dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1930 Ukmergės apskr., Kurklių valsč., Medžiočių kaime
Studijavo
1950–1952 Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija)
1952–1958 I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, Skulptūros fakultete, Leningradas (dabar Sankt Peterburgas), Rusija
Kūrybinės veiklos pradžia 1958
Nuo 1961 Lietuvos dailininkų sąjungos narys

Leonoras Vytautas Strioga. Motinos laiškas
Padažytas medis, h 94, 1998
Pastarųjų septynerių metų kūrybinė veikla
Personalinės parodos
1995 galerija "Kauno langas“
"Rugio kelias“, Kauno paveikslų galerija
1996 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 galerija "Art e’lta“, Tel-Mond, Izraelis
2000 "Būties dvelksmas“, Kauno paveikslų galerija
2001 Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilnius
"Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
Grupinės parodos
1998 Katalikų dailininkų kūrybos paroda, Tarpdiecezinė kunigų seminarija, Kaunas
"M.K. Čiurlionio keliai“, Lietuvos Respublikos ambasada, Varšuva
1999 "Leonas Strioga - skulptūra. Andrius Mosiejus - piešiniai“, Mažoji galerija, Druskininkai
"Geriausias metų kūrinys “, Kauno paveikslų galerija
"Dievas yra meilė“, 5-oji katalikų dailininkų kūrinių paroda, Tarpdiecezinė kunigų seminarija, Kaunas
2000 "Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 "Sfinksas“, paroda, skirta Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti, Kauno filharmonija, Įgulos karininkų ramovė, Viešoji biblioteka, Kaunas
Stipendijos, apdovanojimai
1995 Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija
2001 Nacionalinė kultūros ir meno premija


