dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

2001 metų Frankfurto knygų mugės gražiausių pasaulio knygų stendas


Leidyba Lietuvoje

Remigijus Misiūnas

Šiuolaikinės leidybos raida. Šiandieninės Lietuvos knygų leidybos ištakos glūdi XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai TSRS prasidėjo reformos. Permainas pagreitino spartūs pokyčiai politiniame ir visuomeniniame gyvenime, cenzūros susilpnėjimas, su leidyba susijusių įstatymų pakeitimai, pagaliau - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir perėjimas prie rinkos ekonomikos.
Tuomet susidarė palankios sąlygos leisti paklausią literatūrą - politinių kalinių atsiminimus, istorinę literatūrą, draustą emigrantų kūrybą ir kai kurių Vakarų rašytojų knygas. Leidybą skatino ir besikuriančios valstybės institucijų poreikiai, didelės permainos švietimo srityje. Leidyba tapo vienu rentabiliausių verslų. Kai kada jos pelnas siekdavo 200–300 procentų, tad nenuostabu, kad paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje per trumpą laiką ženkliai išaugo leidyklų ir leidėjų skaičius. 1990 m. buvo užfiksuota 71 bent vieną knygą išleidusi leidykla ar leidėjas, o 1992-aisiais - jau beveik 500. Visą dešimtmetį šis skaičius nors iš lėto, bet augo. Pavyzdžiui, 1997 m. siekė 576 ir tik dėl Rusijos krizės 2000-aisiais pirmąsyk sumažėjo iki 503, tačiau jau kitais - 2001-aisiais - vėl ūgtelėjo keliomis dešimtimis.
Pirmuosius nepriklausomybės metus (1990–1992) galima pavadinti leidybos bumu. Net šimtatūkstantiniais tiražais leidžiamos knygos buvo sėkmingai išplatinamos. Tuo metu svarbiausia buvo kuo greičiau parengti ir išleisti knygą, o parduoti Rusijoje net ir 100 000 egz. tiražą buvo vieni niekai. Sykiu tai buvo ir laukinio kapitalizmo siautėjimo leidyboje metai. Labai greitai dėl infliacijos sąlygos ėmė keistis. 1992-aisiais anksčiau gaunamas didžiulis pelnas tapo praeitimi. Nemažai leidyklų, didėjant spaudos darbų, poligrafijos medžiagų ir popieriaus kainoms, ėmėsi kitų verslų ir jų veikloje leidyba sudarė vos keletą procentų. Kai kurios visai "užšaldė“ savo leidybinę veiklą, nes pardavus leidinio tiražą gautų pinigų nepakakdavo rengti ir spausdinti naują knygą. Nereti buvo autorių teisių pažeidimai, nesąžininga konkurencinė kova tarp leidyklų.
Situacija dar pablogėjo 1993 m., įvedus nacionalinę valiutą. Iki tol, infliacijos metu, pirkėjams knyga buvo savotiškas lėšų investavimas, o vėliau, pažabojus infliaciją, knyga atsidūrė prabangos prekių sąraše (panaši situacija buvo Vakarų Vokietijoje po 1948 m. valiutos reformos). Pačių leidėjų teigimu, nuo 1994 metų vidurio knygų leidyba jau nebebuvo verslas. 1995-ųjų rudenį jie tvirtino, jog iš leidybos neįmanoma sukaupti kapitalo (pasak vieno leidėjo, leidyba Lietuvoje - išprotėjusių žmonių verslas, jei leidybinio plano atraminiai bokštai nėra meilės romanai, fantastinė ar mokymo literatūra). Tuo metu į leidybą investuoti pinigai grįždavo tik po šešių, devynių ar net dvylikos mėnesių. Pusę šių pinigų sudarė išlaidos popieriui pirkti ir išlaidos vis augo, mažėjant knygų tiražams. Knygos paklausos mažėjimą lėmė pagrindinių pirkėjų - intelektualų ir tarnautojų pajamų mažėjimas. Formavosi užburtas ratas: mažėjant tiražams, didėjo savikaina; didelis tiražas nešė nuostolius, dėl aukštų kainų buvo prarandami pirkėjai.
