dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL


Menininkas ir galerija

Viktoras Liutkus

Ko tikisi menininkas iš galerijos, o galerija iš menininko? Kas galėtų ar turėtų pasikeisti mūsų meno rinkoje, jos teisinėje, ekonominėje, socialinėje aplinkoje, kad galerijos ir dailininkai be įtampos ar nesusipratimų sugyventų? Netvirtinu, kad dabar padėtis yra įtempta, tačiau iš patirties žinau, kad tame santykių mechanizme yra įtarumo ar nepasitikėjimo. Abi pusės turi vienokių ar kitokių priekaištų viena kitai. Taigi šio rašinio tikslas - nusakyti, kokie turėtų ir galėtų būti optimalūs dailininkų ir galerijų ryšiai.
Atlikus anoniminę apklausą, t.y. išsiuntus anketas beveik visoms Lietuvos dailės galerijoms ir daugiau kaip šimtui menininkų, galima daryti atsargias išvadas. Dailininkai mano, kad pagrindiniai galerijų veiklos principai turėtų būti: kvalifikuotas galerininkų darbas, bendravimas su autoriais ir kokybiškas jų kūrybos pristatymas galerijos lankytojui (pirkėjui); galerija tai įstaiga, kuri, rodydama iniciatyvą, lankstumą, novatoriškumą, turi stengtis parduoti kūrinius, t.y. rasti jiems pirkėją; galerija turi kurti savo įvaizdį, dirbti kryptingai, pasirinkdama dailininkus, komercinę ar meninę parodų kryptį, savo santykius su dailininkais grįsti sutartimis ir pagarba.
Taigi to iš galerijų tikisi dailininkai.
Palyginę norus su realia situacija, pamatysime, kad norai dar gerokai nutolę nuo realybės, ir tie patys dailininkai galerijų veikloje pastebi daugybę trūkumų. Pavyzdžiui, čia dominuoja perdėm komercinis požiūris, trūksta iniciatyvos, galerijos tarpusavyje supanašėję, nusveria vietinės ambicijos, provincialumas, todėl jos nesugeba didinti dailės įtakos bei prestižo visuomenėje. Priekaištaujama, kad galerininkai nesuinteresuoti būti komerciniais dailininkų partneriais, kad iškelia vidutiniškus autorius ir vadina juos geriausiais vien dėl to, kad jų darbai eksponuojami galerijoje. Pasigendama gerų specialistų, sugebančių formuoti galerijos veiklos kryptis ir meno rinką, megzti tarptautinius ryšius, reklamuoti autorius ir t.t.
Sugretinus pageidavimus ir priekaištus aiškiai brėžiasi nesusikalbėjimo, pretenzijų, kritikos, priekaištų, net pašaipumo riba, skirianti dailininkus nuo galerijų. Justi, kad atsakymai yra paremti dailininkų patirtimi ir nuoskaudomis.
Įdomu, ką apie save mano pačios galerijos, kaip jos nusako savo veiklos principus, kuriais vadovaujasi dirbdamos su dailininkais. Jos piešia gana optimistišką paveikslą. Ne viename atsakyme pabrėžiama atsakomybė ir profesionalumas, tai, kad dirbama pagal galerijos veiklos koncepciją, t.y. pristatomi dailininko kūriniai atitinka galerijos pasirinktą žanrą, siekiama meno profesionalumo, galerija puoselėja novatoriškas idėjas, atsako už dailininko kūrybos perspektyvą etc.
Sugretinus dailininkų ir galerijų atsakymus, peršasi dar viena išvada: dailininkai galerijų veikloje nemato to, ką pastarosios įvardija kaip savo veiklos principus bei privalumus. Beje, nė viena galerija nenurodė, kad savo veiklos principus sieja su komercine nauda, gaunama iš dailininko kūrybos! Tai nenormalu, nes vien iš altruizmo ir meilės menui neišgyvensi! Arba galerijos nenurodo tikrųjų savo nuostatų, nes nenori būti įvardytos kaip komercinės įstaigos.