Leonoras Vytautas Strioga. Paukštis ir žmogaus vaikai
Medis, 14 x 42 x 26, 2001

Leonoras Vytautas Strioga. Paukštis kelyje
Medis, h 31, 1998


Leonas Strioga:
tarp realizmo ir modernizmo

Rasa Andriušytė

Šių laikų meno fone Leono Striogos skulptūros - tarsi įkūnytas paprastumo ir nuoširdžios autentiškos kūrybos simbolis. Dažniausiai tai nedidukai, aptakių ar suplokštintų formų, žmogaus ar gyvūno (paukščio, arklio ar elnio) silueto "medinukai“. Jie ne išdidūs, ne atsiriboję, jie tiesiog mieli ir jaukūs, kaip namų šiluma. Atrodo, paprasta, bet kartu ir reikšminga, skaidru, tikra. Maždaug taip apibūdinamos Striogos parodos jau keletas dešimtmečių. Prasmingo meninio išgyvenimo prisiminimas pamačius jo kūrinius išlieka ilgam, galbūt dėl to Leonas Strioga - žinomas, populiarus skulptorius ir vienas iš nedaugelio dabarties menininkų, kurių parodas noriai lanko ir meno studijų neragavę žmonės. Neteko girdėti, kad jo kūrybos kas nors nesuprastų, kas nors būtų buvęs papiktintas ar nusivylęs. Jo kūrybos akivaizdoje susitaiko realistai, modernistai ir avangardistai; paradoksas, bet jo skulptūrų atžvilgiu gali sutapti ir namų šeimininkės, ir rafinuoto meno kritiko nuomonės. Kame šio fenomeno priežastys?
Striogos kūryba linkusi į kamerišką intymumą, ji poetiška ir jautri. Skulptorius apmąsto tautinę tapatybę ar savitumą, plastinėje formoje sujungdamas daugelį tautos istorinės patirties, pasaulėjautos, gyvensenos bruožų. Jo skulptūroje tebegyva archajiška tautos kultūros dvasia ir tas "liūdnosios Lietuvos“ vaizdinys, archetipas, kuris keletą dešimtmečių formavo vyresniosios lietuvių menininkų kartos - dailininkų, rašytojų ir poetų kūrybos pobūdį ir savitumą. Prasmių lygmenyje galėtume atrasti nemažai paralelių su lietuvių literatūros klasikų Juozo Apučio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Aisčio kūryba...
Nors daugumos Striogos skulptūrų siluetai apgaubti tarsi laiko migla - paviršiai ištrupėję, kontūrai aptirpę, bet visuma atspindi svarbiausią sodžiaus Lietuvos idėją, pagrįstą gerumo etika ir krikščioniškos moralės kriterijais: "Man svarbu žmogus lietuvis - laukiantis žmogus. Mama laukdavo ir laukdavo. Įstrigo tas jos pasiilgimas, užsifiksavo. Kaip ir tėvo išprusimas, delikatumas, jo bendravimo su žmonėmis maniera“. Skulptoriui be galo svarbu ir tėvo suformuotas moralinis imperatyvas: "Reikia galvoti apie tai, kur ir kodėl gyveni, kokia praeitis, kokios tavo pareigos žemėje. Ir natūraliam, paprastam reikia būti“. Kilniosios sąvokos - Tėvynė, pareiga, dvasios taurumas, moralė - skulptoriaus lūpose skamba ne tik natūraliai, bet ir esmiškai, jomis remiantis formavosi Striogos kūrybinės idėjos ir skulptūrų ikonografiniai tipai.
Dailininkas linkęs į meditaciją, gilius apibendrinimus ir apmąstymus, todėl poetiška metaforų kalba - jo duona kasdieninė. Formuojant savąją plastinę kalbą, nueitas ilgas kelias. Juk studijų metais buvo diegiamas socialistinis realizmas, ir grįžus po studijų Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, reikėjo atprasti nuo primityvokos realistinės mokyklos. Institutas davė gerus piešinio pagrindus, bet labiausiai, pasak skulptoriaus, jį ugdė Ermitažas. Diplominis darbas "Į naują gyvenimą“ skulptoriaus N. Richterio buvo įvertintas už "paprastą žmogišką judesį“, nors profesūra ir vadindavo Striogą tiesiog "buku studentu“, nes jis menkai jų klausė, vis savaip daryti norėjo.
XX a. septintasis dešimtmetis lietuvių skulptūroje - gyvybingo atsinaujinimo, eksperimentavimo metas. Paklaustas apie jo kūrybos santykį su reglamentuota tarybinio menininko padėtimi, skulptorius prisiminė linksmą epizodą, taikliai atspindintį ir sovietinį laikmetį, ir paties Striogos poziciją: "Žinoma, "temos“ reikėjo. Yra toks mano ankstyvas darbas "Kiaulių fermos vedėja Apanavičiūtė“. Sužinojau, kad ji neakivaizdžiai studijavo teisę, man tai padarė įspūdį, joje pamačiau įdomų žmogų ir padariau jos portretą. Dabar jį vadina tiesiog "Studentė Apanavičiūtė“. Nors ir apriboti oficialiai peršamų temų ir siužetų, dailininkai galėjo puoselėti tam tikrą formos laisvę. Tai sudarė prielaidas dekoratyvinei skulptūrai plėtotis, gaivino ir temas, susijusias su metaforišku vaizdu. Čia Striogos bendraminčiai buvo Robertas Antinis, Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas ir kt. Kaip ir visam Lietuvos septintojo dešimtmečio menui, svarbių paskatų formos srityje jiems teikė lietuvių liaudies skulptūros stilistika. Prisotinti nuglaistyto socrealizmo, skulptoriai ypač daug dėmesio ėmė skirti medinei skulptūrai ir medžio paviršiaus apdorojimo galimybėms. Medis Leonui buvo mieliausias ir todėl, kad nuo pat vaikystės buvo raižyta, skobta ir pjaustyta, pasidairant į tėvą, mėgusį drožinėti, konstruoti vaikiškus žaislus.