Leidyklos, ieškodamos išeities, arba bandė leisti kuo daugiau knygų, arba specializuotis, tačiau tai nepasiteisino. Kai kurios net prieš savo valią turėjo atsisakyti specializacijos ir tapti universaliomis leidyklomis. Apie 1998 metus leidybos rinka stabilizavosi ir išmokę joje orientuotis leidėjai nebematė tolesnio rinkos augimo galimybių, nes ji praktiškai buvo užpildyta. Ir tarp grožinės, ir tarp dalykinės literatūros leidėjų vyko arši konkurencija. Savo viltis leidyklos pirmiausia siejo su sėkminga rinkotyros politika, tačiau jas sujaukė Rusijos ekonominės krizės pasekmės.
Viena vertus, leidėjai gaudavo vis mažiau užsakymų (ne vieno leidėjo planus sugriovė milijoniniai Švietimo ir mokslo ministerijos įsiskolinimai už vadovėlius), antra vertus, apytikriai 30% sumažėjus knygų prekybai, daug kas įklimpo į skolas spaustuvėms, popieriaus tiekėjams, autoriams. Ieškant išeičių buvo stengiamasi perorientuoti leidybą, skirti daugiau dėmesio rinkotyrai ir leisti daugiau populiarios literatūros. Tačiau pastaroji nebuvo perkama kaip tikėtasi ir kai kurios leidyklos pateko į krizę - didelė dalis ir naujų, ir anksčiau išleistų knygų užsigulėjo knygynuose arba sandėliuose. Bandydamos pataisyti padėtį daug leidyklų pristabdė naujų knygų leidimą, kai kurios ėmė pačios prekiauti savo knygomis, dar kitos knygų kainas sumažino net žemiau savikainos. Kol kas šis procesas tęsiasi, nes Lietuvos ekonomika atsigauna lėčiau nei kaimyninių šalių. Leidybos apyvarta paskutiniais metais yra apie 100–200 mln. litų.
Leidyba Lietuvoje iš esmės orientuota į vidaus rinką. Lietuviškos knygos eksportas labai menkas. Yra leidėjų, dirbančių kitų šalių rinkoms, tačiau bandymai leisti lietuvių literatūrą kitomis kalbomis ir ją eksportuoti nepasiteisino, tad bandoma sukurti savą vertimų skatinimo sistemą. Tuo tikslu prieš porą metų prie Kultūros ministerijos buvo įsteigta viešoji įmonė "Lietuviškos knygos“.
Kitaip negu kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, leidyba Lietuvoje su nedidelėm išimtim užsiima vietos verslininkai; užsienio kapitalas sudaro nedidelę dalį, sukoncentruotą informacinės literatūros leidimo srityje.
Leidybinė struktūra. Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo nauja leidybinė struktūra, kur dominuoja leidyklos. Tiek privačios, tiek valstybinių ir konfesinių institucijų, aukštųjų mokyklų ir kitos leidyklos, sudarančios trečdalį viso leidėjų skaičiaus, išleidžia du trečdalius visos metų produkcijos. Likusį trečdalį pasidalija kiti leidėjai: įvairios valstybinės institucijos, tarptautinės organizacijos, privačios firmos, draugijos, fondai, asociacijos, spaustuvės, periodinių leidinių redakcijos, pavieniai asmenys, meniniai kolektyvai ir religinės institucijos.
Vidutiniškai vienas leidėjas kasmet paskelbia apie šešis leidinius. Pagrindinį leidinių srautą formuoja arti 100 leidyklų, kurios publikuoja daugiau kaip dešimt leidinių per metus. Šimto ar pusantro šimto knygų ribą kasmet įveikia vos kelios leidyklos. Daugiau nei trečdalis leidėjų per metus išleidžia tik po vieną knygą.
