dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Romanas Vilkauskas. Interjero fragmentas
Drobė, aliejus, 84 x 64, 1992


Kas ką skaito?

Agnė Narušytė

"Kasmet vis sunkiau grįžti į Latviją, - sako latvių menininkas Kristaps Gulbis, - čia mes gyvename uždaroje aplinkoje su išsigalvotomis sąvokomis ir teorijomis“. Pakeitus vieną žodį, niekas nesuabejotų, kad šis tekstas - apie Lietuvą. Sveikam protui kenksmingos saviizoliacijos suvokimas mane ir paskatino pažvelgti, ką apie dailę rašo kai kurie artimiausi kaimynai. Visų neaprėpsi, tad šį kartą apsiribojau keturiais 2001 m. žurnalais: latvių "Studija“, estų "Estonian Art“, šiaurės šalims atstovaujančiu žurnalu "NU“ ir rusų "Moscow Art Magazine“. Dar reikia prisipažinti, kad ne visus pernai išleistus numerius pavyko gauti, mat lietuviai vis dėlto domisi, kas vyksta kitur - žurnalai keliauja per rankas.
Pirmiausia krenta į akis tai, kad latvių "Studija“ ir estų "Estonian Art“ tarsi patvirtina (ir įtvirtina) Kristapo Gulbio teiginį - šie žurnalai užsidarę savyje. Žinoma, tarptautinio dailės diskurso dinamika jaučiama ir čia, bet kalbama tik apie savo šalies meną. Nors "Estonian Art“ leidžiamas anglų kalba, o "Studija“ svarbiausias medžiagas išverčia, straipsniai skirti pirmiausia vietiniam skaitytojui, kuris žino kontekstą ir kuriam rūpi savų menininkų prestižas. Dažnai skaitydamas taip ir nesupranti, ką tas giriamas menininkas kuria, kokio jis amžiaus ir kodėl jis toks svarbus, nes vietinei auditorijai tai savaime suprantami dalykai - tai kam kartotis? (Įdomu, ar nesijaučia panašiai ir kitakalbis "Dailės“ skaitytojas?) Atrodo, kad nei latviams, nei estams daugiau niekas už jų "meno scenos“ ribų ir neegzistuoja.
Tačiau šių žurnalų orientacija šiek tiek skiriasi. "Estonian Art“ aiškiai teikia pirmenybę jauniems šiuolaikiniams menininkams ir kuratorių parodoms. Kažkodėl ypač daug dėmesio susilaukia (aprašyta net dviejuose numeriuose iš eilės) videomenininkė Ene Liis Semper - gal tai susiję su jos dalyvavimu pernykštėje Venecijos bienalėje? Kita vertus, čia, kaip įprasta tokio pobūdžio žurnaluose, yra nuolatinės istorijos ir architektūros rubrikos, atiduodama duoklė ir tokioms marginalijoms kaip grafika ar keramika. Beje, į istoriją estai sugeba pažvelgti kritiškai ir net ironiškai. Nors yra straipsnių, kur tiesiog pateikiama pašaliečiui nelabai įdomi faktologinė medžiaga, dažnai istorija susiejama su dabar aktualiais dailėtyriniais diskursais (vaikų seksualumas, pedofilija XIX a. paveiksle) ar ekonominėmis realijomis. Pavyzdžiui, ironiškai aprašoma Johanno Kölerio 1867 m. tapyto princo Gorčiakovo portreto kelionė iš Maskvos istorijos muziejaus į parodą Estijoje. Paveikslo sureikšminimas kiek primena ažiotažą dėl "Žalgirio mūšio“, tačiau čia pat straipsnio autorius šaiposi iš vieno verslininko, bandžiusio pasinaudoti proga ir sudaryti sau naudingą sutartį su Rusijos kompanija (beje, jam nepavyko). Estai daug rašo apie sovietinius laikus, čia galime atpažinti nesenas savo realijas: visur vienodas industrinis dizainas (kiekvieną butą puošę baldai) buvo ir "normalumo“ garantas, arba rašant apie Rotermanno kvartalo Taline rekonstrukcijos perspektyvas perspėjama, kad šioje vietoje Andrejus Tarkovskis filmavo "Stalkerį“ ir tas "bjaurus industrinis peizažas“ turi meninę-istorinę vertę. Kalbėdami apie anų laikų estų avangardą ir jo šaltinį - Andy Warholo kūrybą - estai atsidūsta, kad dabar, deja, naivus meno supratimas nebeįmanomas.