Taigi galerijos netenkina dailininkų poreikių todėl, kad neatlieka, jų manymu, reikalingų funkcijų. Tai labai dažnas priekaištas ir daugiausia sakomas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoms. Kuo jis grindžiamas: galerijos ima pernelyg didelį mokestį už parodas, mokesčio dydis neatitinka teikiamų paslaugų, galerijos ir jų darbuotojai stokoja komercinio lankstumo, operatyvumo, nesugeba reikiamai pristatyti kūrinių; dailininkų atžvilgiu galerijos nesilaiko susitarimų, netausoja kūrinių. Koks komentaras? Trumpas ir paprastas: ar galerija ir dailininkas yra susitarę raštu, kokie yra abiejų pusių įsipareigojimai parodos rengimo metu? Kai dailininkas nežino, kokios paslaugos jam turi būti suteiktos, o galerija nežino, ką ji konkrečiam dailininkui turi įsipareigoti ir padaryti, atsiranda pagrindas abipusėms pretenzijoms, emocijų antplūdžiams. Drįstu manyti, kad dauguma galerijų Lietuvoje šiandien dirba tik geranoriško žodinio susitarimo su dailininkais pagrindu. Dirbama pasitikint, tačiau kartu smarkiai rizikuojant sugadinti santykius ir reputaciją tiek vienai, tiek kitai pusei.
Kita vertus, dailininkai per daug tikisi iš galerijos komercinės sėkmės. Menininkai laukia, kad galerijoje jų kūriniai bus sėkmingai pristatomi, populiarinami ir parduodami. Iš esmės pastaroji nuostata yra teisinga ir pagrįsta. Galerija yra tarpininkas tarp dailininko meno ir jo pirkėjo. Viena pagrindinių galerijos funkcijų - pasirinkto menininko kūrybos platinimas įvairiais būdais. Kai sėkmė toli ar tiesiog nusisuka, dailininkas įžvelgia vadybos trūkumus, galerininkų darbo spragas, darbuotojų nekvalifikuotumą ir t.t.
Bet čia, mano galva, yra komercinių interesų nesutapimo. Pavyzdžiui, dailininkas linkęs diktuoti galerijai savo kūrinių kainas, pirmiausia paisydamas savo interesų, t.y į meno rinką žiūrėti neadekvačiai (apie meno rinką jis paprasčiausiai menkai teišmano). Galerijos balsas šioje situacijoje yra arba pritariantis, arba silpnai oponuojantis. Jai paprastai belieka prisiderinti mokesčius ir savo galimą pelną prie dailininko nustatytos sumos. Taip padidėja kūrinio kaina, pirkėjams ji tampa neįkandama, kūriniai neperkami. Šioje situacijoje galerija ne savo noru tampa atsakinga už komercinę dailininko nesėkmę, nors jos žodis siūlant autoriui nustatyti kūrinių kainas galėjo gerokai pakoreguoti jų pardavimo galimybes. Taigi susiduria dviejų pusių interesai: dailininkas nori uždirbti (nori kompensuoti į parodos rengimą įdėtas išlaidas), o galerija nori gauti pelno. Tačiau tie interesai buvo nesuderinti nuo pat pradžių, ir nesėkmė beveik garantuota. Žinoma, tai nėra visuotinė taisyklė. Kai nėra rašytinių susitarimų (įsipareigojimų) dėl parodos ar tolesnio galerijos ir dailininko bendradarbiavimo, randasi prielaidos pretenzijoms ar nesusipratimams.
Visi gerai žinome, jog dailininkas neretai parduoda kūrinius iš savo studijos tuo metu, kai X galerijoje veikia jo paroda, arba sutaria su potencialiu pirkėju žemesne kaina parduoti patikusį darbą parodai pasibaigus. Normalu tai ar ne, gerai ar blogai? Vertinant iš etikos pozicijų, manau, - ne. Iš galerijos pusės - taip pat. Žvelgiant iš dailininko varpinės - tai normalu, nes meno rinkos taisyklės nenustatytos. Menininkas mato, kad galerijoje prekyba nevyksta, jo rankos, kai nėra rašytinio susitarimo, yra laisvos, o pirkėjas atsiskaito grynais, nemokėdamas jokių mokesčių. Tačiau toks "žaidimas“ kelia įtampą. Man atrodo, kad ši situacija yra vis dar silpnos mūsų meno rinkos ir vis dar negaliojančios visuotinės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto deklaravimo tvarkos pasekmė. Antra vertus, pirkėjas pastatomas į keblią padėtį: deklaruojant turtą jam reikės nurodyti kūrinio rinkos kainą - o kaip ją įrodyti? Juolab tokie kūriniai ateityje negalės tapti meno aukcionų objektu. Be įsigijimo čekio vargu ar kuri galerija priimtų tokį kūrinį perparduoti.