Rinkos dydis lėmė, kad Lietuvoje dominuoja universalios leidyklos, leidžiančios įvairaus pobūdžio literatūrą. Per kelerius metus susiformavo leidyklų lyderių grupė: "Alma littera“, "Vaga“, "Baltos lankos“, "Tyto alba“, "TEV“, "Šviesa“ ir kai kurios kitos (Rašytojų sąjungos, Vilniaus dailės akademijos leidyklos - red.). Beveik visos yra privačios, susikūrusios nepriklausomybės metais. Išimtį sudaro "Vaga“, kurios istorija siekia 50 metų ir kuri vienintelė iš buvusių valstybinių leidyklų, perėjusi į privačias rankas, išliko rinkoje. Šiuo metu veikia tik viena tikrai valstybinė leidykla. Dar keliose valstybė turi žymią akcijų dalį, bet jos, nesugebėjusios laiku prisitaikyti prie rinkos sąlygų, išgyvena sunkius laikus ar jau bankrutavo, kaip "Vyturys“ (išimtis būtų "Šviesa“, bet čia neseniai valstybė neaiškiomis aplinkybėmis prarado savo kontrolinį akcijų paketą).
Lietuvoje leidyboje įvairiose srityse dirba per 3000 žmonių. Dauguma naujų leidyklų turi labai nedidelį personalą, dažnai bendradarbiauja su laisvai samdomais redaktoriais, korektoriais ir t.t.
Geografiniu požiūriu leidyba telkiasi didmiesčiuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Dažnas rajonas taip pat turi po leidyklėlę, tad galima kalbėti apie besiklostančias regioninės leidybos tradicijas.
Leidybos apimtys ir tiražai. Paradoksalu, kad sparčiai didėjant leidėjų skaičiui pirmaisiais nepriklausomybės metais nežymiai, bet nuolat krito leidybinės produkcijos apimtys (lyginant su paskutiniais okupacijos metais - 1989-aisiais, kai buvo išleistos 2686 knygos). Tik 1994-aisiais įvyko persilaužimas - dienos šviesą išvydo 2885 knygos. Nuo to laiko jų skaičius kasmet didėja keliais procentais, o 1999 m. viršijo 4000 ribą. Dėl Rusijos krizės 2000 m. leidybos apimtys mažėjo (pasirodė 3709 knygos), tačiau jau 2001-aisiais jos vėl išaugo ir, kol kas dar nepatikslintais duomenimis, šiek tiek peržengė 4000 leidinių ribą. Kito ir tiražų dydžiai. Derlingiausi buvo 1991-ieji, kai bendras knygų tiražas siekė veik 35 mln. egzempliorių. Vėliau tiražas pradėjo kristi ir, pavyzdžiui, 2000 metais tesiekė 11 mln. (2001 m. jis vėl sumažėjo keliais šimtais tūkstančių, tai dar kartą liudija leidėjų siekį išbristi iš krizės duobės leidžiant nedideliais tiražais kuo daugiau knygų.)
Permainos palietė ir vienos knygos vidutinį tiražą. Didžiausias jis buvo 1991 m., kai siekė 34 935 egzempliorius. Vėlesniais metais jis ženkliai krito ir šiuo metu vidutiniškai siekia 3000 egzempliorių. Bestseleriu laikoma knyga, kai per porą mėnesių parduodamas visas jos tiražas. Leidžiant daugelio pavadinimų knygas mažais tiražais, paprastai knyga nebeperleidžiama, nors paklausa ir yra.
Repertuaras. Apie 90% knygų išleidžiama lietuvių kalba, kitos - rusiškai, lenkiškai, angliškai ir kitomis kalbomis. Ketvirtadalį sąrašo sudaro grožinė literatūra, kur pagal pavadinimus vyrauja vietinių autorių knygos, o pagal tiražus - verstinės, daugiausia amerikiečių ir anglų rašytojų. Bendru ir vidutiniu vienos knygos tiražu pirmauja mokymo literatūra, o mokslinės, gamybinės, religinės, filosofinės ir kitos literatūros kasmet išleidžiama apytikriai nuo 100 iki 400 knygų.