Beje, Warholas pasirodo ir latvių "Studijoje“, tik nesužinojau, kas ten rašoma, nes straipsnis neišverstas. Ten daug neverstų straipsnių ir jų neskaitęs susidarai gal ir ne visai teisingą įspūdį apie žurnalą. Pavyzdžiui, viename numeryje mirgėjusios antraštės "Rygas brodveja“ ir "Rigas bezmiega naktis“ viliojo akį, bet jų turinys taip ir liko paslaptis. Latviai, kaip supratau, labiau linkę rašyti apie vidutinio amžiaus pripažinimo sulaukusius (ypač užsienyje) menininkus, kurie naujai interpretuoja tradicines dailės šakas, pavyzdžiui, Dainis Pundurs rengia grandiozinių vazų lipdymo performansus. Žurnalas kuria solidumo ir solidžios "meno scenos“ įspūdį, nors tai daro itin prasta anglų kalba, kuri kartais tiesiog trukdo suprasti tekstą. Rimtuose straipsniuose (estai šalia latvių atrodo tikri išdykėliai) pagal akademinį scenarijų nagrinėjamos rimtos temos, tarkim, "Latvijos menininkų dalyvavimas tarptautinėse meno parodose“ (čia konstatuojama, kad taip ir nesusiformavo aktyvus santykis su pasaulio menu), "Madonos ant mėnulio pjautuvo“ sugrįžimas į Rygą ar tarpukario menininkės, gyvenusios ir kūrusios Belgijoje (kodėl ne Paryžiuje? - klausia autorė), Annos Zarinos biografija. Beje, iš čia nusirašiau vieną puikiai tą laiką charakterizuojantį, bet dabar ausį rėžiantį kritiko atsiliepimą (neištveriu nepacitavusi): "Vyrų jausmai aktyvesni, jie geriau suvokia formą ir spalvą. Ar taip yra todėl, kad dėl kažkokių keistų priežasčių moterys nesugeba savo jausmų išreikšti tapyboje? Ji yra naujas talentas ir ji yra moteris!“ Straipsnio autorė šių minčių nekomentuoja. O šiaip latvių žurnalas kartais rašo apie kiną, teatrą ir fotografiją - priklauso nuo progos. Pavyzdžiui, vienas numeris buvo skirtas Europos kultūros dienoms Rygoje, ir čia jau dominavo koncertai, o ne dailė. Neverstas straipsnis klausia: "Latvija ar Europa?“ "Studija” aiškiai renkasi Latviją.
Visai kitoks įspūdis skaitant "Moscow Art Magazine“ ir "NU“. Nors šie žurnalai atstovauja konkretiems regionams, jie kaip lygūs partneriai dalyvauja pasaulio dailės diskurse ir kreipiasi būtent į tarptautinę auditoriją, vietos skaitytojus tarsi laikydami tos auditorijos dalimi. Skaitydama "NU“ "šiaurietiškumo“ beveik visai nepajutau. Gal todėl, kad, kaip rašė kuratorė Maaretta Jaukkuri, "šiaurietiškumas yra sukonstruotas modelis“. Čia aptariami viso pasaulio menininkai, bet, žinoma, orientuojantis į dabar madingą meną: Magnus Wallin, Matti Brown, Ana Laura Alaez, Pierre Huyghe ir kiti. Menininkai, kovojantys prieš imigracijos suvaržymus (Sislej Xhafa), kuriantys nematomus performansus (Tanja Ostojič), konceptualiai imituojantys senuosius meistrus (Matts Leiderstam), kuriantys meną iš kultūrinių nesusipratimų (Matti Braun), sąrašą būtų galima tęsti. Bandyta pasikalbėti ir su Susan Sontag, kuri nebenori kalbėti apie visus dominančias savo esė ir palieka skaitytojų širdyse tuštumą: "Klausimas pakimba ore. Mano valanda baigėsi. Šypsodamasi Susan Sontag eina duoti kitą interviu“.
"NU“ žurnalas, kaip ir dera dailės diskurso dalyviui, siekia apibendrinti dabarties procesus. Štai Paulio Leslie teigimu, dabar "japiai” užėmė bohemos vietą, o menininkai pradėjo dirbti, todėl esą nebeliko buržuazijos ir meno opozicijos. Rašoma apie politinę-meninę post-hiperrealybę Danijoje, tik tarp sudėtingų paaiškinimų pasimeta pati post-hiperrealybės sąvoka. Vieno, regis, į žurnalo periferiją nugrūsto straipsnio autorė Kathryn Boyers atkreipia dėmesį į nutylimą meno ligą - tendenciją šokiruoti senienomis. Ir štai kiekvieną kartą kokiam nors menininkui eksponuojant tuščią erdvę, laikraščiuose pasipila nusistebėjimo ir pasibaisėjimo šūksniai, kai tuo tarpu Yves Kline’as tai padarė jau 1958 m. Nejaugi menininkai nieko nebesugeba pasakyti savaip, klausia straipsnio autorė. Atgarsio sulaukė ir rugsėjo 11-oji (estai ir latviai šio Estijos ir Latvijos tiesiogiai nepalietusio įvykio nepastebėjo) - liudininko pasakojimas (kur aš buvau, kai tai prasidėjo, ką valgiau, ką galvojau ir kaip lyginau realybę su televizoriumi) ir klausimas: koks bus sukrautas iš šios tragedijos kultūrinis kapitalas ir ko mes tikimės iš meno? Istorija šiam žurnalui visai nerūpi, nebent nesena - bene daugiausia vietos "NU“ skyrė 9-ajam dešimtmečiui: tuomet susidomėta rafinuota meno teorija, išaugo meno rinka, diskutuota kaip niekad aštriai apie šiuolaikinį meną. Redakcijos manymu, tas laikas sugrįžta, todėl ji garsių meno žmonių klausinėjo: kas buvo gero 9-ajame dešimtmetyje? Atsakymai simptomiškai pasidalijo į dvi dalis. Vieni pasiduodami žurnalo įtaigai mėgino apibūdinti laikmetį, pavyzdžiui, rusų žurnalo "Moscow Art News“ redaktorius Viktoras Misiano pareiškė: "Mes jo nekentėm. Dešimt metų anas dešimtmetis buvo mūsų oponentas“. Kitą atsakymų grupę galima apibendrinti danų filosofo Frederiko Stjernfelto atsiliepimu: "Maniau, kad 9-asis dešimtmetis liovėsi klausinėjęs tokių dalykų ir ėmė žvelgti į kūrinius, idėjas, žmones, o ne laikotarpius“.
