip liudija Lietuvos dailės muziejaus dokumentacija, muziejaus padalinys, vadinamas Nacionaline galerija, pradėjo funkcionuoti nuo 1993 m. birželio mėn.
Manau, svarbu akcentuoti, jog jokia nauja institucija nebuvo įkurta, o tolesnę Nacionalinės galerijos veiklą akivaizdžiai nulėmė tai, kad NG neturėjo autonomiškų veiklos nuostatų ar naujai suformuluotų veiklos krypčių, t.y. surinkta medžiaga leidžia manyti, jog galerija buvo įkurta ne ministro, bet Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus įsakymu arba nutarimu. Į buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą 1993 m. buvo perkelta tuometinė liaudies meno kolekcija iš Visų Šventųjų bažnyčios, taip pat nuolatinė Vytauto Kašubos kolekcija ir išeivių darbai iš Radvilų rūmų, o naujos institucijos atidarymas sutapo su lietuvių išeivių Dailės muziejui dovanotų kūrinių parodos "Sugrįžimas“ atidarymu. Stebina, jog 1993 m. Nacionalinė galerija vis dėlto oficialiai atvėrė duris, tačiau šis faktas itin dažnai ignoruotas vėlesnėse diskusijose. Nors apie tai, jog "pagaliau turime Nacionalinę galeriją“, džiaugsmingai liudijo ir pranešimai 1993 m. birželio mėn. spaudoje, ir muziejaus vadovybės pareiškimai(17). Todėl noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos paradoksus, apie kuriuos vėliau retai kalbėta, bet kurie tiesiogiai siejosi su nacionalinio moderniosios dailės palikimo formavimu. Į akis krinta, kad išeivijos darbai Lietuvos dailės muziejui išties buvo dovanojami gausiai, tačiau šio palikimo vertė nacionalinės kolekcijos požiūriu, atrodo, niekada rimčiau nekvestionuota (skirtingai nei sovietmečio kūrybos)(18).
Nenoriu menkinti išeivijos palikimo vertės, tačiau keista, jog santykis su užsienio lietuviais, atrodo, taip ir liko vienpusis. Viešai nebuvo diskutuota, kokiu būdu išeivijos darbai adekvačiai įkūnija pastovios nacionalinės kolekcijos įvaizdį; taip pat neteko girdėti, jog būtų organizuotos kokios nors finansinės paramos programos, kreiptasi į užsienio fondus ar tuos pačius užsienio dailininkus dėl lėšų Nacionalinės galerijos patalpų rekonstrukcijai. Nors, matant neabejotinas išeivijos simpatijas atgimusiai Lietuvai, tai tarsi ir turėjo tapti natūralia veiklos strategija. Atrodytų, dar didesnius meno turtus muziejui, tiksliau - Nacionalinei galerijai, turėjo dovanoti Lietuvos dailininkai... Juk jie Atgimimo metu negailėdami aukojo pinigų šios institucijos kūrimui, vadinasi, 1992–1993 m. vardan ilgai puoselėtos idėjos turėjo aukoti ir reikšmingiausią savo kūrybos palikimą. Tačiau vietos dailininkai 1992–1993 m. elgėsi visai neadekvačiai… Darbai būdavo parduodami muziejams ne visada noriai, o muziejų ekspertų komisijų pasiūlytos kainos pačių dailininkų neretai būdavo atmetamos kaip per mažos. Beje, apie tai, jog kūrinių dovanojimo aktai galėtų tapti natūraliu nacionalinės kolekcijos formavimo veiksniu, kalbėjo ir ankstesnių diskusijų dalyviai (pvz., Arvydas Šaltenis, Kęstutis Kuizinas)(19). Vis dėlto tokiems gestams, regis, nebuvo reikiamų ideologinių paskatų, juk šiuolaikinės dailės kūriniai buvo perkami gausiems senųjų muziejų fondams, bet ne NAUJAI Nacionalinei galerijai…
Ne šio rašinio tikslas aiškintis šių paradoksų priežastis, vis dėlto kada nors įdomu būtų plačiau pasvarstyti apie sovietmečio ir išeivijos meninės kultūros integraciją į naujos lokalinės kultūros naratyvą. Dailės srityje dar iki šalies nepriklausomybės paskelbimo išeivijos "priėmimo“ pastangos buvo suvokiamos kaip sąmoninga politinė akcija (būtent todėl Kultūros ministerijos ir Dailininkų sąjungos premija vėliau tapo Nacionaline premija, o 1988 m., net pažeidžiant nuostatas, buvo siūloma ją skirti Lietuvoje negyvenančiam V. Kašubai; 1989 m. kovo 11 d. Dailininkų sąjungos suvažiavime 11 užsieniečių buvo priimti į šios kūrybinės organizacijos garbės narius, nes tikraisiais nariais, pagal įstatus, būti negalėjo). Tačiau vėliau panašias intencijas ėmė slėgti inercija, nors dailėtyrininkai "išeivijos sugrįžimo“ fenomeną iš principo vertino pozityviai (20). Natūralu, jog pastarajame dešimtmetyje nacionalinės dailės palikimas paprastai buvo "įteisinamas“ tik parodomis. Tai, beje, taip pat paneigia kategorišką nuostatą, jog kol neatsirado labai didelių pinigų, "nieko negalima padaryti“ dėl nacionalinės kolekcijos. Lietuvos dailės muziejus pastaruoju dešimtmečiu iš tiesų nuosekliai rengė išeivių darbų ekspozicijas, kas bent iš dalies atitinka panašius "etapinius“ kitų dailės institucijų renginius ar leidinius. Pavyzdžiui, 1999-aisiais ŠMC surengė parodą "Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, 2000-aisiais Soroso šiuolaikinio meno centras išleido knygą "100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, LDS jau keletą metų organizuoja parodų ciklą "Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“. Vis dėlto nuo 1993 m., kai Lietuvos dailės muziejui perduotas buvęs Revoliucijos muziejaus pastatas dešiniajame Neries krante, nacionalinės kolekcijos plėtra ideologiniame "sugrįžimų“ fone ne tik neįgyvendinama, bet kurį laiką ir nebeanalizuojama. Atėjo naujas svajonių etapas…

______________
(1) "Svarbi parama“, Literatūra ir menas, 1987 07 11.