Poligrafija. Sovietiniais metais Lietuvos knygos garsėjo poligrafijos kultūra. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai leidybos ėmėsi daug nepatyrusių, vien pelno siekusių žmonių, poligrafijos lygis sumenko. Pastaraisiais metais padėtis gerėja. Tam įtaką daro kasmet Kultūros ministerijos rengiamas gražiausių knygų konkursas.
Kelios nepriklausomybės pradžioje veikusios valstybinės spaustuvės tuo metu negalėjo patenkinti visų leidėjų užsakymų, tad įsteigta daug naujų, privačių spaustuvių (jų skaičius siekia apie 150). Šiuo metu Lietuvoje kai kurios spaustuvės savo techniniu lygiu prilygsta Vakarų Europos spaustuvėms, tad jų paslaugomis naudojasi ne tik Rytų europiečiai, bet ir vakariečiai. Lietuvoje popieriaus pramonė plėtojama, bet knygų leidybai popierius importuojamas. Nors vietos spaustuvių pajėgumai nėra iki galo panaudojami, kai kurie Lietuvos leidėjai vis dėlto spausdina knygas užsienyje, siekdami geresnės darbų kokybės, mažesnių kainų, vengdami vagysčių arba yra įsigiję knygos leidybos teises su sąlyga, kad ji bus spausdinama pardavėjo nurodytoje šalyje ir spaustuvėje.
Kalbant apie lietuviškos knygos poligrafijos kultūrą, paprastai matoma fasadinė jos pusė, kuri kitataučiams neretai kelia nuostabą - kaip net ir esamomis sąlygomis mūsų leidėjai iki šiol sugeba leisti tokias gražias knygas. Tačiau kartu (tiesa, retokai) girdimi "priekaištai“, kad lietuviška knyga pernelyg graži ir dėl to - per brangi. Yra ir antroji medalio pusė - komercinėje leidyboje ypatingą reikšmę turi knygos viršelis. Tai - vizitinė knygos kortelė, kuri neretai lemia pirkėjo pasirinkimą. Šis darbas reikalauja ne tik meninių, bet ir komercinių žinių. Būta ne vienos knygos, į kurią leidėjai dėjo dideles viltis, tačiau patyrė nuostolių vien dėl nevykusio viršelio (nors meniniu požiūriu jam nieko netrūksta). Kartu egzistuoja ir daugybė poligrafiškai prastų knygų, menkas jų "rūbas“ teisinamas tuo, kad leidėjo piniginė plona, o dailininkas neišmano rinkos subtilumų. Aišku, visi turi gerą orientyrą - kasmetinius gražiausios knygos konkursus (nepaisant nuosėdų, liekančių užkulisiuose), bet nepakenktų greta rengti ir blogiausių knygų rinkimus...
Elektroninė leidyba. Pastaruoju metu atsirado leidėjų, leidžiančių CD-ROM (daugiausia informacinius, švietimo arba kultūrinio pobūdžio). Šios srities plėtra stringa dėl apyvartinių lėšų stygiaus, aukštų kainų ir kol kas riboto kompiuterių paplitimo visuomenėje. Šios priežastys ir menkas visuomenės naudojimasis internetu, matyt, paaiškina ir kol kas nerealizuotus rimtesnius e-knygos (e-book) leidybos planus. Apytikriais duomenimis, keturi leidėjai turi įsigiję "print on demand“ technologiją, bet jų veiklos plėtrą, skirtingai nuo Vakarų leidėjų, stabdo mažos sandėliavimo išlaidos ir gana nedidelės tradicinės spausdinimo išlaidos.
Knygų prekyba. Tai viena didžiausių (o kai kurių leidėjų nuomone, didžiausia) leidybos problemų. Perėjus į rinkos ekonomiką, nebuvo sukurta nauja knygų platinimo sistema. Šiuo metu šalyje veikia keli didmenininkai ir per 200 knygynų, kurių tik dešimtadalis yra privatūs ir stengiasi dirbti moderniai. Savo knygynų tinklą sukūrė leidykla "Vaga“. Kadangi vietiniai leidėjai labai retai taiko fiksuotas kainas, knyga, per didmenininką patekdama į knygyną, pabrangsta apie 40%. Siekdami greičiau atgauti lėšas, nemažai leidėjų palaiko tiesioginius ryšius su prekybininkais, tačiau dėl Rusijos krizės pasekmių kol kas jiems tai sekasi sunkiai (pavyzdžiui, statistikos duomenimis, 1999 m. vienas gyventojas knygoms, įskaitant vadovėlius, išleido 0,95 Lt). Be to, knygos geriau perkamos tik didžiuosiuose miestuose. Šiuo metu geriausiai perkamos praktinę reikšmę turinčios knygos - mokymo priemonės, žinynai, žodynai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai, brangūs albumai.