Komercinis ir nekomercinis menas. Tipiškiausias šiandienos galerijų veiklos bruožas - derintis prie to, ką siūlo dailininkai, o ne diktuoti savo menines sąlygas. Taip mažiau vargo, nereikia didelės išmonės, pastangų, o pinigai ar natūriniai mainai (atsilyginama kūriniais) už patalpų nuomą tie patys. Bet, žinoma, yra galerijų, turinčių aiškią parodų ir autorių (pabrėžiu - labiau autorių, ne kūrinių) atrankos kryptį. Menininkai, jų kūriniai, veiklos kryptis yra galerijos įvaizdžio pamatas. Apie komercinę sėkmę nedaug kas ir težino. Prasčiau yra institucinėms galerijoms, priklausančioms kūrybinėms sąjungoms (LDS, Fotomenininkų sąjunga), savivaldybėms, įvairioms žinyboms: steigėjai daro įtaką galerijų veiklai, koreguoja parodų planus, tvarko gaunamą pelną. Dingsta veiklos stimulas.
Tačiau dar nė viena galerija, man regis, nėra sėkmingai suderinusi rodomo meno lygio su komercine sėkme. Originalus menas nėra kliūtis jam tapti komerciniu, t.y. būti parduodamu. Pavyzdžių daugybė! Tačiau dabar dažnai galerijos "nuleidžia“ meninę kartelę ne dėl to, kad nevertintų ir nesuvoktų meno kokybės, bet taikydamosi prie pirkėjo skonio ir piniginės. Jos tarsi balansuoja tarp pataikavimo ir savarankiškumo, tarp high level (aukšto lygio) ir grassroots level (paprasti žmonės, liaudis) meno. Peršasi mintis, kad taip patogiau prisitaikyti prie meno rinkos, laviruoti, gelbėti savo finansinę padėtį ir t.t. Priežastis - menka Lietuvos meno rinka.
Taigi situacija paradoksali: ir dailininkai, ir galerijos mano, jog galerija yra vieta, kur vykdoma ir meninė, ir komercinė veikla; abi pusės nori matyti ir rodyti gerą profesionalų meną, kurį, beje, lydėtų komercinė sėkmė. Deja, tai graži svajonė, o siekiai neatitinka realybės.
Lietuvos meno rinka. Nors pats galerijų atsiradimas, didėjantis jų skaičius ir aktyvi veikla yra pakankamas argumentas teigti, kad meno rinka (dailės, fotomeno) Lietuvoje yra, tačiau per dešimt nepriklausomybės metų ji plėtojosi vangiai. Meno rinkos principai, teisiniai, socialiniai, ekonominiai veiksniai ir stimuliatoriai tebėra neaiškūs. Man regis, čia dar daug saviveiklos ir savieigos. Priežastys įvairios, ir ne tik galerijos ar dailininkai dėl to kalti. Meno rinką lemia silpna krašto ekonominė padėtis ir nepatenkinama gyventojų socialinė būklė, t.y. perkamoji galia, o iš socrealizmo laikų paveldėti skonio "receptoriai“ tebeveikia mūsų turtingųjų pirkėjų sluoksnį.
Taigi manau, kad pirmiausia galerijos turi imtis tam tikrų veiksmų ir daryti įtaką meno rinkai. Niekas kitas to nepadarys. Gal vertėtų sutelkti galerijų jėgas ir tą pinigingąjį visuomenės sluoksnį paruošti suvokti meną. Ne galerijų funkcija? Nemanau. Gal kelios kryptingos parodos turi pirmiau būti švietėjiškos, o tik paskui - komercinės? Gal reikalingos bendros akcijos: "Galerijos ir bankai“, "Galerijos ir lietuviškas alus“ etc., o po to rėmėjų paieškos? Pamiršome Dailės dienas ir viešą meno propagandą (atseit sovietinis recidyvas), nors šiek tiek dailės mėgėjų ir pirkėjų tai užaugino. Gerai, kad kai kurios galerijos ir institucijos propaguoja ir parduoda dailę per internetą - ateityje tai populiarės, tačiau tik kelios galerijos dirba su vaikais ir jaunimu - būsimaisiais pirkėjais. Rezultatus išvysime po kelerių metų. Ne mes, tai kiti.

Į TURINĮ
ATGAL