Ieškodamas savojo kūrybinio braižo, skulptorius net buvo sumanęs sąmoningai pakartoti visą skulptūros istoriją nuo akmens amžiaus, išbandyti visas plastines sistemas. Jaunam dailininkui daug naudos davė kūrybinės stovyklos Dzintaryje, Latvijoje. Aštriabriaunių formų, pabrėžtinai dekoratyvūs ir architektoniški 7-ojo dešimtmečio Striogos darbai giminingi klasikinio modernizmo stilistikai - nuo Pablo Picasso iki Henry Moore’o ("Moteris a` la Picasso“, 1978; "Žmona“, 1978; "Laiveliai“, 1969, pastatyti Kaune prie Baltijos viešbučio; "Klounas“, 1970–1978). Jie ir šiandien neprarado meninės vertės, o savo konstruktyvia logika byloja apie kūrybingą ir veržlų estetiškos meninės formos, sąlygiškos plastinės kalbos formavimo Lietuvos skulptūroje etapą.
Skulptorius sakosi nuolat išgyvenąs tylų konfliktą tarp realizmo ir modernizmo. "Aš nesistengiu prievartauti formos. Jos specialiai negvildenu, nors eksperimentuoti mėgstu. Noriu daryti tikrus dalykus ir tai, kas man natūraliausia. Man artimiausia kamerinė skulptūra“. Iš tiesų 7–9 dešimtmečio skulptūrinio portreto ir dekoratyvinės skulptūros, 8–9 dešimtmečio mažosios plastikos raida Lietuvoje dabar jau neįsivaizduojama be Leono Striogos įnašo. Jo kūryba svarbi ne tik kaip vaisingo eksperimentavimo su forma ir medžiagomis pavyzdys, bet ir savo etine pozicija. Kurdamas kultūros žmonių portretus (Robertas Antinis, 1977; Juozas Grušas, 1980; Oskaras Milašius, 1981; Jonas Aistis, 2002 ir daugelis kitų), Strioga ne tik perteikė jų charakterius, bet ir sugebėjo pabrėžti šių asmenybių visuomeninę reikšmę, jų neeilinį vaidmenį istorijos ir kultūros perspektyvoje. Dekoratyvinėje skulptūroje dailininkui taip pat pavyko neapsiriboti kameriniu ar "puošybiniu“ sprendimu. Daugybė jo įsimintinų dekoratyvinių skulptūrų, tokių kaip "Mykoliukas“ (1978), "Ožka pakvipo medumi“ (1985), "Sužeistas angelas“ (1986), padėjo sužadinti geruosius žmogaus prigimties pradus, budino viltį išsaugoti nacionalinę savimonę. Juk 7–8 dešimtmetyje Kaune Roberto Antinio (vyresniojo) ir Leono Striogos kūrybinės pozicijos buvo aiškios moralinės alternatyvos oficialiai peršamam vertybių modeliui. Antinio kanklininkų, senolių, motinų ir vaikų bei Striogos kelionės, laukimo, gimtinės, angelų motyvai, mykoliukai ir anuprai tuomet Kaune iškilusių memorialo komjaunuoliams, Lenino ir Keturių komunarų paminklų aplinkoje buvo svarbūs atsparos taškai, teigiantys amžinąsias vertybes, tautinės tradicijos gajumą ir žmogaus būties prasmę.
Šiandien Leonas Strioga nelinkęs sureikšminti pripažinimo ir garbės, tenkančios jam kaip 2001 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui. Bet menininko paskirties visuomenėje klausimas jam iš tiesų svarbus. "Aš ne tribūnas. Ir ne bohemos žmogus. Man atrodo, kad tik gamta ir menas išgelbės žmoniją. Tai ir dirbu. Ne visada pajėgiu, bet stengiuosi nepaneigti Dievo skirto įpareigojimo išsaugoti žmogiškumą, žmogaus pavidalą. O apskritai skulptoriui yra duota mažai laiko. Ir darbas jo idealus - ir fizinis, ir dvasinis, ir protinis krūvis. Skulptorius - režisierius, scenaristas, aktorius“, - sako jis. Ir parodo vieną naujausių savo darbų - draugo portretą, kurio fone įrėžti liaudies dainos žodžiai: "Noriu giedoti, tėvą motę minavoti“.
Skulptorius turi svajonę, kuri galėtų tapti reikšminga ir jo miestui - Kaunui, jei tik savivaldybėje, Dailininkų sąjungos skyriuje ar tarp privačių asmenų rastųsi bendraminčių tą darbą atlikti. Leonas Strioga, jau anksčiau sukūręs nemažai dekoratyvinių darbų viešojoje aplinkoje, norėtų įrengti savo skulptūrų skverą. Kauną jau puošia lietuvių skulptūros patriarcho Roberto Antinio kūrinių sodelis. Prasminga šios tradicijos tąsa galėtų tapti Nacionalinės premijos laureato, kaip jis pats sako, "lietuviškų, dainingų“ skulptūrų skveras.

Į TURINĮ
ATGAL