(2) "Tarybų Lietuvos dailė: atsinaujinimo keliai“, Tiesa, 1987 11 15.
(3) LTSR Dailininkų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio 1988 01 28 protokolas Nr. 3, LLMA, f. 146, ap. 1, b. 825, l. 28.
(4) "Kūrybinėse sąjungose“, Literatūra ir menas, 1988 06 25.
(5) Ten pat.
(6) LDS valdybos prezidiumo posėdžio 1989 04 20 protokolas Nr. 8, LLMA, f. 647, ap. 1, b. 4, l. 65
(7) Kultūros kongreso nutarimas "Dėl Nacionalinės galerijos“, Lietuvos kultūros kongresas. Vilnius, 1990, p. 741.
(8) Kaip teigia Giedrė Jankevičiūtė, kalbėdama apie analogiškas prieškariu kilusias idėjas, tuo metu "nacionalinio muziejaus vizija politikų, visuomenės veikėjų, net meno kūrėjų vaizduotėje peraugo dailės galerijos sienas“. G. Jankevičiūtė, "Tautos muziejus: vizijos ir tikrovė“, Menotyra, 2001, Nr. 4 (25), p. 29.
(9) LDS valdybos prezidiumo posėdžio 1991 03 25 protokolas Nr. 6, LDS archyvas, LDS valdybos posėdžių protokolai, 1991, p. 2.
(1
0) LDS tarybos prezidiumo posėdžio 1991 02 22 protokolas Nr. 3, LDS archyvas, LDS tarybos prezidiumo posėdžių protokolai, 1990, p. 7. Nuorašai. Mano žiniomis, tuomet bene pirmą kartą prabilta apie šiandien visų plačiai aptarinėjamas patalpas dešiniajame Neries krante.
(11) LDS valdybos prezidiumo posėdžio 1991 10 10 protokolas Nr. 18, LDS archyvas, LDS valdybos prezidiumo posėdžių protokolai, 1991, p. 2.
(12) "Ar bus XIII lemtingas?“ (parengė Danutė Zovienė), Literatūra ir menas, 1991 11 16.
(
13) LDS archyvai, LDS XIII suvažiavimo 1991 11 16 dokumentai (stenograma), p. 7.
(14) Ten pat, p. 27. Ministro išsakytoje "modernumo“ sampratoje šiuo atveju matyti atvirai retrospektyvinio pobūdžio orientacija į prieškario laikus.
(15) LRKŠM dailės ekspertų komisijos posėdžio 1992 03 27 protokolas, LR švietimo ministerijos archyvas, f. 1N, ap. 1, b. 361 (32–02), l. 4.
(16) Įsakymas veiklos klausimais. 1992 11 26, Nr. 1478. LR švietimo ministerijos archyvas, f. 1, ap. 1, b. 285 (76–07), l. 16. Įsakymo vykdymo kontrolė pavesta Kultūros paveldo departamento muziejų skyriui.
(17) D. Zovienė, "Pagaliau - Nacionalinė galerija“, Literatūra ir menas, 1993 06 12. "Nacionalinė galerija ruošiasi tapti lietuviškuoju Pompidou centru“, Lietuvos rytas, 1993 06 12.
(18) Šiuo atveju nekalbėsiu apie kokius nors kiekybinius rodiklius, kuriems reiktų atskiro statistinio vertinimo, nors kai kurie pastebėjimai verstų suklusti. Pavyzdžiui, 1993 m. Vilniaus dailės muziejaus saugyklose buvo per 400 Kazimiero Žoromskio paveikslų, kuriuos dailininkas dovanojo Lietuvai. Įdomu būtų šį skaičių palyginti kad ir su Vinco Kisarausko ar kurio kito į lokalinį "aukso fondą“ pretenduojančio autoriaus kūrinių skaičiumi tame pačiame muziejuje.
(19) Žr. minėtas diskusijas šia tema žurnaluose Dailė’98, Krantai, 2000, Nr. 2.
(20) Pavyzdžiui, Ingrida Korsakaitė 1996 m. teigė: "Kai kas net ėmė baimintis, kad išeivių kūryba perpildys Lietuvos muziejų saugyklas, o jos parodos atims ir taip limituotą ekspozicinę muziejų erdvę. Manyčiau, kad tokie nuogąstavimai perdėti“. - "Lietuvių išeivijos ir Lietuvos dailės integracija“, in Lietuvos dailės kaita 1990–1996: institucinis aspektas. Vilnius, 1997, p. 47. Lolita Jablonskienė paskutinėje naujo muziejaus tema surengtoje konferencijoje "Menas rodyti meną“ teigė: "2000 m. Radvilų rūmuose atidaryta paroda "Sugrįžusi išeivijos dailė“ pristatė itin margą, tačiau, kas išties svarbu, labai gausų į nacionalinį dailės raidos naratyvą įsilieti pretenduojančių autorių ir jų kūrinių kiekį“. - L. Jablonskienė, "XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos dailės parodų muziejinės tendencijos“, Menotyra, 2001, Nr. 4 (25), p. 37.

Į TURINĮ
ATGAL