Taigi, ką mąsto rusai, kurie nekentė 9-ojo - paskutiniojo Sovietų Sąjungos - dešimtmečio? Pavyko gauti tik du "Moscow Art Magazine“ numerius - vieną 2000 ir vieną 2001 m. Iš 2000 m. svarstytų temų krito į akis tai, kad rusai, lygiai kaip ir mes, skundžiasi, jog sostinėje iki šiol nėra šiuolaikinio meno muziejaus (ar galerijos - vadinkite kaip norite, o valdžios panieka šiuolaikiniam menui visur vienoda). Per Boriso Michailovo fotografijas svarstoma benamystės ir negatyvaus fotografo žvilgsnio retorika (beje, estai rašo apie panašų savo fotografijos nukrypimą 9-ajame dešimtmetyje, ir nė žodžio - apie Michailovo įtaką). Šmėkšteli Slavojaus Žižeko pavardė. Na ir kuratorystės problematikai skirti keturi straipsniai (kuratorystė - bent truputėlį svarstoma tema visuose mano aptariamuose žurnaluose). 2001 m. numeris visas skirtas popmenui. Čia garsūs rusų menotyrininkai nagrinėja įvairius intelekto, aukštosios kultūros ir popmeno bei kičo santykius. O šie keitėsi - nuo snobiškos intelektualų paniekos meninėms apačioms iki visiško vertybių susiliejimo ir net pastarosios nuostatos "mirties“. Teigiama, kad "meilės popsui“ laikas baigėsi. Šiaip ar taip, intelektualai, norintys daryti įtaką visuomenei, tampa "kulturalais“, naudojančiais žiniasklaidos strategijas ir skleidžiančiais savo tiesas per televiziją, rašo Valerijus Savčiukas. Čia trečią kartą šmėkšteli Andy Warholas, šį kartą Jekaterina Andrejeva jo gyvenimą aptarinėja komerciniu aspektu. Kaip senais gerais laikais neapsieita be Lenino: straipsnio autorė palygina Warholo siūlymą, kad prezidentas trumpam pasikeistų vaidmenimis su viešųjų tualetų valytoja, su Lenino teiginiu, kad valstybę gali valdyti kiekviena virėja. Taigi nagrinėjamos aktualios temos, bet, kaip įprasta rusams, perleidžiant sukrimstą literatūrą per savo supratimą.
Na ir, žinoma, svarbiausias dalykas, kurio ieškome vartydami užsienio žurnalus - kas gi ten rašoma apie mus? Mano nuostabai - rašoma. Žinoma, rašo ne estai ir ne latviai, nes juk jiems įdomūs tik jie patys (tiesa, vienoje "Studijoje“ buvo paminėtas Mindaugo Navako ir Eglės Rakauskaitės dalyvavimas parodoje, kurią Helena Demakova surengė Arlandos oro uoste). Viename "NU“ numeryje pristatomas Deimantas Narkevičius, o kitur tiesiog stebuklingai šmėkščioja Raimundo Malašausko pavardė. "NU“ jis su visais keiksmažodžiais aprašo Lietuvos televizijų be tabu fenomeną (ne tik to paties pavadinimo laidą). Žinių iš Lietuvos pasiilgęs "Moscow Art Magazine“ vietoje tradicinio pristatomojo straipsnio pateikia patį vilnietišką diskursą, t.y. Raimundo Malašausko ir Dariaus Mikšio pokalbį su Jono Valatkevičiaus komentarais. Pokalbio specifiką puikiai iliustruoja jau pati pradžia - Malašauskas: "Man sunku suformuluoti klausimą. Visa, ką mes kalbėsime, sąlygoja mūsų rusų kalbos mokėjimas“ - ir toliau jie kalbasi apie tai, kaip jie kalbasi. O viskas baigiasi Jono Valatkevičiaus komentaru: "...kai iš kur nors išeinate, būtinai dar kur nors atsiduriate. Tai gali pasirodyti keista, bet jūs atsiduriate būtent ten, kur kuriamas pats įdomiausias šiuolaikinis menas. Bet ar verta tai vadinti menu? Manau, kad ne“. Įdomu, ar žurnalo skaitytojams pasidarė aiškiau, kas vyksta Lietuvoje? Manau, kad taip.

Į TURINĮ
ATGAL