Dėl aukštų pašto kainų Lietuvoje nėra knygų klubų ir knygų platinimo paštu. Jau antri metai egzistuoja knygų prekyba internetu, tačiau jos apimtys dar gana menkos (tiesa, pastaruoju metu pradėjus sėkmingai veikti "Naujosios komunikacijos“ internetiniam knygynui, vis daugiau leidėjų tiki šios prekybos formos nauda). Didele platinimo problema lieka reklamos ir informacinių leidinių stoka, o pradėtas leisti lietuviškas "Books in print“ katalogas kol kas nepateisina į jį dėtų vilčių. Apskritai reklama lieka viena skaudžiausių knygų rinkos problemų. Ją sprendžiant toli gražu nepadeda leidėjų ir prekybininkų nesusikalbėjimas bei kaltų ieškojimas. Nedidelė, bet sparčiai auganti sritis yra knygų importas. Daugiausia įvežama knygų anglų kalba, šiek tiek vokiškų, prancūziškų ir rusiškų. Dideliu įvykiu tapo prieš porą metų pradėta rengti Vilniaus tarptautinė knygų mugė, kurioje apsilanko per 30 000 žmonių.
Bibliotekos. Nors per pastarąjį dešimtmetį bibliotekų tinklas sumažėjo, šiandien Lietuvoje jų yra apie 4000. Dalis jų yra valstybės finansuojamos, kitos - nevalstybinės bibliotekos. Jų populiarumas kasmet didėja, nes dėl augančių leidinių kainų žmonėms vis sunkiau užsisakyti spaudą bei nusipirkti naujų knygų. Tačiau valstybė kasmet skiria labai mažai lėšų naujoms knygoms įsigyti, o tai kelia papildomų problemų leidėjams. Įdomu, jog vis daugiau žmonių ateina į knygynus ne knygų pirkti, o jas paskaityti.
Santykiai su valstybe ir nevalstybinėmis institucijomis. Atkūrus nepriklausomybę, valstybė atsisakė monopolijos leidyboje, tačiau kurį laiką dar bandė išlaikyti tam tikrą reguliuojantį vaidmenį. Egzistavo speciali leidybos reikalus tvarkanti institucija - pradžioje prie Vidaus reikalų ministerijos, vėliau - prie Teisingumo ministerijos (ji buvo likviduota 10-ojo dešimtmečio viduryje). Šiuo metu valstybės rankose liko finansiniai svertai. Deja, Lietuvoje nėra specialaus leidybą reguliuojančio įstatymo, valstybė neturi aiškios leidybinės politikos. Tam tikra finansinė parama leidybai iki šiol teikiama per Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijas. Prie pastarosios prieš porą metų įsteigtas Kultūros ir sporto rėmimo fondas, kuris nesugeba patenkinti visų leidėjų vilčių. Tas pat pasakytina ir apie toli gražu netobulą Labdaros ir paramos įstatymą.
Reikšmingas leidybos rėmėjas greta valstybės 10-ajame dešimtmetyje buvo Atviros Lietuvos fondas ir ypač jo Leidybos programa. ALF įnašą drąsiai galima lyginti su valstybės parama ir net nesvarstyti, kuri svaresnė. Daugeliui naujai į leidybą atėjusių leidėjų rimta parama buvo trumpalaikiai profesinio mokymo kursai, rengti Leidybos programos su užsienio specialistais. Per dešimtmetį suformuota ir realizuojama Atviros Lietuvos knygos serija - fenomenas, kuris, atsiradęs Lietuvoje, vėliau buvo perkeltas į kitas Rytų Europos šalis, kur veikia Soroso fondas, ir kurio svarba nepriklausomai Lietuvai bus deramai įvertinta tik žvelgiant iš laiko perspektyvos. Šioje serijoje Lietuvoje pasirodė tikrai nemažai Vakaruose seniai klasika tapusių mokslinių knygų, kurias dėl jų nekomercinio pobūdžio vargu ar būtų išleidusios Lietuvos leidyklos. Be to, Leidybos programos užsibrėžti tam tikri leidybos kriterijai ir siekis juos užtikrinti kartu buvo gera praktinė mokykla ne vienam leidėjui.
Valstybės pagalba leidybai galima laikyti tai, kad knygoms netaikomas pridėtinės vertės mokestis, tačiau 18% PVM skaičiuojamas popieriui ir spausdinimo medžiagoms, tad šios ir taip brangios paslaugos bei prekės tampa dar viena našta leidėjams.
Autorių teisės. Autorių teisių įstatymas įsigaliojo 1994 m., kai Lietuva prisijungė prie Berno autorių teisių konvencijos, o 1999-aisiais priimtas naujas įstatymas. Lietuvių autorių teisių gynimui 1990 metais įkurta Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA). Lietuvoje pasitaiko autorių teisių pažeidimų, tačiau paprastai autoriai vengia kreiptis į teismą, nes bylinėjimas tęsiasi keletą metų ir neapsimoka ekonomiškai (ekonominės autoriaus teisės ginamos visą jo gyvenimą ir 70 metų po mirties).
Profesinės asociacijos. Keletą metų egzistuojančios Lietuvos leidėjų asociacijos veikla tenkino toli gražu ne visus leidėjus. Šiuo metu, pasikeitus vadovybei, asociacijos veikla atgyja. 1997-aisiais įkurta Lietuvos knygų prekybininkų asociacija.
Profesinis rengimas. Leidybos raidą nepriklausomoje Lietuvoje sunkino tai, kad leidybos ėmėsi mažai apie ją nutuokiantys žmonės, kurie patirties ir įgūdžių sėmėsi iš savo klaidų. Kai kurie leidėjai turėjo galimybę tobulintis jau minėtuose ALF leidybos programos rengtuose mokymuose arba stažuotis užsienio leidyklose. Vienerius metus Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete veikė profesinės knygų leidybos ir prekybos studijos, nuo 2001-ųjų rugsėjo 1 d. įsteigtos leidybos magistro studijos, į kurias kasmet priimama 15 bakalaurų.
Perspektyvos. Savo viltis leidėjai sieja su šalies ūkio atsigavimu. Galima spėti, kad ekonomika Lietuvos leidyboje daug ką pakoreguos: kadangi šalyje yra per daug leidyklų, laukiama vienų jungimosi, kitų pasitraukimo iš rinkos. Tikimasi permainų valstybės paramos leidybai srityje bei Labdaros ir paramos įstatymo pataisų. Tai leistų palaikyti lietuvių skaitytojų fenomeną, kuris stebina užsienio leidėjus. Tiesa, reikėtų ugdyti ir naujus skaitytojus, o tai yra ne tik leidėjų, bet ir valstybės reikalas, tad vis opesnė darosi valstybės leidybinės politikos problema (tiesa, tikimasi, kad ją padės spręsti pasirengimas dalyvauti Frankfurto mugėje, - tai įvykis, kurį galima laikyti etapiniu nepriklausomos Lietuvos leidybos istorijoje, savotiška pirmojo dešimtmečio užsklanda, - nors vargu ar net tokio akmens užteks išjudinti tokį vežimą).
Tikimės, kad stipriausi Lietuvos leidybos sukrėtimai jau praeityje. Vis dėlto dar galima sulaukti nemažai permainų, ir nors leidėjai susiduria su daugybe problemų, per dešimt darbo rinkos sąlygomis metų jie išmoko daugiau ar mažiau sėkmingai jas spręsti.

Į TURINĮ
ATGAL